|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gaivinti Europos sielą Prasmingos Popiežiaus Pranciškaus mintys jam įteikiant Karolio Didžiojo premiją Mindaugas Buika
Vatikane vykusiose iškilmėse, dalyvaujant Europos Sąjungos vadovams Europos Parlamento pirmininkui Martinui Šulcui (Martin Schulz), Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean Claude Juncker) ir Europos Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, popiežiui Prtanciškui buvo įteikta prestižinė tarptautinė Karolio Didžiojo premija, skiriama nusipelniusiems asmenims už jų nuveiktus darbus Europos vienybei ir taikiam bendradarbiavimui tarp žemyno šalių. Gegužės 6 dienos renginyje dalyvavo politiniai kai kurių Europos šalių lyderiai, įskaitant 2013 metų šios premijos laureatę Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę bei didelę valstybinę Vokietijos delegaciją, vadovaujamą kanclerės Angelos Merkel. Pirmojo šventosios Romos imperijos valdovo vardu pavadintą apdovanojimą Vokietijos mieste Achene, kuriame Karolis Didysis gyveno IX amžiaus pradžioje, valdė didžiąją Europos dalį jungusią imperiją ir buvo palaidotas, veikiantis premijos skyrimo komitetas nusprendė ją 2016 metais suteikti Šventajam Tėvui už jo pastangas kontinente skleisti užuojautos, tolerancijos, solidarumo ir kūrinijos integralumo vertybes bei už taikos ir supratimo mokymą. Karolio Didžiojo premijos laureatai daugiausia yra žemyno politiniai veikėjai, pavyzdžiui, ją skirtingu laiku yra gavę visi trys minėti Europos Sąjungos vadovai ir kanclerė A. Merkel. Tačiau šis apdovanojimas buvo paskirtas ir keliems žymiems religinio pasaulio atstovams: šventajam popiežiui Jonui Pauliui II, Taizė ekumeninės bendruomenės kūrėjui Broliui Rožė, Šv. Egidijaus bendruomenės steigėjui ir vadovui pasauliečiui prof. Andrea Rikardžiui (Riccardi). Iš Argentinos kilęs popiežius Pranciškus yra vienas iš nedaugelio ne Europoje gimusių Karolio Didžiojo premijos laureatų; tarp keleto kitų žymūs JAV politikai, įskaitant buvusį prezidentą Bilą Klintoną (Bill Clinton) ir valstybės sekretorių Henrį Kisidžerį (Henry Kissinger). Svarbiausios kontinento problemos Priimdamas apdovanojimą, nors ne kartą yra sakęs, kad nemėgsta premijų suteikimo, bei dėkodamas už tokį aukštą įvertinimą ir sveikinimus, popiežius Pranciškus ilgoje analitinėje kalboje apžvelgęs prieštaringą dvasinę situaciją mūsų žemyne, nurodė kelius tam, ką jis pavadino Europos siela, gaivinti. Anot Šventojo Tėvo, tai, kad mylimo kontinento, Europos, siela turi reikiamus gebėjimus, kūrybingumą ir netgi genialumą atgimti ir atsinaujinti, patvirtino XX amžiaus antroji pusė, kai po tragiškų konfliktų ir baisaus Antrojo pasaulinio karo vakarinėje žemyno dalyje (rytinė dar ilgai liko sovietinio komunizmo okupuota), prasidėjo visiškai naujas žmogiškosios istorijos etapas. Griuvėsiai ir pelenai negalėjo užgniaužti karštos vilties ir solidarumo troškimo, kuris įkvėpė europinio projekto kūrėjus, sakė popiežius Pranciškus. Jie dėjo pagrindus tam taikos bastionui, iš lygiateisių valstybių sukurdami darinį ne prievarta, bet įsipareigojimu bendrajam gėriui, ryžtingam konfrontacijos nutraukimui. Tiek ilgai buvusi padalinta (Vakarų) Europa galiausiai atrado pati save ir pradėjo statyti savo namus. Galima priminti, kad vieni pirmųjų 1950 metais įsteigtos Karolio Didžiojo, amžininkų vadinto Europos vienybės tėvu, premijos laureatai kaip tik ir buvo naujieji žemyno vienijimo iniciatoriai Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer, Vokietija), Alčidė de Gasperis (Alcidede Gasperi, Italija), Robertas Šumanas (Robert Schuman, Prancūzija) bei Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill, Didžioji