Žaizdos
kūne mūsų...

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Gyvybėmis atrėmę prievartą

Eugenijus Ignatavičius

Iš kairės: renginio svečiai Aldona Pocienė, partizanų vado gen. Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia Aušra Vilkienė, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, prof. Alfonsas Vaišvila, knygos sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius, choro „Versmė“ vadovė Rasa Endriukaitienė, koncertmeisteris Rimvydas Kruopis ir Pranas Sutkevičius su „Versmės“ choristais

Prabėgo šeši dešimtmečiai, kai Lietuvoje baigėsi visus sukilimus ir negandas pranokstantis ginkluotas tautos pasipriešinimas bolševikinei okupacijai. Prieš ketvirtį amžiaus atgauta nepriklausomybė, išaugo nauja karta, neregėjusi kagėbistų siautėjimo, tautos pažeminimo, drąsiausių vyrų ir moterų, sukilusių už laisvę, tremčių, kankinimų ir žūties. Kai kas, ypač prisitaikę ar susitaikę su vergija, net išdavę tėvynę bendrapiliečiai tų skaudžių įvykių nebenorėtų ir prisiminti.

Kai išsivadavusioje šalyje saviškiams ir užsieniečiams Antakalnio panteone pristatoma tik keliolika paskutinio, lemtingo pasipriešinimo aukų kapų, o apie 20 000 prieš tai sukilusių ir žuvusių nutylima, juos išduodant antrą kartą, stengiantis ištrinti iš istorijos, pilietinė pareiga verčia liudyti tiesą. Simono Stanevičiaus draugijos narių iniciatyva išleista knyga „Kęstučio apygardos vadai“ sausio 8 dieną pristatyta Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, primena pirmuosius sukilusius ir vadovavusius tautos žūtbūtinei kovai – jų vardus ir žygdarbius. Tai – pirmas tokio pobūdžio kūrinys, istorinių įvykių svarba ir gausa prilygstantis dokumentiniam romanui, kurio pagrindas – partizanų vadų, jų bendražygių bei artimųjų prisiminimai, autentiškos patirtys, dokumentika... Tai – tik vienos iš septynių aktyviausiai veikusių apygardos aštuonių vadų „trumpoji enciklopedija“.

Nors renginiai rezistencijos tema mūsų žiniasklaidos nedomina, matyt, kaip ir sovietmečiu ši tema kai kam iš valdančiosios daugumos tebėra nepatogi ir pavojinga. Gal dėl to per radiją neišgirsi ar televiziją neišvysi partizanų ar rezistentų veiklos rašytinių liudijimų, dūlančių archyvuose, apie juos neskatinama kurti filmų, neminima valstybinių švenčių tribūnuose. Net ir be paviešinimo į knygos „Kęstučio apygardos vadai“ pristatymą sugužėjo ne tik kauniečiai, bet ir entuziastai iš Žemaitijos. Įdomu, kad šiltas ir jaukus knygos gimtadienis vyko tos pačios prezidentūros salėje, kurios sienos mena anuos laikus, kai trys knygos herojai – Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius ir Juozas Čeponis, Kauno karo mokyklos absolventai, davę prezidentui Antanui Smetonai priesaiką mylėti ir ginti Tėvynę, – tesėjo ją iki paskutinės gyvenimo akimirkos...

Vis dėlto apmaudu, kad salėje nebūta televizijos, žurnalistų, pasišovusių perduoti aptarimo turinį. Knygos autorių ir vakaro dalyvių išsakyta įdomių vertinimų, minčių, be kurių patriotinis jaunimo auklėjimas ir pilietinis sąmonėjimas – erozijos apimta dirva, ištroškusi gaivinančio lietaus.

Knygos recenzentė, Vilniaus universiteto profesorė Regina Koženiauskienė, analizuodama „karą po karo“ išleistą knygą, pasidžiaugė, kad penki autoriai atrinkdami faktus, prisiminimus, rašydami apie legendomis tapusius vadus, išvengė retorikos, politikavimo ir patetikos. Medžiaga pateikiama nuosekliai ir santūriai, neprasilenkiant su istorine tiesa, kupina nežinios ir žmonių sutrikimo pokario metų situacijoje. Būta visiškai kitokių nuotaikų, patriotiškumo proveržių, ore tvyrojusios tautą vienijančios idėjos, apsisprendimų ir dvasinės įtampos atmosferos... Knygoje nesisvaidoma banaliais kaltinimais, priešų menkinimu, nesišaukiama keršto. Visa tai buvo taip, o ne kitaip – tokia neišvengiama realybė, užgriuvus prievartai, žmonių prigimtinės teisės ir ryžto priešintis klastai ir neteisybei pabudimas. Tėvynė buvo mylėta ne žodžiu, o ginama pasiaukojimu ir veikla. Ekstremaliomis sąlygomis žmogaus galimybes .pranokstantys vadai, organizavę pasipriešinimo kovą, pateikiami oriai, išryškinant jų blaivų situacijos suvokimą, riziką ir drąsą, įveikus mirties baimę. Skaitytojas, nesijausdamas didvyrių šlovės šešėlyje, gali susipažinti su jais iš arti, išvysti panašius į save, gal tik drąsesnius ir gebančius labiau mylėti tėvų žemę, galvoti apie kitus ir aukotis jų labui. O jų veiksmus, kovos tikslus kiekvienas įvertins pagal savo išmanymą, intelektą ir pilietinę savivoką.

* * *

Sklaidant knygą, apvilktą samanų ir eglynų spalvos viršeliais, iš aštuonių vadų portretų, iš daugelio nuotraukų į mus prabyla dvasingi jų šeimų, tėvų, artimų bičiulių – ramiai ir taikiai gyvenančių žmonių – veidai. Didesnė jų dalis – vidutinių ūkininkų (20 ha) vaikai; tik vienas – batsiuvio ir siuvėjos sūnus, kitas – pienininko, trečias – laiškanešio. Visi vieno krašto (pietvakarių Žemaitijos) sūnūs – priešintis raudoniesiems ir rudiesiems okupantams apsisprendęs jaunimas.

Vyriausiasis – Petras Paulaitis-Aidas, gimęs 1904 metais, jurbarkietis, aukštuosius teologijos ir filosofijos mokslus baigęs Italijoje, talentingas pedagogas ir organizatorius, diplomatas, poliglotas, giliai tikintis, nepalaužiamos dvasios eruditas... Su ginklu ir plunksna rankoje dvejus metus vadovavęs Kęstučio apygardos štabui, rašęs ir redagavęs pogrindžio laikraštį „Laisvės varpas“, 34 metus kankintas sunkiausio ir ypatingojo režimo Mordovijos lageriuose. 1984 metais, grįžęs tėvynėn, po dvejų metų vienintelis iš aštuonių vadų miręs savo mirtimi, iki paskutinės gyvenimo akimirkos persekiotas sovietinio saugumo.

Jauniausias – ne mažiau talentingas karvedys, organizatorius ir poetas Petras Bartkus-Žadgaila, gimęs 1924 metais netoli Betygalos, dvidešimtmetis išėjęs į mišką, su J. Žemaičiu išvaikščiojęs pusę Žemaitijos ieškant pavienių būrių, per ketverius kovų metus pakilęs iki LLKS ginkluotųjų pajėgų vado pareigų, 1948 metais Užpelkių miške, agentui išdavus į Suvalkijoje paskirtą postą lydėjusį būrį, apsupty vadovaudamas mūšiui, žuvo būdamas 24-erių...

Nuolat besikeičiančioje fronto linijoje ilgiausiai išsilaikęs partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, gimęs 1909 metais Palangoje, jo tėvai – šiluviškiai. Baigęs Kauno karo mokyklą, vadovybės pasiųstas tobulintis Prancūzijos karo akdemijon Fonteneblyje. Artilerijos kapitonas, nuo 1941 metų įsijungė į pogrindžio veiklą, o nuo 1945-ųjų organizavo kovotojų būrius, vadovavo keletui mūšių; Žebenkšties rinktinės, Kęstučio apygardos, Jūros srities vadas, suvienijęs Lietuvos partizanų būrius į LLKS organizaciją, 1949 metais vadų suvažiavime išrinktas Prezidiumo Tarybos primininku, su kitais pasirašęs istorine tapusią Deklaraciją. Išduotas ir suimtas 1953 metais, nuteistas mirties bausme, o 1954 metais sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime...

Juozas Kasperavičius-Visvydas – lakūnas kapitonas, gimęs 1912 metais Girdžiuose, sukūręs partizaninio karo strategiją, statutą, organizavęs ir beveik dvejus metus vadovavęs Kęstučio apygardai. 1947 metais išduotas, trimis žiedais čekistų apsuptame štabo bunkery, drauge su adjutantu, P. Paulaičio mokiniu, J. Biliūnu-Džiugu susisprogdino.

Antanas Bakšys-Klajūnas, gimęs 1923 metais, mokytojas, raseinietis, 1945 metais pabėgęs iš Rusijos lagerio, įsijungė į pasipriešinimo kovą, buvo talentingas piešėjas, organizatorius, redagavo ir spausdino „Laisvės varpą“, vadovavo Jūros sričiai ir Kęstučio apygardai, sukūrė neginkluoto pasipriešinimo „Vyčių sąjungos“ įstatus. 1953 metais agento išduotas čekistų apsuptyje pogrindžio spaustuvės bunkeryje nusišovė.

Juozas Čeponis-Tauragis, g. 1905 metais Raseinių krašte, – Geležinio Vilko pulko artilerijos kapitonas, mokytojas, 1936 metais apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. Į mišką išėjo 1945 metais, subūrė rinktinę ir su J. Žemaičiu vadovavo Virtukų ir Pyragių mūšiams... 1948 metais agento išduotas, užklupus čekistams, Vaidoto rinktinės vadavietės bunkeryje rinktinės vadas kapitonas J. Čeponis-Tauragis, jo pavaduotojas Vincas Žitkauskas-Ilguvis ir pagrindinis štabo ryšininkas Antanas Mileris-Drąsutis susisprogdino granata ir žuvo didvyrių mirtimi.

Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, g. 1923 metais Batakiuose, Raseinių Maironio mokyklos penktoje klasėje laisvai vertė tekstus iš vokiečių ir prancūzų kalbų. Vokietmečiu dirbo Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. 1945 metais susisiekus su partizanais, paskirtas Kęstučio apygardos apsaugos būrio vadu. Atkūrė Žemaičių apygardą. Sumanus organizatorius, itin reiklus – būriuose uždraudė girtavimą ir savivalę. Buvo Jūros srities vado pavaduotojas. Agentui nurodžius štabo vietovę, Čepaičių kaimo daržinėje 1951 m. vasario 10 d. žuvo kautynėse su čekistais.

Povilas Morkūnas-Rimantas, gimęs 1920 metais, šiluviškis. Įsijungė į kovą 1944 metais. Su J. Žemaičiu ir Petru Bartkumi organizavo ginkluotą pasipriešinimą Šiluvos valsčiuje. 1946 metais – Savanorio, 1948 metais – Maironio rinktinių vadas. 1949 metų suvažiavime suteiktas kapitono laipsnis. 1949–1951 metais – Prisikėlimo apygardos vadas. Iki 1949 metų redagavo laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, išleido dainų rinkinį „Kovų keliu žengiant“. 1951 metais – Jūros srities vadas, organizuotumu ir šaltakraujiškumu pralenkęs daugelį vadų. 1953 metų vasarą įviliotas į pasalą žuvo nuo agentų smogikų rankų...

* * *

Knygos rašymas ir sudarymas, ypač išleidimnas (dėl lėšų stokos) užsitęsė net 10 metų... Medžiagos autoriai ieškojo iš įvairiausių šaltinių operatyvinių ir tardymo bylų KGB archyvuose, stengėsi įžvelgti potekstes tarp kirilica rašytų protokolų, surasti bent vieną kitą vadus pažinojusį liudytoją, o paskui iškaulyti laiškų, dienoraščių, pogrindžio spaudos, sulesioti atsiminimus kaip išbarstytus aukso grūdelius ir sudėjus į visumą, nelygiant mozaiką, grąžinti gyvenimui narsiausių ir sumaniausių vadų paveikslus...

Juk esame paskutinieji mūsų tautos „karo po karo“ liudytojai, matę ne tik per pievas jų kojom nubrauktos rasos šliūžes ar berželio šaka užžarstomus pėdsakus sniege. Ne vienas buvome susitikę, kalbėję ar dalinęsi duonos kąsniu už vieno stalo. Jie buvo panašūs į mus, bet ir kitokie – atskirti nematomos likimo sienos, klastingo, išdavikiško karo ezoterija apgaubti; vienų atminime tapę karžygiais, kitų – pabaisomis. Kas kitas, jeigu ne mes galime paliudyti jų pasirinkimo kelią, jautę ir žinoję, kas, už ką ir dėl ko išėjo miškan, kovojo ir žuvo.

Šia knyga norėta nuo partizanų atiminimo nuplėšti atėjūnų ir mūsiškių atskilėlių klijuojamas etiketes, nebūtas kaltes, menkinančias jų pasiaukojimo svarbą kovoje už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Tai – alternatyva prosovietiniam filmui „Niekas nenorėjo mirti“, iškreipiančiam istorinę tiesą. Vien 1949 metais paskelbtoji Deklaracija, apie partizanus pasklidusios dainos, prisiminimai laikui bėgant išsirutuliojo į Sąjūdį – visos tautos dainuojančią revoliuciją, atvedusią į laisvę. Šiandien, kai užsilikę komunistinės praeities garbintojai tebežlugdo meilę ir pasididžiavimą jų patriotiškumu, pokario metų istoriją nustumdami užmarštin, svarbu tai priminti visiems ir žinoti. Juk ir čekistai, vengdami atsakomybės, nukautų partizanų palaikus nukišdavo nežinomybėn. Neįvardintų jėgų istorinės atminties išplovimas Lietuvoje tebeplinta kaip nematoma, bet jaučiama radiacija, kuri vyksta slapta su aiškiu tikslu – įrodyti, kad tikrieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kovotojai buvo tik jie – ištikimi Iljičiaus pasekėjai – logiškiausiai mąstantys toliaregiai, nepraradę realybės jausmo, prisitaikę ir susitaikę su bolševikine okupacija ir tėvynės išlikimo vardan uoliai vykdę Kremliaus užsakymus. O miškiniai – naivūs kaimo ir miesto berneliai idealistai, pražudę tūkstančius nekaltų žmonių.

Deja, Tiesa – pavasario žolė – ne tik ledus, bet ir asfaltą laužia. Tiesa ir teisingumas, už kurį daugybė aukų išguldyta ant laisvės aukuro, nepripažįsta užmaršties ir senaties. Mūsų brolių rinktinės ir būriai pernelyg giliai įspaudė pėdas Lietuvos žemėj, pripildė jas savo jaunystės krauju. Tai – nelengvas pasakojimas, jautresnį skaitytoją sukrečiantis iki sielos gelmių. Pateikus šių vadų veiklos liudijimus, tarsi išryškinus pelkynuose aptiktų focilijų negatyvus, išvystame kartą, vienmetę su atkuriama Tėvyne, alsuojančią ryžtu ginti savo namus, ne žodžiais, o veikla mylinčią tėvynę... Už aštuonių vadų portretų girliandomis nutįsta tragiški jų artimųjų, ryšininkų, rėmėjų, namiškių, kaimo ir miesto žmonių, sukilusių prieš neteisybę ir smurtą, likimai. Nuo žemę drebinančių susirėmimų su šimteriopai gausesnėmis raudonosios ordos jėgomis (pagal statistiką – vienas prieš šimtą partizanų) vadai panikos apimtiesiems, iš baimės sutrikusiems ar abejojantiems iškyla kaip granito uolos audringoje jūroje – gairės, rodančios tautos išsigelbėjimo kryptį į ateitį, į laisvę. Tai – priešų gausą dvasia ir teisėtai pasirinktu kovos keliu pranokstantys vadai, troškę būti laisvi, susigrąžinti tėvynę.

Tik surinkus žaliavą, dėliojant lustelį prie lustelio, galima buvo atkurti jų portretų kontūrus, pratęsti žuvusiųjų buvimą, grąžinti gyvenimui ant jų pečių gulusią istoriją, kurią šiandien mėginama iškreipti arba visai išbraukti iš būsimų kartų atminties vien todėl, kad ji kai kam neparanki.

Jie – ne banditai ir ne buržuaziniai nacionalistai ar fašistai, kaip vadindavo kagėbistinėje spaudoje (kai kas taip tebevadina ir šiandien), o jauni idealistai, auklėti krikščioniška patriotine dvasia katalikų šeimose. Jie pasitikėjo 1940 metais didžiųjų valstybių vadovų pasirašytos Atlanto chartijos garantijomis, jog po Antrojo pasaulinio karo kiekviena valstybė turės teisę laisvai pasirinkti gyvenimo būdą. Užgriuvus bolševikinei okupacijai ir iškilus valstybės sunaikinimo grėsmei, jiems nekilo hamletiškų dvejonių – priešintis ar susitaikyti. Nuo pirmųjų raudonosios ir rudosios okupacijos dienų jie įstojo į ginkluotą kovą su šimtą kartų didesnėmis, frontuose patyrusiomis okupantų kariaunomis.

Aštuonių vadų veikla ir jų aprašyti likimai galėtų tapti aštuoniomis knygomis, nes šioje „rinktinėje“ kiekviena eilutė liudija tragiškus įvykius, fantastiškus nuotykius, sumanumą, kai nuo priešų klastos besiginanti tauta pabunda, nelyginant plėšikų užpultas paruoštas žiemoti bičių avilys su aštuoniais koriais, pripildytais negendančio medaus, užteksiančio kelioms palikuonių kartoms.

Jie sukilo kupini vilčių, kad laisvosios demokratijos šalys neleis pražūti senajai baltų kultūrai ir tautai raudonojo slibino nasruose. Karas po karo truko neilgai. Išeidami į mišką nė vienas negalvojo negrįžti. Deja, buvo tragiškai apgauti ir išduoti. Dėl jų gyvenimų aukos šešėlis krinta ne tik ant bolševikinės imperijos, bet ir jų sąjungininkų, kurie, Jaltos konferencijoje Vidurio Europos šalis atiduodami doroti Rusijos meškai, tūkstančiams pasipriešinusių vergijai pasirašė mirties nuosprendį.

* * *

Renginyje koncertavo „Versmės“ choras (vadovė – Rasa Endriukaitienė, koncertmeisteris – Rimvydas Kruopis) iš Domeikavos.

Knygą „Kęstučio apygardos vadai“ išleido Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Leidinio sudarytojas ir vyr. redaktorius – Antanas Pocius. Straipsnių autoriai – rašytojas Eugenijus Ignatavičius, prof. Alfonsas Vaišvila, Algimantas Petrauskas, Eugenija Ennukson, Jonas Valenčius, recenzentė – prof. Eugenija Koženiauskienė. Spausdino „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė Kaune.

Jovitos JANKAUSKIENĖS nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“