Žaizdos
kūne mūsų...

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Sąrašai, sąrašai

Gintaras Šidlauskas,

LGGRTC vyr. specialistas

Panerių memoriale

Pastaruoju metu įvairiuose lygmenyse vyksta intensyvi diskusija dėl žydų genocide tikrai (nustatyti teisinių institucijų), galimai (įtariami pagal fragmentinius archyvinius duomenis ar įrašus) ar tariamai (teisinių institucijų reabilituoti) dalyvavusių asmenų. Kalbama apie sąrašo sudarymą, jo paskelbimą.

Esama įvairių sąrašų: Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Josepho A. Melamedo be jokių įrodomųjų šaltinių paskelbtas, LGGRTC sudaromas.

Teisingumui nėra itin svarbu, kas genocide dalyvavęs asmuo buvo iki jo padaryto nusikaltimo ar kur atsidūrė po to (pasitraukė į Vakarus, įsitraukė į pasipriešinimą sovietų okupacijai ar tiesiog slapstėsi iki suėmimo). Nepalyginamai svarbiau, kad sąraše liktų tik to „nusipelnę“ asmenys. Tam reikia, kad juos kaltinantys archyviniai duomenys būtų pripažinti neginčytinais įrodymais. 90 proc. tokių duomenų užfiksuota Lietuvos ypatingojo (buvusio LSSR NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) archyve, t. y. represinio sovietų saugumo sudarytuose dokumentuose. Tai daug kam suponuoja abejojimą sudarytojo informacija, pagrįstą įtarumą. Lietuvos Respublikoje KGB pripažinta nusikalstama ir represine okupavusios valstybės organizacija. Yra gal ir pagrįstai manančių, kad ji tam tikru mastu vykdė ir dalinį teisingumą – persekiojo, rengė kaltinamąją medžiagą žydų naikinime dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Ar pagrįstai kaltino, kitas klausimas. KGB vykdytas pasipriešinimo okupacijoms dalyvių persekiojimas laikomas neteisėtu ir nusikalstamu.

Archyviniuose dokumentuose esantys duomenys labai skirtingi, nevienareikšmiai tiek dokumento statuso (nuo agentūrinio pranešimo iki nuosprendžio), tiek įrodomojo svorio prasme. Vieni duomenys figūruoja pareikštame kaltinamajame akte, kiti – tardytų, apklaustų asmenų parodymuose, dar kiti – tik laikiną operatyvinę vertę turėjusioje informacijoje. Bene sudėtingiausia vertinti įtariamųjų, kaltinamųjų, liudytojų parodymų protokoluose išdėstytas (neretai kontroversiškas) žinias apie sovietų saugumui nepasiekiamus ir vėliau nerepresuotus asmenis, kuriems nebuvo sudarytos bylos.

LGGRTC sudaromą preliminarų-orientacinį sąrašą kai kas vertina kaip kaltinamąjį kolektyvinį aktą maždaug dviems tūkstančiams asmenų. Kai kurie jį siūlo naudoti edukacijos tikslams mokyklose, ypač būtų „smagu“, jei mokytojai ir moksleiviai jame aptiktų savo pavardes.

Neabejotina, kad negalutinio sąrašo projekte figūruojančių asmenų veikas apibūdinantys archyviniai duomenys, esant teisiniam pagrindui, turėtų būti profesionaliai įvertinti kvalifikuotų ir genocido nusikaltimus tyrusių prokurorų bei teisėjų. Pastarieji turėtų konstatuoti, ar šie duomenys laikytini įrodymais, ar ne. Galimas dalykas, kad nemenka tokių duomenų dalis būtų pripažinta neįrodančiais arba nepakankamai įrodančiais kaltę dokumentais.

Žydų genocide dalyvavusių asmenų pavardžių galima aptikti sovietinio laikotarpio istorikų tekstuose, to meto propagandinėje literatūroje, publicistikoje, šiuolaikinių tyrėjų darbuose. Taigi šioji „naujiena“ (dalyvavusių genocido nusikaltimuose pavardės) yra „su barzda“.

Beveik magiška reikšmė suteikiama terminui „sąrašas“, o jo paskelbimas įsivaizduojamas kaip ritualas. Prieš jį sudarant, būtina įdėmiai patyrinėti kaimyninių valstybių, kuriose buvo naikinami žydai, analogiškų sąrašų sudarymo principus ir kriterijus, perimti vertingąją patirtį. Tačiau apie tokių sąrašų egzistavimą Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje neteko girdėti. Netgi ir tuo atveju, jeigu Lietuva būtų pirmoji tokia valstybė, jai geografiškai artimame regione (drąsi šalis) bendromis mokslininkų ir teisininkų pastangomis šį nepaprastai atsakingą ir techniškai bei procedūriškai sudėtingą ir daug laiko bei pastangų reikalaujantį darbą ilgainiui gal ir įmanoma atlikti. Tokiam tikslui privalu pakoreguoti teisės aktus, jeigu dabartinės jų redakcijos kai kurių procedūrų nenumato, pavyzdžiui, įvertinant neteistų ir mirusių asmenų veikas.

Pateiksiu pavyzdį, kaip galima atsidurti tokiame sąraše. Sovietų saugumo agentas pranešė čekistams, kad numatytos ištremti šeimos narys (Lietuvos partizanas) nacmečiu šaudė žydus. Agento pranešimas įsegtas į šeimos tremties bylą. Atlikus išsamų tyrimą, jokių kitų šį pranešimą patvirtinančių archyvinių duomenų nesurinkta. Tačiau formaliai vertinant, minėtas pranešimas gali būti pretekstu reikalauti įtraukti asmenį į sąrašą.

Mažiausiai neaiškumų dėl tų, kurie apklausiami prisipažino dalyvavę žydų naikinime, buvo įkaltinti gausiais ir sutampančiais kitų kaltinamųjų ir tiesioginių liudytojų parodymais, buvo nuteisti, įkalinti ir Lietuvos Respublikos nereabilituoti (reabilitaciją vykdo Aukščiausiasis Teismas ir Generalinė prokuratūra). Apie tai, kad šie asmenys nusikalto, turėjo pasakyti ir Lietuvos Respublika, nes šie asmenys buvo jos piliečiai, dauguma nusikaltimus įvykdė Lietuvoje. Jų atžvilgiu tai ir buvo pasakyta.

Kai kas sąmokslauja, kad sąrašas neskelbiamas, nes jame esama pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, o tai esą sensacingoji sąrašo pusė. Kiti spėja, kad tiktai dėl šios priežasties ir reikalaujama sąrašą viešinti. Esama įvairių lūkesčių: vieni sąraše geidžia regėti partizanus ar netgi jų vadus, kurie valstybės pagerbti kario savanorio statusu, apdovanojimu, paminklu, dar kitiems partizanų pavardžių buvimas sąraše – savaime suprantamas dalykas, nes jie kariavo prieš karo laimėtojus, taigi, suprask, už nacius. Yra norinčių žengti dar toliau: įtraukti visų to meto savivaldos struktūrų tarnautojus, nes jie dirbo okupacijos laikotarpiu, LAF narius, to laikotarpio lietuvius politikus. Jeigu dirbo valdišką darbą vokietmečiu, – kolaborantas. Yra siūlančių panašiai vertinti sovietinės okupacijos laikotarpio įvairiausio rango pareigūnus, tarnautojus, sovietinių struktūrų narius http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1097251.

Situacija unikali tuo, kad mokslinio departamento iš paskirų ir įvairiuose šaltiniuose pabirusių archyvinių žinių sudarytą sąrašą, nepatvirtintą teisinių institucijų, paskelbiant tokį, koks jis yra dabar, norima įteisinti kaip kiekvieno asmeninę ir jau įrodytą kaltę reiškiantį nuosprendį, kuriam po to bus galima suteikti visas pageidaujamas teisines, istorines, politines prasmes.

Vienas dalykas jau dabar beveik aiškus: šiame sąraše turbūt nebus nė vienos vokiečio nacio pavardės. Kadangi žydų naikinimas buvo nacistinės Vokietijos okupacinio režimo politikos pasekmė, sąrašui reikalinga teisiškai ir moksliškai pagrįsta preambulė.

