|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Velykos neturi vakaro Kun. Vytenis Vaškelis
Viskas žemėje turi pradžią ir pabaigą, bet Velykų pergalei neuždegsime raudonos šviesos, nes šio įvykio šerdis Prisikėlusysis yra pats visko Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis, gyvasis Dievas (Apr 22, 13). Po Jo prisikėlimo iš numirusių tapome amžina Jo nuosavybe, nes tai, kas įvyko Golgotoje, yra liudijimas, kad mes nebesame laisvi daryti blogos valios sprendimus, nes ne tik nebepriklausome patys sau, bet mus valdo malonė, kylanti iš vidaus ir natūraliai mus skatinanti elgtis pagal Viešpaties meilės įsakymą (Mt 22, 37). Nors Dievas į mus žvelgia kaip į tuos, kurie yra skirti dangui (Ef 2, 6), bet mes dar nepasirodėme, kas iš tiesų būsime (1 Pt 3, 2). Mūsų geriausio ištobulinimo bei galutinio išganymo labui Viešpats leis ir suteiks mums įvairių gundymų, kad, nuolat atsiribodami nuo jų, savo tikrajam Šeimininkui vis nepavargtume visu gyvenimu sakyti taip. Todėl, kai kasmet baigiasi liturginė Velykų iškilmė, mūsų dvasia tegul neieško netikrų atsipalaidavimo formų, pavyzdžiui, stačia galva vėl nerdama į buitinius rūpesčius ir užmiršdama Viešpatį, kad nejučiomis tolintų mus nuo Viešpaties, bet buvimas Jame tegul įgyja naują dvasinį atspalvį, kad, laikui atėjus, galėtume Jam dėkoti ir džiaugtis, jog nepasidavėme inercijos monotonijai, o tikėjimo darbais kaip velykinį kiaušinį marginome savo gyvenimo vitražą. Prisikėlusiojo pasirodymai visada yra daugiau negu Jo tuščio kapo atradimas. Jo nebuvimas kape savaime negarantuoja Jo pergalės ant kryžiaus. Jo tuščias kapas yra tik nuoroda į tai, kas dar įvyks: Jis pasirodys savo mokiniams, ir tuomet mums visiems neginčijimai bus atverta nauja tikrovė Jėzus yra toks Viešpats, kurio mes nelaukėme ir nesitikėjome, kuris visada yra ištikimas sau, ištesi kiekvieną duotą pažadą, kurio apibūdinimas visuomet bus mūsų riboto bei stereotipinio mąstymo vaisius, kurio keliai ne mūsų dulkėti vieškeliai... Pasak katekizmo, gamtos mokslo prasme Jėzaus prisikėlimo įrodymų nėra. Tačiau yra labai patikimų individualių ir kolektyvinių daugelio Jeruzalės įvykių amžininkų liudijimų. Taigi mokslo dėsniams prieštaraujantys bei juos pranokstantys Jo pasirodymai liudija, kad transcendentinė tikrovė, kurios dabar nematome, yra svarbesnė už regimojo, bet laikino pasaulio grožį. Nesupriešiname regimosios ir neregimosios tikrovės sandų, bet sakome, kad visi matomi subjektai dėl pirmapradės kaltės padarinių neatitinka pirmykščio originalo, kurio tikrąjį autentiškumą galėjome išvysti Edeno sode. Iš tiesų tam tikra prasme yra palaiminta ta pirmųjų žmonių neklusnumo kaltė, kuri privertė visagalį Dievą žmonių istorinę klaidą iš šaknų ištaisyti siunčiant Tą, kuris yra Tėvo labiausiai mylimas. Jam pas mus atėjus ir jame iki pasaulio pabaigos pasiliekant, į žemę, gyvenimą, žmonių bei Dievo santykius ir amžinybę mokomės žvelgti Jo akimis. Sakome: Šis pasaulis gražus, bet be Jo jis yra niekas. Po prisikėlimo pasirodęs Jėzus mums skelbia: Toliau gyvenkite įprastą gyvenimą, bet darykite viską, kad galėtumėte būti laisvi, ilgėtis manęs, su manimi bendrauti bei pakęsti nuoskaudas, manyje džiaugtis, o kai reikės ir, kažkiek nuliūdus, pakentėti; apmirti saviems įgeidžiams ir ryžtingai veržtis vardan mano vardo kiekvienam žmogui daryti gera. Vienas tikybos dėstytojas skatino savo studentus atsitraukti nuo paslėpto Dievo ir skubėti pas Kristų. Šį kvietimą jis iliustravo šitaip. Jeigu pasiimu didinamąjį stiklą puikiam paveikslui apžiūrėti, objektas jo centre lieka ryškių kontūrų ir aiškus, o pakraščiais vaizdas vis labiau iškreipiamas. Man Jėzus tapo tuo centru. Kai mąstau apie tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip skausmo ar Apvaizdos ir laisvos valios problema, viskas atrodo painu. Bet jei pažvelgiu į patį Jėzų, kaip Jis elgėsi su žmonėmis, kuriems skauda, į Jo raginimą laisvai ir uoliai veikti, aiškumas sugrįžta. Galiu, apimtas dvasinio nuobodulio, save varginti klausdamas: Kokia prasmė melstis, jei Dievas jau viską žino? Jėzus savo pavyzdžiu mus nutildo, net Jis meldėsi, tad negi Jo mokiniai maldą ignoruos?.. Per didinamąjį tikėjimo stiklą žiūriu į Pasirodžiusįjį ir matau, kad Jis stovi ne tik Jo mokinių kambaryje, bet esti mano viduje, kosmoso ašyje, ošiančių medžių tankmėje, vos matomo vabzdžio skrydyje ir ypač gyvenimo nedalią išgyvenančio Sirijos pabėgėlio vaikelio ašaroje... Taigi Jis yra visur ir Jis nori, kad mes būtume ten, kur yra Jis. Kai Jį sutiksime Biblijos puslapiuose, maldų ir gerų darbų įvairovėje, mūsų gyvenimas nebus švaistomas, bet su Juo renkamas... O paskui Jis per savo prizmę pažvelgs į mūsų širdis, ir jei jose išvys save, vadinasi, leidome Jam gyventi ir veikti savo ir kitų labui.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |