Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Pogrindinė spaustuvė „ab“

Inga Stepukonienė

Pogrindinės spaustuvės „ab“ šeimininkai Birutė ir Vytautas Andziuliai bei jų vaikai Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Sovietmečiu didelės reikšmės tautinei savimonei neabejotinai turėjo pogrindiniai lietuvių leidiniai. Lietuvos pogrindžio spauda gausumu, ypač 1975–1980 metais, išsiskyrė ne tik SSRS, bet ir Rytų Europoje, o pasipriešinimą sovietinei totalitarinei sistemai tęsęs pogrindinis savilaidos kunigų bei seserų vienuolių rengiamas leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (1972 m.), kurio leidėjų siekis buvo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje paskleisti informaciją apie Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, apie protesto akcijas dėl neteisėtos valdžios pareigūnų veiklos, apie žmonių persekiojimą dėl politinių ir tautinių pažiūrų, buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Be ,,Katalikų bažnyčios kronikos“, sovietmečiu pogrindyje leisti leidiniai: „Laisvės šauklys“, „Ateitis“, „Lietuvos ateitis“ (1981–1983; Nr. 1–7; Povilas Butkevičius, Algirdas Patackas), „Vytis“ (1976–1980; Nr. 1–3, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, juos įkalinus, Nr. 4–6 – Vytautas Bogušis, Robertas Grigas), „Tautos kelias“ (1980–1981; Nr. 1–3), ,,Rūpintojėlis“, ,,Katakombos“ ir kiti. Nors jie buvo skirtingų idėjinių pakraipų, bet sudarė reikšmingą lietuviškos savilaidos dalį. Taigi sovietų okupacijos metais Lietuvoje nuolat veikė pogrindinės spaustuvės: pokario miškų spaustuves pakeitė puikiai užmaskuotos kaimuose ar miestų daugiabučiuose. Jas ir uolius bebaimius jų darbuotojus daugeliui šiandien sunku įsivaizduoti. Ne viena pogrindžio spaustuvė buvo susekta ir sunaikinta, jų organizatoriai įkalinti. Tačiau buvo ir ta vienintelė, kuri sugebėjo sulaukti Lietuvos laisvės.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Drąsi ir pasiaukojanti vienuolė

S. Bronė Kibickaitė (1935 06 16–2016 06 21)

Birželio 21 dieną į amžinybę iškeliavo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos sesuo Bronė Kibickaitė. Ji buvo gimusi 1935 m. birželio 16 d.

B. Kibickaitė sovietmečiu kartu su sese Nijole Sadūnaite daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitą religinę literatūrą. Kai 1974 m. rugpjūčio 27 d. KGB s. Nijolę Sadūnaitę areštavo, ji dirbo kartu su Vladu Lapieniu ir kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu, buvo kagėbistų persekiojama, tardoma, nuolat jų agentų sekama ir jų dėka mėtyta iš darbų. Nepaisydama nieko ji ir toliau naktimis daugino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitą religinę literatūrą. Tam reikėjo didelės drąsos ir pasiaukojimo. Jos dėka teisme 1975 m. birželio 16–17 d. pasakytas s. Nijolės Sadūnaitės paskutinis gynybos žodis išvydo platųjį pasaulį. B. Kibickaitė lankė į Sibirą ištremtus sąžinės kalinius N. Sadūnaitę, kun. J. K. Matulionį, V. Lapienį, siuntė jiems siuntinius, lydėjo pas juos vykusius artimuosius.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kunigas Jonas Staškevičius – kovotojas ir ramybės nešėjas

Elena GUBOVIENĖ

Simbolinis paminklas kun. Jonui Staškevičiui Pakalniškių kaimo kapinaitėse

Vieną liepos šeštadienį Kruopių Šv. Onos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kunigą kankinį, buvusį šios bažnyčios kleboną kun. Joną Staškevičių (1912–1955). Jas aukojo iš Kanados atvykęs jo sūnėnas prelatas Jonas Staškevičius, brolio Juozapo sūnus, kunigo krikšto sūnus (prelatas prisimena ir papasakojo savo mamos vis kartotą istoriją, kaip ji ir būsimas krikšto tėvas kunigas Jonas Staškevičius prieš kūdikio krikštynas meldėsi, kad šis užaugęs taptų kunigu. Maldos, visi mato, buvo išklausytos). Šv. Mišias koncelebravo Akmenės dekanato kunigai: dekanas kun. Olijandas Jurevičius, vicedekanas kanauninkas Egidijus Zulcas, Kruopių klebonas kun. Jonas Jucys. Šv. Mišiose meldėsi parapijiečiai ir iš Anykščių, amžinos atminties kunigo gimtinės, atvykęs būrelis jo giminaičių. Po šv. Mišių visi pasuko į Pakalniškių kapines, esančias už kelių kilometrų, kur supiltas simbolinis kapas šiam šventam kunigui, kankinio mirtimi mirusiam tolimajame Sibire, Ivdelio lageryje, 1955 metais. Jo tikrojo kapo niekas nežino, o Pakalniškių kaimo žmonės, mylėję savo kunigą, sužinoję apie jo mirtį, supylė jam simbolinį kapą, prie kurio galėjo pasimelsti už savo kleboną, uždegti žvakelę. Ši paslaptis apie paslaptingą kapą atskleista tik dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę... Dabar atnaujintą paminklą pašventino kun. J. Jucys. Prie simbolinio kapo papasakota kunigo gyvenimo istorija, pasidalinta pamąstymais ir prisiminimais.