Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumas kunigiškoje tarnystėje

Didžiojo ketvirtadienio apeigų prasmė naujų iššūkių akivaizdoje

Krizmos šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas iškėlė gailestingumo reikšmę sielovadai

Didžiojo ketvirtadienio pamaldos Romos šv. Petro bazilikoje

Popiežius Pranciškus per Paskutinės vakarienės šv. Mišias plovė kojas prieglobsčio prašantiems migrantams, pabrėždamas savo solidarumą jiems

Dabar švenčiamų Gailestingumo jubiliejinių metų kontekstą aptariant Velykų laikotarpio iškilmes Vatikane, norisi sutelkti dėmesį į Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišias, kuriose Romos vyskupas su savo kunigais atnaujino priimant dvasinius šventimus duotus pažadus ir homilijoje iškėlė gailestingumo sklaidos svarbą sielovados tarnystėje. Kunigai turi būti dangiškojo Tėvo gailestingumo liudytojai ir tarnai, pabrėžė popiežius Pranciškus kovo 24 dieną aukodamas šv. Mišias, kuriose palaimino ir šventuosius aliejus, ateinančiais metais naudosimus Bažnyčios liturgijoje bei teikiant sakramentus

Didžiojo ketvirtadienio pavakare Šventasis Tėvas atliko ir praktinį gailestingumo aktą, apsilankydamas šalia Romos įsikūrusiame pabėgėlių globos centre. Ten aukojo Paskutinės vakarienės (Cena Domini) šv. Mišias ir (kaip Viešpats prieš savo kančią) nuplovė kojas dvylikai jaunų migrantų, įvairių tautų vyrų ir moterų, atstovaujančių skirtingoms tikyboms. Šiuo solidarumu popiežius Pranciškus dar kartą bandė žadinti atsakomybę už tuos tūkstančius ir netgi milijonus žmonių, kurie, gelbėdamiesi nuo smurto ir skurdo, priversti ieškoti prieglobsčio svetur, pabrėždamas, jog simbolinis kojų plovimas pirmiausia yra brolybės gestas kenčiantiems.

Mindaugas Buika

Sekimas Evangelijos pavyzdžiais

Šventojo Tėvo vadovautas Krizmos šv. Mišias, kuriose Šv. Petro bazilikoje dalyvavo tūkstančiai Romoje tarnystę atliekančių įvairių tautų dvasininkų, galima būtų pavadinti mažuoju Gailestingumo jubiliejumi kunigams. Didžioji šiems šventiesiems metams skirta sielovadininkų šventė numatyta birželio pradžioje, kai į Šv. Petro aikštę savajam jubiliejui rinksis kunigų delegacijos iš įvairių pasaulio vyskupijų. Pradėdamas pamaldų homiliją, popiežius Pranciškus sakė, kad senojo Simeono pranašystė Švč. Mergelei Marijai, kad Jos Sūnus bus prieštaravimo ženklas, buvo ryški nuo pat Jo mokymo pradžios. Štai Nazareto sinagogoje Jėzui skelbiant, kad „šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) apie Izaijo pranašystę dėl Mesijo atsiuntimo skelbti Gerąją Naujieną vargdieniams, visi, atrodo, buvo pasirengę tam pritariančiai ploti. Tačiau netrukus, čia pat, sinagogoje, pradėjo sklandyti abejonės, klastingi ir netgi pikti klausimai: ką čia sako šis, Juozapo sūnus, argi jis ne vietinio dailidės vaikas? Užsirūstinę miesto gyventojai netgi norėjo Jį nustumti nuo uolos dėl tokio tariamo papiktinimo. Taigi, nuo pat pradžios Viešpats savo žodžiais ir veiksmais drąsiai apnuogina visas kiekvieno žmogaus širdyje glūdinčias kontroversijas, ypač pabrėždamas besąlyginį gailestingumą vargšams, atstumtiesiems ir engiamiesiems. Ir toji „gera tikėjimo kova“ (plg 1 Tim 6, 12), kuriai mes visi esame pašaukti, yra kova ne prieš žmogų, bet prieš velnią, grumtynės su „tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6, 12). Toje kovoje Jėzus nesiekia įgyti ypatingą pasaulietinę galią, bet tiesiog pralaužia vidines abejingumo ir tariamo saugumo užtvaras, kad būtų atverti vartai begaliniam gailestingumo proveržiui, kurį Tėvas ir Šv. Dvasia nori išlieti mūsų pasauliui. Šis beribis, visa atnaujinantis, gydantis ir išlaisvinantis gailestingumas, kuris skelbia Viešpaties malonės metą, žingsnis po žingsnio, veikiant sielovadininkams ir misionieriams, keliauja per pasaulį, pasiekdamas tas dvasines dykvietes, kuriose iki tol vyravo smurtas ir abejingumas žmonių kentėjimams.

Kalbėdamas apie tai popiežius Pranciškus nurodo evangelinį Gerojo samariečio pavyzdį, kuris kitų abejingumo akivaizdoje globoja apiplėštą ir sunkiai sužalotą žmogų visais įmanomais pagalbos veiksmais. Ir pats Išganytojas, papasakojęs šią gailestingumo istoriją, tvirtai nurodo Jį klausiusiam įstatymo mokytojui: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37). Taigi, tai – gailestingosios meilės raiškos programa su visais nuosekliais veiksmais kiekvienam krikščioniui, o ypač – dvasiniam vadovui. Be to, kiekvienas iš mūsų, žvelgdamas į savo gyvenimą, prisimena tuos būdus, kuriais pats Viešpats parodo mums didesnį gailestingumą, nei galime įsivaizduoti. Tai, anot Šventojo Tėvo, suteikia mums drąsos su pasitikėjimu prašyti šio gailestingumo ir ateityje psalmės žodžiais: „Viešpatie, parodyk mums savo ištikimąją meilę ir išgelbėk mus“ (psl. 85, 6). Ir paradoksaliu būdu šis nuoširdus vis didesnio Dievo gailestingumo meldimas padeda mums nugriauti sienas, kurios galbūt sulaikė dieviškosios Širdies švelnumo antplūdį.

„Kaip kunigai, mes esame tokio, vis gausėjančio Tėvo gailestingumo liudytojai ir tarnai, – sakė popiežius Pranciškus homilijoje. – Mes turime atlyginančią ir guodžiančią užduotį įkūnyti gailestingumą, kaip darė Jėzus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas, taip tūkstančiais būdų pasiekdamas kiekvieną“ (Apd 10, 38). Kunigai irgi gali padėti sukultūrinti gailestingumą, kad visi žmonės galėtų jį suprasti ir praktikuoti su reikiamu kūrybingumu savojoje ir savo šeimų kultūrinėje terpėje. Pabrėždamas, jog kaip tik metinėje kunigystės šventėje, Jubiliejinių Gailestingumo metų Didįjį ketvirtadienį, ypač reikšminga aptarti to per kraštus besiliejančio dieviškojo gailestingumo bruožus, Šventasis Tėvas pirmiausia atkreipė dėmesį ir džiugų susitikimą. Šią situaciją puikiai atspindi evangelinis palyginimas apie gailestingąjį tėvą, kuris džiugiai sutinka grįžtantį sūnų paklydėlį. Giliai sujaudintas jis išbėga jo pasitikti, apkabina, bučiuoja, užmauna žiedą, aprengia geriausiais rūbais, surengia linksmą pokylį, pabrėždamas, kad jis yra tikras sūnus, o ne samdinys, kuriuo pasirengęs būti nuoširdžiai atgailaujantis paklydėlis. Ir koks atrodytų besaikis gailestingumas, dėl kurio labai susinervina vyresnysis ištikimasis sūnus, yra ir mums priminimas, kad neturime baimintis dėl perdėtos padėkos. Mūsų požiūris turi būti kaip to Evangelijoje minimo Jėzaus išgydytojo raupsuotojo, kuris palieka Jo išgydytus abejingai nuėjusius draugus ir grįžta su padėka šlovinti Viešpatį.

„Putojančio“ dvasingumo vengimas

„Gailestingumas viską atstato ir grąžina kiekvieno asmens orumą, todėl džiaugsminga padėka yra teisingas atsakas“, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus, žinoma, nurodydamas ir aiškiai suprasto blogio darymo, už kurį prašoma atleidimo, reikšmingumą. Todėl turime klausti, ar po išpažintimi gauto atleidimo tikrai džiaugiamės ir šloviname Viešpatį. O gal tai priėmę kaip įprastą, rutininį dalyką skubiai nueiname nuo klausyklos ir galvojame apie kitus reikalus, sakramentinio susitaikymo aktą visai pamiršę. Taip gali būti ir su išmaldos davimu, bet nereikia skubiai pasišalinti abejingai įbrukus monetas, bet reikia stengtis pajusti auką priimančio asmens dėkojančią šypseną, suteikiamą palaiminimą. Iš čia kyla ir antroji Šventojo Tėvo aptarta situacija, kurioje regimas bekraštis Dievo gailestingumas – atleidimas ir jo pasekmės. Dievas ne tik atleidžia nesuskaičiuojamas ir negrąžinamas skolas, bet ir atgailaujantį asmenį tiesiog iš gėdingiausios būsenos perkelia į aukščiausiąjį orumą be jokių tarpinių etapų. Taip Viešpats pasielgia su kojas jam laistančia nusidėjėle ir savo nuodėmes išpažinusiu Simonu Petru, kurį padaro „žmonių žveju“ – pirmuoju apaštalu. Mes patys nuodėmingumą ir orumą bandome atskirti: arba susigėdę dėl savo nuodėmių beviltiškai vaikštome nuleidę galvas, arba, iškelti į tam tikrą orumą, bandome nuslėpti savo nuodėmes ir tuščiai puikuojamės savo garbe ar tariamu teisumu, kaip tas šventyklos fariziejus (Plg Lk 18, 9–14). Taigi, anot popiežiaus Pranciškaus, atsiliepdami į Dievo pasirengimą atleisti, turime „visada išlaikyti sveiką įtampą tarp oraus gėdijimosi ir sugėdinto orumo“. Tai reiškia nuolankų nusižeminimą dėl savųjų klaidų ir pasirengimą priimti galimą Viešpaties mums skirtą iškėlimą be kokio nors nuolaidžiavimo ją atliekant. Štai ir apaštalas Petras, kuris prisikėlusio Viešpaties buvo tris kartus prašomas patvirtinti savo meilę (Plg Jn 21, 15–17), priėmė jam patikėtą ganytojišką tarnystę, Dievo pašlovinimą ir kankinio mirtį.

