2016 m. balandžio 22 d.    
Nr. 16
(2184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Nuo terorizmo Afrikoje kenčia mergaitės

Balandžio 15-ąją sukako dveji metai nuo tos dienos, kai Nigerijoje islamistai teroristai iš mokyklos pagrobė 279 mergaites. Keliasdešimčiai vėliau pavyko pasprukti, bet 219 iš jų likimas nežinomas. Pagrobėjai priklauso nepaprastu žiaurumu, masiniais lytiniais prievartavimais, žalojimais ir beprasmėmis skerdynėmis išgarsėjusiai sektai „Boko Haram“, užvaldžiusiai nemažas teritorijas, tad buvo baiminasi, kad mergaites, pagrobimo metu nuo 15 iki 18 metų amžiaus, galėjo ištikti liūdniausias likimas. Šiek tiek vilties grąžino nesenas vaizdo įrašas, kurį perdavė teroristai, derėdamiesi dėl pinigų – ten parodoma apie penkiolika mergaičių ir keletas tėvų jas atpažino.

Nors žmonių žūtys nuo islamistų rankos yra liūdna kasdienybė „Boko Haram“ veikimo zonoje, Chibok mergaičių, kaip jos vadinamos pagal pagrobimo vietovę, atvejis ženkliai palietė ir Nigerijos, ir tarptautinės bendruomenės jautrumą.

Bent du Jungtinių Tautų agentūros UNICEF parengti dokumentai ragina neišleisti iš akių ir kitų, ne mažiau tragiškų faktų ir aplinkybių. Vienas iš jų – „Ne tik Chibok“ – primena, jog „Boko Haram“ sekta per pastaruosius kelerius metus sukūrė 2,3 milijono pabėgėlių ir persikėlėlių bangą Čado ežero regione – Čade, Nigerijoje, Nigeryje ir Kamerūne. Tai tiesiogiai palietė nuo 800 iki 1,3 milijono vaikų ar nepilnamečių. Uždarius beveik du tūkstančius kaimo mokyklėlių, daugybė iš jų neteko galimybės mokytis, gauti sveikatos priežiūrą, stabiliai gyventi, tačiau tai – dar ne pačios blogiausios istorijos – kiti pasimetė ar buvo atskirti nuo šeimų, pateko į seksualinę vergovę, buvo priversti tapti nusikaltėliais ir ginkluotų gaujų nariais. UNICEF primena, kad 2015 metais bent 44 kartus „Boko Haram“ vaikus, dažniausiai mergaites, pavertė savižudžiais sprogdintojais, naudojant įvairius metodus: palaužimą, baimę, apgaulę. Dienraštis „New York Times“ pasakoja nigerietės Rahilos Amos istoriją – ši 47 metų amžiaus, Nigerijos kontekste jau senelė, krikščionė moteris pakliuvo į teroristų nelaisvę. Grasindami mirtimi ją privertė priimti islamą ir tuoj pat pradėjo mokymus – Korano skaitymą ir savižudžio paruošimo kursą.

Beje, UNICEF primena, jog „Boko Haram“ yra populiarus sutrumpinimas, bet pilnas sektos pavadinimas yra „Jama’atul ahl al-sunnah li da’awati wal jihad“, o tai reiškia „žmonės, įsipareigoję pranašo mokymo skleidimui ir džihadui“. Sektos šaknys yra prieš keliasdešimt metų Nigerijoje išplitęs salafistinis judėjimas. Pastaruoju metu tarptautinė karinė koalicija „Boko Haram“ sudavė kelis stiprius smūgius, atėmė teritorijas, daug sektos terorizuotų žmonių atgavo laisvę, pati sekta praranda organizuotas formas ir vis labiau panašėja į plėšikų gaujas. Tačiau, kaip rodo kita UNICEF ataskaita „Blogas kraujas“, net išsilaisvinimas netampa dramos pabaiga. Moterys, kurios pabuvo islamistų „žmonomis“, nors ir grasinant nužudyti, daugelio įsitikinimu, yra paženklintos, jų šalinamasi, vengiama, kartais jos tiesiog vejamos šalin net ir šeimų narių. Ne vienu atveju į nelaisvėje pradėtus kūdikius žvelgiama kaip į „blogą kraują“, kuris vėliau gali atsigręžti prieš bendruomenę. Daug žmonių įsitikinę, kad teroristai naudojo juodus kerus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu išliks „žudikų vaikuose“. Laimei, tai nėra vienintelė nuostata. Ataskaitoje dar konstatuojama, kalbant apie įvairių religijų lyderius, jog jie dažniausiai yra atviri, svetingi šioms moterims, mergaitėms ir jų vaikams, nepriskiria jiems kalčių.

Šiame kontekste galima galime geriau suprasti nigeriečio kardinolo Džono Olorunfemio Onajekano (John Olorunfemi Onaiyekan), šiomis dienomis atvykusio į Romą, komentarą žinių agentūrai „SIR“, jog „terorizmas Europoje labai skirtingas, visai nepanašus į tą, kurį išgyvename Nigerijoje. Europoje kalbama apie nedidelį skaičių asmenų, kurie imasi žiaurių veiksmų, kad išgąsdintų žmones, o ne kad užimtų valdžią. Europoje tai – saugumo problema, o Nigerijoje tai susiję su krikščionių ir musulmonų sugyvenimu, ačiū Dievui, iki šiol teigiamu. Nepamirškime, kad Nigerijos kariuomenėje yra krikščionys ir musulmonai, visi esame prieš „Boko Haram“.

Parengta pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija