Žaizdos
kūne mūsų...

Laikas ir žmonės

Kunigas Justinas Lelešius: neišdavęs Dievo ir Tėvynės

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)

Kristupas Šidlauskas

Kun. Justinas Lelešius

Paminklas Birutės rinktinės štabo nariams Skausmo kalnelyje prie Veiverių. Čia 1991 metais perlaidoti ir kun. Justino Lelešiaus palaikai

Justinas Lelešius (kairėje) su mama ir broliu Viktoru

Kun. Justinas Lelešius 1946 metų kovą

Lietuvos istorijoje daug narsių Tėvynės ir tiesos sūnų, kurių vardai tebėra užmiršti. Dera prisiminti ir išsaugoti šviesų atminimą lietuvių, už šiuos idealus paaukojusių savo gyvybę.

Kun. Justinas Lelešius (1917–1947, slapyvardžiai – Krivaitis, Grafas) yra žinomiausias iš nedaugelio kunigų, kurie aktyviai dalyvavo kovoje su sovietų okupantais ir bene vienintelis partizanų gretose kovojęs partizanų kapelionas. Šis narsus dvasininkas, Tauro apygardos štabo narys, pavojingais žygiais lankė įvairių kuopų dalinius stiprindamas kovotojų dvasią, iškeldamas pareigą Tėvynei, kovos ir aukos prasmę, bunkeriuose ir slaptavietėse aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikdavo Švč. Sakramentą.

KGB archyve rasta dalis autentiško šio iškilaus kunigo palikimo – dienoraščio, kurį saugumiečiai 1947 m. rugsėjo 24 d. paėmė Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių (Prienų r.). Štabas buvo išduotas, ir, besigindami nuo enkavedistų atakos, J. Lelešius bei kiti trys štabo pareigūnai jame susisprogdino granatomis, dar du žuvo, bandydami prasiveržti. Jie vykdė partizano priesaiką – gyviems nepasiduoti. Gali būti, jog kun. J. Lelešius rašė dienoraštį iki pat štabo puolimo ir nespėjo jo sunaikinti. Kaip ir daugelis partizanų jis žuvo nesulaukęs nė trisdešimties metų.

„Partizanų kapeliono dienoraštis“ ne mažiau įspūdingas nei kitų mūsų pasipriešinimo didžiavyrių memuarai: Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“, Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų“ ar Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis“. Šis dienoraštis atveria idealistinę mūsų didvyrių pasaulėžiūrą ir pragarišką kasdienybę – nuolatinę įtampą, nuovargį, fizinį ir dvasinį skausmą, bemieges naktis, šaltį, drėgmę, alkį, artimųjų ir draugų netektis, išdavystes ir vis dėlto tokiomis aplinkybėmis išsaugotą tikėjimą, viltį, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei bei jos laisvei.

Tvirtus moralinius principus J. Lelešius išsinešė iš savo gražios lietuviškos šeimos, kurioje užaugo šeši vaikai: dvi seserys ir keturi broliai. Kunigo tėvai buvo labai pamaldūs pasiturintys ūkininkai, mielai bendravo su kunigija, visokeriopai rėmė Bažnyčią ir gyveno pagal jos mokymą. Anot liudininko, po arešto ir nesėkmingų bandymų užverbuoti MGB informatoriumi, J. Lelešius pasakęs: „Aš – kunigas, lietuvis, katalikas. Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, tegul mano kraują sugeria Lietuvos žemė“.

Paleistas iš MGB, pasitraukė į pogrindį ir įstojo į partizanų gretas. Visi keturi broliai (Justinas iš jų buvo jauniausias) irgi aktyviai dalyvavo rezistencinėje kovoje. Pagarsėjusiame Raišupio mūšyje 1947 metais žuvo brolis Viktoras Lelešius-Jovaras. Kitas brolis, Tauro apygardos partizanas Juozas, buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams lagerio ir trejiems metams tremties. Trečias brolis Antanas, partizanų ryšininkas, taip pat suimtas Kaune 1947 metais.

J. Lelešiaus dienoraštis išleistas du kartus: leidinyje „Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Dienoraščiai“ (1994) ir knygoje „Partizanų kapeliono dienoraštis“ (2006).

Keletas partizanų kapeliono kun. Justino Lelešiaus-Grafo minčių iš šio dienoraščio:

Per daug sunki kova. Per ilgas kovos laikas. Mūsų gretos retėja, prityrę vyrai žūsta, jų pakeisti nėra kuo. Aš net nesuprantu, kaip dar laisvės kovotojuose tokia stipri moralė, kad nieko nepabūgsta, o pasiryžę už Lietuvos garbę ir laisvę net žūti, bet azijatams nevergauti. Mūsų vyrai veda herojišką kovą, žutbūtinę kovą, bet, nesant gerų vadų, nesant karininkų, vyrai pridaro ir klaidų, o visuomenė iš pavienių klaidų sprendžia apie visą mūsų organizaciją, neprisimindama tų visų kovos sunkumų, kadrų trūkumo dažnai daro klaidingus sprendimus ir apie visą organizaciją.

Aš niekuomet negalvojau, kad naktimis turėsiu bastytis po nepažįstamas vietoves, belstis, it elgeta, į nepažįstamų žmonių duris. Bet gyvenimas to pareikalavo. Užmiršti save dėl kitų – tai yra kilnu.

Manyje užverda kova. Kelio atgal nėra. Ką duosime mes tautai, jeigu žūsime? Juk gyventi mes trokštame, bet karšta Tėvynės meilė, šventa Lietuvos žemė, tie kloniai ir miškai mane sustiprina, priduoda jėgų ir skatina į žūtbūtinę kovą. Juo didesni persekiojimai, tuo mes atkaklesni. Ginklo iš  rankų nepaleisiu. Žūti, bet prasmingai, žūti, bet nevergauti.

Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: „Mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“.

Partizanų kova ir pastangos neliko bergždžios. Jas prisiminkime ir dabar, kartu su šia autentiška partizanų malda už Tėvynę:

Dieve, kurs leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome, ir mūsų Tėvynei laisvės dienas! Tegul tie bandymai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei. Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojome prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti sunkią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume į namus nešdami tautai atgimimo ugnį. Jėzau, globok pasilikusius namuose mūsų brolius ir seseris. Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk jiems savo Tėviška globa ir meile. Stiprink dėl Tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius. Amžiną šviesą suteik,Viešpatie, tiems, kurie jau žuvę kovos lauke...

Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškam sūnui Jėzui Kristui mūsų tėvynę Lietuvą, kuri nuoširdžiai Tave myli ir garbina. Neleisk, kad Tavo Sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu vadovavai mūsų protėviams.

Stiprink, Viešpatie, kiekvieną lietuvį, kad visi liktų ištikimi Tau ir savo Tėvynei.

To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

© 2016 „XXI amžius“