Žaizdos
kūne mūsų...

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Socialinių paslaugų teikėja darbą nešasi ir į namus

Bronius VERTELKA

Kupiškio socialinių paslaugų centro darbuotoja Dalia Papučkienė

87-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti ponia Regina iš savo buto į kiemą nebeišeina. Kupiškėnę kamuoja pasalūnė širdies liga. Prieš 19 metų mirė jos vyras, o sūnaus neteko prieš 7 metus. Krito staiga, ištiktas širdies smūgio. Daugiabučiame name gyvenančiai vienišei vienintelis išorinis žinių šaltinis – nuolat įjungtas Lietuvos radijas. „Kartais atrodo, jog šalia turiu pašnekovą “, – šypteli ji. O tai, kad aplanko Socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos padėjėja Dalia Papučkiene, laiko geru dalyku. Su ja bendrauja maždaug septynerius metus.

„Mano pažintis su ja prasidėjo telefono skambučiu. Moteris sutiko, kad ateičiau, ir pasakė adresą“. Tuo metu Dalia buto šeimininkę vaišino vietoje keptais miltiniais blynais. Garbaus amžiaus moteris globėją gyrė ne tik kaip išradingą valgių gamintoją, bet ir kaip tvarkingą, kito skausmui jautrų žmogų. Tačiau nuogąstavo: Dalia išeis į penkių savaičių atostogas. Kas ją tada pakeis? Artimiausi senolės žmonės iškeliavo į amžinybę, buvusios geriausios draugės irgi jau ilsisi kapuose. Neliko, kam aplankyti, o liga bet kuriuo metu gali paūmėti. Buto savininkė noriai pasakojo, kad čia gyvena jau 50 metų. 38 metus išdirbo buhaltere švietimo skyriuje. Tuo metu atlyginimai buvo labai maži, tačiau gaunama pensija nesiskundžia, sugeba sudurti galą su galu. O kad ponia Regina absoliučiai pasitiki ateinančia globėja, liudijo tai, jog neabejodama padavė jai 50 eurų kupiūrą vaistams pirkti. Į vaistinę ėjau kartu su ponia Dalia. Čia ją sutiko kaip seną pažįstamą, patarė, kaip be recepto parduodamus vaistus nuo širdies naudoti. Grįžusi kasos čekį ir grąžą įteikė savo globotinei.

Nors tuo metu D. Papučkienei atėjo laikas pietauti, bet ji sutiko pasišnekėti su manimi. Pokalbiui prisėdome ant suoliuko miesto centre.

Šiandien tai buvo ne pirmas toks jūsų apsilankymas. Kur anksčiau buvote užsukusi?

Vienai moteriai nupirkau maisto produktų, aptvarkiau jos kambarį, ypač – virtuvę. Per jai skirtą laiką dariau tai, kas man priklausė.

Kokia būna jūsų darbo diena?

Turiu aplankyti penkis žmones, keturi – Kupiškio centre, vienas – Kraštiečių mikrorajone. Pas šias moteris einu tam, kad joms kažkuo padėčiau. Transportas – mano pačios kojos. Darbo diena užtrunka 8 valandas, kaip ir visų dirbančiųjų. Yra grafikas, kada turiu lankyti savo klientes. Todėl jos žino, kada ateisiu. Per skirtą laiką darau viską, ko pageidauja. Aiškiau pasakius, pildau jų poreikius. Tvarkau kambarius, jeigu būtina, ir išmaudau. Turiu vieną sunkią ligonę. Su kiekviena privalau sugebėti užmegzti gyvą ryšį. Bet svarbiausia – mokėti bendrauti. Juk vieniši žmonės pasiilgsta gyvo žodžio, būdami tarp keturių sienų.

Kas lėmė, kad ėmėtės tokio darbo?

Esu dirbusi buhalterės padėjėja visuomeninio maitinimo įstaigoje. Ją panaikinus, likau be darbo. Truputį dirbau Kupiškio seniūnijos kasoje. Žinote, tokiame mieste kaip Kupiškis darbo nepasirinksi.

Tuo metu mano vyro teta gulėjo slaugos skyriuje, bet ją turėjo išrašyti. Kadangi buvau bedarbė, tai pašnekino, ar nesutikčiau jos prižiūrėti. Įkalbinėti manęs nereikėjo – kiek galima spoksoti pro daugiabučio langą. Tuo metu ir sužinojau, kad yra socialinių darbuotojų padėjėjos, kurios lanko vienišus ir ligotus žmones jų namuose. Mano prižiūrimos moters giminių paprašiau, kad kreiptųsi į rajono savivaldybę ir mane įformintų kaip globėją. Griebiausi šiaudo, gelbėdamsi nuo bedarbystės. Ir štai jau 15 metų turiu tokį darbą.

Ar tai yra sunkus darbas?

Iš tikrųjų jis yra sunkus. Bet gera pačiam, kai žmogus, kurį lankai, neblogai jaučiasi. Smagiai nuteikia, kai tau padėkoja. Būna miela, jei pas gerą ateini ir tavęs jis laukia. Man pasitaikė vien geri. Laikui bėgant su tokiais susigyveni. Nebuvo, kad kurį nors rasčiau mirusį. Kitą kartą palieki, sulaukusi greitosios pagalbos, bet jauti, kad žmogui tikrai negerai. Daugiau niekuo ir pati negali jam padėti. Sako, nesinešk darbo į namus. Nori nenori, bet taip neišeina, nes galvoji apie tą žmogų. Sunku užmigti. Esu tokia jautri, kad ryte nuėjusi ir radusi gyvą, dėkoju Dievui, kad viskas gerai. O jeigu matai, kad kažkas blogai buvo dieną, dar ir po darbo užeini. Darosi neramu ir dėl savęs, ir dėl kliento.

Iš kur toks noras užjausti, padėti kitam?

Turbūt tai eina iš vidaus. Nuo pat jaunystės esu jautri. Neturėjau, kas manimi pasirūpintų. Augau valstybės išlaikomuose namuose. Gimiau Vilniuje, o Kupiškis – mano vyro gimtinė.

Ar pasitaiko darbe kokių problemų?

Nors gaunu minimalų atlyginimą, bet esu užimta, jaučiuosi pilnavertė. Darbas, kurį atlieku, yra sunkus, bet labai reikalingas. Yra daug vienišų žmonių. Prieš metus baigiau Kupiškio verslo ir technologijos mokyklą ir įgijau socialinio darbuotojo padėjėjos profesiją, nors jau artėjau prie 50-mečio. Prieš tai turėjau tik vidurinį išsilavinimą. Mokslas man buvo tik į naudą. Esu patenkinta savo darbu, laiku už jį moka, turiu visas socialines garantijas. Turėjau klientų ir individualiuose namuose. Reikėdavo ir malkų prinešti, krosnį pakurti, vandens iš šulinio pasemti, sniegą kieme nukasti. Tas laikas, kurį atiduodu lankomam žmogui, yra skiriamas jo poreikiams pildyti.

Ar lieka laiko ir laisvalaikiui, kaip jį praleidžiate?

Mėgstu skaityti knygas. Kartais einu į turgelį draugei padėti paprekiauti gėlėmis. Savaitgalį tvarkausi namuose, gyvenu daugiabučiame name. Jau 29 metai esu ištekėjusi. Su vyru užauginome sūnų.

Ar esate tikintis žmogus?

Tikiu, kad kažkas yra aukštybėse, nors niekas to nematė ir apie tai negalėtų papasakoti. Bet aš bažnyčioje jaučiu dvasinę ramybę.

Kas, Jūsų manymu, yra laimė?

Laimingas jautiesi tuomet, kai esi sveikas, kažkam reikalingas. O sveikatos nenupirksi už milijonus. Dėkoju Dievui, kad gali džiaugtis gyvenimu, nekamuoja skausmai.

Gero jums kelio, einant pas vienišus ir ligotus žmones.

Kupiškis
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“