Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Laukiant didžiosios Sekminių iškilmės

Dvasia nėra bažnytinės hierarchijos „nuosavybė“ Popiežius Pranciškus apie pasauliečių veiklą Bažnyčioje ir pasaulyje

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas visada draugiškai bendrauja su pasauliečiais

Vėl plataus susidomėjimo susilaukė popiežiaus Pranciškaus mintys, šį kartą dėl katalikų pasauliečių statuso ir veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje stiprinimo ir griežta vadinamojo klerikalizmo kritika. Apie tai kalbama jo laiške, adresuotame Vyskupų kongregacijos prefektui kanadiečiui kardinolui Markui Uele (Marc Ouellet), kuris yra Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininkas. Popiežius atsiliepia į šios komisijos svarstytą temą „Privalomas pasauliečių tikinčiųjų vaidmuo viešajame gyvenime“. Laiške, kuris buvo parašytas kovo 19-ąją, šv. Juozapo minėjimo dieną, ir Vatikane viešai paskelbtas balandžio pabaigoje, toliau vystomos Šventojo Tėvo pastabos, išsakytos dar 2015 metų rudenį, kai buvo minimos 50-osios Vatikano II Susirinkimo dekreto apie pasauliečių apaštalavimą „Apostolicam Actuositatem“ metinės.

Tik aukštyn...

Kun. Vytenis Vaškelis

Šeštinės „įsikomponuoja“ tarp Velykų ir Sekminių. Jėzus prisikėlė iš numirusių, pasirodė mokiniams ir, atvėręs jiems protą, kad suprastų Biblijos pirmenybę (Lk 24, 45) jų visos egzistencijos perkeitimui ir pašventinimui, prabilo apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, be kurios neįmanomas sekimas Juo, tinkamas Jo gyvenimo bei darbų liudijimas, net, jei reikėtų, atiduodant savo gyvybę už Jį.

Paskutinės su Mokytoju atsisveikinimo akimirkos apaštalams buvo stulbinančiai netikėtos: Jis juos laimindamas atsiskyrė nuo jų ir kaip kosminis aparatas pradėjo kilti aukštyn, kol išnyko jiems iš akių. Jam, kaip Viešpačiui, viskas yra įmanoma, tačiau tarp šio Jo atsiskyrimo nuo žemės paviršiaus ir mokinių ir pasilikimo su savo sekėjais iki pasaulio pabaigos esti nepertraukiama jungtis.

Savaitgalį Vilniuje vyks Nacionalinis gailestingumo kongresas

„Italijos balso“ nugalėtoja vienuolė sesuo Kristina Skučia

Vilniuje gegužės 6–8 dienomis vyks Nacionalinis gailestingumo kongresas, didžiausias popiežiaus Pranciškaus paskelbto Gailestingumo jubiliejaus renginys Lietuvoje. Renginyje laukiami vilniečiai, miesto svečiai, tikintieji iš visos Lietuvos ir užsienio lietuviai. Susirinkusiems sekmadienio šv. Mišias aukos popiežiaus legatas kardinolas Pietro Parolin. Šeštadienį koncerte dalyvaus pasaulį pakerėjusi sesuo Kristina Skučia (Cristina Scuccia), „Italijos balso“ nugalėtoja.

Penktadienio vakarą kongreso dalyviai galės praleisti pagal skonį ir nusiteikimą: dalyviams siūlomi septyni vakaro pasirinkimai nuo koncertų ir kitų muzikinių pramogų iki spektaklių ar piligriminio žygio po Vilnių. Iš toliau atvykusius dalyvius po savo stogu svetingai priims vilniečių šeimos. Penktadienio naktį bus galimybė užsukti į Dievo Gailestingumo šventovę, atvirą visą parą.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Sąrašai, sąrašai

Gintaras Šidlauskas,

LGGRTC vyr. specialistas

Panerių memoriale

Pastaruoju metu įvairiuose lygmenyse vyksta intensyvi diskusija dėl žydų genocide tikrai (nustatyti teisinių institucijų), galimai (įtariami pagal fragmentinius archyvinius duomenis ar įrašus) ar tariamai (teisinių institucijų reabilituoti) dalyvavusių asmenų. Kalbama apie sąrašo sudarymą, jo paskelbimą.

Esama įvairių sąrašų: Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Josepho A. Melamedo be jokių įrodomųjų šaltinių paskelbtas, LGGRTC sudaromas.

Teisingumui nėra itin svarbu, kas genocide dalyvavęs asmuo buvo iki jo padaryto nusikaltimo ar kur atsidūrė po to (pasitraukė į Vakarus, įsitraukė į pasipriešinimą sovietų okupacijai ar tiesiog slapstėsi iki suėmimo). Nepalyginamai svarbiau, kad sąraše liktų tik to „nusipelnę“ asmenys. Tam reikia, kad juos kaltinantys archyviniai duomenys būtų pripažinti neginčytinais įrodymais. 90 proc. tokių duomenų užfiksuota Lietuvos ypatingojo (buvusio LSSR NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) archyve, t. y. represinio sovietų saugumo sudarytuose dokumentuose. Tai daug kam suponuoja abejojimą sudarytojo informacija, pagrįstą įtarumą. Lietuvos Respublikoje KGB pripažinta nusikalstama ir represine okupavusios valstybės organizacija. Yra gal ir pagrįstai manančių, kad ji tam tikru mastu vykdė ir dalinį teisingumą – persekiojo, rengė kaltinamąją medžiagą žydų naikinime dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Ar pagrįstai kaltino, kitas klausimas. KGB vykdytas pasipriešinimo okupacijoms dalyvių persekiojimas laikomas neteisėtu ir nusikalstamu.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Pamirštas 1947 metų partizanų žygdarbis

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ kūrybinė grupė (iš dešinės): Antanas Zinkevičius, Aleksandras Vitkus, Gintautas Tamulaitis ir Vytautas Žymančius

Kauno Karininkų ramovėje pamačius Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriaus kūrybinės grupės (Aleksandras Vitkus, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius, Gintautas Tamulaitis, Vytautas Žymančius) pagal projektą „Lietuvos laisvės šauklio Antano Lukšos gyvenimo credo: „Laikom frontą!“ sukurtą dokumentinį videofilmą, norisi sušukti: „Stabtelėk, akimirka!“

Kuo svarbus šis videofilmas visuomenei, jaunimui, istorijai? Jame po trupinėlį dėliojamas bendravimas dviejų žmonių, kuriems teko susitikti lemtingą akimirką, kai sprendėsi ne tiek jų, kiek viso partizaninio judėjimo likimas. Partizanas Antanas Lukša įtikimai demaskuoja MGB agentą Juozą Markulį.

1944–1945 metais Lietuvoje su „Tėvynės išdavikais“ kovojo dvi reguliarios NKVD divizijos, 9 pasienio pulkai ir 1 pasienio apygarda – ne mažiau kaip 50 tūkstančių ginkluotų ir išmuštruotų kareivių bei karininkų, neįskaitant Berijos organizuotų vietinių naikintojų – „istrebitelių“, žmonių vadinamų stribais. Nors NKVD turėjo pakankamai transporto priemonių pervežti kareivius, ginklų ir šovinių, radijo ryšį, dresuotus šunis ieškoti žmones, vis dėlto gana sunkiai sekėsi slopinti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką, gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas. 1946 metų pavasarį baigėsi įprastinis ofenzyvinis partizanų karas, užleisdamas vietą manevriniam, neturinčiam analogų pasaulyje. Per dvejus kovos metus buvo išbandyta nauja slapstymosi bunkeriuose taktika, suformuotas ilgalaikis rėmėjų bei ryšių tinklas, o bendroji Pasipriešinimo organizacija tapo de facto. Okupantai ėmėsi naujų metodų slopinti partizaninį judėjimą, pradėjo infiltruoti savuosius (agentus, išdavikus) į partizanų gretas bei vadovybę.

Laikas ir žmonės

Kunigas Justinas Lelešius: neišdavęs Dievo ir Tėvynės

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)

Kristupas Šidlauskas

Paminklas Birutės rinktinės štabo nariams Skausmo kalnelyje prie Veiverių. Čia 1991 metais perlaidoti ir kun. Justino Lelešiaus palaikai

Lietuvos istorijoje daug narsių Tėvynės ir tiesos sūnų, kurių vardai tebėra užmiršti. Dera prisiminti ir išsaugoti šviesų atminimą lietuvių, už šiuos idealus paaukojusių savo gyvybę.

Kun. Justinas Lelešius (1917–1947, slapyvardžiai – Krivaitis, Grafas) yra žinomiausias iš nedaugelio kunigų, kurie aktyviai dalyvavo kovoje su sovietų okupantais ir bene vienintelis partizanų gretose kovojęs partizanų kapelionas. Šis narsus dvasininkas, Tauro apygardos štabo narys, pavojingais žygiais lankė įvairių kuopų dalinius stiprindamas kovotojų dvasią, iškeldamas pareigą Tėvynei, kovos ir aukos prasmę, bunkeriuose ir slaptavietėse aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, teikdavo Švč. Sakramentą.

KGB archyve rasta dalis autentiško šio iškilaus kunigo palikimo – dienoraščio, kurį saugumiečiai 1947 m. rugsėjo 24 d. paėmė Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių (Prienų r.). Štabas buvo išduotas, ir, besigindami nuo enkavedistų atakos, J. Lelešius bei kiti trys štabo pareigūnai jame susisprogdino granatomis, dar du žuvo, bandydami prasiveržti. Jie vykdė partizano priesaiką – gyviems nepasiduoti. Gali būti, jog kun. J. Lelešius rašė dienoraštį iki pat štabo puolimo ir nespėjo jo sunaikinti. Kaip ir daugelis partizanų jis žuvo nesulaukęs nė trisdešimties metų.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Tauro apygardos susirinkimas

Kalba buvęs Krašto apsaugos ministerijos viceministras Edmundas Simanaitis, kairėje – atkurtos Tauro apygardos vadas dim. kpt. Gediminas Dapkevičius

Kauno įgulos karininkų ramovės menėje vyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Jame dalyvavo buvę partizanai, jų ryšininkai, statutiniai Laisvės kovų dalyviai.

Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią: poetas Antanas Miškinis-Kaukas, solistas Antanas Kučingis-Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti. Juozas Lukša savo knygoje „Partizanai“ rašo ir apie Tauro apygardos veiklą. Šios apygardos indėlį kovojant su sovietiniu okupantu nušviečia ir Kęstutis K. Girnius monografijoje „Partizanų kovos Lietuvoje“, Nijolė Gaškaitė su kitais autoriais knygoje „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“, Arvydas Anušauskas dokumentinėje monografijoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, Kęstutis Kasparas monografijoje „Lietuvos karas“ (1999), Algimantas Liekis knygų serijoje „Nenugalėtoji Lietuva“, dokumentų rinkinyje „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952 m.“ (redaktorius – dr. Juozapas Romualdas Bagušauskas) ir kiti. Antanina Garmutė ir Antanas Paulavičius – poetas, rašytojas bei kompozitorius – parašė apybraižas apie Tauro apygardos partizanus. Marijampolės muziejininkė, buvusi partizanų ryšininkė Aldona Vilutienė yra parengusi Tauro apygardos partizanų bei kitų žmonių atsiminimų rinkinį „Trečioji vėliavos spalva“.

Laikas ir žmonės

Antano Baltūsio-Žvejo atminimas kaltinimus atlaikys

Arūnas Poška

Antanas Baltūsis-Žvejys

Kaltinimai žymiems Lietuvos partizanų vadams – priprastas nūdienos reiškinys. Šiai kaltinimų kabalistikai būdinga ne tik interpretacijas ir argumentus, tačiau ir faktus traukti iš rankovės ar užausio.

Jeigu Antanas Baltūsis-Žvejys būtų buvęs eilinis partizanas, kaltintojams jis būtų visomis prasmėmis neįdomus. Kadangi jis buvo vienas žymiausių partizaninio karo (karo po karo) vadų, Suvalkijos partizanų Tauro apygardos vadas, sovietinės istoriografijos tęsėjai jį kaltina naikinus Pilviškių valsčiaus žydus, Maidaneko koncentracijos stovyklos kalinius.

