|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vyskupo Motiejaus Valančiaus tiltai iš praeities į ateitį
Nejučia praėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus (18011875) 215 metų gimimo sukaktis. Ją minėjome be didelių pompastikų, tačiau pagarbiai ir dvasingai. Kuo šis žmogus, iškilus Katalikų Bažnyčios dvasininkas, taip nusipelnė Lietuvai ir kuo jis reikšmingas šiandien, kalbamės su gerbiamais mūsų pašnekovais: akademiku Romualdu Grigu, profesoriumi Libertu Klimka ir skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi. Jūs esate žymus mokslininkas, žinomas senovės Lietuvių kultūros tyrinėtojas, rašytojas, poetas, aktyvus visuomenininkas, be abejo, domėjotės ir vysk. M. Valančiaus kūryba, idėjomis. Kokias M. Valančiaus veiklos sritis galite paminėti kaip reikšmingiausias jo gyvenime? Akademikas Romualdas GRIGAS: Vyskupas Motiejus Valančius gimė prieš 215 metų. Jis priklauso tiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta. Netgi stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius. Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią vyskupo Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie Jį kaip apie didį Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus. Platus ir tvirtas, senųjų lietuvių kultūrą primenantis buvo Jo pradėtas ir toliau jau kitų austas audinys. Man jis kažkuo primena mūsų moterų audėjų austą tautoraštį, tik kitu, iškilesniu masteliu... Šiuo atveju į vyskupo Valančiaus įsiūbuotą blaivybę žvelgiu toli gražu ne vien per smuklių lankymo, jų apyvartos ir tinklo sumažėjimo (sutramdymo) prizmę. Taip... Lietuvių tauta buvo nugirdyta dar XVIIXVIII šimtmečiuose. Ir nugirdė sava valdžia, jeigu žečpospolitinę valdžią galėtume įvardinti kaip savą. Nesibaigiantys karai su Moskovija, o ir su švedais vertė didžiūnus plėsti spirito varyklas ir jų dėka formuoti valstybės iždą (kuris išimtinai buvo skiriamas karo reikalams). Tauta buvo marinama ne tik karais, nusitęsusia nederliaus metų grandine, ne tik marais, bet ir degtine. Vyskupas Valančius savo apaštalinę misiją pradėjo nuo ypač sunkaus palikimo. Prie to, kas jau buvo mano pasakyta, reiktų pridurti dar ir lietuvių polonizavimo ir rusifikavimo politiką. Per sumanytą blaivybės sąjūdį, per neįtikėtinai sparčiai austą jo tinklą vyskupas žadino tautą iš letargo, iš stabligės... Sodiečiams įsiūlė būdą, kaip organizuotis, kaip burtis į netradiciniais dvasiniais saitais (supainiojant svetimuosius) susietas bendruomenes, kaip pajausti save, eilinį žmogelį, iš naujo užgimstančios didžios bendruomenės politinės nacijos nariu. Blaivininkai, liaudyje vadinti brostvininkais (nuo slavų brosat) tęsė ir puoselėjo kilnaus judėjimo tinklą iki vėlyviausių laikų. Pamenu, gerai pamenu, su kokiu išdidumu dar pirmaisiais pokario metais mano tėvas bažnytinėje procesijoje (kol nebuvo uždraustos) nešdavo brostvininkų vėliavą. O vėliau?.. Baisios prievartos ir negandų kamuojama tauta vėl buvo sugrąžinta atgal į alkoholizacijos liūną. Jame vėl skendo (ir nuskendo) tūkstančiai. Gal šimtai tūkstančių... Deja, deja... Neturime vilties sulaukti naujo Valančiaus jau vien dėl to, kad nūdienos pasaulyje moraliniai autoritetai neturi paklausos. Lygiai taip, kaip yra nuvertinamos dvasinės, dorovinės, patriotinės vertybės. Bet savimi, savo vidinėmis jėgomis ir Aukščiausiąja Dvasia tikėti privalome, nes kito kelio nėra. Jaunystėje jūs studijavote tiksliuosius mokslus, o nukrypote, atrodytų, visai kita kryptimi, į etnokosmologijos, etnokultūros sritį, kur pasiekėte tiesiog stulbinančių rezultatų. Jūsų išleistose knygose išdėstytos žinios domina ir seną ir jauną, jos yra aktualios ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Žinome, kad esate pridėjęs ranką ir prie M. Valančiaus kūrybos ir veiklos tyrinėjimo. Kuo, Jūsų nuomone, ypatinga M. Valančiaus kūryba, kuo ji reikšminga ir šiomis dienomis. Libertas KLIMKA: Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius yra ryškiausia asmenybė XIX amžiaus Lietuvos istorijoje, nes jo įtaka žymi visose tuometinio gyvenimo srityse. Jis įvardijamas kaip sumanus kovotojas prieš rusifikaciją, kaip tautos blaivintojas, lietuvių grožinės prozos pradininkas, lietuviškųjų mokyklų steigėjas. Iš tiesų be Didžiojo tautos žadintojo veiklos nebūtų tautinės tapatybės radimosi, o tada ir tautinio atgimimo bangos pakilimo. Štai kaip įvertino vyskupo veiklą popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams krašto krikšto 600 metų jubiliejaus proga: Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą. Rusų valdžia, nepasitikėdama vyskupu M. Valančiumi ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, 1864-ųjų rudenį visą kapitulą iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. Tada jis ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų daraktoriams. Ir šiandien malonu skaityti literatūrinius Didžiojo žemaičių ganytojo kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta didaktika. M. Valančiaus pasakojimai labai vertinami ir kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia etnokultūros reiškinių pateikta Palangos Juzėje, parašytoje 1869 metais. Daug aprašyta jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M. Valančiaus žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių papročius, apie velykinį silkės išvarymą, laistymąsi vandeniu trečiąją Šv. Velykų dieną. Įspūdingai aprašyti Užgavėnių persirengėliai Skapiškio krašte, Joninės ir tikėjimai raganavimais Biržų apylinkėse. Būdinga, kad rašytojui rūpi senoviškųjų tikėjimų prigimtis, jų ilgo išsilaikymo priežastys. Čia M. Valančiaus išsakyta nemažai taiklių įžvalgų. Labai iškalbingas etnologiniu požiūriu yra vyskupo ganytojiško laiško, datuoto 1856 m. rugpjūčio 21 d., tekstas. Jame peikiamas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. Šis M. Valančiaus laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų įvardyti kaip totemizmo reliktus. Įdomu, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos irgi yra išlaikiusios tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Apskritai M. Valančiaus literatūriniai kūriniai persmelkti didele pagarba ir meile etninei kultūrai. Jūsų darbai tautine, relgine tematika, atlikti iš medžio, akmens ir kitų medžiagų, nepaisant visų kliūčių, sunkumų, trukdymų jau tarybiniais laikais plačiai buvo pasklidę po visą Lietuvą. 2006 metais, minint 205-ąsias M. Valančiaus gimimo metines, netikėtai Pietryčių Lietuvos pakraštyje, Dieveniškėse, išdygo įspūdingo dydžio ąžuolinis monumentas skirtas M. Valančiaus buvimo Vilniaus krašte atminimo įamžinimui. Tuo laiku tai buvo tikra sensacija. Noriu paklausti Jūsų, kodėl M. Valančius ir būtent Dieveniškėse? Skulptorius Gediminas RADZEVIČIUS: Istorija čia yra tokia. Mokykloje visi skaitėme knygą Palangos Juzė ir kiekvienam tas kūrinys paliko vienokį ar kitokį įspūdį. Besimokant M. Valančiaus biografiją, dažnai buvo minimas Kražių miestelis. Tai mano prosenelių Tėvonija. Kražiai nuo vaikystės man asocijavosi su paslaptingu Medžiokalniu, šalia jo esančių pievų rūkais ir juose mūkiančių nematomų karvių balsais, su Kražių bažnyčios varpų gausmu, su garsiaisiais Šv. Roko atlaidais, Kražių skerdynėmis, kuriose dalyvavusi mano senelio Vincento sesuo Kotryna Mėčejūtė, buvo areštuota, nuvežta į Vilnių tardymams, po to netekusi vienos akies paleista ir pėsčiomis iš Vilniaus grįžo namo, savo dvasios energetinėmis gijomis sujungusi Žemaitiją ir Kražius su Lietuvos sostine. Man Valančius darė paslaptingo, didingo žmogaus įspūdį ir kuo toliau, tuo daugiau domėjausi jo gyvenimu, veikla, kūryba, idėjomis. Domėtis M. Valančiaus ryšiais su Vilniaus kraštu paskatino jo biografijos faktai. 1824 metais kaip gabus klierikas jis buvo pasiųstas mokytis į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją, kurią baigęs, 1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus Katedroje buvo įšventintas kunigu. Po to buvo paskirtas tikybos mokytoju į Mozyrio gimnaziją Baltarusijoje, 100 km už Minsko. Ten jam teko išgyventi 1831metų sukilimą. Yra istorinių žinių, kad tuo metu jis ne kartą buvo apsilankęs Žemaitijoje. Mozyriuje jis prabuvo apie penkeruis metus, po to buvo paskirtas į Kražius, o 1840 metais vėl grįžo į Vilnių profesioriauti dvasinėje akademijoje, kuri vėliau caro buvo perkelta Peterburgą. Tokiu būdu susidarė vos ne dešimtmetis, praleistas Vilniaus krašte. Tai buvo gražiausi jo jaunystės, brandos ir dvasinio formavimosi metai. Būdamas Vilniaus krašte, jis, be abejo, tiesiogiai susipažinęs su čionykščio krašto gyvenimu, kalba, papročiais, tradicijomis. Čia, kaip ir Žemaitijoje, gyveno jo žmonės, kuriuos jis mylėjo kaip savus. Todėl tas M. Valančiaus žingsnių aidas ir pagimdė idėją įamžinti prisiminimą apie jį tolimiausiame Lietuvos kampelyje, Dieveniškėse, esančiuose arčiausiai Mozyrio. Dar gimė idėja organizuoti Vilniaus krašto moksleivių M. Valančiaus kūrinių skaitymus tam, kad jo kūryba, mintys, siekiai, užrašyti jo raštuose, nedulkėtų knygų saugyklų lentynose, kad gyventų šiuolaikinio jaunimo lūpose ir mintyse. Kad M. Valančiaus Žemaitija labiau susipintų į vieną giją su Vilniaus kraštu, pakviesti Žemaitijos moksleiviai, kurie su didžiausiu entuziazmu pritarė tai idėjai ir pakvietė Vilniaus krašto bendraminčius dalyvauti Žemaitijoje, Nasrėnuose, M. Valančiaus gimtinės muziejuje, vykstančiuose skaitymuose. Iš M. Valančiaus žingsnių aido Vilniaus krašte atsirado M. Valančiaus tiltai, jungiantys Vilniaus kraštą su Žemaitija. Turiu dar vieną sumanymą nutiesti tiltą iki Mozyrio nuvežti ten mano sukurtą M. Valančiaus medalį ir pakabinti jį Mozyrio bažnyčioje. Lietuvos bičiulis Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius žadėjo tarpininkauti tame reikale, tačiau čia prireiks ir užsienio reikalų ministerijos pagalbos. Šiemet jau bus ketvirtas kartas, kai gegužę Dieveniškių bažnyčios šventoriuje vyksta tie skaitymai, ir trečias, kai man pasiūlius, juos globoti ėmėsi Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Džiugu tai, kad į kvietimą dalyvauti tuose renginiuose atsiliepė Vilniaus ir Klaipėdos šauliai, kurie sėkmingai rado savo nišą vaišindami dalyvius gardžia kareiviška koše, arbata, o jaunieji šauliai dalyvaudami skaitymuose. Šiais metais Lietos labdaros fondas kartu su Šv. Kazimiero ordinu organizuoja 215-ųjų vysk. M. Valančiaus gimimo metinių minėjimus Lietuvos miestuose (Vilniuje, Rietave, Jurbarke, Šilutėje, Kaune, Šilalėje ir kitur). Renginiuose akcentuojama M. Valančiaus kūrybos, idėjų svarba mūsų laikais, ypač jaunimui. Renginių ciklas vadinasi Vyskupo M. Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte. M. Valančius sakė, kad labiausiai norėtų būti naudingas žmonėms ir po mirties. Mano giliu įsitikinimu, M. Valančiaus kūrybos, idėjų puoselėjimas, pritaikymas šiuolaikiniame gyvenime, ypač sudominant jaunimą, yra didžiausias jo pagerbimas, betarpiškai stiprinantis, gaivinantis, vienijantis dvasines Tautos galias ir Lietuvos valstybės amžinumą.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |