|
Duoti ar neduoti išmaldą?
Paryžiaus Saint Germain bulvaras viena prabangiausių Paryžiaus gatvių su vardinėmis dizainerių parduotuvėmis, kavinėmis ir istoriniais monumentais. Be tikrojo Paryžiaus spindesio ir išsipusčiusių paryžiečių, didelių automobilių, ši gatvė dar turi ir nuolatinius išmaldos prašytojus. Jų čia yra visokių: apskurę luošiai, kurie tarsi viduramžiais šlubčiodami ir barškindami skardines su centais slankioja tarp praeivių, liūdni ir ramūs, sėdintys tyliai susigūžę pastatų nišose, arba beveik entrepreneriai, įtaigiai užkalbinantys, išdėstantys problemą ir apeliuojantys į praeivių visuomeninį sąmoningumą (vienas toks man labai patinka: drąsiai ir dalykiškai sako: Tik ką išėjau iš kalėjimo: suteikite man progą ir neverkšlena, nevaidina išlaikytinio, rodo pasiryžimą dėti pastangas ir išlipti iš bėdos, tik jam reikia progos). Dar yra kelios šeimos su dviem ar trim vaikais, užsiėmusios atskiras šaligatvių teritorijas. Dieną jų čiužiniai laukia susukti nebenaudojamose telefonų būdelėse. Yra ir šiaip tiesiog sėdinčių ant suolelio su kuprine ir popieriniu puodeliu, šitaip leidžiančių ištisas dienas.
Paryžiaus metro yra dar būrys panašių pagalbos prašytojų: vieni vedasi kokį giminaitį invalidą, būna moterų su kūdikiais ar vaikais, kiti praeina nieko nesakydami, išdalina lapelius, kur aprašytos visos jų bėdos, o grįždami susirenka, ką kas nors jiems į rankas įspraudžia.
Taigi, pasieki Paryžiaus centrą ir išleidi visą dienpinigių normą. Arba ne. Stebint iš šono, išmaldą duoda nelabai daug kas. Apskritai, rodos, paryžiečiai yra išvystę tam tikrą reagavimo į elgetaujančius kultūrą: tiesiog ignoruoja juos. Nutaiso tam tikrą veido išraišką ir stengiasi nežiūrėti į tą pusę, toliau sau skaito knygą ar laikraštį
Norom nenorom pats persiimi šia kultūra, ir nuolatiniai pagalbos prašytojai tampa nematomais žmonėmis.
Yra daugybė mitų, kodėl neduodama išmalda. Už jūsų pinigus iškart bus perkamas alkoholis, cigaretės ar net narkotikai. Gali būti, kad daugelis gatvės gyventojų yra alkoholikai. Tačiau jei neduosime tų dvidešimt centų, išmaldos prašytojas nepasveiks nuo savo priklausomybės. O dar galbūt, neduokdie, ims vogti ir plėšti? O gal būtent tą vakarą jis nieko nevalgęs nuo ryto, o lauke spaudžia šaltis ir jam būtinai reikia cento duonos gabalui. Jūsų pinigai išlaiko mafijos struktūras, kurios prievarta įdarbina vaikus ir moteris. Gali būti. Bet jei tas vargšiukas šį vakarą grįš nesurinkęs nurodytos sumos, jam baigsis dar blogiau
Su mafijos struktūromis kovoti policijos darbas. Jie tiek per dienas prisirenka, kad galėtų gyventi kaip karaliai. Jie sėdi gatvėse, nes jiems taip patinka, taip jie geriau uždirba nei dirbdami normalų darbą. Nežinau: patinka ar nepatinka, bet man gatvėje pavasario laukti nepatiktų, nesvarbu, kiek tai apsimoka. Be to, žinau maisto kainas. Žiemą važiuojant traukiniu pro atokesnius užkampius, galima pamatyti, kaip iš didelių šiukšlių krūvų kyšo kaminai su rūkstančiais dūmais. Jie čia gyvena. Tai šių visiškai nedžiuginanti realybė, ir sunku pasakyti, kiek iš jų tokį gyvenimą patys pasirinko.
Dažnai gerą darbą padaryti mums kliudo per didelis mūsų išprusimas ir perdėtas noras viską analizuoti ir racionalizuoti. Galbūt tuose mituose ir yra dalis tiesos. Bet iš kur mes galime žinoti kiekvienu konkrečiu atveju? O jeigu kaip tik yra atvirkščiai? Man rodos, turėtų pakakti fakto: žmogus gatvėje ir prašo. Jei turiu kišenėje tą atliekamą litą ar eurą, jei galiu padėti, tai kodėlgi ne?
Emilija Pundziūtė-Gallois
http://blogas.ateitis.lt/duoti-ar-neduoti-ismalda/
© 2016 XXI amžius
|