Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ir chameleonu tapęs kunigas žmonėms turi padėti susivokti

Kun. jubil. Antanas Dilys Helenos Ostrovskos nuotrauka

Kovo 19 dieną 93 metų sulaukęs, o birželio 16-ąją kunigystės 70-metį švęsiantis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas kun. Antanas DILYS prieš Šv. Kalėdas „XXI amžiui“ pasakojo apie Kristaus Gimimo šventę, savo gyvenimo kelią ir kalėjime patirtus prisiminimus. Tada dar daug kas nesutilpo į ilgokai trukusį „XXI amžiaus“ redaktoriaus pasikalbėjimą su šiuo kunigu. Prieš Šv. Velykas dar kartą apsilankėme pas kunigą Antaną ir abiejų pokalbių atpasakojimą pratęsiame šiandien, priešvelykiniame laikraščio numeryje.

Velykos – Kristaus Prisikėlimas, yra mūsų, krikščionių, tikėjimo esmė. Ar žmonės ją supranta?

Daugelis žmonių turbūt žino, kad Bažnyčia švenčia Kristaus Prisikėlimą, kuris mums primena apie sielos nemirtingumą ir žmogaus prisikėlimą po mirties. Jei Šv. Kalėdas daug žmonių suvokia kaip šeimos šventę, tai Šv. Velykos jau ir jiems atrodo labiau religinė šventė, Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, Prisikėlimas. Per Šv. Velykas tikrai daugiau žmonių apsilanko bažnyčioje, dalyvauja pamaldose, taigi, žvelgiant į tą vieną dieną, atrodo, kad sąmoningų tikinčiųjų dar esama nemažai.

Gavėnios rimtis, susilaikymas nuo pramogų, turbūt dar daug kam nelabai patinka?

Per ilgesnį laiką žmonės atpranta laikytis rimties ne tik per Gavėnią, bet ir Didžiąją savaitę. Galima džiaugtis bent tuo, kad Šv. Velykos visiems tiems, kuriems sunkiau laikytis rimties per Gavėnią, yra tikrai šventa diena, kai jie ateina į bažnyčią, nors galbūt tik vienintelį kartą per metus.

Ar Šv. Velykos žmonėms atrodo svarbesnės už Šv. Kalėdas?

Nepasakyčiau. Skirtumą galbūt mato tik tą, kad per Šv. Velykas šventinami kiaušiniai, kitas maistas, kurį galės valgyti grįžę į namus, ir per procesiją triskart einama aplink bažnyčią. Be to, visada jau būna šilčiau, pavasaris, todėl galbūt maloniau ir paprasčiau nueiti į bažnyčią negu per Šv. Kalėdas, žiemą, kai šąla, o kartais gana stipriai.

Papasakokite apie savo vaikystės Šv. Velykas.

Jos visada būdavo pirmiausia Švenčionėlių bažnyčioje. Kadangi mano tėtė buvo zakristijonas, tai joje daug laiko praleisdavau. Bažnyčia buvo medinė, padaryta iš klojimo, taigi labai šalta. Prisimenu, kad vaikystėje visos Didžiosios savaitės pamaldos vykdavo lotynų kalba ir būdavo tik rytais. Vakarais bažnyčioje jokių pamaldų nebūdavo. Vakarais kunigas su vargonininku lotyniškai giedodavo kupletus. Visą savaitę vykdavo Švč. Sakramento adoracija. Didįjį penktadienį po pamaldų monstrancija su Švč. Sakramentu būdavo atnešama prie paruošto Kristaus karsto ir pastatoma virš Kristaus statulos. Šalia būdavo ir tabernakulis su konsekruotais komunikantais. Monstrancija stovėdavo nuo penktadienio iki sekmadienio ryto. Ją išnešdavo prasidėjus Velykų procesijai. Didįjį šeštadienį ji būdavo pridengiama, bet neišnešama. Todėl prie Kristaus karsto, monstrancijos su Švč. Sakramentu dvi dienas ir naktis klūpėdavo ir adoruodavo moksleiviai. O tarp tų berniukų su kamžomis buvau ir aš. Kas pusvalandį keisdavomės, vieni klūpi, kiti eina į špitolę nusnūsti. Didįjį šeštadienį prie Kristaus karsto kaip kariuomenės Garbės sargyboje visada stovėjo priešgaisrinės tarnybos darbuotojai. Sekmadienio rytą – Kristaus Prisikėlimo pamaldos ir procesija. Aš stebiuosi tais, kurie sugalvojo panaikinti Švč. Sakramento prie Kristaus karsto laikymą. Dabar Didįjį penktadienį ir šeštadienį Švč. Sakramento nerodo, jį paslepia. Bažnyčia tomis svarbiomis dienomis lieka be Švč. Sakramento ir žmonės eina melstis prie Kristaus karsto be Švenčiausiojo. Dar pastebėjau, kad kai kuriose bažnyčiose Prisikėlimo apeigos pradedamos nuo Kristaus karsto, prie jo neišstatant Švč. Sakramento, tiesiog nuo didžiojo altoriaus. Taigi kai kur tas apeigas labai supaprastino, o kai kas netgi siūlė atsisakyti Velykų procesijos... Kai buvau Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. arkangelo Rapolo, Riešės bažnyčių klebonas, visada išstatydavau monstranciją su Švč. Sakramentu ir Prisikėlimo pamaldas pradėdavau nuo Kristaus karsto. Riešėje visą naktį pasikeisdamas prie Kristaus karsto su Švč. Sakramentu budėdavo jaunimas. Dabar, matau, adoracijos jau atgyvenusios, viskas supaprastinta. Popiežius Benediktas XVI kvietė dažniau garbinti Švč. Sakramentą, kad žmonės neatprastų.

Kurios Jūsų Šv. Velykos buvo liūdniausios?

Turbūt 1941 metais, kai buvau paskutinėje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėje. Sausio 1 dieną palaidojome mamą, todėl tai buvo pirmosios Velykos be mamos. Grįžau į Švenčionėlius pas tėtę, valgius paruošė ir kiaušinius su svogūnų lukštais dažė sesuo Onutė. Kuklios buvo tos Velykos. Bet margučius vis tiek ritinėjome.

Kokios Velykos būdavo lageryje?

Nors Velykos visada būna sekmadieniais, tačiau kartais ir sekmadieniais varydavo eiti dirbti. Tačiau buvo įprasta, kad per Kalėdas ar Velykas katalikai sėdi ir nedirba – jų niekas negalėjo priversti. Tada dirbdavo tik stačiatikiai ar kitų tikėjimų žmonės, kuriems ta diena nebuvo šventa. Per Velykas, jei kitus bent išvarydavo į darbą, kur jie vis tiek nedirbo, mane, kaip kunigą, palikdavo barake. Rytą aukodavau šv. Mišias savo barake, po kalinių patikrinimo eidavau į kitą baraką, ten irgi aukodavau šv. Mišias, popiet eidavau į trečią baraką ir aukodavau trečias šv. Mišias. Visur išklausydavau išpažinčių, išdalindavau Šv. Komuniją. Valdžia apie tai žinojo, bet toleravo ir netrukdė, netgi žiūrėdavo pagarbiai. Šv. Velykų rytą prižiūrėtojas, atėjęs kalinius prikelti, sušukdavo: „Kelkitės, Kristus prisikėlė!“ Taigi taip pasveikindavo su Šv. Velykų švente.

Per 70 kunigystės metų turbūt buvo visokių Velykų? Kurios Jums buvo kuo nors išskirtinės?

Tai buvo turbūt pirmaisiais metais grįžus iš lagerio. Per 1957 metų Šv. Velykas buvau prieš kelias savaites paskirtas Dieveniškių parapijos administratoriumi. Parapija – šalia Baltarusijos sienos. Aplink, ypač Baltarusijoje, dirbo vyresni arba jau nusenę kunigai, o man dar tebuvo 34-eri. Išgirdau, kad tie kunigai nelabai nori klausyti išpažinčių arba yra labai griežti, todėl žmonės jų bijo. Štai Norviliškėse klebonavo už mane 15 metų vyresnis kun. Antonis Zamanas. Buvo neeilinių gabumų, mokėjo šešias kalbas, bet gal kiek uždaro būdo. Jis labai uoliai laikėsi bažnytinių nuostatų ir iš žmonių to reikalavo. Todėl jei atėję išpažinties, ypač jaunesni, jie vėl kartodavo tas pačias anksčiau jam išsakytas nuodėmes – „girtavau“, „paleistuvavau“, „sekmadieniais nelankiau bažnyčios“, – kunigas, įsidėmėjęs jiems sakydavo, kad šie neįvykdė savo pasiryžimo daugiau nekartoti tų pačių nuodėmių, ir neduodavo išrišimo. Ką daryti tiems žmonėms? Jie ieškojo kito kunigo. Kai aš, jaunesnis, atsidūriau Dieveniškėse, per patį pirmąjį mano Didįjį šeštadienį po pamaldų žiūriu, kad išpažinties laukia minia žmonių. Jie buvo ir iš Norviliškių, ir iš kaimyninių Baltarusijos parapijų. Turėjau jų visų išpažinčių išklausyti. Klausykloje išsėdėjau per visą naktį iki pat sekmadienio Prisikėlimo šv. Mišių. Kas valandą padarydavau pertraukėlę, nuėjęs apsiprausdavau šaltu vandeniu, kad neimtų miegas. Kadangi tais metais buvo ankstyvos Velykos ir dar daug sniego, tai žmonėms už atgailą duodavau šventoriuje nukasti po du metrus sniego. Rytą procesijai šventoriuje jau buvo laisvas takas. Beje, kunigas Zamanas nuoširdžiai talkino kaimynams, ir į Dieveniškes buvau jį pasikvietęs.

Apie tai, kad prieš Velykas visą naktį kunigai yra klausę išpažinčių, esu girdėjęs tik iš dirbusiųjų tolimuosiuose „plačiosios tėvynės“ kampeliuose. Jūsų paminėtas atvejis iš Lietuvos man yra naujiena. Bet juk visur prieš Velykas daugiau žmonių eina išpažinties, būna rekolekcijos. Kaip šiomis dienomis dalindavotės su kunigais kaimynais?

Buvo įprasta, kad dekanas paskirstydavo, kuris kunigas kuriam talkins. Svečių iš užsienio kaip dabar negalėjome pakviesti. Šeimininkas klebonas priimdavo trims dienoms, turėdavo pasirūpinti svečio maitinimu ir nakvyne. Kai dirbau Strūnaityje, esu talkinęs Adutiškio, Švenčionėlių, Kalesninkų klebonams, o iš Riešės važiavęs į Maišiagalą, Karvį. Šiais laikais kunigai turi automobilius ir, jei kam nors talkina, tą pačią dieną sugrįžta į namus – taigi svetimoje vietoje nakvoti jau nereikia.

Būna, kad keli kunigai sėdi klausyklose. Žiūrėk, vienas kitas „nuobodžiauja“, kelis žmones išklauso, o pas kitą eilė ir jie laukia, nors galėtų eiti pas tuos, kurie laisvi. Kodėl taip yra, nuo ko tai priklauso?

Žinoma, kad priklauso nuo kunigo. Gal vienas griežtesnis, kitas – nuolaidesnis ir abejingas, tik išklauso nuodėmes ir, paskyręs atgailą, duoda išrišimą. Bet tikrai ilgesnės eilės būna pas tą, kuris, išklausęs nuodėmių, teiraujasi apie nuodėmių padarymo aplinkybes, dar ko nors paklausinėja, aiškinasi ir aiškina, ko žmogui reikia. Štai aš vieną kartą Švenčionėliuose kartu su kunigais Konstantinu Gajausku ir Kazimieru Pukėnu talkinau kun. Bronislovui Laurinavičiui. Prie klausyklos, kurioje sėdėjo kunigas Gajauskas, eilė buvo neilga, ir jis praleido greitai, o štai prie kunigo Pukėno buvo ilgoka eilė, nors jis laikė ilgokai. O būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis vos ne kiekvieną penitentą laikydavo ilgokai, bet pas jį būdavo eilės. Gal pas jį išpažintis užtrukdavo ilgiau, bet žmonėms patikdavo, kad jis nuoširdžiai aiškinasi visas aplinkybes. Jei kunigas grubesnis, kitą kartą pas jį tas pats žmogus išpažinties neina ir kitam pasako, kad neitų. Šiaip kunigams per susirinkimus aiškinama, kad per išpažintį nebūtų griežti.

Kartais tose parapijose, kur dirba keli kunigai, matome, kad likus gal penkioms minutėms iki šv. Mišių, visi jie ateina į klausyklas. Išklausę vieną kitą išpažintį ir pamatę, kad daugiau niekas neateina, pakilę grįžta į zakristiją. Vėliau į bažnyčią atėjęs ar apsisprendęs eiti išpažinties žmogus kunigo jau neranda. Ar kunigui nereiktų pasilikti ir pabūti klausykloje ilgiau, kad abejojantieji, pamatę joje sėdintį kunigą, apsispręstų vis dėlto eiti išpažinties kiek vėliau, jau prasidėjus šv. Mišioms?

Aš visą laiką sėdžiu iki šv. Mišių pabaigos. Ir kunigų susirinkimuose taip elgtis visus ragina. Kažkodėl jauniems kunigams vis stinga laiko ilgiau klausykloje pabūti. Kur bedirbau, jei bažnyčioje buvo vikaras ar altaristas, stengdavomės, kad iki šv. Mišių pabaigos klausykloje būtų kunigas. Kai klebonavau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, per šv. Mišias klausykloje visada sėdėdavo kunigai Vaclovas Aliulis MIC, Ignas Paberžis arba Leonas Savickas. Šiais Gailestingumo metais kunigai klausykloje turėtų būti kuo ilgiau. Kiek žinau, Lenkijoje, Varšuvoje ir Vroclave, yra bažnyčių, kuriose kunigai visada ištisą dieną pagal grafiką budi klausyklose.

Retai einantieji išpažinties gal jau ir nebežino, kas yra nuodėmė?

Anksčiau per Gavėnią nebuvo galima tuokti, o dabar kunigas ir per Gavėnią santuokas laimina. Taigi vis atsiranda įvairių lengvatų, prie kurių žmonės pripranta, o tada jau nežino, kad sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią, penktadieniais, ne tik per Gavėnią ir Adventą, laikytis pasninko. Jei to nedaro, nusideda.

Ar pasitaiko, kad atėjęs išpažinties žmogus nežino, ką sakyti, kokias nuodėmes yra padaręs?

Dažniausiai tai būna seneliai. Jie vardija ne nuodėmes, bet tai, ko nepadarė: „Nieko nepavogiau, nenužudžiau, blogų darbų nepadariau“. Pasitaiko ir psichinių ligonių, kurie šneka nežinia ką. Tada užuot davęs išrišimą palaimini ir tiek.

Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie norėtų atlikti išpažintį, bet žino, jog negaus išrišimo. Ką tokiems patartumėte?

Patarčiau laikytis Bažnyčios įsakymų. Juk esant tam tikroms sąlygoms, išrišimą duoti galima. Štai ypač vyresni žmonės, jei nors gyvena kartu, bet kaip brolis ir sesuo, neturėdami lytinių santykių, gali eiti išpažinties ir gauti išrišimą. Būna, kad šeimą išskiria civilinis teismas. Buvusi žmona ar vyras lieka gyventi vienas ir sugyventinių neturi. Tokie gali eiti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją. Bet kartais to kai kas nežino ir neina išpažinties, manydami, kad negaus išrišimo.

Kartais vaikai bijo kunigo, ypač vyresnio, ir vengia eiti išpažinties.

Dabar jau ir seni kunigai nesibara. Mano vaikystėje tikrai buvo griežtesni. Kai kur, girdėjau, už atgailą net liepdavo gulti kryžiumi.

Išgyvenote laiką, kai drausdavo katekizuoti vaikus. Kaip juos mokėte tikėjimo tiesų?

Nežinau kodėl, bet šiuo klausimu į mane valdžia žiūrėjo abejingai. Kai dirbau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, mokinių atostogų metu virš zakristijos vienuolės rinkdavo vaikus ir bene savaitę jiems dėstydavo tikėjimo tiesas. Paskui aš egzaminuodavau ir sekmadieniais po 20–30 vaikų eidavo priimti Pirmosios Komunijos. Po apeigų visada nusifotografuodavome. Per vasarą taip praeidavo gal po 200 lietuvių ir lenkų vaikų. Nemanau, kad valdžia viską apie tai žinojo. Turbūt nepriekaištavo todėl, kad niekas neįskundė. Štai kai virš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didžiųjų durų pakabinome naktį šviečiantį kryžių, tai Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, tokia Petrauskienė, išsikvietė ir priekaištavo, kad vykdau agitaciją, naktimis kviečiu eiti į bažnyčią. Turėjau tą kryžių nuimti.

Ar domėjotės, kas tie vaikai, galbūt tai komunistų atžalos?

Komunistai atnešdavo vaikus krikštyti. Ne vienas prašė neklausti nei vardo, nei pavardės ir jokio krikšto fakto į knygas neįrašyti. Mūsų arkivyskupijos valdytojas prelatas Algirdas Kazimieras Gutauskas pasiūlė, o aš pritaikiau tokį būdą: į knygas neįrašau nei krikšto, nei santuokos, bet parašau apie tai ant atskiro lapelio, kurį bet kada galima išimti. Jei valdžia nori patikrinti knygas, norėdama sužinoti, ar kas nors nebuvo pakrikštytas ar sutuoktas bažnyčioje, tuos lapelius tuoj pat galima išimti. Taigi tokiems, kurie prašydavo nieko nerašyti, sakydavau, kad užrašau tik ant lapelio ir jo nedėsiu į santuokų ar krikštų knygą. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Šv. arkangelo Rapolo bažnyčiose tokių lapelių slaptai buvau išrašęs apie šimtą. Kai iš tų bažnyčių išėjau, viską palikau naujiems klebonams. Šiais laikais turbūt iš lapelių viską perrašė į bendrą sąrašą. Beje, esu pakrikštijęs netgi Pabradės saugumo viršininko dukrą ar sūnų. Jis gyveno su tikinčia lenke, todėl susitarė, kad jis nematys ir nežinos. Aš atvykau į jų butą ir pakrikštijau.

Dirbote įvairiose parapijose. Ar pastebėjote kokį nors skirtumą tarp Didžiosios savaitės ir Velykų tradicijų?

Ypatingo skirtumo nepastebėjau. Tik paskutiniaisiais metais kartais man žmonės, atėję prie Kristaus karsto bei norintys pagarbinti Švč. Sakramentą, skundžiasi, kad jo nėra, kad Dievulį slepia ir nerodo. Šiaip visur, kur dirbau, per Didžiąją savaitę žmonių į bažnyčią rinkdavosi daug, o daugiausia – Šv. Velykų rytą. Vienąkart, kai buvau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kai susirgo kun. Ignas Paberžis, per Velykas turėjau dvejas Prisikėlimo šv. Mišias (lietuvių ir lenkų kalbomis) aukoti ir šešiskart aplink bažnyčią su procesija apeiti. Kai dirbau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu, pagroti Velykų procesijoje per lietuvių ir lenkų pamaldas samdydavau dūdų orkestrą. Dūdoriai atvykdavo, procesijose pagrodavo ir išvykdavo. Nežinau, ar tarybinė valdžia juos už tai barė.

Švenčiame Gailestingumo metus. Kaip turėtume suprasti ne Dievo, bet savo pačių gailestingumą?

Pirmiausia turėtume atleisti priešams, kurie galbūt kada nors Jums kišo koją, konkuravo, kuo nors įžeidė. Juk ir jie yra mūsų artimieji. Turime padėti seneliams, nuskriaustiesiems, ligoniams, parodyti artimo meilę kaimynams. Reikia būti gailestingiems ir nusidėjėliams, priešams. Tik visa tai turi ateiti ne dirbtinai, o iš Dievo meilės. Juk vis dar mėgstama ieškoti nuodėmių, nuoskaudų kitame, priežasčių neatleisti, bet reikėtų visa, kas buvo bloga, pamiršti ir dovanoti. Gaila, kad žmonės mėgsta prisiminti nuoskaudas ir būna net kerštingi.

Esate turbūt vienintelis kunigas, kuris prisimenate palaimintąjį kunigą Mykolą Sopočką. Ką galite apie jį papasakoti?

Jis buvo mano dėstytojas Vilniaus kunigų seminarijoje. Kartu su kitais kunigais atvykdavo iš miesto į seminariją klausyti klierikų išpažinčių iki 1942 metų kovo 3 dienos, kai vokiečiai visus seminarijos dėstytojus ir klierikus išvežė į Lukiškių kalėjimą. Tada kunigas Sopočka išvengė kalėjimo, nes perrengtas moteriškais rūbais nepažįstamos moters išvežtas pasislėpė Juodšiliuose. Vokiečių okupantams pasitraukus, kunigas Sopočka vėl grįžo į seminariją, dėstė homiletiką. 1945 metų kovą, jau sovietų okupantams uždarius seminariją, klierikai Šv. Jurgio bažnyčioje jo akivaizdoje praktikavosi lenkiškai sakyti pamokslus. Gavau už tai ketvertą. Jis buvo kantrus, dėstė ramiai, nesikarščiuodamas. Visi klierikai eidavo išpažinties daugiausia pas jį, išsiskyrusį iš kitų švelnumu. Net pasauliečiai lietuviai seminarijos koplyčioje Tilto gatvėje eidavo pas jį išpažinties. Tik nežinau, kaip susikalbėdavo, nes kunigas lietuviškai nemokėjo. Dabar mes žinome apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, bet jis mums seminarijoje apie jį nepasakojo. Tik Aušros Vartuose apie jį kalbėdavo. Po jo pamokslų apie Dievo gailestingumą būdavo daug atsivertimų.

Prisimenu, kad prieš karą Vilniuje būta pamaldumo į Švč. Jėzaus Širdį, tik vėliau, jau karo metais, prasidėjo gailestingumo kultas. Tačiau tuometinė Bažnyčios Lietuvoje vyresnybė nepritarė naujojo kulto propagavimui, neleido pakabinti gailestingojo Jėzaus paveikslo Šv. Teresės bažnyčioje. Vis dėlto kunigas Mykolas Sopočka kantriai, ieškodamas pagrindimo Bažnyčios tėvų raštuose, teologijoje, siekė įrodyti, kad gailestingumas yra pagrindinė Dievo tiesa, ir reikia tai skelbti. Net po kunigo Sopočkos mirties (jis mirė 1975 metais Lenkijoje) dar ilgai nepripažinta jo skelbtos žinios svarba, o jis pats buvo lyg ir užmirštas. Net aštuoni jo kolegos dėstytojai, tuometinės Vilniaus kunigų seminarijos profesoriai, tapo vyskupais, o būsimasis palaimintasis buvo paliktas nuošalėje.

Išgirstame, kad šių laikų turtuoliai nerodo jokio gailestingumo savo darbuotojams, juos išnaudoja, neleidžia švęsti pagrindinių katalikiškų švenčių – Kalėdų ir Velykų – ir vis labiau išsunkia didindami darbo krūvį nedidindami atlyginimo ir meluodami, kad nėra iš ko. Kaip Jums atrodo, kodėl mūsų turtuoliai tokie negailestingi ir nenori dalintis savo pelnu su jiems tą pelną sukrovusiais savo samdiniais?

Dėl to, kad parduotuvės per katalikiškas šventes ir sekmadieniais dirba, kaltas tik Seimas. Jokia naujiena nebūtų, jei sekmadieniais parduotuvėms uždraustų dirbti. Juk daug kur užsienyje taip yra. O tie biznieriai turbūt neturi tikėjimo pagrindo ir nežino tikėjimo tiesų. Jie nežino, kad godumas yra didelė nuodėmė, nėra girdėję apie artimo meilę. Jiems atrodo, kad viską už pinigus galima nupirkti, net antrą santuoką bažnyčioje. Jie pasiduoda Mamonai ir ją garbina.

Grįžkime į lagerio laikus. Ar ten stačiatikiai per savo šventes turėjo daugiau teisių negu katalikai?

Viskas būdavo vienodai. Per mūsų šventes mes sėdėdavome, o jie dirbdavo, o per jų šventes jie sėdėdavo, mes dirbdavome. Lagerių valdžia pagal tikėjimą kalinių neišskirdavo.

Kalėjime visokių tikėjimų žmonių sutikote. Kunigystės metais turbūt irgi dirbdamas įvairiose parapijose turėjote bendrauti ir su sentikiais, ir su stačiatikiais?

Kai dirbau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu, vikaras kun. Povilas Kučinskas sutarė, kad per kažkurią katalikų šventę pas mus į šv. Mišias atvyks vyriausiasis Lietuvos stačiatikių vyskupas Anatolijus. Prie bažnyčios durų sutikau jį su kryžiumi. Jis dalyvavo šv. Mišiose, paskui į stačiatikių šventę kvietė ir mane, bet nenuėjau, ėjo kunigas Kučinskas. Buvau pažįstamas su Riešės stačiatikiais ir sentikiais, kurie melstis vyksta į savo cerkvę prie Aušros Vartų. Ir stačiatikiai, ir sentikiai, įsileisdavo mane ir į namus, kai kalėdodavau.

Kas Jums yra ekumenizmas?

Aš gimiau kataliku ir noriu, kad visi būtų vieno tikėjimo – katalikai. Ekumenizmas yra gražus dalykas, kilnus idealas, tačiau sunkiai pasiekiamas. Visų tikybų suvienyti neįmanoma, nes tuoj įsijungia politiniai dalykai, charakterių įvairovė. Kita vertus, Katalikų Bažnyčia labai daug nuolaidžiauja, vis stengiasi prie kitų, ypač protestantų, prisiderinti, visur pagal kitų norą dalyvauti. Tačiau kita pusė jokių nuolaidų nedaro, nė žingsnio pagal katalikų norą nesitraukia, jiems rankos neištiesia, bet nori, kad katalikai ją ištiestų. Matome begalinį katalikų nuolankumą. Ekumenizmo klausimais ir Vatikane ne visi vieningi, po II Vatikano susirinkimo tebediskutuojama. Gražu, kai per ekumeninę arba Maldos už krikščionių vienybę savaitę susirenka skirtingų konfesijų krikščionys, skaito psalmes, Šventąjį Raštą, tik gaila, kad katalikams brangiausių šv. Mišių nėra. Reikėtų suprasti, kad katalikai tose pamaldose nereikalingi.

Tada kaip vertinate popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos stačiatikių patriarcho Kirilo susitikimą?

Kaip rašė „XXI amžius“, tai – ir religinis, ir politinis dalykas. Esu patenkintas, kad jie susitiko ir gal susidraugaus. Juk mūsų Dievas tas pats – Jėzus Kristus. Bėda, kad stačiatikiai nevieningi, jų yra keli patriarchai ir su kiekvienu reikia kalbėtis, tartis atskirai. Be to, katalikai, kaip minėjau, vis nusileidžia, o stačiatikiai savo linijos laikosi griežtai.

Kunigo Vaclovo Aliulio MIC knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“ skaičiau, kad Vilniaus stačiatikių arkivyskupas Viktorinas apie suskilusių Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių viltis susivienyti yra sakęs: „Vienybė – iš Dievo malonės, o suskilimas – iš mūsų nuodėmių. Bažnyčių viršūnės suskaldė, tegul jos ir taikosi. Mūsų pareiga – broliškai gyventi ir melsti Dievą vienybės dovanos“.

Pritariu. Beje, kunigui Aliuliui, kai jis buvo vikaras Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, leidau daugiau rūpintis Mišiolo tekstų vertimu, o ne sielovada mūsų parapijoje.

Ką manote apie mišrias santuokas, kai jauni žmonės tuokiasi ne tik skirtingų rasių, bet ir skirtingų tikėjimų, net su nekrikščionimis?

Apie meilę kiekvienas sprendžia pats. Jei kas iš norinčiųjų tuoktis apie tai klaustų, visų pirma patarčiau kitatikio neįsimylėti. Ir mano praktikoje pasitaikė, kai tuokėsi lenkė katalikė su rusu stačiatikiu, lenkė katalikė su žydu judaistu ir lenkas katalikas su žyde judaiste. Be abejo, reikia vyskupo leidimo. Labiausiai užsispyrę sentikiai. Jei dukra ar sūnus – sentikis, motina jiems neleidžia tuoktis katalikų bažnyčioje. Bet mano sesers dukra Rita, kuriai aš esu krikštatėvis (Strūnaityje krikštijo kunigas Vytautas Pranciškus Rūkas), ištekėjo už sentikio. Jos vaikus Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje krikštijau aš. Nekatalikai dažnai nežino, kad, susituokę katalikų bažnyčioje, jie netaps katalikais ir gali likti savo tikėjime. Kai paaiškini, kad tereikia tik priesaiką sutuoktiniui atlikti, tada sutinka. Vis dėlto skaudu, kai tikintys žmonės, susituokę bažnyčioje, po kelių bendro gyvenimo metų išsiskiria.

Ar juos sutuokęs kunigas jaučia kažkokį apmaudą apie tai išgirdęs?

Visko nenumatysi. Santuoka juk yra sakramentas. Bet juk pasitaiko ir kunigų, netgi monsinjorų, vyskupų, nesilaikančių Kunigystės sakramento.

Ar galima sakyti, kad per Velykas surenkama daugiausiai aukų?

Gal ir daugiau surenkama negu per kitas šventes ar sekmadienius vien todėl, kad tą dieną į bažnyčią ateina ir tie, kurie tik tą vienintelį kartą per metus teateina ir galbūt irgi daugiau paaukoja. Taip ir susidaro didesnė suma. Šiaip aukoja kas kiek gali.

Rečiau į bažnyčią ateinantieji dažnai nežino, kiek aukoti, kai kunigas kalėdoja, užsisakant šv. Mišias už mirusįjį, už laidotuves, krikštynas, santuoką. Ką tokiam patarti?

Kai studijavau Kunigų seminarijoje, mums kaldavo į galvą: veltui gavai, veltui ir duok. Aš niekada nesu sakęs, kiek reikia aukoti, koks reikalas bebuvo. Lageryje aukojau šimtus šv. Mišių kalinių intencijomis gratis (veltui), iš kalinių aukų neimdavau. Bet pasitaikė, kad kai kas primygtinai įsiūlydavęs, tai nors simboliškai sumokėdavo. O štai šiais laikais jau esu girdėjęs, kai kunigas sakęs už laidotuves imsiąs 200 litų. Sugėdinau jį, sakau negražu, tai jau po to man girdint niekas aukos dydžio neįvardija. Galiu pasakyti, kad kuo daugiau paprašysi, tuo mažiau gausi. Pragyventi iš aukų kunigui pakaks. Mane mokė, kad auka yra auka ir aš ją supratau kaip auką, o ne kainą. Be abejo, būna žmonių, kurie aiškina, kad turi daug išlaidų, pavyzdžiui, per vestuves degtinei ir muzikantams tūkstančius išleidžia. O kunigui už suteiktą santuokos sakramentą tik dešimtį kitą numeta kaip kaulą šuniukui. Tačiau kunigui ir šiuo atveju geriau tylėti. Man kartą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo, kai jaunieji išvis nieko nedavė. Bet po kelių savaičių jaunikis atbėgo sakydamas, kad vestuvių dieną pamiršo ir prisiminė tik tada, kai jo mama paklausė, kiek kunigui už suteiktą Santuokos sakramentą paaukojo. Šiaip vestuvėse iš visų išlaidų turbūt mažiausiai lieka kunigui.

Papasakokite apie tai, kaip kalėdodavote kunigystės pradžioje, kai dar leido, ir šiais laikais, kai vėl galėjote kalėdoti.

Kunigystės pradžioje Valkininkuose kartu eidavo gal dešimties jaunuolių būrelis ir giedodavo, pranešdamas žmonėms, kad kunigas ateina kalėdoti. Kalėdodavome skirtingose parapijos pusėse dviem grupėmis kartu su klebonu kunigu Stanislovu Kakarieka. Kai užsukdavome į vieną sodybą, jaunimas giedodamas eidavo toliau ir pranešdavo kitiems namams, kad tuoj juos kunigai aplankys. Apeidavome gal kokį šimtą sodybų. Vakare abu kunigai susitikdavome, kuriuose nors pasirinktuose namuose būdavo vakarienė, o tas mus lydėjęs jaunimas joje padainuodavo, pagiedodavo. Vidiškėse, Ignalinoje, Vosiūnuose, iš kur patekau į lagerį, kalėdodavau vienas be palydos. Vosiūnuose aplankiau ir tuos parapijiečius, kurie paskui melagingai liudijo prieš mane, pasakodami nebūtus dalykus. Grįžęs po lagerio parapijiečius lankyti jau trumpai tegalėjau. Pirmiausia vėl atsidūriau Valkininkuose. Prisimenu, kad kalėdojome dviem grupėmis su klebonu kunigu Pranu Bieliausku, bet jaunuoliai savo giesme mūsų jau nelydėdavo. Kalėdojau ir Dieveniškėse, Adutiškyje, Strūnaityje, Karkažiškėje ir Pabradėje. Adutiškyje kalėdodavome drauge su klebonu kunigu Juozu Vaičiūnu, o kai klebonavau Strūnaityje, manęs pasiimti atvykdavo kurio nors kaimo atstovas. Vieną kartą, vykstant į nuošalų kaimą, važiuojant tiltu per upelį, apvirto rogės, išsipurvinome. Bet ten kalėdojimas užtrukdavo iki paryčių, kartais apie antrą valandą ryto sugrįždavau namo. Kai buvau paskirtas į Vilnių, nors ir buvo draudžiama, mėginau lankytis pažįstamų parapijiečių butuose. Tik sunkiai sekėsi, nes žmonės darbuose, grįždavo vakare, o vakarais tik kelis butus besuspėji aplankyti, be to, po darbo visi nori pailsėti. Riešėje, kur dirbau nuo 1990 metų rugpjūčio, kalėdojau drauge su palydovu, vykdamas su arkliais ar automobiliu. Per dieną aplankydavau po 20–30 namų. Įsileisdavo visi: lenkai, lietuviai, rusai, katalikai, netikintys, kaip jau minėjau, ir stačiatikiai bei sentikiai. Gal koks vienas, kuris neįsileido, ir pasitaikė. Bet turbūt savo girto veido nenorėjo parodyti. Taip susipažinau su parapijiečiais, visus surašiau. Pirmaisiais metais aplankiau daugiau šeimų, paskui vis mažiau. Vėliau matau, kad vis vaišina, vis ilgiau užtrunku, visų neaplankau.

Ar kalėdojančiam kunigui apsilankius žmonės skirdavo auką?

Įteikdavo voką su pinigais. Bet seneliai, ligoniai, kartais nieko neskirdavo. Man buvo labiau svarbu juos aplankyti, su nematytais susipažinti, o ne aukas rinkti. Žinoma, tie pinigai gali eiti vien kunigo naudai, bet aš negailėdavau jais pasidalinti su zakristijonais, vargonininkais. Nemažą dalį skirdavau bažnyčių remontams. O tie darbai daug kainuoja. Štai Riešės bažnyčioje įrengėme vitražus, įvedėme šildymą, reikėjo atvesti dujas. Žiemą šildė ištisai.

Kokią didžiausią auką per kunigystės metus esate gavęs?

Šimtais rublių, šiais laikais – 200 litų. Būdavo, kad kartais už laidotuvių šv. Mišias skirdavo daugiau negu už santuoką. Bet ir darbo kunigui daugiau per laidotuves.

Girdėjau, kad už tai reikėdavo mokėti mokesčius.

Esant tarybų valdžiai, reikėjo mokesčius mokėti atskirai už šv. Mišias, laidotuves, santuokas. Kuo daugiau jų būna, tuo didesnį procentą mokesčių priskaičiuoja. Kunigas, vėliau vyskupas Juozas Tunaitis viską surašydavo smulkmeniškai. Kiti klebonai sakydavome jam mažinti skaičių, nes neišsimokės. Aš prisimenu, kad Ignalinoje Finansų skyriaus viršininku buvo toks Šalna, tai duodi jam 100 rublių ir jis suskaičiuoja tiek, kad mokesčiai nesiektų 30 procentų. Kunigai mokėdavo ne tik rajonų Finansų skyrių viršininkams, bet net pačiam Religijos reikalų įgaliotiniui. Štai Kazys Tumėnas kartą per mėnesį pas mane užeidavo į namus, turėdavau gerai pavaišinti, 100 rublių padovanoti ir dar šachmatais pažaisti. Vėliau tą sumą mažinau. Iš tiesų man jis pasirodė švelnus kunigams, siekė suderinti jų darbą su tuometiniais įstatymais taip, kad šie nenukentėtų. Po Tumėno į šias pareigas ketino skirti mano brolio Juozo dukros Nijolės vyrą Algirdą Babičių. Jis tų pareigų imtis nesutiko.

Taigi Religijos reikalų įgaliotiniai buvo kyšininkai? Tikrai įdomu.

Jie buvo aukščiau už vyskupus. Kunigas iš jų turėjo gauti pažymėjimą, kad galėtų dirbti savo darbą. Maždaug kaip vairuotojas, norintis vairuoti, turi turėti vairuotojo pažymėjimą. Be jų sutikimo vyskupas negalėjo kunigo perkelti į parapiją ar skirti į kokias nors pareigas. Be jų sutikimo ir vyskupų neskirdavo. Štai mūsų arkivyskupijos valdytojas, tada kapituliniu vikaru vadintas, prelatas Algirdas Kazimieras Gutauskas sakėsi mokėjęs didelius pinigus, kad jį skirtų vyskupu. Jau buvo pasisiuvęs vyskupo rūbus, su jais užsikabinęs kryžių nusifotografavo, pasigamino atvirukus, kuriuos žadėjo dalinti per konsekraciją. 1982 metais pats savo akimis mačiau kažkurio kardinolo pasirašytą jo paskyrimo vyskupu raštą, kurį jis rodė artimiems bičiuliams. Jau pasveikinau. Jis kartu su Liudviku Mažonavičiumi ir Antanu Vaičiumi jau ir rekolekcijas buvo atlikęs. Deja, vyskupais pirmieji du taip ir netapo.

Iš žmonių, kurie toliau nuo Bažnyčios, kartais išgirstu, kad nėra kito lengvesnio gyvenimo kaip būti kunigu: atlaikai Mišias, surenki pinigus ir esi laisvas. Ar savo kunigišką gyvenimą kada nors taip galėjote vertinti?

Kažko panašaus man į akis niekas nesakė. Kiek teko patirti, į kunigus kreipdavosi tie, kurie tiki arba bent tiki į kunigo tarnystės būtinybę. Pas kunigą ateina ne tik pinigus už prašomą paslaugą sumokėti, bet tikėjimo tiesų ar paguodos žodžių išgirsti, apie aukštesnius dalykus pasikalbėti. Aš niekada nesiskundžiau nuoboduliu, tuščių valandų nepatyriau, visada buvau užsiėmęs, turėjau užprogramuotą, planingą ir tvarkingą gyvenimą. Kai dirbau Vilniuje, vos ne kasdien tekdavo eiti pas ligonius. Parapijoje visokio darbo pilna. Ne tik medžiaginiai dalykai atima laiko, bet ir dvasiniai. Juk reikia pasiruošti pamokslams, daug skaityti, domėtis politika, visuomeniniu gyvenimu, kad žinotum, kas dedasi aplinkui, ir galėtum vertinti. Kai Riešėje dėsčiau tikybą, reikėjo ir pamokoms pasiruošti. Išsilavinęs kunigas nebūna pats sau vienas. Jis ir toliau ieško žinių, stengiasi bendrauti su bičiuliais ne tik telefonu ar laiškais, bet ir susitikdamas. Dažnai lankiau gimines, draugus, pažįstamus.

Bet gal ne vien kunigo pareigos laiką atima? Juk ir kunigas gali turėti pomėgių, sau artimų užsiėmimų, nesusijusių su kunigyste. Ar Jūs turėjote kokį nors šalutinį pomėgį?

Kiekvienas kunigas šalia savo pareigų atranda užsiėmimą ar darbą pagal asmeninį norą, sau artimą sritį ar galimybę. Vieni žaidžia šachmatais, kiti sportuoja, keliauja ar dar ką nors veikia. Pavyzdžiui, kai dirbau Strūnaityje, prireikė fotografo. Tada pats ėmiausi mokytis. Iš knygų išmokau, kaip reikia fotografuoti, ryškinti juostas, daryti nuotraukas. Ir kai atkėlė į Vilnių, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje su broliu Vytautu kartais naktimis darydavome nuotraukas be jokio profesionalo pagalbos. Visai gerai išeidavo.

Koks turi būti kunigas, kad patiktų ir vaikui, ir seneliui, ir giliai tikinčiam, ir abejojančiam?

Kaip chameleonas, mokantis prisiderinti prie aplinkybių. Bet negalima visiems pataikauti ir šnekėti pagal kito žmogaus norą. Reikia stebėti žmones ir jiems padėti suvokti, kas yra gera, o kas bloga, nukreipti savo mintis naudojantis kitų žmonių patirtimi. Ir tarp mano giminių pasitaikė abejingų, netikinčių, tačiau visada rasdavome bendrą kalbą, ir nesu sulaukęs priekaištų dėl kunigystės.

Kartais sakoma, kad, kai jaunas kunigas, labai gražus, esą turbūt jis tik dėl nelaimingos meilės kunigu tapo. Ar jaunystėje Jūs negirdėdavote tokių vertinimų?

Man pačiam nei tiesiogiai, nei per kitą to niekas nesakė. O gal nebuvau toks gražus?

Ar jaunystėje nebuvote įsimylėjęs, ar rinkdamasis kunigystę dėl to neturėjote abejonių?

Nebuvo jokių abejonių. Bet, kai grįžau iš kalėjimo, Dieveniškėse bendravau su viena moterimi, vietine mokytoja. Man atrodė, kad ji, būdama inteligentiška, gyvendama kaime tarp paprastų žmonių, neturi su kuo pabendrauti ir ieško labiau išsilavinusio žmogaus. Mudu tik šnekėdavomės, o žmonėms kilo įtarimų. Tie paskundė vyskupui Kazimierui Paltarokui. Vyskupas nepagyrė. Pusmečiui atleido iš klebono pareigų, likau tik vikaru, turėjau atlikti rekolekcijas. Mano bičiulis kunigas Bronislovas Laurinavičius patarė visada vengti artimesnio bendravimo su moterimis, kad nekiltų jokių įtarimų. Vis dėlto vėliau supratau, kad ta mokytoja galėjo būti saugumiečių užverbuota ir siekė mane gal ne suvedžioti, padaryti taip, kad atsisakyčiau kunigystės, o pasekti, kas pas mane užeina, ką aš su užėjusiais kalbu, išprovokuoti kokiems nors antitarybiniams pasisakymams, kad vėl atsisėsčiau. Grįžęs iš lagerio aš gal nesupratau, kad tokių „angelų sargų“ turėsime. Bet kai dirbau Vilniuje, tai vis užeidavo merginų, norėjusių užmegzti pažintį. Ima šnekėti apie politiką, komunistus, valdžią ir iškart supranti, kas per paukšteliai apsilankė.

Ar kunigas, nors ir užsiėmęs, nebūna vienišas? Kaip įveikti vienatvę?

Man svarbiausia buvo turėti brolį, seseris, gimines. Daug padeda bendravimas su artimaisiais, kai žinai apie jų džiaugsmus ir rūpesčius. Be to, reikia bendrauti su kunigais. Tarybiniais metais kunigams buvo uždarytos mokyklos, organizacijos, netgi kunigų susirinkimų nebūdavo galima rengti, į rekolekcijas negalėdavome rinktis. Susirinkdavome per kurio nors gimtadienį ar vardadienį. Susėsdavome prie stalo ir kalbėdavomės apie viską, aptardavome reikalus, sužinodavome kiekvieno naujienas ir rūpesčius. Papietavę dar pažaisdavome šaškėmis, šachmatais, palošdavome kortomis, dažniausiai preferansą. Būdavo ir malonus pabendravimas, ir užsiėmimas. Joks susirinkimas kurijoje tokio bendravimo neatstos, nė vienas vyskupas kurijoje iš kunigo neišgirs to, ką gali išgirsti atvykęs pabendrauti su grupe kunigų į vieną ar kitą kleboniją. Vienatvę išblaško ir mano jau minėti pomėgiai. Aš daug laiko praleidau su fotografija, mėgau skaityti laikraščius ir knygas, tvarkydavausi bibliotekoje, joje turėjau apie 6000 knygų. Jas surašydavau į katalogą pagal turinį (religinės (pamokslai, šventųjų gyvenimas), istorinės, visuomeninės, politinės, geografinės, romanai, eilėraščiai), autorių, pavadinimą. Kai kurios prireikdavo, iškart rasdavau. Bet paskui knygas padovanojau Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijai, Riešės lietuvių ir lenkų mokykloms, bičiuliams. Dabar knygų beliko gal tik 600. Niekada neleidau laiko tuščiai. Be to, aš mėgau spręsti kryžiažodžius. Kartais sprendimus nusiųsdavau į „Vakarines naujienas“, „TV savaitę“, kitus leidinius, kurie juos spausdindavo. Esu gavęs 100 litų prizą. Mudu su vienu bičiuliu iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos spręsdavome kryžiažodžius ir siųsdavom atsakymus į Lenkijos žurnalą „Niedziela“ („Sekmadienis“). Dovanų gaudavome knygų.

Kokiais reikalais, išskyrus šv. Mišių ar sakramentų užsakymą, į kleboniją užeidavo žmonės? Gal pasiguosti, dvasinės paramos paprašyti?

Dažniausiai būdavo psichiniai ligoniai: tai juos persekioja, tai nužudyti nori, tai apvagia. Rimtomis temomis pasikalbėti beveik neužeidavo. Tikėjimo ir kitais rimtais klausimais kalbėdavomės tik su mokytojais Riešės lietuviškoje ir lenkiškoje mokyklose, kai ten vyresnėms klasėms dėsčiau tikybą. Beje, tada tikybą lankė visi mokiniai. Mokytojams daug kas buvo neaišku.

Dėkoju Jums už pasidalijimą savo gyvenimo patirtimi ir linkiu palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

© 2016 „XXI amžius“