Gebėjimas auginti orumą, kuris gali rodyti mūsų nuolankumą, mus perkelia už tuščio mąstymo ir ginčų ir leidžia įvertinti save ne pagal Dievo malonę, o pagal nuopelnus. Šventasis Tėvas priminė Nazareto sinagogoje Viešpaties perskaitytus Izaijo pranašystės žodžius: „Jūs būsite vadinami Viešpaties kunigais... mūsų Dievo tarnais“ (Iz 61, 6). Tai – žmonės, kurie buvo vargšai, kaliniai, atstumtieji, žmonės be ateities, tačiau Viešpaties išgelbėti ir perkeisti į kunigišką tautą. Taigi, ir sielovadininkai turi tapatinti save ir nuolat prisiminti bei rūpintis sunkiose situacijose atsidūrusiais žmonėmis, ypač, jei jie tokioje padėtyje yra dėl kitų kaltės – smurto, išnaudojimo, engimo. Bet kunigai turi prisiminti, kad neretai tikėjimo šviesos spinduliavimo stygius kyla „ne dėl to, kad po ranka nėra Evangelijos, bet dėl pernelyg komplikuotos teologijos“, ne dėl troškulį malšinančio Gyvojo vandens, bet dėl perdėtai „putojančio“ (šampaną primenančio), „lengvo“, paviršutiniško dvasingumo. Galiausiai jaučiamės užsklęsti ne neįveikiamų akmeninių sienų ar metalinių grotų, bet „skaitmeninio virtualaus pasaulietiškumo, kuris atidaromas ir uždaromas paprastu mygtuko „click“ paspaudimu“. Taip patiriama viliojanti tūkstančių komercinių reklamų įtaka, kuri mums trukdo laisvai žengti takais, vedančiais į savo brolių ir seserų meilę, link Viešpaties kaimenės, kurioje laukiamas ganytojų balsas. Jėzus savo atperkamąja galia gali išvaduoti nuo tokio dvasinio aklumo, nelaisvės pavojų, padarydamas kunigus tikrais gailestingumo ir paguodos tarnais. „Prašykime Jį apvalyti mus nuo visų nuodėmių ir išlaisvinti nuo kiekvieno blogio, – baigdamas homiliją kalbėjo popiežius Pranciškus. – Ir Šventosios Dvasios malone įsipareigokime nešti atnaujintą Dievo gailestingumą visiems žmonėms, atlikdami Dvasios įkvėptus darbus visos Dievo tautos gėriui“.

Brolybė prieš išdavystę už sidabrinius

Šventojo Tėvo aukotos Paskutinės vakarienės šv. Mišios Didžiojo ketvirtadienio pavakare už 25 kilometrų nuo Romos esančiame Kastelnuovo di Porto miestelyje įsikūrusiame Prieglobsčio prašančių migrantų priėmimo centre (Centro di Accoglienza per Richiedenti Asilo, CARA) buvo jau ketvirtas toks jo solidarumo gestas vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms. Pirmaisiais pontifikato metais, 2013-aisiais, Paskutinės vakarienės šv. Mišias su tradiciniu kojų plovimu popiežius Pranciškus aukojo Romos nepilnamečių pataisos namuose Casal del Marmo, 2014 metais – neįgaliųjų globos centre „Santa Maria della Providenza“, o 2015-aisiais – didžiausiame Romos Rebibbia kalėjime. Šiemet Viešpaties Apreiškimo (Trijų Karalių) šventėje, sausio 6 dieną, Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacija, atsižvelgdama į Šventojo Tėvo prašymą, paskelbė dekretą, kuriuo įvestos pataisos liturginiame Romos Mišiole, leidžiant Didžiojo ketvirtadienio apeigose kojas plauti ne tik vyrams, bet visiems parinktiems Dievo tautos asmenims. Šią parinktą nedidelio skaičiaus asmenų grupę dabar gali sudaryti vyrai ir moterys, seni ir jauni, sveiki ir ligoniai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai. Žinoma, ganytojų atsakomybė yra adekvačiai paaiškinti parinktiems tikintiesiems bei visiems kitiems dalyvaujantiems tokio ritualo prasmę, sekant Viešpaties pavyzdžiu Vakarienbutyje, kai Jis plovė kojas dvylikai apaštalų savo kančios išvakarėse (Jn 13, 1–15). Tiesa, jau nuo pontifikato pradžios tarp popiežiaus Pranciškaus per Paskutinės vakarienės apeigas parinktų asmenų, kuriems jis plovė kojas, buvo ir moterų, o praėjusiais metais Didįjį ketvirtadienį Rebibbio kalinimo įstaigoje jis kojas plovė ir savo lytį pakeitusiai moteriai. Priklausomybę Dievo tautai Šventasis Tėvas aiškina labai plačiai, plaudamas kojas ne tik Katalikų Bažnyčios nariams, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų, netgi kitų religijų atstovams.

Didįjį ketvirtadienį CARA migrantų prieglobsčio centre tarp dvylikos asmenų, kuriems popiežius Pranciškus atliko kojų mazgojimo ritualą, buvo trys katalikai iš Nigerijos, trys koptės iš Eritrėjos, trys musulmonai iš Sirijos, Pakistano ir Malio, bei vienas induistas, migrantas iš Indijos, bei viena centro darbuotoja italė katalikė. CARA centre gyvena beveik 900 pabėgėlių iš 25 šalių, kurių didžiąją daugumą dabar sudaro musulmonai. Jais rūpinasi 115 įvairių profesijų darbuotojų, kurie suteikia medicininę, socialinę ir psichologinę pagalbą. Apie 70 proc. CARA įnamių pabėgėlių statusą atsisakyta suteikti, ir jie su globotojų pagalba laukia apeliacinio sprendimo dėl jų tolesnio likimo. Prieš kojų plovimo apeigą sakytoje trumpoje homilijoje be iš anksto parengto teksto Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į du evangelinius Paskutinės vakarienės Jeruzalėje epizodus. Pirmiausia – Viešpaties tarnavimo gestas, kai Jis, būdamas Bažnyčios įkūrėjas, plauna kojas nuolankiems savo mokiniams, teigdamas, kad ir jie ateityje turi sekti šiuo pavyzdžiu. Ir kitas epizodas – vieno iš apaštalų, Judo Iskarijoto, išdavystė, parsidavimas už 30 sidabrinių Jėzaus priešams, kurie nenori su Juo būti santarvėje. Išplėtodamas šią mintį popiežius Pranciškus apeigų dalyviams sakė, kad „visi čia mes kartu – musulmonai, induistai, katalikai, koptai, evangelistai – esame broliai, to paties Dievo vaikai, kurie nori gyventi taikoje, būti integruoti“. Kaip nuorodą į antrąjį gestą Šventasis Tėvas priminė prieš kelias dienas Belgijos sostinėje Briuselyje teroristų įvykdytą išpuolį, „karo ir naikinimo gestą žmonių, kurie nenori gyventi taikoje“. Kaip ir Judo atveju, kuriam buvo sumokėta už Jėzaus išdavystę, taip pat ir už anų teroristų akto stovi ginklų gamintojai ir prekeiviai, kuriems reikia ne taikos, bet kraujo, kurie nori ne brolybės, bet karo. Taigi yra skirtingų tikybų išpažinėjai, priklausantys skirtingoms kultūroms, bet to paties Tėvo vaikai ir broliai tarpusavyje. Ir yra tik teroristai, kurie perka ginklus, kad griautų šią brolybę. Todėl yra labai svarbus popiežiaus Pranciškaus pasirinktas Paskutinės vakarienės kojų plovimo ritualas skirtingų religijų ir tautinių kultūrų atstovams, liudijant, kad visi esame broliai ir norime gyventi taikoje naujųjų iššūkių ir susipriešinimo akivaizdoje. „Kiekvienas savo religijos kalba melskite Viešpatį, kad ta brolybė užkrėstų pasaulį, – linkėjo Šventasis Tėvas. – Kad nebūtų tų 30 sidabrinių monetų už mūsų brolio nužudymą, kad visur įsivyrautų tikras broliškumas ir gerumas“. Tai leistų mums su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į šviesesnę žmonijos ateitį šiais prieštaravimų kupinais laikais.

© 2016 „XXI amžius“