Britanija), besivadovavę aiškiomis krikščioniškomis nuostatomis. Žymiausio visuomeninio Europos apdovanojimo steigimo data, 1950-ieji, buvo pritaikyta tuomet popiežiaus Pijaus XII paskelbtiems Jubiliejiniams metams ir jo paskelbtai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmai. Nuo pat pradžių Karolio Didžiojo premijos laureatai yra skelbiami Kalėdų, Kristaus Gimimo šventės, išvakarėse. Tokia tad buvo krikščioniška atmosfera statant bendruosius europinės tautų šeimos namus, kurie dar labiau išsiplėtė žlugus totalitariniam komunizmo režimui Rytų Europoje devintajame dešimtmetyje. Prie to ypač prisidėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vadovaujama Katalikų Bažnyčia. Tačiau dabar, pripažino popiežius Pranciškus savo kalboje, vieningos Europos kūrėjų paveldėtas entuziazmas yra prigesęs. Vėl iškyla savanaudiški ir siaurai suvokti vadinamieji nacionaliniai interesai, tai vienur, tai kitur bandomos statyti tvoros, ypač baiminantis nelaimingų pabėgėlių antplūdžio (Didžiojoje Britanijoje artėja paskelbtas referendumas dėl galimo šalies pasitraukimo iš Eruropos Sąjungos, tai gali suduoti rimtą smūgį šiai organizacijai). Esu įsitikinęs, kad rezignacija ir nuovargis yra svetimi Europos sielai ir netgi dabartinės mūsų problemos gali tapti galinga paskata bendrystės stiprinimui, kalbėjo Šventasis Tėvas. Nurodydamas tas problemas, jis priminė, kaip 2014 metais, kalbėdamas Europos Parlamente, jis dabartinį žemyną palygino su senele, kuri atrodo vis labiau nuvargusi, nebėra vaisinga ir gyvybinga, o minėti Europos vienybę įkvėpę idealai tarsi prarado savo poveikį. Kartais susidaro įspūdis, kad Europa nyksta (ne tik dėl spartaus gimstamumo mažėjimo) silpnėjant kūrybingumo ir plėtros gebėjimams ir vis labiau rūpinasi išlikimu nei pažangą nešančių procesų generavimu. Europa tarsi apsikasa savo įtvirtinimuose, užsidaro užuot atsivėrusi naujam socialiniam vyksmui ir vaisingų sprendimų paieškai. Kas atsitiko tau, humanistine Europa, žmogaus teisių, demokratijos ir laisvės buveine? klausė popiežius Pranciškus. Kas atsitiko tau, Europa, garsių poetų, filosofų, menininkų, muzikų, rašytojų ir kūrėjų žeme? Kas atsitiko tau, Europa, tautų ir valstybių motina, didžiųjų vyrų ir moterų, kurie gynė, netgi aukodami gyvybes, savo brolių ir seserų orumą? Anot Šventojo Tėvo, galbūt šiandienos Europai reikia to, ką nacių mirties lagerius iškentėjęs žydų rašytojas Elijas Vyzelis (Elie Wiesel) vadina atminties perpylimu, tai yra mintimis grįžti atgal ir išgirsti protėvių balsą. Šis atminimas padėtų analizuoti ankstesnę patirtį, kaip anuomet pavyko įveikti krizes ir nekartoti praeities klaidų. Tai padėtų nesiimti skubaus statymo ant biraus smėlio, tai yra tikėtis greitų, bet trumpalaikių politinių rezultatų, o ne ilgalaikės naudos, aiškino popiežius Pranciškus. Pirmtakai įkvėpimo šaltinis Svarstant pamokančią Europos vienybės kūrėjų patirtį, svarbu, kad po Antrojo pasaulinio karo jiems užteko drąsos radikaliai pakeisti ankstesnius žemyno modelius, kurie rėmėsi tautų ir valstybių konfrontacija, varžybomis dėl dominavimo.Tai nešė tik smurtą ir griovimus. Ieškant bendrystės ir atleidimo santykiuose tarp anksčiau konfliktavusių šalių, buvo siekiama konsensusu grindžiamų sprendimų ekonomikoje ir politikoje. Žymusis prancūzų politikas R. Šumanas istorinėje 1950 metų gegužės 9 dienos deklaracijoje, kuri ženklino pirmosios Europos bendrijos gimimą, pabrėžė, kad vieninga Europa nebus sukurta iš karto pagal vienintelį planą. Ji bus statoma remiantis konkrečiais pasiekimais, pirmiausia įtvirtinant de facto solidarumą. Priminęs tai, Šventasis Tėvas sakė, kad tas de facto solidarumas ir krikščioniškas dosnumas, Vakarų Europoje suklestėjęs po Antrojo pasaulinio karo, buvo ypač reikalingas, kadangi, kaip aiškino R. Šumanas, pasaulio taika negali būti išsaugota be gresiančiam pavojui proporcingų ir kūrybingų taikdariškų pastangų. Pokario Europos vienybės kūrėjai dėl to buvo taikos šaukliai ir ateities pranašai, skatinę tautas skiriančių sienų griovimą ir tiltų statymą. Ši vizija reiškia nepasitenkinimą kosmetiniais pagražinimais, dažniausiai neįgyvendinamais rinkiminiais pažadais, redakciniais sutarčių papildymais, bet ryžtingą naujų ir tvirtų pagrindų statymą. Popiežius Pranciškus nurodė žymaus to laikotarpio italų krikščionių politiko A. De Gasperio tvirtinimą, kad besirūpindami mūsų tėvynės Europos bendruoju gėriu, esame pašaukti be jokių dvejonių kurti ir įgyvendinti projektus, kurie reikalauja didelės kantrybės ir vis stiprėjančio bendradarbiavimo. Pasiremdamas tokia įkvėpimo paieška praeityje, kad būtų galima drąsiai konfrontuoti su dabartinėmis ne mažiau sudėtingomis žemyno problemomis, Šventasis Tėvas sakė, jog naujasis Europos humanizmas turi būti kuriamas remiantis trimis svarbiausiais gebėjimais: integruoti, bendrauti ir generuoti naujoves. Aiškindamas pirmąjį bruožą jis pasirėmė jėzuitų filosofu Erichu Pšivara (Erich Przywara), kuris veikale Europos idėja kontinentą lygina su įvairiopa miesto socialine sandara, su darniu skirtingų institucijų ir visuomenės sluoksnių sambūviu istorijoje. Iš tikrųjų Europos miestuose per visą ilgaamžę istoriją, pradedant nuo senovės Romos kultūrinio paveldo, galime rasti skirtingų epochų, tautų, stilių ir vizijų turtingumą ir sveiką sąveiką. Bandymai visa tai redukuoti ir suvienodinti veda į brutalų, kitoniškumo atmetimo skurdą, ir užuot išsaugojus kilnų dvasingumą, iškyla vulgarumo pavojus ir beprasmybė. Europos civilizacijos šaknys per amžius buvo konsoliduojamos skirtingų tautinių kultūrų sandūroje ir sąveikoje. Todėl europinis tapatumas visada buvo ir lieka dinamiškas bei daugiakultūrinis, aiškino popiežius Pranciškus. Tai reikia tęsti ir vertingas politinis veikimas negali atsiriboti nuo šios neatidėliotinos fundamentalios užduoties, plėtojant žemyno kultūrinį horizontą visų jame gyvenančių žmonių ir tautų naudai. Šiuo atžvilgiu ypač didelę reikšmę turi solidarumas, kurio negalima painioti su paprasta, karitatyvine pagalba, nes jis suvokiamas kaip vienodų galimybių kūrimas visiems europiečiams, kad būtų gerbiamas jų asmens orumas. Atėjo laikas mums suprasti, kad nepakanka individus geografiškai suskirstyti: tikrasis iššūkis yra gili jų kultūrinė integracija, teigė Šventasis Tėvas. Vietoje naujų ideologinės kolonializacijos formų (kalbama apie genderizmo, homoseksualizmo ir agresyvaus feminizmo ideologijų primetimą ir mirties kultūros pavojus), reikia iš naujo atrasti Europos sielos gylį ir plotį, kurį sukūrė krikščioniškosios civilizacijos ir tautinių kultūrų susitikimas. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Europos siela peržengia dabartines Europos Sąjungos sienas (nes, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, kultūriniu atžvilgiu žemynas turi vienodai ir sveikai kvėpuoti abiem plaučiais), apimdama Rytų ir Vakarų Europos tautas ir pagarbą jų savitumui. Svarbiausias jaunimo rūpestis Tikrasis vieningos Europos veidas ne konfrontacija, bet skirtingų kultūrų turtingumas ir jų įsipareigojimas atvirumui, sąveikai, grožiui. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas priminė dar vieno kontinento vienybės kūrėjo, žymaus vokiečių politiko K. Adenauerio pranašišką perspėjimą, kad taikiai Europos ateičiai gali kelti grėsmę ne tiek natūralios politinės įtampos, kiek minčių ir jausmų konformizmas, suvienodėjimas, tai yra tokia gyvenimo sistema, kurioje bėgama nuo atsakomybės visuma ir rūpinamasi tik savimi. Kaip tik dėl to be paliovos reikia vystyti socialinį audinį palaikančią dialogo kultūrą, kuri leistų su pagarba žvelgti į svetimšalius, migrantus, kaip į svarbius pokalbio ir įsiklausymo partnerius jų rūpesčiuose. Tik taip įmanoma pasiekti sutarimą teisingos ir atsakingos, visus apimančios europinės bendrijos kūrimui. Dialogo ginklais kovojama gera kova, pasiremiant gyvybės, o ne mirties strategijomis, siekiant kitokius veiksmingai ir pagarbiai suvienyti, o ne atmesti kaip nereikalingą balastą, aiškino popiežius Pranciškus. Dialogo kultūros ugdymas turi būti integrali švietimo dalis, suteikti jauniems žmonėms galimybę kūrybingai spręsti iškylančius nesutarimus gal ir kitaip nei mes, vyresnės kartos žmonės, esame įpratę. Šiandien reikia kurti ne karines ar ekonomines koalicijas su visokia priešprieša ir sankcijomis, bet kultūrines, švietėjiškas, filosofinės minties ir religijų koalicijas, kurios padėtų taikiai užbaigti daugelį konfliktų, dažnai provokuojamų ir kontroliuojamų tik pelno, naudos siekiančių galingų ekonominių grupių, įskaitant karinį ir pramoninį kompleksą. Pirmiausia kalbama apie kūrimą koalicijų, kurios gintų kiekvieną žmogų nuo neteisingo išnaudojimo, gintų jo socialines ir politines teises. Tokio dialogo eigoje niekas neturi likti nuošalėje stovinčiu, abejingu ar bejėgiu stebėtoju. Kiekvienas nuo menkiausio iki galingiausio turi vaidinti aktyvų vaidmenį kuriant integralią ir sutaikytą Europos visuomenę su savo asmenine ir visuomenine atsakomybe. Šventasis Tėvas, būdamas nuoseklus jaunimo ugdytojas, kalboje vėlgi pabrėžė, kad vystant naują europinės kultūros dialogą jauniems žmonėms turi būti skirtas svarbiausias vaidmuo. Juk jie yra ne mūsų ateitis, bet dabartis; ir jų svajonės, jų išgyvenimai formuoja Europos dvasią. Todėl mes negalime žvelgti į žemyno ateitį, neleisdami jaunimui aktyviai veikti siekiant permainų, kad jis būtų ne tik dalyvis, bet ir protagonistas įgyvendinant naują viziją. Popiežius Pranciškus pripažino, kad jis pats sau nuolat kelia klausimą, kaip galima būtų jaunus žmones įtraukti į europinį socialinio ir dvasinio atsinaujinimo projektą, jeigu jie neturės orių darbo sąlygų savo kūrybinių ir profesinių gebėjimų įgyvendinimui. Kaip galime kalbėti jaunimui, kad jis yra Europos viltis, jeigu jo bedarbystė yra didelė? Kaip galima išvengti jaunų žmonių praradimo siekiamoje pažangoje, jeigu kai kuriose kontinento šalyse jiems nesuteikiamos orios įsiprasminimo galimybės ir jie priversti to ieškoti svetur? Todėl teisingas žmogiškojo darbo ir galimybių užtikrinimas daugiau nėra kažkokia filantropija, bet moralinis įpareigojimas, tvirtino Šventasis Tėvas. Jeigu mes norime permąstyti ir pertvarkyti visuomenę, tai pirmiausia reikia kurti orų ir pakankamai apmokamą darbą ir ypač jauniems žmonėms. Tam reikia kurti vis teisingesnius ekonomikos modelius, kurie duotų naudos ne mažai daliai išrinktųjų ir apsukriųjų, bet visai visuomenei, įskaitant paprastus žmones. Būtina pereiti nuo vadinamosios likvidinės (skystos) ekonomikos prie tikros socialinės, nuo tik į pelną, naudą nukreiptos vadinamosios laisvos rinkos, kurioje spekuliuojama finansais, kreditais ir palūkanomis ar nekilnojamuoju turtu, prie tikros socialinės rinkos, kurioje pirmiausia būtų investuojama į asmenis, rūpinamasi darbo vietų kūrimu ir kvalifikacijos kėlimu. Likvidinė ekonomika yra pasirengusi naudoti visas korupcines priemones pelno ir naudos gavimui, o socialinė atsakingai rūpinasi darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimu, teisingu