Pilviškių žydų bendruomenės žūtį ir jos aplinkybes įdėmiai ištyrė bei atskleidė istorikas Stanislovas Buchoveckas. Jis nenustatė jokių A. Baltūsio veiksmų prieš vietinę žydų bendruomenę, tačiau išaiškino, kad jis buvo nacių suimtas. Istorikas daro išvadą su prielaida, kad tai atsitiko todėl, jog A. Baltūsis atsisakė prisidėti prie žydų persekiojimo. Pasak S. Buchovecko, „kai kurių interneto svetainių A. Baltūsiui metamo kaltinimo dalyvavus holokauste pagrindas turbūt yra jo veiksmai prieš sovietų aktyvistus ir pareigūnus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžioje“. Ištrūkęs iš nacių kalėjimo A. Baltūsis nuo 1941 metų rugpjūčio mokytojavo Vilkaviškio apskrities Vištyčio ir Kurpikų pradžios mokyklose. S. Buchovecko nuomone, „iš vokiečių reakcijos į A. Baltūsio poelgį galima spręsti, kad to karininko pavyzdžiu netarnauti nacių interesams turbūt pasekė daugiau jo bendražygių“. Akivaizdu, kad Pilviškių žydų naikinimo laikotarpiu A. Baltūsis dirbo mokytoju. Masinių egzekucijų metu Pilviškių žydus naikino iš Vilkaviškio atvežti vokiečių žudikai. Tačiau tai nė motais kaltintojams: kadangi A. Baltūsis yra gyvenęs Pilviškiuose, o absoliuti šios vietovės žydų didžiuma sunaikinta, vadinasi, juos sunaikino žymus partizanų vadas.

Bibliotekoje susitiko su Lietuvą garsinančiais kraštiečiais

Lietuvą garsinantys kraštiečiai – Panevėžio viešosios bibliotekos svečiai

PANEVĖŽYS. Miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vyko enciklopedinio pobūdžio knygų „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“, „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“, „Lietuvos medicina. Pažanga ir asmenybės“ pristatymas ir susitikimas su šių leidinių herojais – Lietuvą per 25 nepriklausomybės metus garsinančiais, Panevėžyje gimusiais ar čia dirbusiais iškiliais žmonėmis.

Į renginį atvyko šeši kraštiečiai – LRT žurnalistė, aktorė, laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ autorė ir vedėja, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Nijolė Baužytė, docentė, tapytoja, peizažo meistrė, kultūros apdovanojimų laureatė Gražina Vitartaitė, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė, 2013 metais nominuota Metų prokurore, Nida Grunskienė, rašytoja, kurios kūryba išversta į devynias užsienio kalbas, Sara Poisson, Kovo 11-osios akto signataras, advokatas, teisėjas Jonas Liaučius, teatro režisierius, tarptautinių teatro festivalių laureatas, šiuo metu Mogiliovo dramos teatro (Baltarusija) vyriausiasis režisierius Saulius Varnas. Visus juos drąsiai galime vadinti gimtojo krašto šviesuoliais, asmenybėmis, kuriančiomis istoriją.

Poezijos balsai prie Lėvens

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Iš kairės: Lina Matiukaitė, Giedrė Murnikova, Eleonora Milda Vaižmužienė, Eugenija Urbonienė, Regina Baltrūnienė, Milda Narmontienė, Eugenija Katauskienė, Juzefa Pranauskienė, Aldona Elena Raišienė ir Laima Lapienienė

Skapiškis. Šiais bibliotekų metais plačiau garsinama jų veikla. Skapiškio biblioteka – Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos padalinys, 2015 m. gruodžio 15 d. paminėjęs savo istorijos 75-metį, tęsia prasmingą veiklą ir 2016 metais. Šiemet, kovo 18 dieną, čia pristatytas pirmasis Kupiškio rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ kūrybos almanachas „Prošvaistės“ (Panevėžys, 2015, 232 p.). Jo leidybą parėmė Kupiškio rajono savivaldybė bei patys almanacho autoriai, o jų – net 28.

Almanacho sudarytojos – Regina Baltrūnienė ir Lina Matiukaitė; redaktorės – Eugenija Urbonienė ir Eugenija Katauskienė. Pastaroji jau redagavusi apie 40 knygų...

