Žaizdos
kūne mūsų...

Laikas ir žmonės

Kunigo jėzuito Karolio Garucko dvasinė kelionė

Irena Petraitienė

Karolis Garuckas Mokytojų seminarijoje 1930 metais

Mama Rozalija tarp sūnų Jono, Petro ir Karolio

Tėvas Karolis Garuckas su Ceikinių ministrantais 1971 metais

Po Viktoro Petkaus teismo 1978 metais. Pirmoje eilėje iš kairės: kun. Karolis Garuckas SJ, kun. Sigitas Tamkevičius SJ, sesuo Gema Stanelytė

Prieš 75 metus, 1941 m. balandžio 30 d., per Šv. Juozapo Globėjo šventę Valkenburge, Vokietijoje, į kunigus buvo įšventinti 23 jėzuitai, su jais – vienintelis lietuvis Karolis Garuckas. Jis gimė 1908 m. gegužės 1 d. Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoje. Šis kunigas – garsus disidentas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, po mirties, 1999 metais, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

„Jėzau, stiprink mane menkutį“

1912 m. kovo 12 d. pašarvotas penkiasdešimtmetis Ramygalos bažnyčios ,,brostvininkas“ Ignas Garuckas buvo apvilktas ta pačia balta kamža, kurią vilkėdavo, dalyvaudamas procesijose. Prie mamos Rozalijos kartu su broliais ir sesute glaudęsis keturmetis Karolis girdėjo užkalniškius pagarbiai kalbant, kad jo tėvelis buvo darbštus, gailestingas ir teisus žmogus, sakydavęs: ,,Jeigu dūšią būtų galima iš skaistyklos išvaduoti, tai vis tiek ir tada negalima meluoti“. Anksti padvelkęs Amžinybės pojūtis Karoliui nuo vaikystės įžiebė mintį apie kunigystę. Baigęs Ramygalos progimnaziją, norėjo stoti į Panevėžio gimnaziją. Deja, ten reikėjo lotynų kalbos. Todėl 1927 metais įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kur nuo kalbininko prof. Juozo Balčikonio vadovavimo laikų ypač daug dėmesio buvo skiriama lietuvių kalbai: „Savu laiku buvau pasidaręs „lituanistas“: tiesiog negalėdavau pakęsti, jei kas netaisyklingai kalba ar kirčiuoja“.

Bet ir Mokytojų seminarijoje neapleido mintis apie kunigystę: aktyviai dalyvavo eucharistininkų ir ateitininkų veikloje, domėjosi Bažnyčios, ypač jėzuitų, gyvenimu. „Džiaugiuosi Jūsų pasiryžimu stoti į Jėzaus Draugiją...“ – Karolį džiaugsmo ir nerimo banga užliejęs provincijolo t. Kipo atsakymas į jo laišką skatino žengti antrą žingsnį. Į Kauną nusiuntė Mokytojų seminarijos 1931 metų baigimo pažymėjimą ir viso savo gyvenimo aprašymą tarsi išpažintį: „Viską aprašiau – peccata et ignorantias juventutis meae“.

Rugpjūčio pabaigoje atėjo pranešimas – priimtas

1931 m. rugsėjo 3 d. į Panevėžio geležinkelio stotį susirinko gausus ateitininkų būrys ir už rankos sūnų laikanti Karolio mama Rozalija. Atsiminimuose užfiksuota: „Vienas žydelis ėmė kitų klausinėti: „Ui, kur, ar į Ameriką išvažiuoja, kad tiek daug išlydi ir verkia?“ Kupinas įvairiausių išgyvenimų į Pagryžuvio vienuolyną atvykęs naujokas degė troškimu kuo greičiau jais pasidalinti, tačiau buvo perspėtas, kad dabar ne laikas kalbėti, reikia laikytis tylos – vyksta rekolekcijos. Naujokų magistras vokietis t. Povilas Biogneris (Bögner), pamaldus ir darbštus jėzuitas, būdamas asketas, laikėsi griežtos tvarkos. Todėl Karolis, įsivaizdavęs, kad ir vienuolyne, kaip ateitininkijoje, liesis vienas džiaugsmas, išsyk sutriko: „Pagryžuvyje naujokynas, kaip atrodo, buvo pats sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis“.

