|
Panevėžio vyskupijoje
Zarasų dekanate
Rekolekcijos suteikė tvirtybės
Dusetos. Kovo 19 dieną, šeštadienį, kanauninko Stanislovo Krumpliausko kvietimu Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje lankėsi svečias iš Kauno Petrašiūnų bažnyčios brolis kapucinas Vincentas Tamošauskas OFM Cap. bei vienuoliai Vaidas ir Kristina. Vyko rekolekcijos, į kurias susirinko gausus būrys dusetiškių. Rekolekcijos laikotarpis, kai atsitraukiame nuo įprastinės veiklos, susitelkiame tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzaus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti. Pirmieji vienuoliai eremitai dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui, bendravimui su Dievu.
Kapucinas Vincentas mokė šlovinti Dievą ir skelbti Jo Vardą. Jis kvietė giesmėmis garbinti Dievą, kalbėjo apie giesmes, jų galią, reikšmę ir vietą švenčiant liturgiją. Nedrąsiai, o paskui vis drąsiau, skambant gitaros akordams, po bažnyčios skliautais liejosi parapijiečių giedamos giesmės. Labai emocionaliai svečias aiškino, kodėl norime šlovinti Dievą ir kam mums to reikia, bei visus kvietė dalintis tikėjimo džiaugsmu. Gyvai ir nuoširdžiai bendraudamas su tikinčiaisiais kunigas Vincentas prisiminė ir Tėvą Stanislovą, savo mokytoją. Kunigas labai įtikinamai kalbėjo apie šių dienų Lietuvą: Galima palyginti, kaip Lietuvoje gyveno žmonės prieš karą. Jie bažnyčioje nebuvo tokie gražūs ir išsipustę, šalia šventoriaus stovėjo arkliukai su vežimais. Nebuvo automobilių. O šiandien mes turime daug visko. Užeikite į parduotuvę. Palyginkime parduotuves, kurios buvo prieš 50 metų ir dabar. Nėra ko lyginti. Ar žmonės buvo laimingesni tada, ar dabar? Kalbėdamas apie dabartinę Lietuvą nepasakyčiau, kad žmonės yra labai laimingi ir džiaugsmingi. Mums visada kažko trūksta. Ir noriu kalbėti apie save. Aš perskaičiau šv. Pranciškaus biografiją ir pasakiau: Būsiu kapucinas. Buvau verslininkas, nuo 8 metų stovėjau turguje. Iš pradžių su senele, paskui vienas, prekiavau daržovėmis, gėlėmis. Turėjau automobilį, namą, šiltnamius ir daug pinigų. Dabar turiu dar daugiau pinigų, bet jie manęs nedžiugina, kaip ir šv. Pranciškaus. Dievas pasakė: Aš galiu duoti žymiai daugiau, negu tu turi. Ir įsivaizduojate, Dievas ištesėjo pažadą. Supratau, kad svarbiausia yra mano dvasia. Svarbiausia šiandien yra žmogaus dvasios grožis. O ko reikia šiandien mūsų Lietuvai? Reikia labai daug vilties ir dvasios. Ne pinigų ir daiktų reikia mums. Mes turime jų labai daug, bet kai užvaldo gobšumas, arogancija, pavydas, tada žmogus apanka. Mes nebematome vienas kito. Mes daug dirbame: dieną, naktį, sekmadienį. Tiek daug dirbame, kad jau yra ne tik ekonominė, bet ir dvasinė krizė, apgailestavo kapucinas kun. V. Tamošauskas.
Kaip atrado ryšį su Dievu, savo liudijimais dalinosi ir vienuolė Kristina. Ji kalbėjo: Džiaugiuosi savo pašaukimu ir tuo, kad atradau gyvenime savo vietą. Žmonės dažnai bijo aukotis, rizikuoti ir prisiimti pasekmes. Jei renkiesi kelią, turi jausti už tai atsakomybę, nes kažką pasirinkus atgal kelio nebėra.
Apie savo gyvenimą, paklydimus ir Dievo atradimą labai įtikinamai pasakojo vienuolis Vaidas.
Vėliau vyko vidinio išgydymo pamaldos. Jų tikslas padėti nuo vidinių sužeidimų kenčiantiems žmonėms malda, dvasiniu palydėjimu ir konkretaus vidinio gydymo kelio per atleidimą pasiūlymu. Jos skirtos žmonėms, kurie yra įskaudinti ir nori, bet nepajėgia arba nežino, kaip galėtų atleisti savo įžeidėjams.
Daug gražių žodžių, daug pamokymų ir patarimų tą dieną išgirdo šv. Mišiose dalyvavę žmonės. Tikriausiai visiems įsimins ir svečio palinkėjimas belaukiant gražiausių pavasario švenčių: Linkiu jums sutikti Prisikėlusį Kristų toje Gavėnios tikėjimo kelionėje. Paaukokite šaltį, kurį dabar jaučiate, dėl savo atsivertimo. Nepasiduokite depresijai, niurzgėjimui, bet atsiverskite ir išeikite į gyvenimą, pilną dvasinio gėrio ir Dievo palaimos.
Dėkojame Dusetų parapijos klebonui kan. S. Krumpliauskui už šias pamaldas. Nors šaltoje bažnyčioje praleidome tris valandas, namo grįžome sutvirtėję ir įkvėpti dar uoliau rengtis artėjančiai Kristaus Prisikėlimo šventei.
Prisimename Tėvo Stanislovo darbus ir skleistą šviesą tiek sovietmečiu, tiek šaliai atgavus nepriklausomybę. Jis padėjo atsikurti pranciškonų kapucinų vienuolynui Lietuvoje. Ši vienuolija sėkmingai tęsia jo pradėtus darbus, Kaune veikia Gailestingumo namai, kuriuose priimami priklausomybių turintys, benamiai ir kitaip negandų traumuoti žmonės.
Vanda NORMANTIENĖ
© 2016 XXI amžius
|