Knygos pratarmėje „Prošvaisčių šviesa“ E. Katauskienė rašo, kad literatų klubas „Lėvens balsai“ gyvuoja nuo 1998 metų ir šiuo metu jam vadovauja Regina Baltrūnienė – viena iš leidinio sudarytojų. „Daugelis „Lėvens balsų“ klubo narių yra išleidę ne po vieną savo kūrybos knygelę. Dėl to labai džiugu – žodis turi pasiekti kitą žmogų, jam reikalinga sklaida. Rašomojo stalo stalčiuje kūrybai per ankšta, ypač poezijai. Į almanacho puslapius „sugulė“ visos žmogų jaudinančios temos. Jautriai ir savitai atskleisti jausmai, kurie pakylėja, ramina, verčia suklusti ar gyvenimą priimti kaip duotybę“ (p. 5).

„Auksalio kupke“ – krašto kūrėjų darbai

Rūta Averkienė

„Auksalio kupko“ parodos dalyviai ir svečiai

VARĖNA. Kultūros centro kino ir parodų salėje veikė tradicinė paroda „Auksalio kupkas“. Joje suspindėjo daugiau kaip šimtas kūrybos darbų, kuriuos pristatė 22 autoriai, gyvenantys ir kuriantys Varėnos krašte. Parodoje tarsi turtingiausios dzūkės jaunamartės kraičio skrynioje puikavosi margiausios austos lovatiesės ir rankšluosčiai, siuvinėtos staltiesės, šiaudiniai „sodai“, medžio drožiniai ir kalvystės darbai, megztos riešinės, velti margučiai, liaudiškais raštais padabinti margaspalviai veltiniai, spalvingiausi keramikos dubenėliai, ąsotėliai ir daugybė kitų gražiausių dirbinių, kuriuos ilgais žiemos vakarais kūrė talentingi šio krašto meistrai. Paroda yra tradicinė, organizuojama kasmet, siekiant atskleisti ir pagerbti kūrybingus žmones, palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies dailės ir amatų tradicijas.

Senienas išsaugo restauratoriai

Bronius VERTELKA

Iš kairės: popieriaus restauratorius, muziejaus restauravimo skyriaus vedėjas Stasys Grubliauskas, vyr. muziejininkas, archeologas Dovilas Petrulis, metalo ir archeologinių radinių restauratorė Birutė Kaziukonienė bei polichromuoto medžio ir prevencinio konservavimo restauratorius Žygimantas Mileris

PANEVĖŽYS. Paroda „Prikelti į dienos šviesą“, kuri Kraštotyros muziejuje buvo atidaryta balandžio 12-ąją – viešas 2015 metais įgyvendintų restauravimo projektų pristatymas. Su projektu „Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinio rinkinio eksponatų restauravimas ir eksponavimas“ gausiai susirinkusius supažindino jo autorius – vyr. muziejininkas, archeologas Dovilas Petrulis.

Buvo reta galimybė pamatyti, pabendrauti, sužinoti, ką veikia, kuo užsiima patys paslaptingiausi muziejaus darbuotojai – restauratoriai. Jų Lietuvos muziejuose dirba apie 100, Panevėžio kraštotyros muziejuje – tiktai trys. Ilgą laiką dirbusi metalo restauratore Birutė Kaziukonienė 2014 metais atliko stažuotę Kernavės archeologinėje vietovėje ir muziejuje, ten įgijo ir archeologinių radinių restauratorės kvalifikaciją. Restauratorius, anot jos, turi sukti galvą, kaip išsaugoti senienas dabartinei ir ateinančioms žmonių kartoms, nes kiekvieną darbą pradeda apie jį nieko nežinodamas. Padarytą klaidą turi ištaisyti profesionaliai. Mokosi visą gyvenimą, bet ne viską ir sužino. Reikalingos mokslo žinios iš chemijos ir fizikos, tenka konsultuotis su istorikais, archeologais. B. Kaziukonienė pernai restauravo Mažosios Lietuvos ir Jūrų muziejaus eksponatus. Tai – unikalus darbas, buvo išsaugotos ir atkurtos senovinių laivų detalės, restauruoti Klaipėdos Senamiestyje rasti archeologiniai radiniai. „Jų išliekamoji vertė garantuojama 100 metų. Ar tai – tiesa, susitikime po tiek laiko ir šioje salėje“, – šyptelėjusi kalbėjo patyrusi restauratorė.