žemės naudmenų paskirstymu ir lygiateise veikla šiame sektoriuje. Būtent padoraus darbo sistema užtikrina individams ir bendruomenėms tokius gyvenimo bruožus kaip kūrybingumą, ateities planavimą, talentų ir gebėjimų vystymą, taikų sambūvį pagal vertybes su kitais žmonėmis ir laisvą Dievo šlovinimą.Taigi prioritetas naujosios Europos ekonomikoje turi būti ne siauri biznio interesai, kiti abejotini trumpalaikiai tikslai, bet nuolatinis apsirūpinimas solidžiu darbu ir vertingas, laisvas ir kūrybingas dalyvavimas visų visuomenės narių dalyvavimas socialiniame gyvenime. Didžiojo europiečio svajonės Šiame pavargusios, bet išlaikiusios galimybių potencialą Europos atgimime Bažnyčia gali ir privalo užimti savo vietą, tvirtino popiežius Pranciškus. Tai yra tiesiogiai susiję su jos misija: Evangelijos skelbimu ir žmonijos žaizdų tvarstymu ir gydymu, dalyvaujant prisikėlusiam ir amžinai gyvam Jėzui Kristui, Jo gailestingumui, paguodos ir padrąsinimo sklaidai. Dievas trokšta būti tarp mūsų, bet jis tai gali daryti tik kartu su šiandienos vyrais ir moterimis, kurie, kaip ir didieji žemyno praeities evangelizuotojai, yra Jo paliesti ir gyvena dėl Evangelijos, nieko daugiau nesiekdami, aiškino Šventasis Tėvas. Tik Bažnyčia, kuri turtinga šiuo liudijimu, gali išlieti gaivinantį, tyrą Evangelijos vandenį ant džiūstančių Europos civilizacijos šaknų. Tai yra krikščioniškas kelias į pilnutinę vienybę įvairovėje, didysis laikmečio ženklas, atsiliepiant į Viešpaties maldą, kad visi būtų viena (Jn 17, 21). Baigdamas kalbą popiežius Pranciškus sakė, kad nenori pasiduoti tuščiai nostalgijai ir svajoja apie naująjį Europos humanizmą, kuriame būtų erdvės ir atminčiai, ir drąsiai, ir sveikai ateities vizijai. Svajoju apie Europą, kuri yra jauna ir gebanti būti motina, kuri turi savyje gyvybę, kadangi gerbia gyvenimą ir siūlo jam viltį, tikino Šventasis Tėvas. Jis nurodė, kad svajoja apie Europą, kuri rūpinasi savo vaikais, broliškai padeda vargšams ir prieglobsčio ieškantiems, viską praradusiems atvykėliams. Popiežius sakė, kad jo svajonių Europa yra dėmesinga silpniesiems ir seneliams, nenustumianti jų į pašalį kaip nenaudingų, kuriai migrantai ir pabėgėliai ne potencialūs nusikaltėliai, bet turintys kiekvienam skirtą žmogiškąjį orumą. Svajoju apie Europą, kurioje jaunimas kvėpuoja grynu sąžiningumo oru, myli kultūrą ir paprastą gyvenimą, neužterštą vartotojiškumo užgaidomis, minėjo Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad jo svajonėse jauni žmonės nori tuoktis, susilaukti vaikų. Tai yra didelis džiaugsmas ir didelė atsakomybė esant socialiniams ir dvasiniams sunkumams. Popiežius Pranciškus sakė, kad svajoja apie šeimų Europą, kurioje veiksminga politika būtų sutelkta ne į statistikos skaičius, bet į veidus ir kuriai gimstamumo rodikliai būtų svarbesni už vartojimo duomenis. Pagaliau Šventasis Tėvas nurodė, kad svajoja apie Europą, kuri gina ir skatina visų teises, neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų, apie Europą, apie kurią nebūtų sakoma, kad įsipareigojimas žmogaus teisėms buvo jos paskutinė utopija. Ta proga kai kurie apžvalgininkai pastebi, kad popiežiaus Pranciškaus išsakyta vieša svajonė apie atgimusią Europą šiek tiek primena žinomo JAV politinių teisių gynėjo pastoriaus Martino Liuterio Kingo (Martin Luther King) 1963 metų kalbą Aš turiu svajonę (Y have a dream), paskatinusią rasių susitaikymo sąjūdį toje šalyje. Galbūt Šventojo Tėvo palinkėjimai Europoje sukels naują dvasinio atsinaujinimo sąjūdį, kartu patvirtindami jo, kaip didžiojo europiečio, titulo nuopelnus.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |