Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Dvi lentos: atminimo ir užmaršties

Algimantas Zolubas

Vilniuje, Odminių gatvėje, ant namo pažymėto 10-uoju numeriu, 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui. Ant to paties namo 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui. Abu jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo mons. A. Svarinskas, autorius – architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė – skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.

Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka prel. M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu, iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į mons. A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: „Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“, todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto pasekme, skirta iškilios asmenybės užmarščiai. Kodėl mons. A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.

Lietuvos jūrų karininkas Ričardas Nakas

Ričardo Nako – ateitininko, Lietuvos jūrų karininko, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio – gimimo šimtmečiui

Aleksandras Sakas

Ričardas Nakas Breste su Ecole Navale aspiranto uniforma 1938–1939 metais

Ričardas Bernardas Nakas gimė 1916 m. liepos 31 d. Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava), vargonininko šeimoje. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dalyvavo tautininkų valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų veikloje.

1935 metais baigęs gimnaziją, Ričardas Nakas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 metais baigė Karo mokyklą, pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą.

1937 metų pabaigoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą norintiems studijuoti Prancūzijos karinio laivyno mokyklose. Ričardas Nakas, kaip geriausiai išlaikęs atrankos egzaminus (prancūzų kalba, istorija, geografija, matematika, mechanika, fizika), 1938 metų vasarą su Krašto apsaugos ministerijos stipendija buvo pasiųstas į jūrų karo mokyklą Ecole Navale Breste, Prancūzijoje.

Valstybės kūrėjai

Farmacininkas – tautos kultūros puoselėtojas

Inga Stepukonienė

Kazimiero Aglinsko gatvė Garliavoje Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kazimieras Aglinskas – viena garsiausių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Garliavos asmenybių. Tai buvo didžiulis savo krašto, gimtosios žemės ir tautos, jos kalbos mylėtojas, tėvynės patriotas, visas savo jėgas ir gyvenimą paskyręs tautinės dvasios žadinimui, lietuvių tautos gerovės kėlimui, knygnešių globėjas ir aušrininkas.

Kazimieras Aglinskas gimė 1851 metais netoli Garliavos įsikūrusiame Girininkų kaime, tuomet Pakuonio valsčiuje. Tėvai leido sūnų mokytis, nes tikėjosi, kad bus geras kunigas, tačiau veržlus jaunuolis nejautė tam pašaukimo ir atsisakė stoti į kunigų seminariją. Tai sukėlė didžiulį konfliktą šeimoje, po kurio tėvas atsisakė remti sūnų materialiai. Konflikto būta tokio, kad apie jį kalbėjo net garliaviečiai: prezidentas Kazys Grinius savo atsiminimuose mini faktą, jog vienas Garliavos gyventojas jam pasakojęs, kad „tėvai, norėdami Kazį išmokslinti kunigu, perniek išleidę tiek daug pinigų“, tačiau šis nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo nusistatymo. Baigęs penkias Marijampolės gimnazijos klases, kaip vienas geriausių mokinių buvo priverstas mesti mokyklą ir išvažiavo į Maskvą. Čia jam pavyko įsidarbinti tuo metu garsioje „Fereino“ vaistinėje, kurioje išdirbo trejus metus. Tuomet išlaikė egzaminus ir įgijo provizoriaus padėjėjo pareigybę. Tada išvyko dirbti į Petrapilį. Po poros metų vėl grįžo į Maskvą ir įstojo į Universiteto Farmacijos skyrių.