|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kanados lietuviai turi aiškias vertybes
Neseniai Kanadoje pravesti Gavėnios rekolekcijas lietuviams katalikams lankėsi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ. Ta proga ganytoją paprašėme pasidalinti patirtais įspūdžiais ir papasakoti apie toje šalyje gyvenančių lietuvių išeivių sielovados aktualijas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarcho kelionė už Atlanto vadovauti rekolekcijoms yra retas atvejis. Kas Jus ir kodėl būtent Jus į Kanadą pakvietė? Iš tikrųjų, pareigas einančiam vyskupui būtų nelengva sutikti visą mėnesį vesti rekolekcijas ir palikti savo tiesiogines pareigas. Vyskupui emeritui šitai padaryti žymiai lengviau. Kanados lietuvių parapijos kiekvienais metais ieško, kas galėtų pravesti rekolekcijas, ir dažniausiai surandamas kunigas Lietuvoje. Ne tik rekolekcijų, bet ir kitus užsienio lietuvių sielovados reikalus Lietuvos Vyskupų Konferencija yra pavedusi prel. Edmundui Putrimui. Jis yra atsakingas už lietuvių sielovadą tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Kuriuose miestuose ir kokiose šventovėse vyko rekolekcijos? Kokia buvo jų tema? Šiuo metu Kanados lietuviai katalikai buriasi dešimtyje parapijų ar misijų: Toronto Prisikėlimo parapijoje, Hamiltono Aušros Vartų parapijoje, Sent Katerinos bendruomenėje, Londono Šiluvos Marijos misijoje, Misisagos Lietuvos kankinių parapijoje, Vasaga Byč (Wasaga Beach) Gerojo Ganytojo misijoje, Delio (Delhi) Šv. Kazimiero parapijoje, Monrealio Aušros Vartų parapijoje, Monrealio Šv. Kazimiero parapijoje ir Otavos bendruomenėje. Pagrindinė Gavėnios rekolekcijų mintis buvo gyvenimo keitimas į gera ir didesnis pasitikėjimas Dievo gailestingumu. Kovo 6 dieną, kai Jūs viešėjote Kanadoje, Lietuvos vyskupų kvietimu melstasi už viso pasaulio lietuvius. Kovo 6 dieną vedžiau rekolekcijas Misisagos Aušros Vartų parapijoje. Tai yra didelis miestas ir čia yra nemaža lietuvių bendruomenė. Parapija vadinasi Lietuvos kankinių vardu ir atspindi pokario nuotaikas, su kuriomis atvyko antrabangininkai. Jų atmintyje buvo labai gyvos Lietuvos žmonių kančios, patirtos sovietinės ir nacistinės okupacijų metais. 4-ąjį Gavėnios sekmadienį šioje parapijoje visuomet meldžiamasi už lietuvius Tėvynėje ir pasklidusius po visą pasaulį. Kanadoje viešėjote ne pirmą kartą, todėl turbūt jau susidarėte nuomonę apie tenykščių išeivių gyvenimą ir ypač katalikų bendruomenės būklę. Kokia ji? Pirmąjį kartą lankiausi Kanadoje 1990 metais. Jau buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, o Kremlius ekonominėmis sankcijomis vertė paskelbti Lietuvos Nepriklausomybei moratoriumą. Tuomet visose Kanados lietuvių parapijose mačiau labai daug gyvybės. Per 25 metus visos parapijos yra smarkiai sumažėjusios, nes daug pagyvenusių lietuvių iškeliavo pas Viešpatį, o jaunimas pasklinda po angliškai kalbančias parapijas, o kai kurie turbūt nepraktikuoja tikėjimo. Naujiesiems imigrantams, atrodo, pinigai yra didesnė vertybė už Dievą. Esate lankęs lietuvių migrantų bendruomenes įvairiose šalyse skirtinguose žemynuose. Gal galėtumėte palyginti ir įvertinti jų gyvenimo bei sielovados panašumus ir skirtumus? Svaresnius apibendrinimus galima padaryti tik ilgiau pagyvenus lietuviškose parapijose, todėl nesijaučiu pakankamai susipažinęs su lietuviškomis parapijomis už Lietuvos ribų. Daugiausiai gyvybės mačiau Čikagoje, Lemonto misijoje, ir Kaliningrado srityje, Tilžės lietuvių parapijoje. Kanados ir Amerikos lietuviai pakankamai gerai remia parapijų veiklą ir šiuo atžvilgiu sielovadininkams yra mažiau rūpesčių nei Lietuvoje, siekiant išlaikyti parapiją. Lankydamasis Meksikoje, popiežius Pranciškus neseniai kreipėsi į tos šalies vyskupus, ragindamas rūpintis gausiais savo migrantais, dažniausiai išvykstančiais į JAV, kad jie neprarastų katalikų tikėjimo ir tautiškumo. Per pastaruosius du dešimtmečius bene ketvirtadaliui Lietuvos gyventojų (apie 900 tūkstančių iš 3,7 milijono) atsidūrus užsienyje, tai turbūt yra svarbu ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Ką apie tai manote Jūs, kaip ilgametis Kauno arkivyskupas? Ar Lietuvos vyskupai ką nors numatę tuo klausimu? Lietuvos vyskupams rūpi tautiečiai, kurie gyvena už Lietuvos ribų, todėl šiandien daugelyje vietų, tiek Europoje, tiek už Atlanto darbuojasi Lietuvos kunigai. Kai kur jų visiškai pakanka, kai kur, pavyzdžiui, Anglijoje, reikėtų didesnių pajėgų. Noriu atkreipti dėmesį, kad neužtenka tik vyskupo noro pasiųsti kunigą į kurį nors kraštą, kur gyvena lietuviai, dar reikia ir paties kunigo noro darbuotis misijose. Kunigas, priimdamas kunigystės šventimus, įsipareigoja dirbti ne misijose, bet toje vyskupijoje, kur būna inkardinuotas. Šiandien Lietuvoje gerai žinomos moralinės, šeimų irimo, seksualinio palaidumo, girtavimo problemos, kurios turbūt aktualios ir migrantams. Ar Kanadoje sielovadininkai gali telkti tikinčiuosius doroviniam atgimimui, šeimų stiprinimui, blaivybės sklaidai? Kadangi Kanados tikinčiųjų bendruomenę sudaro pagyvenę žmonės, turintys aiškias vertybes, todėl tenai nėra tokių moralinių bėdų, su kuriomis mes susiduriame čia, Lietuvoje. Todėl didžiausias sielovadininkų rūpestis gerai patarnauti savo ganomiesiems, palaikant jų tikėjimą ir skatinant daryti gerus darbus. Daryti gerus darbus lietuviai Kanadoje, man atrodo, moka geriau už mus, gyvenančius Tėvynėje. Lankydamasis Kanadoje turėjote malonią progą pasveikinti su 100 metų gyvenimo ir 75 metų kunigystės jubiliejumi kun. dr. Matą Čyvą. Gal galite papasakoti apie šį kunigą, buvusį Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko sekretorių Kaune ir tremtyje? Kadangi apie kun. Mato Čyvo gyvenimą ir tarnystę pokario metais Romoje, o vėliau Šiaurės Amerikoje bei ryšius su gimtine informacijos randame mažai, gal sužinojote daugiau ir apie jo veiklą Lietuvos Bažnyčios kančios metais? Kun. dr. Matas Čyvas tikrai yra labai garbingas kunigas, ilgus metus darbavęsis įvariuose sielovados baruose. 1940 metais jis pergyveno Kauno kunigų seminarijos pastatų užgrobimą, kai sovietiniai kariai per kelias dienas užėmė Seminarijos pastatus ir po Kalėdų atostogų sugrįžę klierikai nerado nei savo knygų, nei daiktų. Arkivysk. Juozapo Skvirecko 1941 metais įšventintas kunigu Matas Čyvas darbavosi vikaru Kaune ir po kelių metų buvo paskirtas arkivyskupo sekretoriumi. 1944 metais frontui slenkant į Vakarus Gestapas privertė arkivysk. Juozapą Skvirecką palikti Lietuvą ir važiuoti į Vokietiją. Šioje kelionėje iki Austrijos Zamso miesto arkivyskupą lydėjo ištikimas jo sekretorius kunigas Matas. Kartu su arkivysk. Juozapu Skvirecku jis aplankė popiežių Pijų XII. Kun. Matas Čyvas prašė, kad arkivyskupas leistų jam dar pratęsti studijas Romos Gregorianumo universitete. Baigęs mokslus kun. dr. Matas Čyvas persikėlė į Ameriką ir tenai tarnavo ilgus metus, kol išėjo į pensiją. Kovo 19-ąją, per Juozines, sukako 44 metai nuo Jūsų redaguotos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimo pradžios. Tada buvote jauni, veikėte drąsiai ir nebijodami. Ar nestinga dvasininkams krikščioniškos drąsos ir pasiaukojimo rodant pasipriešinimą šių dienų blogybėms? Mes visada esame linkę praeities darbus idealizuoti, o dabarties šiek tiek sumenkinti. Ir anuomet, ir dabar buvo kunigų, kurie tarnavo labai uoliai ir dirbo, negailėdami sveikatos ir nepaisydami pavojų. Šiandien aš irgi matau labai uoliai tarnaujančių kunigų ir džiaugiuosi, kad jie tokie yra. Manau, kad didžiausias mūsų laikų iššūkis yra padėti žmonėms išlaikyti gyvą tikėjimą, nes, jei jo nebus, visos kovos su mūsų dienų blogybėmis liks bevaisės. Padėti žmonėms augti tikėjime pajėgūs yra gilios dvasios kunigai. Pastatyti bažnyčią gali kunigas ir turėdamas silpnesnį tikėjimą, tačiau statyti gyvąją Bažnyčią gali tik gilaus tikėjimo ir maldą branginantys kunigai. Kaip Jūs, kovojęs prieš sovietinio komunizmo vykdytą mūsų tautos ir tikėjimo naikinimą, vertinate tai, kad vyriausiasis Simono Vyzentalio centro nacių medžiotojas Efraimas Zurofas, dabar prisistatantis vos ne pagrindiniu skandalingos knygos Mūsiškiai, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, autoriumi, savo paskutiniuosiuose straipsniuose Izraelio dienraštyje The Jerusalem post kaltina latvius ir lietuvius, kad jie lygina komunizmo ir nacizmo genocidus. Tai, jo manymu, klaidinga ir nepriimtina? Ar ne vienodai smerktini visi tokie masiniai nusikaltimai žmoniškumui, kad ir kokius skirtingus tikslus jie beturėtų (pavyzdžiui, teroristinės Islamo valstybės dabar vykdomas Artimųjų Rytų krikščionių naikinimas) ir kokiose pasaulio vietose jie bevyktų? Labai gaila, kad dabar pasaulio galingieji pasmerkę nacizmą, neturi nei drąsos, nei noro pasmerkti komunizmo nusikaltimus. Priežastis yra labai paprasta, nors mums, mačiusiems komunizmo statytojų veidus, sunkiai suprantama. Šiandien Europoje ir daug kur pasaulyje dar tikima komunizmo idėja ir net garsiuose Europos universitetuose yra labai gyvos komunizmo idėjos. Aiškinama, kad, girdi, ne komunizmas buvo kaltas dėl pražudytų milijonų žmonių, o tik pavieniai žmonės, kurių sprendimu buvo naikinami nekalti žmonės. Deja, tokia yra tikrovė, todėl sunku tikėtis, kad komunizmas bus pasmerktas. Gal jau esate numatęs dar kur nors už Lietuvos ribų apsilankyti? Planuoju aplankyti lietuvius, išsibarsčiusius Rusijoje, ypač Sibire, nors šiuo metu, mano turimomis žiniomis, tenai kai kuriuose miestuose yra gausesnių lietuvių bendruomenių, bet jos yra susibūrusios ne tikėjimo, bet tautiškumo pagrindu. Pabandysiu įsitikinti ne iš gandų, bet savo akimis pamatęs realią padėtį. Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus. Kalbėjosi Mindaugas BUIKA
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |