|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jis prisikėlė. O mes? Kun. Vytenis Vaškelis
Iki Kristaus Prisikėlimo iš numirusių Jį matėme iškankintą ant kryžiaus, pasruvusį kraujyje, numirusį ir palaidotą kapo rūsyje. Po Jo Prisikėlimo viskas pasikeitė buvusi akivaizdi Jo nukryžiavimo regimybė užleido vietą tikėjimui, nes tik tikėdami ir pasitikėdami mes galime džiaugtis tuščiu kapu ir Jo kūno pradingimu. Kodėl ir kaip šis kapas pasidarė tuščias? Jei Jėzaus kūno pagrobimo versija būtų turėjusi kažkokį logiškai pagrįstą faktą, ateistai nuo seniausių laikų būtų garsiai skelbę, kad jokio Jo Prisikėlimo nebuvo, nes, pavogus Jo kūną, Jo palaikus vis tiek kažkas kažkur palaidojo... Nazarete buvo rasta marmurinė plokštė (dabar saugoma Luvre, Paryžiuje), kurioje iškaltas Romos įstatymas, skelbiantis, kad jei kas nors išplėšia kapą ar jį perkelia, yra smerkiamas didžiausiai bausmei. Manoma, kad tai yra imperatoriaus Klaudijaus dekretas. Todėl bet koks pasaulietinis tuščio Jėzaus kapo aiškinimas yra bergždžias dalykas. Drauge su vienu publicistu klauskime: Jei mokiniai pavogė Jėzaus kūną, vadinasi, šie dvylika vyrų drąsiai sutiko mirti tam, kad skleistų mokslą, kuriuo patys abejojo? Žmonijos istorija nieko nežino ir negali žinoti apie Kristaus kūno perlaidojimą, nes pats jos Kūrėjas Prisikėlusysis, kuris po savo skaudžios mirties daug kartų pasirodydamas savo mokiniams, su jais betarpiškai bendraudamas, juos mokydamas ir drauge su jais valgydamas duoną bei keptą žuvį, akivaizdžiausiai visiems įrodė, kad Dievas yra nesugriaunamas, ir kiekvienas, kas Jį tiki, nematys mirties per amžius (Jn 11, 26). Pasak rašytojo G. B. Hardys, Konfucijaus kapas nėra tuščias, Budos kapas nėra tuščias, Mahometo kapas nėra tuščias, o Jėzaus kapas TUŠČIAS. Šis kapas tuščias todėl, kad vienintelis Jėzus yra kerinčio dieviškumo pilnatvė, kuris savo kuriančiąja galybe geba nebūčiai įkvėpti gyvybės sparnus ir savuoju buvimu užpildyti kiekvieną tuštumos atomą. Jis prisikėlė, kad mūsų širdžių tuštybę paverstų žydinčia gailestingumo oaze, kad mūsų darbai liudytų, jog Dievo Sūnus gyvena ne dvokiančiame nuodėmių kape, bet Jis ateina ir apsigyvena žmoguje, kuris tikrai nori išsivaduoti iš savo netikėjimo kalėjimo ir visą savo kelionę tęsti su Juo. Nors mes nežinome, kaip Jėzaus kapas tapo tuščias, bet turime kitą gerą žinią: kai supratingai atsiribojame nuo medžiaginių dalykų, malda ir dvasinio gyvenimo ugdymu tampame geriausia prasme dvasiškai lengvesni bei laisvesni priimti tokį Kristų, kurį pateikia Biblijos tiesų žiburys, o ne mus klaidinančios emocijos ir siaurais stereotipais besistengiantis mums vadovauti prigimtinis protas. Tada ateina Jėzaus gyvenimo principų suvokimo metas, kai iš tiesų išdrįstame atsukti nugarą savo netikrajam aš ir veidu atsigręžiame į Jo nepakartojamos tapatybės grožį, kad visas mūsų gyvenimas būtų užburtas Jo malonės, mus nuolat vedančios į asmeninį prisikėlimą Jame. Šv. Kryžiaus Jonas rašė: Išsižadėjimo dvasia randa ramybę ir poilsį, kai nieko netrokšta, jos niekas netraukia aukštyn ir niekas nestumia žemyn, nes yra savo nuolankumo centre. Jei tik kas nors ko nors trokšta, tada vargsta ir kenčia. Žinoma, kai žmogus leidžiasi užvaldomas Dievo veikimo, jo norai vis labiau tapatinasi su Viešpaties, ir jo senasis Adomas neišvengiamai nyksta dūsta, nes vidinis žmogus diena iš dienos atsinaujina (2 Kor 4, 16). Jei su Jėzumi tarnausime iki gyvenimo pabaigos kitiems, niekas iš mūsų neatims tos malonių dalies, kuri yra mums paskirta Jo amžinoje karalystėje, bet jei tarnausime aplinkiniams stokodami augančio atsidavimo Jėzui, turėsime egoizmo priemaišų, mūsų amžinybės vaisių lobis bus mažesnis, nei iš anksto mums buvo Dievo numatytas. Thomas Mertonas įžvalgiai rašė: Tikrovėje viena paskutinių egoizmo tvirtovių, viena tų, kurią daugelis šventųjų atsisakė atiduoti, yra šis primygtinis atkaklumas daryti darbą, gauti rezultatus ir džiaugtis jais patiems sau. Esame tie, kurie nori laimėti garbę už atliktą darbą. Galbūt todėl kai kurie šventieji nepasiekė aukščiausios kontempliacijos: jie norėjo padaryti pernelyg daug patys. Ir Dievas jiems tai leido. Viešpatie, Velykų šventėse ir per visą gyvenimą mokyk mus už viską dėkoti Tau ir kuo mažiau nuopelnų priskirti sau. Kuo nuolankiau save vertinsime, tuo laisviau leisime Tau mumyse veikti. Kuo labiau mumyse veiksi, tuo dažniau prisiminsime, kad tai visada grindžiama pasiaukojančia meile, o grynai mūsų veikimas visada turi nors ir mikroskopinių savanaudiškumo kruopelių. Prisikėlęs iš numirusių Jėzau, taip pašventink mano gyvenimą, kad sąmoningai visur bei visada pirmenybę atiduočiau Tavo gelbstinčiai ir į Prisikėlimo šlovę mane vedančiai meilei!
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |