Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šėtoniškų persekiojimų gija

Popiežius aukojo šv. Mišias už teroristų nužudytą kunigą

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas susikaupė maldai prie kunigo Žako Amelio atvaizdo

Tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat ir Lietuvoje, turinčioje garsųjį Kryžių kalną, gal nepakankamai dėmesio susilaukianti liturginė Šventojo Kryžius išaukštinimo šventė, prisimenant tikrojo Jėzaus kryžiaus atradimą Jeruzalėje IV amžiuje bei apmąstant šio svarbiausio krikščionybės simbolio, kaip išganymo įrankio ir gyvybės medžio, prasmę, naujai atsispindėjo popiežiui Pranciškui aukojant šv. Mišias už teroristų nužudytą prancūzų kunigą. Šios šventės dieną, rugsėjo 14-ąją, Šventojo Tėvo vadovautomis pamaldomis jo gyvenamųjų Šv. Mortos namų (Casa Santa Marta) koplyčioje, dalyvaujant piligrimams iš Prancūzijos, dar kartą buvo paminėta 85 metų kunigo Žako Amelio (Jacques Hamel) gyvybės auka, įvardijant ją kaip tikrą kankinystę. Du nusikalstamos ekstremistinės organizacijos – Islamo valstybės (ISIL) – nariai (migrantai iš Šiaurės Afrikos) liepos 26 dieną garbingą dvasininką brutaliai nužudė „in odium fidei“ (iš neapykantos tikėjimui) per patį Eucharistijos šventimą Ruano (Prancūzijos šiaurinio Normandijos regiono administracinis centras) priemiesčio Sen Etjen Diu Ruvre nedidelėje parapijos bažnyčioje. Šios tragedijos, sukrėtusios Prancūzijos ir visos Europos tikinčiuosius, paminėjimas Vatikane ypač prasmingas, prisimenant, kad XXI amžiuje vyksta krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose ir kitose pasaulio vietose, kokio dar nebuvo istorijoje. Statistika teigia, jog dabar kasdien kiekvieną valandą nužudomas bent vienas krikščionis (kasmet beveik 10 tūkstančių!) dėl savojo tikėjimo išpažinimo. Šis baisus, netgi genocido mastą siekiantis smurtas turi aiškų satanistinį bruožą ir tai turi sutartinai pripažinti visos religijos.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kanauninką Joną Navicką ir tragišką jo mirtį iki šiol mena viekšniškiai

Vytautas MALŪKAS

Kan. Jono Navicko kapas Viekšnių bažnyčios šventoriuje su tautodailininko Juozo Rušino pagaminta skulptūrėle, vaizduojančia Jėzų Kristų, suklupusį po kryžiaus našta

Mažeikių rajono Viekšnių miestelyje saugomas beveik dvidešimtmetį čia klebonavusio ir sovietų kolaborantų žiauriai iš gyvenimo patraukto kanauninko Jono Navicko atminimas. Jo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje esantis kapo antkapinis paminklas lyg priekaištauja mums visiems kalbėdamas Šventojo Rašto žodžiais: „Mano tauta! Ką aš Tau padariau?“ Šiemet nuo kunigo nužudymo dienos – 1941-ųjų birželio 27-osios – sukako 75 metai, tad viekšniškiai buvo susirinkę į jo žūties metinių minėjimą.

Nuo Smilgių iki Viekšnių

Kun. J. Navickas (Navakas) gimė 1864 m. birželio 19 d. Krinčino parapijos Smilgių kaime. Panevėžyje gyvenantis Povilas Zigmantavičius, kurio teta Barbora Zigmantavičiūtė buvo kunigo šeimininkė, teigia, kad kunigo šeima buvo tvarkinga ir pasiturinti. Būsimasis kunigas mokėsi Šiaulių gimnazijose, 1883 metais įstojo į kunigų seminariją. P. Zigmantavičiaus žiniomis, jis mokėsi ir Mintaujos (dabar Jelgava) kunigų seminarijoje. Kunigu J. Navickas įšventintas 1887-ųjų liepą ir paskirtas vikaru į Salaką. Po ketverių metų tapo Šiaudinės kuratu, o 1894 metais paskirtas Kriaunų, vėliau, nuo 1899 iki 1909 metų, Josvainių klebonu. Paskui klebonavo Kuršėnuose – iš ten 1924 metais paskirtas į Viekšnius. Čia, be klebonavimo, kartu ėjo Viekšnių dekano pareigas. 1928 metais tapo Telšių vyskupijos kapitulos kanauninku.

Vilčių išsipildymo belaukiant... arba Ką gali „Teofiliaus komanda“

Kernavėje, Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos koplyčioje, po renginio, skirto Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo pažinimui

Lietuva laukia dar vieno šventojo. 1987 metais, švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, popiežius Jonas Paulius II, dabar jau šventasis, sveikindamas Lietuvą, „padovanojo“ mums arkivysk. Jurgį Matulaitį, paskelbdamas jį Palaimintuoju. Titulas „palaimintasis“ dar neįeina į Visuotinės Bažnyčios kalendorių. Palaimintąjį paskelbiant šventuoju, reikia, kad jo užtarimu būtų įvykęs bent vienas stebuklas, o tam reikia labai daug mūsų maldų.

Šiuo metu Lietuva, o ypač Kaišiadorių vyskupija, su viltimi laukia Dievo tarno Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio altoriaus garbės. Gegužės 1 dieną sukako aštuoneri metai, kai nepriekaištingai paruošti beatifikacijos dokumentai pasiekė Romos Šventųjų skelbimo kongregaciją. Dabar mums belieka maldomis melsti Dangų mūsų vilčių išsipildymui.

Sektinas pavyzdys kiekvienam

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vyskupas jubiliatas Juozas Žemaitis MIC prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriaus

Rugpjūčio 30 dieną Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo Bazilikoje – ypatinga šventė: vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC minėjo 90-ąjį gimtadienį. Šv. Mišiose, kurios aukotos prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC altoriaus, dėkota Dievui už suteiktus gyvenimo metus, už Aukščiausiojo globotą tarnystę Dievui ir žmonėms.

Šv. Mišių aukai vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kartu meldėsi jubiliatas vysk. emeritas Juozas Žemaitis MIC, vyskupas ordinaras Rimantas Norvila ir septyni kunigai: šios parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas, kun. jubil. Ignas Plioraitis, kun. jubil. Vytautas Užkuraitis, kun. Jonas Katulis SJ, kun. jubil. Bronius Gimžauskas, kun. Vladas Luzgauskas, kun. jubil. Vytautas Kazimieras Pesliakas.

Pamoksle kardinolas Audrys Juozas Bačkis dėkojo Dievui už viską, ką jis padarė vyskupo Juozo rankomis. Pamokslininkas priminė ilgą jubiliato sielovadinę kelionę, prasidėjusią 1949 m. rugsėjo 25 d., kai jis buvo įšventintas į kunigus. Tuo sunkiu okupacijos metu kunigui reikėjo atlaikyti valdžios spaudimą ir išlikti Kristaus Žodžio skelbėju.

Šv. Mišių auka – padėka Dievui už gyvenimo 90-metį

Bendra nuotrauka prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos

Rugsėjo trečioji Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje buvo išskirtinė. Čia į 12 val. šv. Mišias rinkosi ne tik marijampoliečiai, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos vietų.

Šią dieną Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC kartu su artimiausiais jam žmonėmis paminėjo savo 90-ąjį gimtadienį. Į šią iškilmę atvyko didesnė dalis Lietuvos vyskupų: Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Eucharistiją kartu šventė ir 24 Vilkaviškio vyskupijos kunigai minėdami iškilų buvusio ganytojo jubiliejų.

„Pažangaus“ įstatymo grimasos

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai neseniai teko su kai kuriais uoliais tikinčiaisiais kalbėtis apie Seime įteisintą neadekvačiai liberalų Pagalbinio apvaisinimo įstatymo variantą, leidžiantį embrionų šaldymą, jie iš karto pasakė: „Turbūt per mažai meldėmės, ir todėl įvyko tai, ko visai nesitikėjome...“ Neabejotina, kad maldos galios neįmanoma įvertinti, nes sąmoningo kreipimosi į Viešpatį metu dangus tampa mūsų sąjungininku, ir mes pagrįstai su tikėjimu laukiame išklausytų maldų vaisių, ypač, kai Jo pagalbos prašo ne vienas asmuo, o nemažas būrys krikščionių, tikinčių, kad tik Visagaliui yra įmanoma taip apšviesti Seimo narių protus, kad jų priimami sprendimai uždegtų raudoną šviesą mirties civilizacijos brovimuisi...

Deja, taip neatsitiko, nes rugsėjo 14 dieną vos kelių Seimo narių persvara, tikėtina tų, kuriems, matyt, klaidingai apsispręsti padėjo rugsėjo 6 dieną Vilniuje lankęsi du liberalių pažiūrų Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos atstovai, atvykę iš Italijos, kurie viešai įtikinėjo ir ragino nepriimti gana nuosaikaus konservatyviojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, beje, kurį vetavo Prezidentė, ir buvo priimtas liberalusis įstatymas, kurio viena didžiausių ir nepateisinamų blogybių yra ta, kad bus galima embrionus šaldyti, tai yra leidžiama naikinti žmones, esančius pradinėje egzistencijos stadijoje, nes atšildant pusė visų embrionų žūsta. Nuoširdžios pagarbos susilaukia Seimo narys Rimantas Jonas Dagys, kuris posėdžių salėje, prieš balsuojant dėl minėto įstatymo, teigė, kad liberalesnis variantas įteisintų „perteklinių žmonių gaminimą“, jog žmogumi turėtų būti laikomas embrionas nuo pat spermatozoido ir kiaušialąstės susijungimo. Gindamas gyvybę, jis motyvuotai sakė: „Pasirinkimo teisė yra žymiai silpnesnis argumentas nei teisė į gyvybę, ir nė vienas iš mūsų negali prisiimti teisės eksperimentuoti su ta gyvybe“.

Valstybės kūrėjai

Tėvynės patriotas, švietėjas, literatūrologas, vadovėlių autorius

Lietuvių tautos, kalbos ir kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas, deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų

Inga Stepukonienė

Juozas Gabrys-Paršaitis

Šeima skiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams

Juozas Gabrys-Paršaitis gimė 1880 metais Garliavoje. Jo tėvas – Kazimieras Paršaitis, vedęs Gabrėnaitę nuo Lukšių. Kazimiero Paršaičio tėvas – Garliavos miestelio senbuvis, įsikūręs jame nuo to laiko, kai grafas Jozefas Godlevskis statė bažnyčią ir telkė žmones statybos darbams bei keliams tiesti. Tai – lietuviška šeima, turėjusi nedidelį namelį vadinamajame Jurzdike, baudžiauninkų ir neturtėlių kvartale (dab. J. Gabrio gatvė). Susituokęs su mylima mergina, Kazimieras Paršaitis įsikūrė tėviškėje. Šeima nebuvo pasiturinti, tačiau laikėsi tradicinių papročių ir įskiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams. Mažos lietuviškos gryčiutės įvaizdis liko vienas svarbiausių Juozo Gabrio-Paršaičio apsakymėliuose, gyvai iškilo prisiminimuose.

Vilniaus vyskupo Antano Pranciškaus Audzijonio atminimas Pasvalio krašte

Vlada Čirvinskienė

Kryžius Vilniaus vyskupui Antanui Pranciškui Audzijoniui Telžių kaime

Vilniaus vyskupas Antanas Pranciškus Audzijonis gimė 1836 m. birželio 13 d. Saločių parapijos (dabar Skrebotiškio parapija) Telžių kaime, Skrebotiškio valsčiuje. 1855–1859 metais studijavo Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Nuo 1860 metų dirbo vikaru Vilniuje, Šv. Jokūbo bažnyčioje, vėliau – Turgeliuose, Naujatrakiuose, Radaškonyse (dabar Baltarusija, Maladečinos r.) Apgynė teologijos disertaciją, jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Buvo Sankt Peterburgo dvasinės akademijos inspektorius, rektorius (iki 1884 metų), profesorius (nuo 1869 metų). Nuo 1889 metų iki mirties (1895 m. birželio 10 d.) buvo Vilniaus vyskupu.

Pasvalio katalikių moterų draugijos narės jau penkioliktus metus vasarą organizuoja kraštotyros dvasines konferencijas „ant ratų“ „Parymokim prie tėviškės slenksčio“. Šiemet konferencija skirta Vilniaus vyskupui, teologijos daktarui, profesoriui, pedagogui Antanui Pranciškui Audzijoniui. Konferencijos dalyviai ir svečiai pirmiausia rinkosi Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Juos maloniai pasitiko klebonas kun. Albertas Kasperavičius bei katalikės moterys. Maldomis ir giesmėmis pagerbtas šventoriuje palaidotų kunigų atminimas. Jų kapus papuošė uždegtos žvakelės.

Airijos lietuviai aiškinosi apie Lietuvos partijas

Kun. Egidijus Arnašius

Rugsėjo 16-osios vakarą atsiveria visų muziejų ir kitokių kultūrą gaminančių vietų durys ir per jas iki vėlyvos nakties į eterį transliuojama kultūros dvasia, kuria persigeria visi tuo metu esantys Airijoje, netgi tie, kurie apie kultūros naktį nieko nežino ir joje nedalyvauja.

Lietuviams vien kultūros neužteko. Jie nusprendė tą vakarą tvyrančią kultūros dvasią pagardinti dar ir politiniais prieskoniais. Buvo susiburta į dvi organizacijas – Lietuvių Tarptautinį Heraldikos Fondą (toliau – LTHF) bei Lietuvių Asmenų ir Bendruomenių Airijoje Sąjungą (toliau – LABAS), nes, kaip sakoma, kuo mūsų daugiau, tuo geriau. Susibūrę į LABAS lietuviai žengė kitą žingsnį – patykoję, kol visos pagrindinės Lietuvos partijos susirems tarpusavio kovoje artėjant rinkimams, ėmė ir išvogė (išviliojo, suagitavo) po vieną ar daugiau visų partijų atstovų, kad jau čia, smaragdo saloje, būtų galima stebėti vykstančias rinkimų batalijas ir kad tai būtų galima daryti gyvai, o ne per internetą ar televizorių.

Nelietuviai – Lietuvai

Poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“

Laimutė DEBESIŪNIENĖ

Viačeslavas Paseniukas šiuo metu gyvena Ukrainoje, neramumų persekiojamoje Luhansko srityje

Rugpjūčio 6 dieną Vilniuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje, vyko pirmasis tarptautinis poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“. Jį surengti pasiūlė muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Šalna, o šią idėją perėmė ir įgyvendino humanitarinių mokslų daktarė Elena Suodienė (Lietuvos rusų susirinkimo klubas Kaune „Nadežda“) ir vilnietis dailininkas, ktaštotyrininkas, poetas Vladimiras Kolcovas-Navrockis (literatūrinis susivienijimas „Logos“).

Festivalio tikslas buvo suburti įvairiomis kalbomis rašančius Lietuvos poetus. Skambėjo eilės lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių kalbomis. Jas skaitė Jelena Šeremet, Ieva Achtajeva, Elvyra Pozdniaja, Valerijus Ivanovas, Regina Kanajeva, Ana Turanosova-Abras, Georgijus Počiujevas, Laima Debesiūnienė, Julė Kilčiauskienė, Alina Borzenkaitė, Giedrius Jocius, Valentina Skardžiuvienė ir kiti. Renginį ypač pagyvino bardas Vygantas Kazlauskas (jis dainavo netgi prancūziškai) ir viešnia iš Minsko Irina Semko (ji skaitė ištraukas iš japoniškų sonetų ciklo „Susitikimas su Čiurlioniu“), maloniai nustebino jaunosios kartos atstovai, dvidešimtmečiai poetai iš Pabradės, dabar Vilniaus universiteto studentai – istorikė Alina Borzenkaitė ir programuotojas Giedrius Jocius. Vaikinas netgi tiesiai išdrįso prisipažinti: „Kai nuo programavimo „važiuoja stogas“, rašau eilėraščius“.