Žaizdos
kūne mūsų...

Nelietuviai – Lietuvai

Poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“

Laimutė DEBESIŪNIENĖ

Tarptautinio poezijos festivalio „Daugiakalbė Vilija“ dalyviai prie Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje. Antras iš dešinės – muziejaus direktorius Rimantas Šalna, dešinėje – Vladimiras Kolcovas-Navrockis

Adomo Mickevičiaus muziejuje vyko pirmasis tarptautinis poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“

Tarptautinio poezijos festivalio „Daugiakalbė Vilija“ dalyviai prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje

Šilutėje gimęs Viačeslavas Paseniukas literatūrinį kelią pradėjo būdamas 15 metų

Viačeslavas Paseniukas šiuo metu gyvena Ukrainoje, neramumų persekiojamoje Luhansko srityje

Rugpjūčio 6 dieną Vilniuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje, vyko pirmasis tarptautinis poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“. Jį surengti pasiūlė muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Šalna, o šią idėją perėmė ir įgyvendino humanitarinių mokslų daktarė Elena Suodienė (Lietuvos rusų susirinkimo klubas Kaune „Nadežda“) ir vilnietis dailininkas, ktaštotyrininkas, poetas Vladimiras Kolcovas-Navrockis (literatūrinis susivienijimas „Logos“).

Festivalio tikslas buvo suburti įvairiomis kalbomis rašančius Lietuvos poetus. Skambėjo eilės lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių kalbomis. Jas skaitė Jelena Šeremet, Ieva Achtajeva, Elvyra Pozdniaja, Valerijus Ivanovas, Regina Kanajeva, Ana Turanosova-Abras, Georgijus Počiujevas, Laima Debesiūnienė, Julė Kilčiauskienė, Alina Borzenkaitė, Giedrius Jocius, Valentina Skardžiuvienė ir kiti. Renginį ypač pagyvino bardas Vygantas Kazlauskas (jis dainavo netgi prancūziškai) ir viešnia iš Minsko Irina Semko (ji skaitė ištraukas iš japoniškų sonetų ciklo „Susitikimas su Čiurlioniu“), maloniai nustebino jaunosios kartos atstovai, dvidešimtmečiai poetai iš Pabradės, dabar Vilniaus universiteto studentai – istorikė Alina Borzenkaitė ir programuotojas Giedrius Jocius. Vaikinas netgi tiesiai išdrįso prisipažinti: „Kai nuo programavimo „važiuoja stogas“, rašau eilėraščius“.

Ruošdamasi festivaliui, prisiminiau Viačeslavą Paseniuką. Mus 2011-aisiais suvedė atsitiktinumas: aš internete skaičiau jo eilėraščius, o jis man parašė laišką. Rusiškoje poezijos svetainėje Stihi.ru tai – įprastas reiškinys. Mes bendravome lietuviškai, kalbėjomės apie lietuvių poezijos vertimus. Viačeslavas puikiai tai išmano, domisi ir man net nekilo mintis, kad jis ne Lietuvoje. Jis priklauso tai pačiai kartai kaip Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Nijolė Miliauskaitė.

Lietuviškame internete tada radau žinių apie Viačeslavą Paseniuką. Gimė 1949 m. gegužės 26 d. Šilutėje. Vaikystės ir jaunystės dienos bėgo Šilutėje ir Pagėgiuose, pirmą honorarą užsidirbo būdamas 16 metų, mokėsi Vilniaus ir Kaliningrado universitetuose, studijavo rusų kalbą ir literatūrą, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, kūrė poeziją, rašė literatūros kritikos straipsnius net trimis kalbomis (lietuvių, rusų, ukrainiečių), vertė. Sakė, kad tos trys kalbos jam vienodai brangios ir svarbios, nes iš mamos mokėsi kalbėti lietuviškai, iš tėvo – ukrainietiškai, o rusų kalba tapo jo profesija...

Dabar lietuviškas internetas tyli... Rusiškame radau, kad dirba ukrainiečių kalba leidžiamo literatūros žurnalo redakcijoje. Dar ir dabar jį susiranda buvę mokiniai iš Lietuvos, rašo laiškus... Visada galvojau, kad Viačeslavas Lietuvoje. Išsiunčiau kvietimą į festivalį, o jis vos po dviejų valandų atsišaukė iš Ukrainos, bet lietuviškai.

„Neapsakomai dėkingas už kvietimą. Poezija ir Lietuva, poezija ir Vilnius!

Bet... Nėra pakankamai sveikatos, nėra lėšų, netgi paso atitinkamo neturiu.

Gyvenu Rusijos okupuotoje Donbaso dalyje (20 km nuo fronto).

Tegyvuoja „Vilija – daugiabalsė, daugiakalbė ir daugiaspalvė“!

P.S. Ar bus tarp festivalio svečių Kornelijus Platelis?“

Juk būtume surinkę lėšų... Bet kelionė tikrai rizikinga, o pasas ukrainietiškas... Tai irgi daug ką sako...

Paprašiau, kad Viačeslavas leistų perskaityti jo laišką kaip sveikinimą festivaliui. Tada jis vėl parašė:

„S. Geda: „Buvau į Lietuvą išėjęs: ten paukščiai, moterys ir vejas...“ – pamenu šitas eiles nuo 1966-ųjų.

Paskutinį kartą buvau tėviškėj 1986-aisiais: Vilnius – studentiška jaunystė, Druskininkai – pas K. Platelį (žiūrėti Feisbuke), Kaunas – ten 1944-aisiais susitiko mano būsimieji tėvai, Žemaičių Naumiestis – motinos gimtinė, Šilutė ir Pagėgiai – manoji vaikystė...

Gal būtų geriau festivalyje perskaityti kokias nors iš mano eilių apie Lietuvą?“

Jis nurodė eilėraščių ciklą „Dviem balsais“.

Išreiškiau viltį, kad gal vis dėlto kada nors bent trumpam Viačeslavas sugrįš į Lietuvą, sakiau, kad joje yra laukiamas... Laiškų cituoti nedraudė, tačiau ir prašymą noriu įvykdyti...

Belieka viltis, kad Viačeslavas dar sugrįš į Lietuvą, kad skaitys savo eiles, nes yra čia laukiamas...

Kai kalbame apie lietuvių literatūrą, viskas aišku, nes tada turime mintyse literatūros tekstus, parašytus lietuviškai Lietuvoje ir už jos ribų. Ateina laikas prabilti apie Lietuvos literatūrą – ne tik tai, ką sukūrė Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys literatai lietuvių kalba, bet ir gyvenantys Lietuvoje įvairių tautų atstovai, rašantys savomis kalbomis, bei išeiviai iš Lietuvos (rašantys ne lietuviškai). Pagaliau ir lietuvių poetai ne visada rašo vien lietuviškai (Jurgis Baltrušaitis, Balys Sruoga, Oskaras Milašius, Adomas Mickevičius). Šis festivalis – svarbus įvykis Lietuvos kultūroje ir literatūroje. Jis padės suartėti Lietuvoje gyvenančioms tautoms. Manau, jog yra simboliška, kad festivalis vyksta Adomo Mickevičiaus muziejuje, kad jį organizuoja Universitetas... Belieka tikėtis, kad ši graži idėja bus tęsiama, o festivalis bus tradicinis...

Iš eilėraščių ciklo

„Dviem balsais“

Viačeslavas Paseniukas

2

Tik vieną kartą per metus,
Kai upių vandenys nušvinta,
Einu aš Lietuvon, einu, –
Įgaunu vis naujų jėgų,
Lyg būtų laikas sugrąžintas.

Čionai man miela ir smagu,
Kalba lietuvių skamba:
lyg duona, riekiama peiliu,
lyg pjūklas zvimbia garsiai.

Dar stovi stalas iš pušies,
Čia vasara parimus.
Atgyja vėl iš praeities
Prisiminimai gilūs.

Dar stovi stalas iš pušies –
Viduryje vaikystės –
Čia niekad nepritrūks vilties,
Visiems brangi draugystė.

Lemtis man davė dvi kalbas,
Jas prisiminti, nenutilti:
Jos man – kaip du tvirti sparnai,
Vis skatinantys kilti.

20

Aš Ukrainoj apie Lietuvą mąstau,
Atgal irgi minčių nutįsta kelias:
Galbūt tikrai aš daug ką praradau,
Beliko dvi nutrūkusios virkštelės.

Dviem šaknimis aš greitai prigijau,
Ėmiau gražiai šakotis kuo plačiau.
Yra dvi brangios šalys man, tačiau
Jau ašarų karčių nesulaikau.

Mane apninka niūrios mintys vis,
Sunku jas išsakyti žodžiais...
Kadais žaliavo sodas nuostabiai,
Dabar – šalikelės nuobodžios.

Tu kliedesį nostalgijos užgniaužk,
Naujovių stenkis niekad neieškoti –
Tik vienai motinai visad tarnauk
Ir jos mylėti niekad nenustoki.

Nuotraukos iš zeitglas.io.ua

© 2016 „XXI amžius“