Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Mirė žurnalistė ir poetė Marytė Kontrimaitė

Balandžio 16 dieną Vilniuje mirė žurnalistė, poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė. Ji gimė 1947 metų vasario 9 dieną Vilkaičiuose, Plungės rajone. 1949 metais su šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Į Lietuvą grįžo 1955 metais. 1965–1970 metais studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1971–1973 metais stažavosi Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. 1974–1980 metais dirbo moksline redaktore Enciklopedijų redakcijoje. 1981–1982 metais – LTV meno laidų redaktore. 1983–1991 metais dirbo laikraščiuose ir žurnaluose „Moksleivis“, „Literatūra ir menas“, „Caritas“, „Dienovidis“. 1983–1996 metais dirbo vertėja pagal sutartis. Nuo 1998 metų buvo Radijo ir televizijos komisijos narė. 1999–2002 metais dirbo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Nuo 2003 metų buvo mokslinė redaktorė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1983 metų, buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė, Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė.

Išleido eilėraščių rinkinius „Kristalų atskalos“ (1971), „Dienų veidai“ (1982), „Palei pat gyvenimą“ (2003), parašė poemą „Mano vaikystės tėvynė“ (1989). Sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982). Vertė iš armėnų ir ispanų kalbų. Nuo pat atkuriamojo Lietuvos žurnalistų draugijos suvažiavimo 1991-aisiais ji buvo nuolat renkama į Centro valdybą, kelerius metus ir pirmininke. 2012 metais Marytei buvo paskirta LŽD premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. 1992 metais ji įsteigė organizaciją „Lietuva–Armėnija“, organizavo humanitarinę pagalbą Kalnų Karabachui.1992–1994 metais leido ir redagavo nepriklausomą laikraštį „Armena“.

Vienoje publikacijoje Marytė teigė: „Tikiu, kad savanaudiška, prisitaikėliška pozicija, nors atrodo naudinga, anksčiau ar vėliau pralaimi. Ilgalaikės naudos gali suteikti tik moralės principais pagrįsta laikysena – ir politikoje, ir kasdieniame gyvenime“. Visą jai skirtą žemiškąjį kelią Marytė nuėjo tvirtai laikydamasi krikščioniškosios moralės principų. Prisiminkime dar kelis Marytės sakinius: „Didžiausias laimėjimas, – kad gyvenu, nes jau keturis kartus buvau „nurašyta“ aplinkinių žmonių ir daktarų: porą kartų vaikystėje Sibire, vėliau – l977 ir l985 metais – mano artimiesiems buvo pasakyta, kad nėra vilties. Bet išmokau pati „susikalbėti“ su savo kūnu, turiu normalią šeimą, užauginau dvi dukras, išleidau savo kūrybos knygų ir vertimų. Ir dar – šiek tiek pavyko padėti Armėnijos žmonėms jų baisiausiose nelaimėse“. Už tą „šiek tiek“ Marytei buvo suteiktas Armėnijos Mokslų Akademijos garbės daktarės vardas. Tremtyje ji dažnai sapnuodavo žydinčius medžius, nors ten jų nėra, o iš Lietuvos juk buvo ištremta kone kūdikis. Žydėjimas vėliau tapo vienu iš pasikartojančių leitmotyvų jos poezijoje. „Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – kažkada yra išsitarusi Marytė. Šį pavasarį jinai to jau nepamatys, bet nuo šiol tešvyti jai dangiškąja šviesa amžinieji Viešpaties sodai.

© 2016 „XXI amžius“