Žaizdos
kūne mūsų...

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Pamirštas 1947 metų partizanų žygdarbis

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ kūrybinė grupė (iš dešinės): Antanas Zinkevičius, Aleksandras Vitkus, Gintautas Tamulaitis ir Vytautas Žymančius

Filmo peržiūros dalyviai

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ peržiūros dalyviai. Pirmoje eilėje (iš dešinės į kairę): Antano Lukšos žmona Eugenija, dukra Dalė ir sūnus Kęstutis su dokumentinio filmo kūrybine grupe (antroje eilėje): Aleksandras Vitkus, Gintautas, Algirdas, Tautvydas Juozas Tamulaičiai ir Vytautas Žymančius.

Kauno Karininkų ramovėje pamačius Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriaus kūrybinės grupės (Aleksandras Vitkus, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius, Gintautas Tamulaitis, Vytautas Žymančius) pagal projektą „Lietuvos laisvės šauklio Antano Lukšos gyvenimo credo: „Laikom frontą!“ sukurtą dokumentinį videofilmą, norisi sušukti: „Stabtelėk, akimirka!“

Kuo svarbus šis videofilmas visuomenei, jaunimui, istorijai? Jame po trupinėlį dėliojamas bendravimas dviejų žmonių, kuriems teko susitikti lemtingą akimirką, kai sprendėsi ne tiek jų, kiek viso partizaninio judėjimo likimas. Partizanas Antanas Lukša įtikimai demaskuoja MGB agentą Juozą Markulį.

1944–1945 metais Lietuvoje su „Tėvynės išdavikais“ kovojo dvi reguliarios NKVD divizijos, 9 pasienio pulkai ir 1 pasienio apygarda – ne mažiau kaip 50 tūkstančių ginkluotų ir išmuštruotų kareivių bei karininkų, neįskaitant Berijos organizuotų vietinių naikintojų – „istrebitelių“, žmonių vadinamų stribais. Nors NKVD turėjo pakankamai transporto priemonių pervežti kareivius, ginklų ir šovinių, radijo ryšį, dresuotus šunis ieškoti žmones, vis dėlto gana sunkiai sekėsi slopinti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką, gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas. 1946 metų pavasarį baigėsi įprastinis ofenzyvinis partizanų karas, užleisdamas vietą manevriniam, neturinčiam analogų pasaulyje. Per dvejus kovos metus buvo išbandyta nauja slapstymosi bunkeriuose taktika, suformuotas ilgalaikis rėmėjų bei ryšių tinklas, o bendroji Pasipriešinimo organizacija tapo de facto. Okupantai ėmėsi naujų metodų slopinti partizaninį judėjimą, pradėjo infiltruoti savuosius (agentus, išdavikus) į partizanų gretas bei vadovybę.

Filmo autoriai pasinaudojo ne tik paskelbtais Kęstučio Kasparo straipsnio „Būta ir svajota“ („XXI amžius“, 2007 10 03) epizodais, bet suradę papildomos rašytinės ir vaizdinės medžiagos, ją įdėjo į kuriamą videofilmą.

Kai kuriuos istorijos štrichus pateikiame šiame straipsnyje.

Kaip J. Markulis, prieškariu demonstravęs patriotiškumą, tapo MGB agentu? Yra kelios jo užverbavimo versijos, tačiau pagrindinis įvykių liudininkas – Tauro apygardos partizanas Antanas Lukša ir filmo autoriai labiau linkę pritarti mons. Alfonso Svarinsko pateiktai versijai, kad J. Markulis vokiečių okupacijos metais dalyvavo bolševikų aukų ekshumacijoje, tardymo metu iškentė kankinimus ir sutiko bendradarbiauti su MGB.

Kaip galėjo partizanai įsipainioti į MGB pinkles? Pasirodo, 1946 metais MGB gana sėkmingai pasinaudojo rezistencijos vadovybės siekiu suvienyti visas kovojančias krašto pajėgas ir, prisidengusi ginkluoto pogrindžio vadovybės iniciatyva, jos pačios rankomis įsteigė MGB kontroliuojamą Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Įsteigtas BDPS ir prie jo Vyriausiasis ginkluotųjų partizanų štabas (VGPŠ) turėjo sujungti ir vadovauti visam ginkluotam pogrindžiui. Abi šias organizacijas per MGB agentą Juozą Albiną Markulį-Erelį, kuriam buvo patikėtas aukščiausias rezistencijos vadovo postas, kontroliavo sovietinio valstybės saugumo organai. Šios MGB operacijos aukomis tapo daug Lietuvos apygardų partizanų, ryšininkų ir rėmėjų.

Kaip buvo demaskuotas MGB agentas Juozas Markulis-Erelis? Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad literatūroje apie partizaninį judėjimą teigiama, kad Juozas Lukša demaskavo Juozą Markulį. Į perdėtą Markulio uolumą, jo įkyrų domėjimąsi partizanų vadovybės reikalais Juozas Lukša jau buvo atkreipęs dėmesį anksčiau, tačiau apie jo išdavystę neįtaręs, nes Markulis pasižymėjo gera iškalba, sugebėjo bendrauti su žmonėmis ir stengėsi įgyti visišką Juozo Lukšos pasitikėjimą.

Filme pateikiamas epizodas, kai Juozas Markulis vaidindamas nuoširdų Juozo Lukšos draugą, lankydavosi Juodbūdyje, Lukšų tėviškėje. Žinodamas, kad Juozas Lukša yra pamaldus, lankosi bažnyčioje, ir Markulis pradėjo lankytis bažnyčioje ir stengėsi, kad jį matytų atsiklaupusį ir pamaldžiai akis įsmeigusį į altorių.

1946 m. lapkričio 1 d. Juozui Lukšai buvo suteiktas kapitono laipsnis, jis paskiriamas VGPŠ vado Vyčio (sovietinio agento) adjutantu. Visi ryšiai su partizanais vyko per Juozą Lukšą. Tai ateityje būtų leidę jį sukompromituoti ir galbūt įtraukti į agentų būrį arba likviduoti, kaip buvo pasielgta su Didžiosios Kovos apygardos vadu Jonu Misiūnu-Žaliuoju Velniu.

Filme partizanas Antanas Lukša pasakoja, kad 1946 metų gruodžio 28 d. jis atvyko į Vilnių pas brolį Juozą. Grįžtantį į geležinkelio stotį, jį pasivijo Kauno universiteto prorektorius A. Barzdžiukas: „Ieškau Juozo, kur jį rasti?“ Antanas nurodė. Ir tąsyk įvykęs Antano Barzdžiuko, Juozo, Antano, Stasio Lukšų ir Algio Zaskevičiaus susitikimas. A. Barzdžiuko pateikti argumentai, kad suimtas Deksnio brolis, apie kurį težinojo tik J. A. Markulis, pinigai gaunami iš nenurodytų Vilniaus universiteto „inteligentų ir profesorių“, Juozo Lukšos dvejonės, kad yra per didelė J. A. Markulio galia sovietinėse įstaigose, gaunami „švarūs“ pasai ir kita įtikino, kad jis yra išdavikas. Visi argumentai įtikinamai skamba iš Antano Lukšos lūpų. Antano Barzdžiuko įtarimai bei racionalus Juozo Lukšos protas ir sveika nuovoka padėjo demaskuoti sovietų kontržvalgybos pinkles.

Galime drąsiai teigti, kad Juozas Markulis buvo demaskuotas Tauro apygardos partizanų grupės, į kurią įėjo Antanas Barzdžiukas, Juozas, Antanas, Stasys Lukšos ir Antanas Zaskevičius. Kas būtų, jei J. Markulis nebūtų demaskuotas?

Reikia pripažinti, kad į J. Markulio žaidimą buvo įtraukti visi partizanų vadai, pats Juozas Lukša, tačiau jis turėjo drąsos prisipažinti, kad pasidavė agento gražbylystei. Šiandien nereikia kaltinti vienas kito, kad buvo pasiduota MGB planams per agentą Juozą Markulį-Erelį, ir reikia pasidžiaugti, kad partizanai sugebėjo ištrūkti iš paspęstų spąstų.

J. Markulio demaskavimas neleido dar šešerius metus sustabdyti partizaninio judėjimo, partizaninės kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo atliktas žygdarbis, tačiau dar ir šiandien jis deramai neįvardijamas.

Iššifruotas MGB agentas J. Markulis partizanų buvo pasmerktas mirti. Kad apsaugotų savo agentą nuo bausmės, MGB išsiuntė jį į Leningradą. Ten jis išgyveno šešerius metus. Filmo autoriams pavyko rasti liudininkę, kuri papasakojo, kaip Leningrade buvo susektas ir išduotas jo buvęs draugas, rezistentas kanauninkas Steponas Telksnys (1899 01 09–1922 10 08–1974 09 14). Jis buvo teisiamas Maskvos ypatingajame pasitarime ir nuteistas 25 metus kalėti. 1949–1956 metais kalėjo Mordovijos lageriuose.  Tai rodo, kad J. Markulį visą laiką persekiojo baimė būti nužudytam. Net Lietuvos saugumui teikiant siūlymą apdovanojimui prieraše buvo pažymėta, kad jo pavardė nebūtų skelbiama spaudoje. Tik jau apie 1970-uosius metus vėl pasirodė visuomenei.

Autoriai savo filmu ne tik parodė, kokie gali būti vingiuoti, pilni gražbylystės išdavikų keliai, bet ir surado dar niekur neskelbtos archyvinės vaizdinės medžiagos, kuri leido papildyti dokumentinį videofilmą. Reikia pasidžiaugti, kad nors dabar prabilta apie Lietuvos MGB agentą Juozą Markulį-Erelį, kurio sąžinę slegia 178 suimtų partizanų ir 18 sušaudytųjų mirtys.

Po daugelio metų J. Markulis, iškalbus Vilniaus universiteto profesorius, vieną vėlų vakarą privačiame pokalbyje prisipažino per vieną naktį pražilęs, kai sužinojęs „banditų“ teismo nuosprendį. Išdavikas mirė 1987 m. gruodžio 10 d., būdamas 74 metų, nesulaukęs nei Atpildo, nei Tautos Atgimimo.

Šis videofilmas vertas, kad jį pamatytų platesnė visuomenės dalis, jaunimas bei moksleiviai. Tai – Lietuvos istorijos dalis, kuri neatleidžia išdavikams niekšybės, klastos ir išdavystės.

Robertas Buckus

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“