Jeigu sąraše esama buvusių pasipriešinimo dalyvių, kurie dėl tariamai padarytų nusikaltimų, kuriems nėra senaties, buvo sovietų valdžios nuteisti, o po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos institucijų reabilituoti (pripažinti nekaltai nuteistais neįrodžius jų kaltės), kyla klausimas, kaip apskritai jie galėjo atsidurti sąraše. Jeigu esama tokių atvejų, sąrašą privalu kantriai ir kruopščiai tikslinti. Tokių asmenų vieta – sovietų okupacinio režimo aukų sąraše-vardyne.

Jeigu į sąrašą įtraukti nenuteisti asmenys, apie kurių tikrai ar tik galimai įvykdytą nusikalstamą veiką paliudijo kiti asmenys, šių paliudijimų įrodomąjį svorį patikrinti yra ne istorikų funkcija. Tačiau jie gali tęsti įrodymų paiešką archyvuose, taip pat ir kitų valstybių, pateikti kontekstinę informaciją, konsultuoti teisininkus savo specifikacijos ribose dėl duomenų šaltinių, jų autentiškumo, kilmės, sąvokų, terminų. Mokslininkų, archyvų tyrėjų laukia dar tūkstančiai neperžiūrėtų, neišanalizuotų bylų. O juk yra ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių archyvai, o šis darbas atliekamas greta kitų kasdienių funkcijų: mokslinių straipsnių rašymo, konferencijų organizavimo, atsakymų į paklausimus ir kt.

Teisininkų uždavinys sudėtingesnis: nustatyti, ar pavieniai parodymai, paliudijimai įrodo asmens kaltę, ar parodymai nuoseklūs ir sutampantys, ar tarpusavyje laiko, vietos, veiksmo prasme susiję, jeigu įtariamam asmeniui dėl veikos nebuvo pareikštas kaltinimas, jis niekada nebuvo apklaustas, nebuvo suimtas ir nebuvo nuteistas (pavyzdžiui, pasitraukė į Vakarus, ten mirė). Viskas, kas apie jį turima – vienas, kartais du arba ir daugiau savo informatyvumu nelygiaverčiai parodymai. Tektų išnaudoti visas galimybes, ieškant dar gyvų liudytojų. O jeigu liudytojas parodymus davė ne kartą ir liudijo prieštaringai (pradžioje įvardijo, kad asmuo dalyvavo šaudant, o po to pareiškė, kad šaudymų nematė, arba atsisakė anksčiau duotų parodymų), arba liudijo norėdamas palengvinti savo padėtį (jeigu jis – kaltinamasis). Ar liudytojas tikrai regėjo savo akimis? O gal suklydo? Jo paminėtasis dalyvavo tik 1941 m. birželio 22–28 d. sukilime ir į jokias nacių kontroliuojamas struktūras neįsitraukė. Bet sukilimo dienomis jį matė su ginklu. O kur dar klaidinanti sovietinio „teisingumo“ organų terminologija ir politinės formuluotės? Ypač ryški sąvokų neapibrėžtis 1944 metų pabaigoje – 1945 metų pradžioje, kai žydų žudikas tapatinamas su sukilėliu, pavyzdžiui, „baltlietuvių antisovietinio šaulių būrio, kuris (būrys) vokiečių okupacijos metais šaudė žydų tautybės tarybinius piliečius, narys“. Ir neretai – jokių konkrečių asmeninių veikų. Kitas dalykas, jeigu buvęs sukilėlis po sukilimo įvykdė nusikaltimą. O jeigu veikos įvardintos (konvojavo, saugojo areštinę), ar liudijimas patikimas, jeigu liudytojas pats nematė, o tik girdėjo iš kitų? O jeigu liudytojas teigė matęs, tačiau turėjo asmeninių sąskaitų ar politinį suinteresuotumą (pavyzdžiui, apkalbėtasis jį buvo sulaikęs kaip sovietų aktyvistą ir perdavęs policijai), o šis jam „atsilygino“ paliudydamas, kad šaudė žydus. Kiekvienas atvejis reikalauja kruopštaus atskiro ir individualaus tyrimo.

Jokia valstybinė ar institucinė paslaptis, kad dalyvavimu genocide buvo apkaltinti ir asmenys, kurie po nusikaltimo padarymo įsijungė į pasipriešinimo sovietams organizacijas. Pavyzdžiui, P. Tinteris, J. Ūselis, J. Barzda.

Yra ne kartą tekę inicijuoti reabilitacijos pagrįstumo patikrinimą. Dalis asmenų, kurie sovietų apkaltinti dalyvavus žydų persekiojime, žudyme, buvo dereabilituoti (ištaisyta klaida). Egzistuoja dar vienas – Aukščiausiojo Teismo dereabilituotų asmenų sąrašas, kuriame maždaug pustrečio šimto pavardžių. Dėl kitos dalies po pakartotinio nagrinėjimo pripažinta, kad jie reabilituoti pagrįstai, nes veikos nepalaikytos įrodytomis arba nepatenka į nusikaltimų, kuriems nėra senaties, apibrėžimą.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma ypatingojo būrio, žudžiusio Paneriuose, byla, kurioje – maždaug du šimtai pavardžių, tačiau ne sąrašo pavidalu. Kai kuriuos įvardijo Kazimierz Sakowicz „Panerių dienoraštyje“, kur kas daugiau – dr. Arūnas Bubnys straipsnyje „Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos“.

Kai kurių policijos batalionų, dalyvavusių žudynėse, narių sąrašus galima aptikti dr. Stasio Knezio, dr. Alfredo Rukšėno darbuose. Tačiau šie policijos batalionai taip pat vykdė karines, policines funkcijas, dalyvavo kautynėse su raudonosios armijos daliniais, sovietų partizanais. Todėl privalu nustatyti asmens priklausymo batalionui laikotarpį. Gali būti, kad kai kurie asmenys batalionui priklausė iki žudynių arba jau po jų, be to, būta dezertyrų. Kai kurių asmenų buvimo vietą, veiksmus tektų nustatyti vos ne padieniui. Kolektyvinės kaltės adeptams pakaktų vien priklausymo batalionui fakto, nesant įrodytų asmeninių veikų. Tačiau to nepakanka civilizuotam teisiniam procesui. Jeigu asmuo nuteistas už priklausymą policijos batalionui ar kuriai nors kitai sukarintai formuotei, o duomenų apie asmenines nusikalstamas veikas nėra, jis reabilituojamas.

Partizanai ir jų vadai sovietų saugumo dokumentuose (pažymose) dažnai įvardinti kaip nacių talkininkai, gyventojų žudikai. Gyventojai – sovietų režimui talkinę ginkluoti ir neginkluoti asmenys. Ginkluotą pasipriešinimą smerkią asmenys gali reikalauti ir juos įtraukti sąrašan, nes, esą, talkininkavo naciams.

Ir sukilimo, ir pirmomis dienomis po sukilimo buvo naikinami nespėję į Rytus pasitraukti įvairių tautybių bolševikai, sovietų aktyvistai, buvę sovietų valdžios pareigūnai. Tarp jų būta ir žydų. Vieniems jie – tik žydai, kitiems – tik bolševikai, sovietų aktyvistai. Pirmojo požiūrio besilaiką gali reikalauti į sąrašą įtraukti sukilimo dalyvius, dalyvavusius veiksmuose prieš įvairių tautybių (lietuvių, rusų, žydų) sovietinius kolaborantus.

