Žaizdos
kūne mūsų...

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – apie Lietuvos partizanus

Arūnas POŠKA

Pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė reikšmingas galutines ir neskundžiamas nutartis Lietuvos partizanų naikinimo (genocido) bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi paliktas galioti Marijono Misiukonio išteisinimas. Jis dalyvavo operacijoje, nukreiptoje prieš vieną paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antaną Kraujelį.

Primintina, kad pastaruosius kelerius metus vykdyta aktyvi A. Kraujelio juodinimo kampanija. Todėl istoriškai ir moraliai labai svarbus ir reikšmingas Aukščiausiojo Teismo verdiktas šioje nutartyje: teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti partizaniška A. Kraujelio veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.

Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šmeižtus ir kritiką atmetė bei diskusiją šiuo klausimu užbaigė. Atmesti argumentai, kad žūties metu 1965 metais A. Kraujelis esą jau nebuvo partizanas, o tik kažkoks kriminalinis nelegalas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien tai, jog A. Kraujelis buvo sulaikomas 1965 metais, nepaneigia jo, kaip partizano, statuso, kartu savaime nepaneigia ir to, kad šis sulaikymas galėjo būti susijęs ir su A. Kraujelio, kaip partizano, veikla (taip pat ir partizaninio karo metu), priešinantis sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui.

Žinotina, kad A. Kraujelio kaltintojai argumentavo, jog partizaninis karas baigėsi 1953 metais. Tačiau tada baigėsi tik organizuotas aktyvus ginkluotas pasipriešinimas, o likę pavieniai partizanai tęsė pradėtą kovą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (17 teisėjų) 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slaptoje operatyvinėje sulaikymo operacijoje dalyvavęs S. Drėlingas pripažintas kaltu, nes jo veikoje nustatyti visi genocido nusikaltimo sudėties požymiai. Šioje nutartyje Lietuvos partizanai įvardinti kaip reikšminga lietuvių tautos dalis, saugoma nacionalinė, etninė grupė. Nacionalinės ir etninės grupių apibrėžimas sietinas su tautos sąvoka. Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai – partizanai – priskirti reikšmingai nacionalinei etninei politinei grupei, prieš kurią sovietų okupantas ir jo talkininkai vykdė genocido veiksmus. Pasakyta ir šitaip: represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią tautos dalį.

Konstatuota, kad genocidas nėra apibrėžtas kaip nusikaltimas, nukreiptas išimtinai vien tik prieš civilius gyventojus. Tai kildinama iš pagrindinio Konvencijos prieš genocidą tikslo apsaugoti žmones nuo masinio naikinimo tiek taikos, tiek karo metu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad vien 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkstančių ginkluotų vyrų, o per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkstančių.

Kai kurie Aukščiausiojo Teismo pasisakymai yra tiesiog chrestomatiniai. Pavyzdžiui: Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui. Arba: Lietuvos partizanai turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbūs siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę.

Kaip ir aukščiau cituotoje nutartyje šioje irgi aiškiai pasakyta, kad partizaninis karas nesibaigė 1953 metais: represinių organų tikslas – visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos konstatuota, kad sovietinis genocidas tarptautinių teisminių institucijų iki šiol nėra įvertintas.

© 2016 „XXI amžius“