Žaizdos
kūne mūsų...

Nelietuviai – Lietuvai

Šį miestą tegu saugo šventovių palaima

Poetinis Vilniaus paveikslas vakar ir šiandien

Dailininkas, poetas, fotografas ir kraštotyrininkas vilnietis Vladimiras Kolcovas-Navrockis

Trakų pilis

Šv. Kazimiero gatvė

Kiemas prie Arkangelo Mykolo cerkvės Kalvarijų gatvėje

Šventosios Dvasios cerkvė nuo Subačiaus gatvės

Šv. Onos bažnyčia

Kiemas prie šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios

Kiemas, Šv. Kotrynos bažnyčia

Rūdninkų gatvė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia

Trakų pilis

Trakų cerkvė

Žvėrynas

Kiemas prie Bazilijonų bažnyčios, Aušros Vartų gatvė,

Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia

Išganytojo gatvė

Bazilijonų bažnyčia, Aušros Vartų gatvė, Vilnius,

Šv. Kazimiero bažnyčia nuo Subačiaus gatvės

Šv. Kazimiero baznčia nuo Šv. Kazimiero gatvės

Siauromis, vingriomis Vilniaus gatvelėmis, pavėsingais arba užsnigtais skvereliais ir parkais skirtingu laiku vaikštinėjo poetai, susižavėję didingomis šventovėmis, nepasiekiamomis pilimis, mažučiais nameliais ir kiemeliais. Paskui jie paskyrė šiam miestui gražiausias eiles.

Naktis liūliavo miestą sniego pataluos,
Galvūgalin padėjo kuo puriausią pusnį.
Po langu krūmas, kuris jautės nesaugus,
Giliai užsnūdo neketindamas prabusti.
Apsiaustu apsigobęs debesų mėnulis
Sušilo ir pramigo stebuklus žavius:
Į šaltą savo būstą lyg vienuolis
Sugrįžo sausis paklausyt pūgos raudos.

Tai – stilingos ir paslaptingos šiuolaikinės Vilniaus poetės Ilanos Esse eilėraščio ištrauka.

Ne mažiau mįslinga Lena Eltang, pavergianti jau trečios Europos sostinės kūrybinį gyvenimą, įveda į savo „nutylėjimų“ apie mūsų miestą pasaulį šiomis eilutėmis:

Du šimtai aštuonios dienos
didžio pasninko maldos,
vien laukimas, šaltos pūgos,
bet nepatikimos jos.
Neįgudęs pameistrėli,
greitai stogą sutaisyk.
saulei skaisčiai suspindėjus,
pasirodys gegužė,
o sekmadieniui atėjus,
lyg svogūnai sutraškės:
cerkvės Povilo ir Petro
kupolu sniegai garmės.

Poetiniuose Jelenos Šeremet bandymuose lengvai atpažįstama neišsiskirianti cerkvė Vilniaus darbininkiško rajono pakraštyje:

Petro ir Povilo bažnyčios kupolas gražus,
Antakalnio miškelis mielas ir brangus,
Šventos Onos bažnyčios siluetas nuostabus  –
sakykit ko...

... nepavergė! – taip ir norisi pratęsti.

O vienas iš pirmųjų poetų, palikusių raštiškas poetines užuominas apie Vilnių Aleksandro Puškino kalba, galbūt buvo „Rusų karininko užrašų“ autorius Fiodoras Glinka, 1812 metų kampanijos metu apdovanotas kardu už drąsą:

Štai Vilnius, lenkų miestas,
prancūzai garsiai šneka!
Beširdis šaltis čia nekviestas!
Ir rusų širdys plaka
kovos dvasia šventa!

Su tokiomis eilutėmis į Vilniaus istoriją patenka būsimasis dekabristas, tiesa, neužsimindamas apie tai, kad rusų armija paliko miestą ir prancūzų imperatorių be istorinio mūšio prie Vilniaus sienų, kurio Napaleonas, užkariavęs pusę Europos, vis dėlto laukė. Bet apie žvalgybą niekas odžių nerašo. Vilniaus miesto gyventojų namai tada buvo apsaugoti nuo sugriovimų, todėl lenkų poetas Adomas Mickevičius, mokęsis šio miesto universitete, vėliau galėjo žavėtis:

Teutonų aš tvirtovėse buvau.
Su nerimu
Į juos žiūrėjo didvyriai, tačiau
Trakų ir Vilniaus rūmai
Didingesni už jas.

Jis daro įžvalgas „Gražinoje“ apie Valdovų rūmų sugrąžinimą iš nebūties. Kuriam laikui išsiųstas į garbingą Sankt Peterburgo tremtį, jis suspėjo artimai pabendrauti su Aleksandru Puškinu, ir tos draugystės vaisiumi tapo poemos „Budrys ir jo sūnūs“ vertimas. Ten yra ir tokios eilutės:

Ne veltui buvo taip nuspręsta:
Į tris šalis pasaulio
Iš Vilniaus numatyti žygiai trys.
Pazas eis prieš lenkus,
O Algirdas – į Prūsus,
Kęstutis su pulkais užpuls rusus.

Apie ikikrikščionišką moralę kunigaikščių sostinėje, valdant Didžiajam kunigaikščiui Jogailai, galima perskaityti Aleksandro Navrockio istorinėje dramoje „Lietuvos krikštas“:

... Ir kaipgi man
Šiandien žynys kalbėjo, kurs su jumis
Atvyko Vilniun, kad Jūsų Dievas
Skriaudas atleisti priešams liepia...

Bet šio poeto ir dramaturgo vertę „perbraukė“ jo eitos Vilniaus prokuroro pareigos ir jo, kaip generolo leitenanto, dalyvavimas slopinant 1863 metų sukilimą. Tik liaudiškas romansas „Yra ties Volga skardis“ pagal A. Navrockio eiles iki šiol mėgstamas ir atliekamas.

Vyresnei vilniečių kartai nuo mokyklos suolo laikų dar žinomi vieno iš pačių ryškiausių filosofinnės ir politinės lyrikos atstovo Fiodoro Tiutčevo sukurti vaizdai nuo Pilies kalno į rusišką miesto rajoną, kur nuo seno gyveno pirklių ir amatininkų Rusia:

Virš rusų Vilniaus ilgaamžio
Boluoja kryžiai jau seniai.
Varpų varinių pravoslavų
Plis skambesys toli labai.

Ši karta mena XIX amžiaus atstovą, gyvenusį „ilgaamžiame Vilniuje“, krikščionį Ivaną Kondratjevą, kuris žavėjosi Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra:

Ir ko iš rusų nepavergia
Šita šventovė išdidi?
O kas mąstyti neprivengia,
Širdies paguoda nepridengia,
Staiga atgyja praeitis...

Šios eilutės – iš XX amžiaus pradžios Vilniaus poeto Aleksandro Žirkevičiaus literatūrinio palikimo, iš „Vaikystės paveikslėlių“:

Ir ties krantais plačiosios upės,
Banguojančios lyg juosta mėlyna,
Kaip nuostabi šventovė plyti
Lietuvių sostinė sena.

Jam pritaria susižavėjęs reginiu iš Gedimino bokšto Valerijus Briusovas, vienas iš nuostabiausių „sidabrinio amžiaus“ poetų:

Prie mūsų kojų „ilgaamžis Vilnius“  –
Tinklas gatvių, šventovių, stogų
Ir Vilija, tekanti, almanti,
Sutrikdanti tylą visų.

Kitas „sidabrinio amžiaus“ atstovas, satyrikas Saša Čiornyj, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, bando išnarplioti „Vilniaus rebusą“:

O, Rachile, Vilniaus deive!
Protas, logika bejėgiai  –
Šitas rebusas stilingas
Net Spinozai apgaulingas.

Tarybinis poetas, dramaturgas ir vertėjas Dmitrijus Kedrinas istorinėje poemoje „Krištolinis avilys“ tvirtomis ir šiek tiek sudėtingomis eilutėmis fiksuoja rytą bundančių miestiečių gyvenimo vaizdus:

Kiemsargių turgus iššluotas,
Mėnuo sudilęs danguj,
Su elgeta lenkų mergaite
Vaikšto pavasaris Vilniuj.

Jai pritinka kartūno suknia,
Auskarų žirginėliai melsvi,
O nušvitusi saulė danguj
Cerkvės kupolą auksu nušvies.

Čia mes atpažįstame Šv. kankinės Paraskevos cerkvę, juk tik joje, grąžintoje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, minint 300-ąsias Romanovų namų grąžinimo metines, auksu buvo padengti kupolai.

Karas privertė 1914 metų Kalėdoms į pafrontės Vilnių atvykti Aną Achmatovą išlydėti į frontą savo vyrą Nikolajų Gumiliovą. Susidūrusi su žiauria tikrove miesto gatvėse, ji rašo:

Kažkam geltoną karstą neš,
Kažkas su Dievu laimingiausias bus,
O man visai nedaug reikės,
Te mano žemiškasis būstas ankštas bus.

1915 metais po atkaklių mūšių su kaizerinės Vokietijos kariuomene Vilniaus apylinkėse rusų armija atidavė miestą be mūšio, išsaugodama svarbiausius jo objektus.

Netrukus įveikę klasinį priešą ir ėmę kurti socializmą kaimynai žavėjosi:

O, Lietuva! Visoj erdvėj,
Kur buvo sostas Rusijos kadaise,
Tik tu viena rajūnui vėl
Atminti rojų buvusių laikų dar leidi...
Tik žiūri saldžiai į tave
Kaimynų akys budrios
Dėl tavo svetingumo, Vilniau, nejučia
Sukyla baisios audros.

Tokias mintis užfiksavo poetas ir žurnalistas Arkadijus Buchovas.

1917 metų Spalio revoliucija pakeitė Rusijos imperiją, rusai išsibarstė po visą pasaulį. Sužinojęs iš laikraščių, kad Vilniaus šventikui Georgijui Spaskiui dainininkas Fiodoras Šaliapinas įteikė rusų bedarbiams emigrantams Paryžiuje skirtą savo auką, buvęs dvarininkas Vladimiras Majakovskis bolševikiškai niurnėjo:

Iš po frako uodegos ištraukęs piniginę,
mūs mielas Fiodoras Šaliapinas
bedarbiams Rusijos
net penkis tūkstančius frankų
į kiaurą popo skrybėlę subėrė.

Šiuolaikinio Vilniaus universiteto slavistikos katedros docento Pavlo Lavrinco atlikti prieškarinio Vilniaus literatūrinio gyvenimo tyrinėjimai skaitytojui atvėrė vardus beveik trijų dešimčių mažai žinomų įvairių tautybių poetų, gyvenusių šiame mieste, rašiusių rusiškai, sugebėjusių susivienyti ir priverstinės tremties sąlygomis išleisti poezijos almanachą.

Vienai iš jų, Lilei Klebanovai, pavyko įžvelgti artėjančią antrą dvidešimtojo amžiaus katastrofą ir tą nuojautą perteikti eilėraščiu „Vilnius“:

Sugįžęs praeitin
dienų karingų
Sustingo miestas laukime.
Po kupolais apmirusių
senų šventovių
Pašoko ir nutolo spindulys.
Nejaukiai nyksta cerkvių,
Nutilusių ir užmirštų, skliautai
dulkių nuauksintuos šilkuos.
Erškėčiais vainikuotas Kristus –
Tylioj bedugnėje erdvėj...

Antrasis pasaulinis karas Vilniuje prasidėjo dukart – 1939-aisiais ir 1941-aisiais, kai labiausiai, ypač nuo bombardavimo, nukentėjo gatvės, kuriose kompaktiškai gyveno žydai.

Gyvuok, gražuoli Vilniau, Vilniau,
Mylėt norėjon kuo stipriau,
Mūs buvo daug  –
Toks Dievo noras  –
Nebuvo lemta, ir deja,
Nerasi mūsų jau gete, gete –
Mes netolies kažkur šalia, šalia,
Tamsiuos miškuos,
Žolės tankmėj,
Pražydusioj laukų gėlėj.

Rusijos gamtos mokslų akademijos akadeniko ir žinomo bardo Aleksandro Gorodnickio „Viliniaus getas“ – kuklus poetinis paminklas žuvusiems miesto gyventojams.

Pergalinga Vilniuje gimusio ir jame palaidoto lietuvių poeto Liudo Giros, rašiusio lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų kalbomis, lyrika pristatoma 1944 metų liepą parašyto teksto ištrauka:

Maskvos padangėj aš mačiau
saliutą tavo,
Mūs mielasis Vilniau,
manos širdies šventove.
Tėvynės skirtas darbas mūs
Išpuoš tave labiau
nei ilgus amžius iki šiolei...

Šių vietovių aura neleidžia ramiai miegoti ir atvykusiems poetams. Vilniuje jie įsimyli, džiaugiasi, kuria. Konstantinas Levinas rašo:

Dėkoju, puslenke iš Vilniaus!
Tu iš už kampo išnirai.
O kuo tai baigsis, negalvojau,
Tu mano seną kiautą suardei.

O štai ką sako Aleksandras Mežirovas:

Gatvelėj Vilniaus tuo pačiu laiku
Su dviem šuneliais moteris klajojo
Ir savo nemigą įveikdama
Ji nuoširdžiai su manimi kalbėjos.
Kijevietė Ieva Šatalej atsidūsta:
O Vilnius kvepia persikais ir duona,

bet duona nemaitink  –
tik leisk įsimylėti,
einu ir suprantu, kur patekau,
įsižiūrėjusi į tas gatves ir veidus.

Vilniuje koncertavęs Vladimiras Visockis labai savitai juokauja:

Nors nieko išsinešt iš restorano negali,
Ten tyli radijas, palaima ten.
Įbėgęs durininkas sako mums:
„Kas Vilniun?
Ramiai dar galit gert!“

Miestas pritraukia poetus, o paskui įamžina jų vardus atminimo lentomis, ypač jeigu išvykę už vandenyno, jie gauna Nobelio premiją. Prisimindami, šlovindami lyg užkeikimą šnabžda žodžius apie mūsų šventoves:

Išsuki iš važiuojamos dalies,
įeik į pusaklę gatvelę  –
ten bažnyčia, kuri tuomet tuščia,
sėsk suolan, pamąstyk,
tada į Dievo ausį,
nutolusią nuo gatvės triukšmo,
tu keturis tik skiemenis ištark:
Atleiski man.

Josifas Brodskis, apsistojęs Vilniuje, Liejyklos gatvėje, kurios pavadinimas labai netikėtai sutapo su Leningrade esančio prospekto pavadinimu, ne kartą savo eilėraščius skyrė Tomui Venclovai, su kuriuo draugavo daugiau nei trisdešimt metų. O tuos keturis J. Brodskio skiemenis – „Atleiski man“ – derėtų nuolankiai kartoti kiekvienam iš mūsų visą gyvenimą...

SSRS valstybinės premijos laureatas Robertas Roždestvenskis ilgai draugavo su lietuvių dailininku grafiku Stasiu Krasausku, 1960–1980 metais populiaraus rusiško žurnalo „Junostj“ emblemos autoriumi. R. Roždestvenskis draugui paskyrė kelis eilėraščius, vieno iš jų rimų šešėlis klaidžioja pažįstamomis gatvėmis:

Eilių šių neskaitysi niekada.
Įsiveržė į miestą sužvėrėję
Baltieji šalčiai.
Ir kiek beužsitęs šita žiema,
Neturinti nei saiko, nei ribų,
Tavoj ligoninėj dabar tylu.
Staska, nemirk, tavęs prašau!

Kitos kartos poetai reagavo į viską, kas vyko visai neseniai.

Prie Vilniaus eilinio pučo metu
Važiavau šunkeliu apie penkias,
Mačiau debesis, šviesius, švelnius,
Mane jie kelionėj lydėjo tada... –

pradeda naujojo laiko skaičiavimą Georgijus Jefremovas.

Žemės kapų saujelė
Juoduoja rankose mano.
Kieno didvyrius mena
Papėdė televizijos bokšto?

– klausia žinoma Maskvos žurnalistė ir bardė Natela Boltianskaja, o Jevgenijui Reinui belieka konstatuoti:

Pasikeitė viskas  – žemėlapis, vėliava,
iškabos,
Bet mieguistas pažvelgęs
pro atvirą langą,
Tu tikrai pasiguosi,
panoramoj apylinkės radęs
kupolus, bokštų viršūnes smailias,
susiliejo viskas į visumą darnią.
Kazimiero, Mykolo, Jono bažnyčios
Ir Katedra –
Ir tada jau pakanka,
kad akimirkų, jau pragyventų,
nereikėtų skaičiuoti...

Vilniuje Krokuvos poetas Lešekas Dlugošas mažoje poemoje „Prie Sirokomlės karsto“ betarpiškai apverkia savo tėvynainį ir plunksnos brolį, kuris po A. Mickevičiaus neturėjo varžovų lenkų literatūroje: „... Ištikimas savo krašto žemei, dabar esi atgulęs svetimon...“, – demokratiškai užbaigia savo mintį:

Te Velykų žirginėliai
Apipins kapelį tavo.
Lenkų, rusų ir lietuvių  –
Čia jų daug visokių. Amen...

Juk teisingai pastebėta: „Čia jų daug visokių. Amen...“

Ištisą eilėraščių ciklą apie Vilnių parašė Jurijus Kobrinas:

Rusų teatrą sunaikino
Vilniuje  –
nei karnizų, nei frizų, nei apvadų.
Ko nepardavė, pamažu išnešiojo
arba traktorium suvertė
žvyran.

Skaitytojai iš kitų miestų dažnai nežino, kas pas mus vyko:

Mickevičius, Maironis ir Ševčenko cerkvėn susirinko,
Pakrikštijo ten Petras Hanibalą!
Nustėro jie: juos šičia Puškinas sutiko,
Kaip pridera, be pjedestalo...

– rašo Jurijus Kobrinas.

Svarbiausio rusų poeto prosenelio „maudynes“ Šv. Paraskevos cerkvėje – vienoje iš seniausių Vilniaus šventovių – apdainavo Vladas Šveinas, akcentuodamas 500 metų greta esančių Dievo namų realybę:

Paraskevos cerkvės kupolas
ir Šventos Onos bažnyčios bokštas
penkis amžius kuždasi ramiai.
Šį miestą tegu saugo
šventovių palaima
ir kryžiai bažnyčių ir cerkvių.

O štai naujosios miestietės – Natalijos Babelčiaus – deklamavimas jaunatviškai žavingas ir be gudravimo:

Man tapo Lietuva namais,
O Vilnius  – sostinė tos žemės  –
Atvėrė man duris plačiai!..

Nepridengtas šydu periodiškai Lietuvą aplankančios maskvietės Olgos Slobotkinos, laisvai atsidūstančios, nuoširdumas:

Atitrūkt nuo rūpesčių visų
Ir greituoju traukiniu  – į Vilnių,
Atsiduoti svajonių lakių,
Meilės beatodairiškos glėbiui.

O čia žodžiai anksčiau cituoto Jevgenijaus Reino, labai daug eilių paskyrusio Vilniui:

Einu nuo Švento Mykolo iki Šventos Onos bažnyčios,
Apeidamas bažnyčias, kavines ir aludes,
prisimindamas pastoviai,
kad jau atėjo laikai kitokie..

Pagaliau prabyla kitas poetas, Nikolajus Morozovas:

Bažnyčios Šventos Onos ir Bernardinų,
apleisti jau tris amžius namai.
Ne arklys Gedimino kaukši grindiniu  –
metronomo paėjusių amžių aidai.

Visiškai nežinomas autorius, prisidengęs elektroniniu slapyvardžiu grey-cardinal117, rašo:

Gatvės siauros ir bažnyčių bokštai.
Ir bažnyčia Šventos Onos saulėtekio gaisuos.
Ir sielos mūsų, kaip kadaise buvo,
Ateina ir išnyksta  – lyg rūkuos...

Tai – „raudonųjų laikų, šalių ir tautų“ poetų eilutės tiktai apie vieną iš mylimiausių miesto architektūros perlų, kurį Prancūzijos imperatorius Napoleonas norėjo perkelti į Paryžių, o rusų poetas Borisas Čičibarinas lygino su cerkve Kolomenske:

Sveika, karaliene
tarp Rusijos cerkvių,
Nuo skriaudėjų gynėja!
Veidai, triukšmingi, bedvasiai, jau mirę,
bet tik ne šios plytos...
Tai – iš giesmės, praeities
protėvių atneštas
stebuklas, derantis šventai Onai,
čia, Vilniuje.

Liubovės Turbinos iš Baltarusijos, pamačiusios svarbiausią miesto ikoną, garbinamą tiek pravoslavų, tiek katalikų, išgyvenimai beveik apčiuopiami:

Mieste senajam  – varčios rėmų,
Nubudusios staiga, – atsirado
Dievo Motina aukščiausiam bokšte,
Tavo veidas dieviškas, gražus.
Sniegas nejučia išbalina,
sklinda šlovė nuo seniai  –
norų išsipildymo
simbolis – kryžius, inkaras, širdis.
Į aukštybę pakyla giesmės...
Dievo atleidimo melst.
O, Švenčiausioji Mergele, mums padėk:
Gėda būti laimingiausiam!

Kiekvienoje tolimojo Izraelio poetės Rebekos Levitan, sukūrusios ištisą eilėraščių ciklą apie vaikystės vietas, eilutėje jaučiama nostalgija:

Bokšto gatvė ten išlenkė
liemenį lyg moteris,
į stačiatikių soborą vedė
Dievo Motinos Dangun Ėmimo katedra,
kad lig kaulų čiulpų pajustume
akmens erotiką,
šitas miestas brandino ir ugdė
mus kaip neorotikus...

Net ir su Ieva Achtajeva, viena iš Vilniaus lyrinio romantizmo poečių, skaitytojui ne visada lengva:

Kaip išgyvent, išverkus skausmą tyloje.
Taigi ir vėl savas klajones tęsti
Paliekančioje mus, bet mylinčioje tiesoje,
Tik Dievui Dievo kūrinį grąžinti...

Bet vilties suteikia Valerijaus Sribnovo, literatūrinio susivienijimo „Plejada“ nario, neseniai priimto į Rusijos rašytojų sąjungą, eilutės:

Įsmigo kupolai dangun
(gal iš tiesų arčiau prie Dievo?)
Ir rodo tiesų kelią mums,
Kuris tikrai į tiesą vestų.
O Vilnius vakarais gražus,
Reklamų šventiškai nušviestas...

Taigi, A. Puškino kalba, išstumta iš valstybinio šalies gyvenimo, sėkmingai gyvena jos kultūrinėje erdvėje. Ir net nedidelės ištraukos iš eilėraščių, parašytų rusų kalba vien tik apie mūsų miestą, gali leisti suprasti, kokį dvasinį turtą paveldėjo vilniečiai iš tų, kurie anksčiau mylėjo šį miestą. Lygiai taip pat ir mes jį mylime.

Vladimiras KOLCOVAS-NAVROCKIS

Iš rusų kalbos vertė Laimutė DEBESIŪNIENĖ

V. Kolcovo-Navrockio iliustruotas A. Fomino knygos „Stačiatikių šventieji Lietuvos istorijoje“ viršelis

Vladimiras Kolcovas-Navrockis gimė ir gyvena Vilniuje. Baigė Vilniaus politechnikumą ir Geležkeliečių institutą Sankt-Peterburge. Jo veikla labai įvairi: rašo eilėraščius (literatūrinis pseudonimas – Vladas Šveinas), piešia, fotografuoja, užsiima kraštotyra. Tyrinėja rusų istoriją Lietuvoje, važinėdamas po šalį ir surinkęs medžiagą išleido fotoalbumus „Stačiatikių šventovės Lietuvoje“ (2004, 2005), kuriuose pristatė cerkves kaip krašto kultūrinį paveldą. Parašė tiriamojo pobūdžio literatūrinį darbą „Šį miestą tegul saugo šventovių palaima“ – Vilniaus literatūrinį portretą. Vėliau rašė apie Lietuvos gyventojus, tapusius žymiais užsienio šalių kultūros veikėjais „Nėra jėgų šitą miestą užmiršti“. Renka ir publikuoja medžiagą apie „sidabrinio amžiaus“ lietuvių poetus „Lietuviškas serebristų akcentas“. Straipsnyje apie Rusijos carus, apsilankiusius Vilniuje, pavyzdžiais įrodė, kad dauguma iš jų gerbė lietuvių tautos kultūrą.

V. Kolcovas-Navrockis – literatūrinio susivienijimo „Logos“ narys. Pagal jo straipsnių „Šį miestą tegul saugo šventovių palaima“ ir „Carų, Romanovų namų atstovų, vizitai į Vilnių“ medžiagą literatūrinis susivienijimas „Logos“ pastatė kaletą teatralizuotų minispektaklių (režisierė – Ieva Achtajeva). Juose panaudota kompiuterinė technika. Jie rodyti „Juventos“ gimnazijoje ir Vilniaus nacionalinių bendrijų rūmuose.

V. Kolcovas-Navrockis jaunystėje privačiai mokėsi piešti. Pasirinko grafiką. Beveik visada, išeidamas į miestą, pasiima popieriaus lapus ir pieštukus. Pamatęs ką nors įdomaus, svarbaus dailininko akiai, stabteli ilgam, piešia eskizus. Pats sako, kad grafika pripažįsta tik dvi spalvas – juodą ir baltą, kad labai svarbi kiekviena linija, o menkiausia klaida priverčia viską pradėti nuo pradžių. Kaip nepriklausomas dailininkas surengė apie 30 personalinių parodų – senų kiemelių paveikslų. Jo darbai panaudoti literatūros almanachuose kaip iliustracijos ir kaip A. Fomino knygos „Stačiatikių šventieji Lietuvos istorijoje“ (2015) viršelis.

© 2016 „XXI amžius“