Liaudies meistrų derlius

Bronius VERTELKA

Smilgių gyventojas Kęstutis Vaičiūnas tarp savo paveikslų

PANEVĖŽYS. „Gražu, natūralu ir suprantama“, – taip vertino daugelis atėjusių į tradicine tapusios Panevėžio krašto tautodailės parodos „Pirmapradė gamta įkvepia“, skirtos Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečiui, atidaryme pamatytus darbus. Joje 238 liaudies meistrai eksponuoja 858 kūrinius. Tai – skulptūros, medžio drožybos, kalvystės, juvelyrikos, keramikos, audimo, mezgimo, siuvinėjimo, pynimo kūriniai, yra nemažai karpinių. Čia sukeliavo geriausi darbai, padaryti per paskutiniuosius metus. Parodos Panevėžio dailės galerijoje atidarymo šventė vyko Pasaulio kultūros dieną.

„Netingėkite, nežiūrėkite metų ir skausmų, darykite taip, kad jūsų darbai atrodytų kuo gražesni“, – skatino kolegas tautodailininkė Irena Vilienė. Panevėžietė laikė stebuklu, kad atgimsta lovatiesių, kadaise puošusių kaimo gryčias, audimas. Antai, negailėdama savo laiko, širdies ir sumanumo Dalia Bernotaitė Anykščių amatų centre į audimo stakles sodina jaunimą ir pagyvenusius žmones.

Motetai, madrigalai, arijos, sonatos

Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ senojoje Varnių Katedroje

Pirmą gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną. Kiekvienas stengiamės pasveikinti savo mamą, pradžiuginti ją gėlės žiedeliu, nuoširdžiu apkabinimu ir malda. Ta proga Varnių senojoje Katedroje koncertavo senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, kurio atliekama muzika varniškiai ir miesto svečiai mėgaujasi jau ne pirmą kartą. Dabar ansamblis pristatė muzikinę programą „Tarquinio Merula: Didysis Vazų dvaro muzikos meistras“.

2015 m. gruodžio 10 d. sukako 350 metų, kai mirė vienas žymiausių ir įtakingiausių XVII amžiaus kompozitorių Tarquinio Merula. Pasaulyje jo vardas rašomas greta ankstyvojo baroko genijų Claudio Monteverdi ir Francesco Cavalli vardų, o Lietuvoje yra menkai žinomas. 1621–1626 metais T. Merula dirbo ir kūrė Žygimanto Vazos dvare, todėl jo kūryba gali būti pagrįstai laikoma muzikinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo dalimi.

Parodos atidarymo žodžiai ir nuoširdumo ašaros

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkė Evelina Vaitoškaitė, birbynininkas Arnas Šukys, lumzdelio valdytojas Domantas Vilkas su savo mokytojais Jolanta ir Vidu Klišiais, šeimų nariais, svečiais

Išsyk kelios mįslės

Dailininkų profesionalų ir liaudies menininkų sukurtų darbų parodų atidarymuose daugsyk teko dalyvauti, bet tokio, kokį mačiau pagrindiniuose Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmuose, dar nebuvo tekę matyti. Patekau į šį renginį pusiau atsitiktinai, bet tai, kas regėta, išgirsta, pastebėta, pajusta, įstrigo atminty.

Pirmoji mįslė – skelbime ir kvietime nurodytas parodos pavadinimas: „Šiltų rankų dovana: monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovana muziejui“. Imponavo pasakymas „šiltos rankos“. Tokio žodžių junginio nėra nė „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“. Jame įrašytas aforizmas „šaltomis rankomis“ duodančiojo abejingumui pabrėžti. Smalsumą žadino ir žodžių pora – „dovana muziejui“. Šis altruistinis gestas dažniausiai būdingas meno žmonėms. Mons. J. Antanavičius – Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorato rezidentas ir Šv. Juozapo globos namų kapelionas, 2001 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu.