Žaizdos
kūne mūsų...

Dezinformacijos labirintuose

Pažvelgus į Turkiją

Kun. Robertas PUKENIS

Musulmonų dvasininkas Fetula Giulenas, gyvenantis JAV, Pensilvanijoje, kaltinamas perversmo Turkijoje organizavimu

Fetula Giulenas ir Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas kažkada buvo bičiuliai

Liepos 15 dieną viso pasaulio dėmesį patraukė nesėkmingas perversmas Turkijoje. Iš tiesų kiekvienas įvykis turi savo priežastis. Pirmoji šio perversmo priežastis galėtų būti ta, kad Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas pamažu ėmė islamizuoti valstybę ir stiprėjantis diktatoriškas jo valdymo stilius papiktino dalį tautos. Antra priežastis ta, kad jo vykdomos reformos ne visiems patiko. Jį daugiausiai remia kaimo žmonės, Stambulo gyventojai ir religijos veikėjai. R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) 2015 metų birželį laimėjo parlamento rinkimus, surinkdama 49,86 proc balsų. Tai – populiarus modernios Turkijos politikas, pakėlęs šalies ekonomiką. Prezidentas įžiebė Osmanų imperijos nostalgiją, kaip ir Vladimiras Putinas – Sovietų Sąjungos. R. T. Erdogano priešininkai yra kairiųjų pažiūrų žmonės, profesinių sąjungų veikėjai, vakarinės Turkijos dalies (Anatolijos) provincijos gyventojai ir ypač kurdai. Prokurdiška Liaudies demokratų partija rinkimuose į parlamentą gavo net 13 proc. balsų. Svarbiausias stabilumo veiksnys Turkijoje yra kariuomenė, kuri net tris kartus – 1960, 1971 ir 1980 metais – perversmo būdu sustabdė islamizaciją, padėjo išlaikyti sekuliarios valstybės bruožus. Tai – valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatiurko (1881–1938) nuopelnai, kad Turkija taptų demokratine vakarietiška šalimi, nors daugumą gyventojų sudaro musulmonai. Turkijos kariuomenė būdavo pakankamai savarankiška valstybės institucija, tęsianti savo vado M. K. Atatiurko tradicijas. R. T. Erdoganas pamažu keitė kariuomenės vadus, norėdamas padaryti ją savo politiniu įrankiu. Tai paskatino nepasitenkinimo bangą, be to, dar laukė nauji kariuomenės valymai. Priekaištauta, kad R. T. Erdoganas nesugeba kovoti su terorizmu, kuris vis labiau plinta iš Sirijos karo zonų (birželį teroro aktas Atatiurko aerouoste Stambule nusinešė apie 100 gyvybių). Užkliuvo prezidento ir ypač jo žmonos prabanga rūmuose, nors jis aiškina, kad taip gerinamas Turkijos įvaizdis. Tai – svarbiausios priežastys, bet dar yra kitų, mažiau apčiuopiamų: R. T. Erdoganas rėmė „musulmonų brolių“ įsigalėjimą Egipte, pasisako prieš perversmo generolą, dabartinį Egipto prezidentą Abdelą Fatahą al Sisį, remia „Hamas“, bet demokratiškai smaugia savo tikėjimo brolius kurdus. Ypatingų institucijų palaikomi turkai pereina sieną ir padeda savo gentainiams tiurkomanams kovoti su Bašaro al Asado režimu. Dažnai iš jų ne vienas prisijungia prie „Islamo valstybės“ kovotojų. Todėl Sirijos pilietinio karo pradžioje buvo sunku suprasti, kuriuos kovotojus R. T. Erdoganas palaiko (ilgokai JAV neatvėrė savo bazių, kad šios galėtų bombarduoti islamistų pozicijas Sirijoje). R. T. Erdoganas nuolat islamistus lygina su kurdais, kurie drąsiausiai ir efektyviausiai kovoja su „Islamo valstybės“ kariais. O dabar oficialūs Ankaros sluoksniai tiesiog kaltina, kad JAV organizavo perversmą. Dalis karininkų pasislėpė Indžirliko bazėje, iš kurios JAV kariai vykdo antskrydžius prieš Sirijos islamistus. Vyriausybei ištikima kariuomenė buvo apsupusi šią bazę.

Taigi į politinių priešininkų žudynes ir dingimus bei represijas (kaip Lotynų Amerikoje) Turkijoje atsakoma perversmu. Turkijos prezidentas per visą valdymo laiką už viską nuolat užsipuola musulmonų dvasininką Fetulą Giuleną, gyvenantį JAV, Pensilvanijoje. Esą jis buvo ideologinis perversmo įkvėpėjas, todėl prašo jo ekstradicijos. F. Giulenas – 74 metų pamokslininkas, politologas, imanas (dvasininkas), parašęs apie 60 knygų, valdantis daugiau kaip 100 mokyklų, daugybės karitatyvinių, studentų organizacijų globėjas, „Hizmet“ (tarnystė) judėjimo lyderis, banko valdytojas, daugybės laikraščių Turkijoje ir nuo Prancūzijos iki Pietų Afrikos savininkas. Turkijoje leidžiami jo laikraščiai, veikia televizijos laidos. Jį R. T. Erdoganas apibūdino kaip valstybę valstybėje. Manoma, kad vien Turkijoje jo judėjimo narių gali būti daugiau kaip 5 mln. Jis buvo R. T. Erdogano šalininkas, bet 1999 metais jų santykiai pablogėjo, o 2013 m. gruodžio 17 d., kai dvasininkas apkaltino R. T. Erdoganą korupcija, įvyko galutinis susipriešinimas dėl prokuratūros tyrimų.

Po nepavykusio perversmo buvo atleista iš pareigų arba suimta 7500 asmenų. Perversmas Turkijoje neįvyko, kadangi jame dalyvavo palyginti mažai, apie 2000 kareivių. Toks kiekis niekada nepajėgs užimti svarbiausių vyriausybinių pastatų. Perversmininkai nesugebėjo suimti nė vieno valstybės ar vyriausybės pareigūno, išskyrus Stambulo „neparastosios padėties“ viršininką. Turkijos premjeras Binalis Jildrimas pranešė gyventojams apie vykdomą perversmą per valstybinę televiziją be jokių trukdymų ir per visą naktį informavo apie situaciją naudodamasis Twitter. Komentatoriai, o tarp jų Edvardas Lutvakas (Edward Luttwak) laikraštyje „Foreign Policy“ aiškino, kad perversmo idėja kilo spontaniškai, lyg revoliucija, kurią pavyko greitai užgniaužti, pirmiausia prezidentui paraginus savo šalininkus išeiti į gatves. Jau pats perversmui pasirinktas laikas – 21 valanda – buvo netinkamas. Paprastai perversmai daromi naktį, kai žmonės giliai būna įmigę, tada apsupami svarbiausi pastatai ir užleidžiami naujojo režimo atstovams. Perversmo vadovai nebuvo surinkę informacijos apie pagrindinių R. T. Erdogano vyriausybės narių buvimo vietą ir negalėjo jų suimti. Tiesa, Marmario miestas, kuriame svečiavosi prezidentas, buvo atakuotas, bet R. T. Erdoganas spėjo pabėgti ir kreiptis į gyventojus pagalbos. O jo priešininkai, pajutę neorganizuotumą, bijojo pasirodyti gatvėse, kad paskui nesusilauktų žiaurių represijų. Vis dėlto vienas kitas balsas gatvėse palaikė kareivius. Deja, perversmo vadovai nenumatė, kiek gyventojai aktyviai parems jų veiksmus. Iš tikrųjų piliečiai, išėję į gatves, buvo prezidento pusėje, padėjo nuginkluoti kareivius, kurie neišdrįso šaudyti į piliečius. Tik Stambule buvo šaudoma į orą, kad minia neprisiartintų prie kareivių. Perversmo organizatoriai bėgo į Graikiją, slapstėsi JAV bazėje. Rezultatas liūdnas: 265 piliečiai žuvo, apie 2000 buvo sužeista, tūkstančiai karininkų ir teisėjų buvo atleista iš darbo arba areštuota. Kai kurie užsienio komentatoriai drįsta teigti, kad pučas buvo sąmoningai R. T. Erdogano leistas. Jis žinojo, kad tik maža kariuomenės dalelė išdrįs sukilti. Nuslopinus maištą, jo valdymas tik sustiprės, o visuomenė negalės kaltinti prezidento dėl augančios diktatūros. Apžvalgininkai turi netgi įrodymų, kad Turkijos slaptosios tarnybos 2015 metų spalį „žygyje už taiką“ susprogdino Ankaroje bombą, žuvo daugiau kaip 100 asmenų. Turkijos slaptosios tarnybos vadinamos „paslėptąja valstybe“, kuri yra giliai įsišaknijusi šios šalies visuomenėje. Ypač dėl jos veiklos kenčia kurdų politikai ir žurnalistai. Dėl kai kurių teroristinių aktų manoma, kad taip ruošiama pasaulio visuomenė Turkijos įsiveržimui į Siriją.

Rugpjūčio 21 dieną po mirtininko paauglio susisprogdinimo per vestuvių ceremoniją prezidento R. T. Erdogano pasakyti žodžiai reiškia kažką daugiau: „Buvo aišku, kad „Daesh“ (IS) pastaruoju metu turėjo tokią organizaciją Gaziantepe arba bandė pasidaryti erdvės sau. Buvo vykdyta ir įvykdyta daug intensyvių operacijų. Žinoma, mūsų saugumo pajėgos vykdys šias operacijas dar intensyviau (...). Kad ir iš kur ateina šis teroras, mums tai nieko nekeičia. Kaip valstybė mes panaudosime visą savo jėgą vieningai, petys į petį, kad kovotume su teroru kaip darėme liepos 15-ąją“. Parlamentas patvirtino vyriausybės nepaprastosios padėties įvedimą trim mėnesiams. Rugpjūčio 9 dieną iš svarbios Turkijos religinių reikalų agentūros jau buvo pašalinti iš viso 3672 tarnautojai. Ši agentūra, kurioje dirba apie 100 tūkst. tarnautojų, tvarko visus religinius reikalus, o jos biudžetas yra didesnis už kai kurių ministerijų. Ji prižiūri 80 tūkst. mečečių. Toks didelis skaičius atleistųjų ir suimtųjų rodo, kad R. T. Erdoganas padarė daug klaidų. Iš 208 diplomatų, atšauktų į Turkiją, 32 negrįžo. Tokie sukrėtimai neigiamai veikia ekonomiką.

Kokia situacija po liepos 15 dienos regione aplink Turkiją? B. Al Asado aviacija taikėsi bombarduoti nuosaikiuosius kovotojus, tarp kurių buvo ir JAV specialusis būrys. Turėjo pakilti JAV lėktuvai, kad šiuos paukštelius išbaidytų. Tai reiškia, kad kurdai, pilietinio karo pradžioje laikęsi neutraliai, dabar faktiškai kontroliuoja teritoriją ir jos nenori atiduoti alavitams arba Al Asadui. Chasakio mieste kovos tarp vyriausybinių pajėgų ir kurdų komunistų tai liaujasi, tai ir vėl įsižiebia. Čia kurdai irgi kovoja su „Islamo valstybės“ kariais. JAV parama ginklais ir patarėjais kurdams nepaprastai erzina R. T. Erdoganą, žinant, kad gali būti paskelbta kurdų valstybė. O jeigu Sirijos kurdai susijungs su Šiaurės Irako kurdais, tai susidarys pakankamai stipri valstybė ir sąjungininkė tų, kurie pripažins jų valstybės egzistavimą de jure. O Rusija remia kurdus ir drauge padeda priešintis Damaskui. Jau beveik metai, kaip Rusijos aviacija bombarduoja sukilėlius, bet ypatingų pergalių neturi. Alepo miestas padalintas, sukilėliai vis užima strateginius kelius bei vietoves.

Santykiai tarp Ankaros ir Vašingtono yra labai įtempti. Be to, Vašingtonas neskuba išduoti dvasininko F. Giuleno Turkijos teismui dėl esą jo organizuoto perversmo. JAV prezidentui Barakui Obamai R. T. Erdoganas skundėsi stebėdamasis, kaip galėjo amerikiečių generolas Džozefas Votela pasakyti, kad „Turkijos vyriausybė suėmė JAV sąjungininkus, kurie padėjo kovoti su terorizmu. Tarsi kiti nekovotų. Jūs klystate“. Kita proga prezidentas akcentavo, kad reikia išvalyti Turkijos pasienį nuo islamistų. Pentagonas svarsto, kad reikia iš Pietų Turkijoje esančios bazės Indžirlike 50 branduolinių bombų perkelti į kitą valstybę (greičiausiai į Rumuniją), nes Turkijoje nebesaugu. Vokietija vėl neoficialiai apkaltino Ankarą, kad ji remianti islamistus. Santykiai tarp Berlyno ir Ankaros pablogėjo, Vokietijos parlamentui pripažinus, kad 1915 metais Turkijos Osmanų imperijos vykdytos armėnų žudynės buvo genocidas. Liepos 31 dieną „Demokratinė platforma prieš perversmą“ organizavo minėjimą Kelne, palaikantį R. T. Erdoganą, tačiau Vokietijos valdžia, remdamasi Konstitucinio Teismo sprendimu, neleido tiesiogiai transliuoti R. T. Erdogano kalbos, kai jis norėjo kreiptis į turkus ir padėkoti už jų palaikymą.

Po pučo pablogėjo Ankaros ir Briuselio santykiai. R. T. Erdoganas reikalauja, kad už pabėgėlių iš Graikijos priglaudimą Europos Sąjunga (ES) suteiktų Turkijos piliečiams bevizį režimą ES šalyse. Ankaros derybos dėl įstojimo į ES yra įstrigusios. Taigi belieka atsigręžti į Rusiją. Vladimirui Putinui patiko, kad prezidentas R. T. Erdoganas atsiprašė dėl lėktuvo numušimo tiek Rusijos vyriausybės, tiek asmeniškai žuvusio piloto šeimos. V. Putinui pagerėję santykiai su tokia didele valstybe kaip Turkija padės pralaužti sankcijų blokadą.

R. T. Erdoganas siekia gelbėti pašlijusią savo šalies ekonomiką. Todėl Sankt Peterburge Turkijos prezidentas pareiškė: „Mes kartu su mūsų suinteresuotomis ministerijomis ir žinybomis imsimės reikalingų veiksmų, kad būtų užtikrintas Rusijos dujų tiekimas Europai“. O V. Putinas džiaugėsi, kad per derybas „aptarė stambius bendrus projektus – „Akkuyu“ atominės elektrinės statybos (Biujukedželyje) ir „Turkstream“ dujų tiekimo sistemos“. V. Putinas dar pagyrė „kolegas turkus – priešingai negu „South Stream“ projekte“. Taigi R. T. Erdoganas, siekdamas praktinės naudos, neišsižadėjo savo principų: greitai Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai garantavo, kad nepripažins Krymo aneksijos ir gins jos teritorinį vientisumą bei Krymo totorius. Tėvynėje vėl sakė, kad Sirijoje taiką galima pasiekti tik pašalinus B. Al Asadą iš valdžios. O ES lyderiams ir NATO R. T. Erdoganas vėl prisiekinėjo, kad Turkija buvo ir bus ištikima NATO sąjungininkė.

Taigi, politikoje reikia turėti kantrybės daugiau negu kalėjime ir neskubėti užtrenkti durų, bet stengtis išnaudoti savo draugą, o kartais net ir priešą bendriems tikslams, pirmiausia savo valstybės interesams. Tikėkimės, kad R. T. Erdoganas, kurio populiarumas turėjo susilpnėti, padarys tinkamas išvadas ir iš geležinio kumščio pereis į dialogo politiką, pripažins demokratines vertybes. Krymo totoriai atras jį kaip tikrą užtarėją, o Ukraina – kaip tvirtą sąjungininką kovoje už teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę.

Rytų Europoje iš Kremliaus pučia dar atšiauresni vėjai stipriais manevrais jau su savo sąjungininkais iš Azijos. Ukraina kabo ant plauko. Prie Pabaltijo valstybių sienų sutelkta 30 tūkst. kariuomenė aukščiausios parengties. Tikėkimės, kad daugiau Molotovo ir Robentropo paktų nebebus ir rugpjūčio 23 dieną vykęs JAV viceprezidento Džo Baideno susitikimas su Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentais duos pozityvių rezultatų gynybos srityje. Pratybų metu rusų kareiviai davė ultimatumus vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis NATO kariams pasiduoti.

Atrodo, kad ir vokiečiai jau atsibudo, įtraukdami Rusiją į Baltąją priešiškų valstybių knygą, sustiprino gynybinę bei civilinę gyventojų parengtį, sudarė bendrą Vokietijos ir Lenkijos gynybos vadovybę. Tad prašykime Tautų karaliaus Kristaus, kad sulauktume kitų metų. Šie mėnesiai yra patys neramiausi, nes ES ir JAV ponai mėgsta atostogauti, bet jie yra visada „susirūpinę“, kad V. Putinas savo partneriams už jų gerumą, atiduodant Gruzijos, Ukrainos, Moldovos teritorijų dalį, nepateiktų panašios dovanėlės.

© 2016 „XXI amžius“