Štai kelios situacijos. Dubingių klebonas kun. Jonas Žvinys kaltinamas prisidėjęs prie žydų naikinimo. Tuo jo nekaltino netgi sovietinė represinė institucija MGB, 1947 metais sudariusi jam baudžiamąją bylą. Lygybės ženklą tarp 1941 metų birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėdavo tik okupantų režimas. Po tardymų, kurių metu suluošinta ranka, čekistų surašytoje kaltinamojoje išvadoje tokio kaltinimo kun. Jonui Žviniui nebuvo pareikšta, byloje tokių įrodymų nesurinkta. Kunigas apkaltintas dalyvavimu 1941 metų birželio sukilime ir antisovietinių pamokslų sakymu. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar jam gyvam esant atkūrė jo pilietines teises (reabilitavo), konstatuodamas, kad jis buvo neteisėtai represuotas ir yra nekaltas Lietuvos Respublikai. Okupantas kunigo tuo nekaltino ir jam sugrįžus iš įkalinimo, nekaltintas, kol buvo gyvas (mirė 1994 metais). Asmuo kaltinamajame (ikiteisminiame) akte apkaltintas dalyvavęs žydų persekiojime, o nuosprendyje šio kaltinimo nebeliko, tačiau paliktas kaltinimas antisovietine veikla. Dėl jo reabilitacijos niekas nesikreipė.

Kaltinamasis prisipažįsta konvojavęs aukas arba šaudęs. Vėliau pateikė Sovietų Sąjungos generaliniam prokurorui prašymą inicijuoti nuosprendžio peržiūrėjimą, nes tardymų metu jam taikytos aktyvios fizinio poveikio priemonės (muštas, kankintas), prieš jį smurtauta, ir jis save apkalbėjo. NKVD-MGB tardytojo tikslas – ne tiek nustatyti tiesą, kiek apkaltinti, o tam visi būdai tinkami.

Kaltina buvusi auka savo atsiminimuose. Jokių archyvinių ar kitokių įrodymų, patvirtinančių kaltinimą, nerasta, t. y. kitomis įrodinėjimo priemonėmis kaltinimo patvirtinti neįmanoma. Buvusi auka teisinių institucijų nei okupacijos metais, nei nepriklausomoje Lietuvoje dėl šių kaltinimų neapklausta. Auka ir apkaltintasis mirę.

Dalyvavo konvojuojant į žudynių vietą, tačiau konvojuotojo niekas tardymų metu nepaminėjo. Jo sąraše nebus, nors turėtų būti.

Yra ir kitų sąrašų. Žydų gelbėtojų paskelbtas http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php, išleistas atskiru leidiniu http://genocid.lt/centras/lt/2157/a/. Jame įrašyti ir tie asmenys, apie kurių žygdarbį nėra paliudiję išgelbėtieji. Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažįstami tik tie, apie kuriuos raštu paliudijo išgelbėtieji. Kito asmens, netgi žinojusio, paliudijimas nelaikomas įrodymu.

Į KGB agentų sąrašą asmens duomenys patenka tik visiškai įsitikinus skelbiamų duomenų tikrumu, nepasikliaunant vienu archyviniu šaltiniu, o sutampant faktiniams duomenims, gautais iš kelių įrodinėjimo priemonių http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas.

Yra įdomių faktų. Lietuvos Respublikos karininkas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, Tėvynės apsaugos rinktinės karys ir Sedos kautynių dalyvis A. K. 1990 metais reabilituotas. Išlikusi sovietų saugumo jam sudaryta baudžiamoji ir teismo byla. 1953 metais suimtas ir 1954-aisiais nuteistas ne tik už rezistencinę veiklą, tačiau ir už tai, kad su jam pavaldžiais policininkais nuvyko į getą, vienus paskyrė saugoti šaudymo teritoriją, kitus – konvojuoti iš geto į sušaudymo vietą ir pats konvojavo, dar kitus paskyrė šaudyti. Tuo metu jo dėdė slapstė žydus.

Pasak A. K. sūnaus, tėvas padėjo dėdei. Nuteistas 25 metams, tačiau labai greitai (1955 metais) iš įkalinimo paleistas. Pasiūlius Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai, LGGRTC kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą dėl A. K. reabilitavimo pagrįstumo ir pilietinių teisių atkūrimo bylos atnaujinimo. Aukščiausiasis Teismas pavedė Generalinei prokuratūrai jau mirusio asmens atžvilgiu atlikti papildomą tyrimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad informacijos apie dalyvavimą vykdant beginklių žydų tautybės civilių Lietuvos gyventojų žudynes pagrindinis šaltinis yra tik archyvinė baudžiamoji represinės struktūros byla. Pastebėta, kad liudytojai apie A. K. veiksmus dalyvaujant žydų žudymuose nurodė tik girdėję iš kitų asmenų. Kitose bylose apklaustų šešiolikos asmenų, liudijusių apie A. K. veiklą, parodymai abstraktūs. Dažniausiai šie asmenys pabrėžia, kad A. K. buvo sukilėlių būrio vadas, ir nurodo vien tik nedetalizuotą faktą, kad jiems žinoma, jog jis dalyvavo žydų žudynėse. Parodymuose esančios užuominos, kad A. K. šaudė žmones, paties A. K. karinio tribunolo teismo posėdyje kategoriškai paneigti. Atlikto tyrimo metu nerasta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka neapklausta nė vieno asmens, nepateikta kitos medžiagos, istorinio tyrimo dokumentų, galinčių suteikti informacijos apie A. K. nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Darytina išvada, kad faktų apie A. K. dalyvavimą darant genocido nusikaltimus ir beginklių civilių žydų žudynėse nustatymas pagrįstas vien tik archyvinėse (represinių struktūrų) baudžiamosiose bylose esančiais duomenimis. Atkreiptas dėmesys, kad karinio tribunolo posėdyje nedalyvavo gynėjas ir kaltintojas. Reabilituojanti institucija konstatavo, kad nepakanka duomenų padaryti išvadai, kad karinio tribunolo nuosprendžiu represuotas A. K. dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Paliktas galioti pilietinių teisių atkūrimas (reabilitavimas). Tokį Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir jo motyvus visiškai pagrįstai galima laikyti formuojančiais praktiką.

Jeigu tokie asmens reabilitavimo motyvai naudojami įvertinus išsamią ir ištisinę asmeniui skirtą baudžiamąją bylą, tai kokie motyvai naudotini vertinant tiktai paskirus fragmentiškus asmenį ir jo veiksmus charakterizuojančius duomenis? Jeigu teisinės institucijos įvertina visą bylą, tai kodėl, esant poreikiui, pagal tokią pačią procedūrą negalėtų įvertinti fragmentų (atskirų dokumentų)? Atsainiai vertinant sudėtingą ir prieštaringą informaciją, galima prieiti iki neprofesionalumo, kai ištisinė byla nusikaltimo neįrodo, o fragmentiniai duomenys, esą, jau įrodo. Gali atsitikti taip: asmuo pagal bylą reabilituojamas, o pagal fragmentinius duomenis (vieną ar du parodymus) pasmerkiamas.

1941 metų birželio sukilimo dalyvis L. Č. 1990 metais reabilituotas. Nuteistas už tai, kad priklausė sukilėlių būriui, dalyvavo komunistų, komjaunuolių ir žydų tautybės asmenų areštuotuose, pristatydavo juos į kalėjimą, dalyvavo sovietų partizanų gaudynėse. Mirė lageryje. Po keliolikos metų Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo jo reabilitavimo pagrįstumo klausimą ir nutarė, kad reabilitavimas pagrįstas. Šalia procedūrinių motyvų išdėstyti ir šie: du liudytojai, dalyvavę sulaikant L. Č., parodė, kad jie žinojo apie jo dalyvavimą suiminėjant žydus, trys liudytojai taip pat parodė, kad jiems žinoma, jog L. Č. dalyvavo suiminėjant žydų tautybės asmenis ar naikinant sovietinius aktyvistus. Iš šių liudytojų apklausos protokolų matyti, kad jų parodymai dėl L. Č. dalyvavimo talkinant naciams ir darant genocido nusikaltimus, yra ne tiesioginiai, o tik išvestiniai, be to, jie nepatikrinti teisminio nagrinėjimo metu ir dabar juos patikrinti nėra jokios galimybės.

V. I. nuteistas 15 metų katorgos darbų už tai, kad dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, sovietų armijos karių gaudynėse, buvo nariu teismo, kurio nuosprendžiu sušaudyti septyni sovietų aktyvistai, saugojo areštuotus, perėjęs dirbti į pagalbinę policiją dalyvavo konvojuojant (varant į sušaudymo vietą) žydų tautybės asmenis, dalyvavo užkasant jų kūnus. Tribunolo posėdyje V. I. neigė, kad konvojavo ir saugojo areštuotus bei varė į sušaudymo vietą žydų tautybės piliečius. Aukščiausiasis Teismas V. I. reabilitavo, nes nėra patikimų duomenų, kurie leistų padaryti pagrįstą išvadą, jog jis dalyvavo naciams vykdant genocido nusikaltimus. Jis nuosekliai tokias aplinkybes neigė, archyvinėje byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų šias aplinkybes ir kaltinimus. Tiesa, jis pripažino, kad dalyvavo užkasant lavonus, tačiau tokie veiksmai negali būti vertinami kaip dalyvavimas darant genocido nusikaltimus.

J. K. priklausė Šaulių sąjungai, dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, veiksmuose prieš bolševikinį aktyvą, kautynėse su besitraukiančia sovietų armija. Apkaltintas ir tuo, kad suiminėjo sovietinius aktyvistus, žydų tautybės žmones, juos saugojo, varė į sušaudymo vietą, netgi šaudė. NKVD kariuomenės karinio tribunolo teismo posėdyje kaltinimą kategoriškai neigė tvirtindamas, kad žydai be jo valios buvo suvaryti į jo daržinę, jis tame nedalyvavo. Vis tiek nuteistas sušaudyti. Bylą peržiūrėjusi karinė kolegija nutartimi konstatavo, kad kaltinimas dalyvavus šaudyme grindžiamas parodymais liudytojų, kurie šaudymų nematė, tačiau remdamiesi nepatvirtintais duomenimis, liudijo jį dalyvavus. Bausmė pakeista 15 metų laisvės atėmimu. Nuteistasis mirė sovietų lageryje. Lietuvos Respublikos reabilituotas.

Moteris J. V. 1941 metais palaikė ryšį su sukilėliais, buvo paskirta į komisiją, kuri aprašė, vertino ir realizavo iš žydų tautybės asmenų konfiskuotą turtą. Ypatingasis pasitarimas jai skyrė 5 metus nelaisvės. Vienas asmuo ją 2005 metais kaltino, kad ji vokiečiams perdavusi žydų sąrašą, galbūt juos šaudė. Tai nepasitvirtino. Reabilituota.

Reikia laikytis įstatymų. Asmenys, sovietų nuteisti už žydų šaudymą, veiksmus prieš sovietinius-komunistinius aktyvistus. Sprendžiant reabilitavimo arba dereabilitavimo klausimą, buvo atliekami kruopštūs ir visapusiški tyrimai, kurių metu siekta nustatyti asmenis, davusius parodymus kaltinamų asmenų bylose. Nustatyta, kad jie mirę arba jų buvimo vietos ir likimai nežinomi. Ieškota informacijos kitose archyvinėse bylose, tačiau papildomų duomenų negauta. Po atliktų tyrimų padaryta išvada, kad duomenų apie dalyvavimą žydų genocide, išskyrus asmens archyvinę baudžiamąją bylą, nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Kadangi tyrimo metu nebuvo gauta papildomų duomenų, asmenys reabilituoti, arba jų reabilitavimas paliktas galioti. Represinių struktūrų sudarytose baudžiamosiose bylose esantys duomenys turi būti patvirtinti kitais įrodomaisiais šaltiniais (kitų nuteistų asmenų bylose esančiais duomenims, liudytojų parodymais).

Jau vien šie paskiri atvejai vaizdžiai iliustruoja, kad žydų genocide dalyvavusiųjų sąrašas, jeigu jis kada nors bus sudarytas ar skelbiamas, turės būti patvirtintas LGGRTC, Aukščiausiojo Teismo, Generalinės prokuratūros antspaudais.

Žydų genocide tikrai dalyvavusiųjų sąrašo sudarymas ir jo galimas paskelbimas gali būti tiktai tęstinis procesas, o ne proginis aktas (pavyzdžiui, Rusijos informacinio-propagandinio karo prieš Lietuvą „proga“).

© 2016 „XXI amžius“