Pirmąjį rudenį į Pagryžuvį aplankyti atvykus Mokytojų seminarijos mokslo draugui Jurgiui Lebedžiui (vėliau Vilniaus universiteto lietuvių klasikinės literatūros profesorius), Karolis bičiulį nusivedė į sodą. Radęs nukritusį obuolį pats krimto ir Jurgį vaišino. Tėvas magistras už tai nepagyrė – nesilaikoma tvarkos: „Tada aš visus metus jokio obuolio nebevalgiau“. Kitą kartą dėl atgailos suvalgė kelis šaukštus druskos, todėl paakiuose iššoko pūslės. Aišku, vėl buvo griežtai sudraustas.

Noviciato laikotarpiu vestuose užrašuose pažymėta: „Jėzau, stiprink mane menkutį“. Arba: „Vėl toji keista atgaila mane kankina... Visur šiandien atgailausiu, truputį tevalgysiu“. Užrašuose pažymėtos ir kitų brolių naujokų jam skirtos pastabos. Pasak vieno žemaičio: „Viską lengvai galima iš jo išprašyti. Pyksta, ginčijasi, jei ką neigiamo pasakai apie Panevėžį“. Kitas: „Sveikatos nežiūri, kartais visai nevalgo, sušlapęs nepersiauna. Pavargęs, iš Darbučių grįžęs, dar prie stalo tarnauja – per daug artimo meilės“. Prabėgus metams naujokyne, magistras parašė tokią pastabą: „Protas – visų dorybių pamatas. Be abejo, pažangos buvo. Visas kitas atgailas galima atleisti, tik bendro gyvenimo žiūrėti. Rekreacija – tai jūsų atgaila. Nežinau, kaip toliau bus...“

„Aš tik dabar pradedu suprasti, kiek daug kantrybės reikėjo t. Biogneriui su manim turėti, kiek daug meilės ir pasiaukojimo jis man parodė. Bet aš tada jo nesupratau ir neįvertinau“, – septintajame dešimtmetyje biografiniuose laiškuose kun. Jonui Kidykui SJ rašė tėvas Garuckas.

Tais atvejais, kai magistras tartum norėdamas patarti išstoti suabejodavo, kažin, ar Dievas reikalauja tokios didelės jo aukos, Karolis atsakydavo: „Pasiryžau ir baigta. Savu noru neišstosiu“. „Melskimės“, – pokalbį baigdavo magistras.

Pakalnėmis atėjo 1933-iųjų rugsėjo 8-oji – Karolio pirmųjų vienuolio jėzuito įžadų diena: „Kaip naujokyne aš buvau baisiai prislėgtas, taip vėliau po įžadų aš buvau baisiai laimingas“.

Bavarijoje, Isaro upės slėnyje išsidėsčiusio Pulacho miesto gotikinės XV amžiaus bažnyčios bokštai iš toli sveikino kiekvieną atvykusįjį. 1935 metais lietuvį jėzuitą Karolį Garucką – irgi. Į netoli Miuncheno esančią Pulacho jėzuitų kolegiją jis buvo atsiųstas studijuoti filosofijos. Čia susitiko irgi iš Pagryžuvio naujokyno anksčiau mokytis atvykusius Antaną Bieliūną ir Jurgį Smilgevičių, dalyvavo 1936 metais Miunchene vykusiuose jų kunigystės šventimuose. Dienoraštyje šis laikotarpis dėl sušlubavusios sveikatos pažymėtas, deja, niūrokų spalvų nuotaikomis, kartais šiurpuliai imdavo, kad Draugijai tik našta bus: „Tada, kas svarbiausia, gyvenau beveik vienas, vienas su Dievu. Man atrodo, kad aš tada buvau arčiausiai Dievo“.

1938 metais filosofijos studijoms sėkmingai finišavus, įsirašęs pasiryžimą: „Aš kitiems norėčiau duoti ne tik filosofiją, bet širdį, kurioj gal bent dalis yra pergyventų filosofijos ir teologijos žinių“, – sugrįžo į Kauną. Jėzuitų gimnazijos direktorius t. J. Kipas norėjo jį palikti dėstyti lietuvių kalbą, bet Švietimo ministerija nepatvirtino. Tada provincijolas t. Benediktas Andruška pasakė: „Važiuok studijuoti teologijos. Greičiau būsi kunigas, bus naudingesnis dalykas“. Ir 1938 metų rudenį jėzuitas K. Garuckas, džiaugdamasis, kad sušvito reali viltis pasiekti kunigystę, išvyko studijų į Olandiją. Valkenburge, kuris dėl savo vaizdingų apylinkių buvo vadinamas Olandijos ,,Šveicarija“, 1894 metais buvo įkurta Jėzuitų filosofijos ir teologijos studijų kolegija (iki 1940 metų čia mokėsi dauguma nepriklausomos Lietuvos jėzuitų). Valkenburge Karolis pasijuto geriau, nors tvyrojo karo grėsmė, nors iš Lietuvos atliūliavo žinia apie pablogėjusią mamos sveikatą. Viename laiške jis rašė: „O mano Jėzau, jeigu aš negaliu stovėti ir budėti prie mamos lovos, tada Tu stovėk, nes Tu geresnis ir be galo galingesnis esi už mus, žmones. Tu rūpinkis mano Mama, nes aš dėl Tavęs ją palikau, ir ji mane tau paaukojo“.

1940 metais, pavasarėjant, pavyko gauti vizą į Lietuvą. Dienoraštyje užfiksuotos skausmingos Karolio išgyventos atsisveikinimo minutės: tik pravėręs duris keliais ėjo iki sergančios mamos lovos, prašydamas jos palaiminimo, nes jautė daugiau jos nematysiąs. Iš tiesų, išsvajotos Karolio kunigystės nesulaukusi, tą patį balandį Rozalija Garuckienė iškeliavo Amžinybėn.

„Mano širdis turėtų būti prieglauda...“

1941 m. balandžio 30 d. per Šv. Juozapo Globėjo šventę Valkenburge į kunigus buvo įšventinti 23 jėzuitai, iš jų – vienintelis lietuvis Karolis Garuckas: „Pirmąsias šv. Mišias atlaikiau Valkenburge. Mišioms man patarnavo mūsiškiai konfratrai, kurie Olandijoje studijavo: Pranas Liuima ir Kazimieras Pečkys“.

1942 metų vasarą hitlerininkai, apsupę Valkenburgo jėzuitų namus, liepė išsikraustyti. Vokiečius vežė į Vokietiją, o kiti užsieniečiai galėjo pasirinkti. Kunigas Karolis išvyko į Vokietiją, tikėdamasis iš ten greičiau pasiekti Lietuvą. Matyt, su buvusiu Pagryžuvio magistru t. Biogneriu palaikė ryšį, nes žinojo Breslavoje jį rasiantis. Prieš dešimtį metų, pasak magistro, „naujokas, kokio neteko matyti“, dabar išsilavinęs kunigas tapo talkininku t. Biognerio Breslavos aptarnaujamoje bažnyčioje: „Porą pamokslėlių pamėginau sakyti vokiškai...“ Tačiau labai rūpėjo į Vokietiją išvežtų lietuvių sielovada, todėl, norėdamas gauti Kauno arkivyskupo įgaliojimą, kun. K. Garuckas pradėjo ieškoti kelių į tėvynę: „Taip vienas jaunas vyras mane slapta pervedė per sieną į Lietuvą“.

Kaunas. 1942-ieji, rugsėjis. Susitikimas su naujuoju jėzuitų provincijolu t. Stanislovu Gruodžiu... Kokia gali būti kalba apie grįžimą atgal Vokietijon, kai čia, Lietuvoje, sielovados darbų į valias. Bet pirmiausia reikėjo sutvarkyti asmens dokumentus, todėl važiavo į gimtąją Ramygalos parapiją. Viršaitis Pranas Kuodis (a. a. ses. Julijos Kuodytės tėvas) viską sutvarkė. Ėriškiuose, kur palaidota mama, atlaikęs Primicijas, stojo rikiuotėn. Buvo paskirtas Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionu ir bendrabučio vedėju, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje sekmadieniais per Sumą sakydavo pamokslus. Dienoraštyje rašyta: „Su miesto vaikais (o aš tiek metų su jais jokių reikalų neturėjau) bendrauti man nesisekė. Bet aš mielai bėgdavau pas ligonius, kur tik mane kviesdavo, ir jų prašydavau pasimelsti už jaunimą bei mano mokinius. Ir kada ligoniai melsdavosi, aš jausdavau jų maldos ir aukos palaimą.

1944 metais mūsų gimnaziją baigė 16 abiturientų. Iš jų 5 išėjo į kunigus – patys gabiausieji. Esu įsitikinęs, kad tik ligoniai, tiktai mirštantieji išmeldė jiems pašaukimo malonę. Tos malonės reikia ne tik pašaukimui išmelsti, bet ir ištverti, šventai kunigauti.

Gimnazijoje mokinius gal nedaug ko išmokiau, bet paskui, rodos, mes neblogai buvome susigyvenę. Jie tikrai mane mylėjo ir gerbė“. Tarp gimnazijos mokinių buvęs ir jėzuitas kun. Jonas Lauriūnas vėliau atsiminimuose rašė, kad tėvas Karolis, ryškiausia asmenybė, žavėjo paprastumu ir betarpišku nuoširdžiu bendravimu su mokiniais; jie jautė ne tiek jo intelektą, kiek širdį. Turėjo kambarį gimnazijoje, ir mokinius kažkokia jėga traukė užeiti pas kapelioną.

1944 metų vasarą artėjant frontui, provincijolas t. St. Gruodis kunigams ir kitiems patarė išsiskirstyti. Tėvas Karolis nuvažiavo į Bajėnus, kur tartum „įsikūrė“ savotiškas jaunųjų vienuolynas. Bet netrukus, 1945 metais, t Gruodis atsiuntė laišką, prašydamas pavaduoti susirgusį Vilniuje dirbusį t. Paukštį. „Prašymo švelni forma mane stebino. Juk galėtų įsakyti ir baigta“. Taigi 1945 m. kovo 22 d. kun. K. Garucko gyvenimo kryptis pasisuko Vilniaus link. Būdamas Šv. Kazimiero bažnyčios vikaras vedė rekolekcijas kunigams ir seselėms, anot jo, gaudė vaikus ir mokė juos tikybos. To meto užrašuose yra tokios eilutės: „Dieve, padėk man sutvarkyti savo širdį, kad joje būtų kuo daugiau erdvės. Tu begalinis, mano širdyje Tu turi tilpti, o su Tavimi nors mažą kampelį kiekvienas žmogus turėtų rasti. Mano širdis turėtų būti prieglauda ypač tiems, kurie namų, nei tėvų, nei artimųjų neturi“.

1947 m .sausio 17 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys kun. K. Garucką paskyrė į Šv. Jonų bažnyčią. Joje nuo kun. Alfonso Lipniūno laikų rinkdavosi visas lietuviškas Vilniaus jaunimas, studentija. Kun. J. Lauriūnas rašė, kad čia tėvas Karolis, kalbėdamas atvirai ir drąsiai, pagarsėjo kaip pamokslininkas: turėjo gražiai skambantį stiprų balsą, buvo labai apsiskaitęs, kalbėdavo vaizdžiai, su didele emocine jėga, kartais lyriškai, švelniai, kartais perkūnais griaudėdamas. Dienoraštyje apie Šv. Jonų bažnyčios laikotarpį rašyta: „Būdavo, įlipi pamokslą sakyti, pamatai visų spindinčius veidus... Jaunimas tave tada įkvėpdavo, o tos mintys nuo kunigo kaip nuo kokio veidrodžio vėl į juos pačius sugrįždavo“.

1948-ieji – vienuolynų, bažnyčių uždarymo, tikėjimo persekiojimo metas. Gegužės pabaigoje Aušros Vartų koplyčioje kun. K. Garuckas kalbėjo: „Marija tremtyje Egipto žemėje. Be namų, be šventyklos. Neaišku, kaip suras pastogę Kūdikiui. Bet ji pilna pasitikėjimo ir rami. Tremtis padės jai susikaupti, svarstyti savo širdyje visa...“ Tose pačiose pamaldose dalyvavęs jėzuitas kun. Antanas Šeškevičius vėliau taip rašė: „Kas padiktavo šituos žodžius aną lemtingą dieną? Nuojauta? Žinojimas? Vis tiek. Šitų žodžių mums prireikė, kai buvome atskirti nuo visko, kas brangiau už gyvenimą. Šventoji Motina, Tu pirmiau už mus patyrei tremties dalią. Ir mes – Tavo kelio dalyviai... O paskui Sibiro taigų platybės. Kirvis, pjūklas, dalba. Ką galima pasakyti žmogui, kuris neteko visko, net vilties? O Tu ir neieškojai žodžių. Senų laikraščių banderolėje atsiuntei Tobijo giesmę: ,,Aš tam išblaškiau jus tarp svetimų tautų, kad liudytumėte stebuklingus mano darbus...“

„Tamsoje ir paprastos žvaigždutės skaisčiai šviečia“

„Mylėdami teisybę ir tiesą galime būti naudingi visai Bažnyčiai, visam pasauliui, net ateinančioms kartoms. Mūsų geras darbas, kaip jūroje sukelta banga, rieda vis tolyn ir tolyn, net ligi Amžinybės krantų. Gal bus užmiršta, kas tą gerumo bangą sukėlė, gal ir patys jos nebeatpažinsime, nes banguodama ji toliau įgis naujas formas. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad viskas būtų gerai padaryta. Uždegus laužus, nušvietus kitiems kelius ir niekieno nepastebėtam išnykti – tai gražu ir didinga“. Šitaip tėvas Karolis rašė septintajame dešimtmetyje. Vadinasi, jau Ceikiniuose, ilgoje, bet paskutinėje savo tarnystės stotelėje. Ignalinos rajone esantis kaimas 1963 metų kovą sulaukęs naujo klebono kun. K. Garucko nežinojo, kad neseniai jam buvo grąžintas Religijos reikalų tarybos (RRT) įgaliotinio J. Rugienio atimtas kunigo registracijos pažymėjimas. Iš Kabelių, kur drąsiai iš visos širdies kovota už tikėjimą, kur vyskupas Julijonas Steponavičius prieš konsekraciją atliko rekolekcijas, kur paguodą rasdavo bendraamžiai pašaukimo broliai ir įkvėpimą jaunieji, buvo perkeltas į šiaurinę arkivyskupijos dalį. Kurį laiką klebonavo Dūkšte. Ten buvo apkaltintas, kam pasodino gėlių šventoriuje, kur buvo palaidota ir vokiečių karių. „Tada man buvo pasiūlyta dirbti saugumo naudai ir tuo būdu šį ir kitus nusikaltimus išpirkti“ (LKB Kronika, IV, p. 27). Be abejo, dėl to iš nuoskaudos degė tėvo Karolio širdis, liepsnodama ryžtu toliau kovoti, ne veltui dažnai sakydavo: „Nei kalėjimo, nei lagerio nebijau. Tik bijau, kad nesusvyruočiau, kad neišduočiau Dievo, neatsižadėčiau Kristaus, nepadaryčiau gėdos Katalikų Bažnyčiai“.

„Gerasis Jėzau, koks aš laimingas, kad mane pašaukei į kunigus. Ir Tau dėkoju“, – rašyta Ceikiniuose. Turbūt sugrįžus iš kurio kaimo, kur lankydamas ligonį sulaukdavo prašymo aplankyti ir kitų parapijiečių namus. Didžiasalio kaimo tikintieji pirmieji paprašė, raštu parašė tik kai kurie žmonės, kad juos kunigas aplankytų, o paskui ir visi kiti įteikė raštiškus prašymus (kunigams buvo neleidžiama lankyti parapijiečių, jeigu jie nekviečiami, tad kvietimai turi būti raštiški). Anksti rytą vieno žmogaus atvežtas į Didžiasalį tėvas Garuckas maloniai nustebo, išvydęs kaime tvyrantį šventiškumą: visur takeliai smėliu išbarstyti, kad nebūtų slidu; kambariai išpuošti, kilimais iškloti; lovos ir stalai užtiesti gražiausiais namų darbo audiniais.

Kai kurie vaikai, grįžę iš mokyklos ir pavėlavę sutikti kunigą savo namuose, ėjo pas kitus žmones, kad ten susitiktų: „Maži vaikai, tėvų išmokyti, žegnojasi, kalba poterius, susijaudinę susimaišo, nebemoka... Aš tokį vaikutį paklausiu: „Ar tu manęs bijai?“ Vaikas atsako: „Nebijau“. Tada aš pridedu: „Ir aš tavęs nebijau“. Ir vaikas tuoj pradeda juoktis. O kaip labai seneliai džiaugiasi! Pamačiau, kaip visi žmonės kunigo laukia, jį gerbia ir myli“.

Parapijiečiai džiaugdavosi, galėdami mylimam klebonui kuo nors pasitarnauti. Kartą vienas traktorininkas, sulyginęs klebonijos kiemą, atsisakė atlyginimo, sakydamas: „Aš daugiau pinigų turiu už tėvelį“. Kitą kartą vairuotojas, per Kalėdas naktį vežęs į Ignaliną vargonininką, irgi atsisakė užmokesčio. „Bet aš turėjau Pauliaus VI paveiksliuką ir jam padovanojau. Tai, rodos, kad aš jam būčiau dvarą padovanojęs! Jis taip džiaugėsi. Tokių pavyzdžių labai daug. Tamsoje ir paprastos žvaigždutės taip skaisčiai šviečia ir visiems rodo kelią į aukštumas“. Tos „paprastos žvaigždutės“ buvo didžiausias t. Karolio džiaugsmas ir atrama, kuriant gyvąją Bažnyčią. Nenuostabu, kad iš tokios mažytės parapijos pareiškimai, kuriuos pasirašydavo šimtų šimtai, tūkstančiai žmonių, plaukdavo į Maskvą, Vilnių, reikalaujant nutraukti terorą tikinčiųjų ir tikėjimo atžvilgiu.

Ceikiniečiai negalėdavo atsidžiaugti, kiek daug vaikų ateidavo į bažnyčią. Mokytojams neleidžiant dalyvauti susikaupimo dienose bažnyčioje, jaunimas ateidavo po pamokų. Kartą net svečias kun. Bronius Laurinavičius, pamokslą sakydamas, išsitarė: „Oi, kaip aš norėčiau turėti čia fotoaparatą ir nufotografuoti tas kupetas prie durų jūsų portfelių ir kuprinių... ir jus čia prie altoriaus“. Tėvas Karolis, pasak t. J. Lauriūno, buvo pirmas kunigas Lietuvoje, kvietęs Ceikiniuose nepilnamečius tarnauti šv. Mišioms. Už tai kelis kartus buvo kviestas į rajoną ir į Vilnių, ten grasinta kalėjimu, barta. Ceikinių bažnytinis komitetas paprašė RRT įgaliotinio J. Rugienio nurodyti įstatymus, kurie draustų vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose. Jokio atsakymo nesulaukė. Vaikai ir toliau pasiliko tarnauti.

Kun. Garuckas viename laiške liudijo: „1968 m. gegužės 11 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis rašė, kad aš, „susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“, esu perkeliamas į Linkmenis klebonu. 1968 m. pradžioje už vaikus iškėlė Švenčionėlių kleboną kun. Br. Laurinavičių ir tuo pačiu ten pranyko vaikai nuo altoriaus. Todėl aš atsisakiau iš Ceikinių važiuoti ir net du kartus grąžinau kurijai paskyrimo raštus. Manęs su milicija niekas iš Ceikinių nemetė, o vaikai dar ir dabar tebetarnauja“.

Parapijiečiai pasakojo, kad su nerimu laukdami į aukštas instancijas pasiaiškinti iškviesto tėvelio Garucko, stebėdavosi, kad grįžta optimistiškai nusiteikęs. Ramiai saviškius tikindamas, kad netrukus Bažnyčia vėl atgaus laisvę, kad vėl sužydės tikėjimas, pabrėždavo: „Bedievybė praeina, kaip kokia liga, kaip epidemija, kuri daug pakenkia, bet ne viską sunaikina“. Ir drąsindamas tikinčiuosius reikalauti savo teisių, garantuotų konstitucijoje, sakydavo: „Audros ir persekiojimai – dar ne blogiausias dalykas. Būtų liūdna, jeigu tai nepažadintų naujų meilės didvyrių. Bet taip nėra. Kuo tamsiau, tuo daugiau aukų pareikalaujama iš meilės, tuo gražesnis ir didesnis pasitikėjimas“.

„Kunigas tarsi save skriausdamas, kitus turtina“

„Malonusis Tėve, Broli, Lietuvos Kunige, kaip gera, kad Tu mūsų nepalieki varge, dvejonėse, neviltyje. Kaip gera, kad turime pas ką pasiguosti savo žodžiu ir vargu... Kunigas tarsi save skriausdamas, kitus turtina. Turėdamas galią atleisti, pats turi klauptis, maldaudamas atleidimo. Kartais leisdamas daužyti ir niekinti priešams savo altorius ir šventyklas, pakrikštytas tautas ir jų kunigus švarina ir rengia naujai misijai“. Aštuntajame dešimtmetyje, vykstant tikinčiųjų kovai su ateistine valdžia, t. Garucko rašytas laiškas Lietuvos kunigui atspindi jo dvasios nuostatas. Tėvas Karolis, iš visos širdies palaikydamas persekiojamus,,LKB kronikos“ leidėjus, stiprino visus pašaukimo brolius. Lankydavo buvusius mokinius, nuveždamas kokią naują knygą. Visą gyvenimą išliko nuoširdi draugystė su jėzuitu kun. J. Lauriūnu, kuris nemažai metų darbavęsis t. Karolio pamiltuose Kabeliuose, ten įkūrė savotišką bendraminčių dvasinį centrą.

J. Lauriūnas rašė, kad jo mokytojas labai mylėjo didįjį anglų katalikų teologą palaimintąjį kardinolą Džoną Henrį Njumeną, vertė ir cituodavo jo raštus, ypač šią frazę: ,,Negaliu norėti nieko geresnio, kaip tapti našta Tau, užuot buvęs našta pats sau. O Viešpatie, dėl Tavo malonės noriu Tave sekti, kur Tu beeitum, ir nenoriu Tavo kelyje užbėgti Tau už akių. Noriu laukti Tavęs, Tavojo vedimo, o kai jo sulauksiu, noriu veikti paprastai ir be baimės“. Kun. K. Garuckas baimę laikė nuodėme, ir visur akcentavo sunkų žodį „pareiga“. Kas neš naštas, jei visi jų kratysis? O kai visi aplink kalbėjo apie baimę, jis atsiversdavo savo mylimo istoriko L. Pastero paties išverstą veikalą „Popiežių istorijos“ ir cituodavo pasakojimą apie Konstantinopolio žlugimą, kai žmonės, matydami artėjančią mirtį, siaubo apimti spraudėsi bažnyčiose prie klausyklų. Tačiau vienos nuodėmės niekas neišpažino – baimės... ir visi žuvo už šią šventvagystę. Rašydamas laišką vadinamos nuosaikios politikos besilaikiusiam Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui vysk. J. Matulaičiui-Labukui, rėmėsi L. Pastero „Popiežių istorija“, primindamas popiežius Pijaus VI rašytus žodžius prancūzų vyskupams: „Būkite tvirtos ir nepalaužiamos dvasios! Dėl jokių pavojų ir gąsdinimų nesitraukite iš savo kelio! Prisiminkite, kaip drąsiai stojo Dovydas prieš Galijotą, Makabiejai prieš Antijochą, Bazilijus prieš Valensą“. Arba: ,,Ką gi laimėjo Klemensas XIV Burbonų valdovams pataikaudamas? Ar šis popiežius nepadarė Bažnyčiai didelių žaizdų? Ką gi laimi mūsų ordinarai, stengdamiesi pataikauti?.. Be to, kiek čia laiko beliko mums gyventi, ko čia drebėti dėl tų metų kitų, kada niekas iš tikrųjų negali mums užtikrinti net dienų kelių. Gal greitai reikės stoti prieš Aukščiausiąjį. „Ganytojai ganė patys save ir neganė mano kaimenės... aš padarysiu jiems galą“ (Ez. 34, 8).“

Nepabūgo kun. K. Garuckas tiesos žodį tarti ir to meto Lietuvos komunistų vadovui Petrui Griškevičiui. Atsiliepdamas į jo pranešimą „Leniniškai ugdykime kilnius socialistinio internacionalizmo ir patriotizmo jausmus“ atvirame laiške konkrečiais pavyzdžiais išdėstęs tautos gyvenimo piktžaizdes, pažymi: „Skaudžiausia, kad Jūs, Gerbiamas Sekretoriau, augęs Lietuvos žemėje, jos duona maitintas, net jos sūnumi vadintas, šiandien pritariate okupantų politikai, žudant Motiną – Lietuvą“.

Tautos, žmogaus teisių gynimą laikydamas pirmine savo gyvenimo pareiga kun. K. Garuckas kartu su fizikos mokslų daktaru Eitanu Finkelšteinu, buvusia politine kaline Ona Lukauskaite-Poškiene, buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi ir poetu, vertėju Tomu Venclova 1976 m. lapkričio 25 d. įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę. Maskvoje jos oficialiai paskelbtame manifeste buvo atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į Lietuvos okupacijos faktą. 1977 metais grupės nario V. Petkaus areštas ir teismas 1978 metais, daugkartiniai tardymai, protestų rašymas, paneigiant neteisingus, iškreiptus faktus atėmė daug t. Garucko sveikatos. „Mūsų paskelbtuose dokumentuose iškelti faktai yra teisingi, – kalbėjo jis teisme. – Už visus šiuos dokumentus ir aš prisiimu atsakomybę, todėl galite teisti ir mane. Aš norėčiau baigti savo gyvenimą lageryje, kaip mano viršininkai arkivyskupas Mečislovas Reinys ir kunigas jėzuitas Benediktas Andruška“.

Netrukus tėvui Karoliui atėjo paskutinis gyvenimo etapas – Švenčionių ligoninė, kurioje 1979 m. kovo 19 d. taip kalbėjo: „Pasaulyje yra daug tamsybių ir apgaulės. Būtų liūdna, jeigu tarp visų tamsybių nebūtų tikrų švyturių. Bet taip nėra. Kiek daug gražių pavyzdžių, tikrų švyturių, yra ir mūsų laikais ir ne kažin kur toli, bet mūsų Tėvynėje. Tamsumos yra tik paveikslo rėmai, kurie išryškina geruosius. Galbūt žmogui sunku, kad gyvenime daug kas žūsta. Bet krikščionio gyvenime taip nėra. Jeigu mes ką nors aukojame, sėjame Dievo malonėje su gera intencija, tai vieną kartą pasirodys vaisiai, nesvarbu, kad mes patys jų ir nematytume. Mes žinome iš tikėjimo, kad kviečių grūdas, pasėtas į žemę, Dievo malonės saulėje kartą neš šimteriopą vaisių. Reikia turėti kantrybės ir mokėti laukti, nenorėti tuojau matyti savo darbo ir aukos vaisių. Dievas juos augina tinkamu laiku. Tada koks gražus mūsų tikėjimas! Gražus pavasaris, bet taip pat gražus ir ruduo. Gražu gyventi, gražu mirti, kad amžinai gyventume. Tikime šventųjų bendravimą. Mes tikime, kad galime padėti mirusiems, o mirusieji – mums. Krikščioniui mirtis yra iš vieno kambario perėjimas į kitą“.

1979 metais prieš pat Verbų sekmadienį kun. J. Lauriūnas, talkindamas Kauno katedroje, netikėtai vieno pranešimo metu išgirdo, kaip Katedros klebonas paskelbė: „Mirė Ceikinių klebonas Tėvelis Karolis Garuckas...“ Tėvas Jonas rašė: „Kaip vėjui papūtus subanguoja rugių laukas, taip per susirinkusiųjų bažnyčioje veidus perbėgo kažkokia banga – žmonės krūptelėjo. Tai buvo netikėta ir skaudi žinia. Daugeliui šis vardas buvo gerai žinomas. Ne vienas girdėjo jo griausmingą balsą rekolekcijų metu, o šiaip dauguma jį žinojo kaip Helsinkio grupės narį“.

© 2016 „XXI amžius“