|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie meilę, tikėjimą ir gailestingumą Kan. Vytautas Vaičiūnas
Kristus, aplankęs savo tėviškę, nuėjo sinagogon ir ten perskaitė ištrauką iš pranašo Izaijo knygos. Ten buvo parašyta apie ateinantį Mesiją. Pranašo žodžius Jis pritaikė sau. Sinagogoje susirinkusieji vienas kito klausė: Ką jis čia kalba? Juk visi mes jį gerai pažįstame, sykiu su juo augome, žaidėme ir dirbome. Kaip jis drįsta save vadinti Mesiju? Jie reikalavo ženklų iš dangaus. Reikalavo, kad Kristus Nazarete padarytų tokių stebuklų, kokių jis padarė Kafarnaume. Tačiau Kristus atsisakė patenkinti jų smalsumą. Nazariečius apėmė pyktis. Jie taip įtūžo, kad nutvėrę Kristų nuvilko už miesto ribų ir norėjo nustumti į bedugnę. Elgėsi taip tik dėl to, kad Kristus nenorėjo patenkinti jų savimeilės, nepaisė jų užgaidų. Ir mūsų laikais savimeilė yra įvairių pavydo ir priekaištų šaltinis. Teisingai yra pasakęs vienas išminčius: Savimeilė yra griuvėsių motina. Savimeilė tepažįsta tik savąjį Aš. Todėl dažnai gyvenime meilę, draugystę, socialinį teisingumą paverčia griuvėsiais. Prieš savimeilę šv. Paulius kelia tikros meilės pavyzdį. Tikroji meilė yra kantri, nepavydi, nesididžiuoja, neieško sau naudos. Tiesa, tokia meilė nelengvai išugdoma. Čia reikia kovoti su kiekvieno žmogaus širdyje vešinčia savimeile. Esu tikras, kad niekas iš mūsų nedrįstų Kristaus nustumti nuo kalvos. Nedrįskime tad ir žodžiu, šiurkštumu užgauti artimą, nes kiekvienas asmuo yra Kristaus brolis ir sesuo. Neapsigaukime ir šiandien netikėjimo grėsmė ne mažesnė negu kritiškiausiu Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu. Jei anksčiau netikėjimas reiškėsi kaip atskiro žmogaus asmeninių nuotaikų išraiška, tai šiuo laiku netikėjimas iškyla kaip filosofinės minties sistema ir organizuota gyvenimo jėga. Paprastai su krikščionybe aistringai kovoja tik tas, kuris pats nepajėgia iš jos galutinai išsilaisvinti, kuris dar nespėjo užgydyti tikėjimo praradimo žaizdų ir jų skausmą nori užmiršti antireliginės kovos karštyje. Tačiau neturime užmiršti, kad abejingumas labiau nutolina mus nuo Dievo negu kova. Šiandienis netikėjimas reiškiasi ne teoriniu Dievo neigimu loginiais argumentais, bet praktiniu Dievo neigimu pačiame gyvenime. Nesidomima, kiek krikščionybė logiškai teisinga, o tik klausiama, kiek ji gyvenimui reikalinga. Dievas toleruojamas tol, kol garbinamas bažnyčioje, bet kovojama prieš Jo atėjimą į gyvenimą, kovojama prieš tikėjimą viešame gyvenime. Pirmoji ir pagrindinė mūsų laikų žaizda, iš kurios kyla dabartinis netikėjimas, yra ne kas kita, kaip Dievo išstūmimas iš gyvenimo, nutolimas nuo krikščioniškos gyvenimo tiesos. Todėl pirmasis dabarties reikalavimas yra ne logiškai įrodyti Dievo buvimą, bet Dievą grąžinti į gyvenimą. Dabar žmogus Dievo ieško ne visatoje, o pačiame žmoguje, ne žvaigždėse ieško Jo, o žmogaus santykiuose su žmogumi. Šia prasme tikėjimo tiesa privalo būti ginama ne filosofiniais ar teologiniais įrodinėjimais, bet gyvu gyvenimu. Mūsų laikų žmogus, pavargęs nuo propagandinės prievartos, pirma žiūri, o ne klauso ir pagal tai sprendžia. Dievas mus įpareigoja mažiau jį skelbti žodžiais, bet daugiau liudyti. Todėl iš apologetinės plotmės turime pereiti į šventumo plotmę. Niekas giliau neliudija Dievo kaip žmogus, sutvertas pagal Jo paveikslą ir panašumą. Ir niekuo žmogus geriau neliudija Dievo kaip meile. Reikia melstis už tuos, kurie jau neturi tikėjimo gyvenime, už tikinčius, kad jų tikėjimas dar stiprėtų. Viešpats šv. Faustinai Kovalskai kalbėjo: Kai siela pamato ir išpažįsta savo nuodėmių baisumą ir prieš akis atsiveria bedugnė, į kurią ji yra įpuolusi, tegul neišsigąsta, bet su pasitikėjimu puola į mano gailestingumo glėbį kaip vaikas į mylimos motinos rankas. Šios sielos turi pirmenybę mano gailestingoje širdyje, jos turi pirmenybę į mano gailestingumą. Pasakyk, kad nė viena siela, kuri šaukiasi mano gailestingumo, nebuvo nuvilta ir nepatyrė pažeminimo. Ypatingai man artimos tos sielos, kurios pasitiki mano gerumu. O jei nusidėjėliai pažintų mano gailestingumą, jų tokia gausybė nežūtų. Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tegul visa žmonija pažįsta mano gailestingumą. Nors Dievo gailestingumas yra beribis, bet jo laikas yra limituotas. Todėl turime nedelsiant sakyti: Ne rytoj išauš mūsų vidinio atsinaujinimo diena, bet šiandien. Mes tarytum lauko gėlių žiedlapiai, trokštantys išvysti saulės šviesą, maldoje atverkime Dievui savo širdis ir ištarkime: Štai aš, Viešpatie, esu tavo tarnas... Kas žino, gal greitai ir mums ant gyvasties slenksčio lazdele keleivio padėti reikės. Todėl nelaukime rytojaus, bet šiandien savo sielos ir širdies minčių, jausmų, troškimų ir darbų atverstą gyvenimo knygą guldykime prie gailestingojo Nukryžiuotojo kojų, kad iš perverto Kristaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo mūsų gailesčio ašaromis nuplautų ir užgydytų mūsų nuodėmių žaizdas... Nelaukime, nes niekas nežino, ar sulauksime rytojaus... Gal jau rytojaus dieną mūsų darbų troškimų ir minčių knygą atvers pats Teisingasis Teisėjas...
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |