Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Likimai

Kunigas, žydų gelbėtojas, politinis kalinys

Kun. Antano Juškos (1906 04 24–1929 05 25–1991 02 15)  110-osioms gimimo metinėms

Kun. Antanas Juška su Panevėžio pavasarininkais

Pirmoje eilėje: kunigai Balčiūnas, Antanas Juška, Alfonsas Lipniūnas, antroje eilėje – kunigai Antanas Deksnys, Spurgis

Lietuvos katalikiškojo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio rajono vadas kun. Antanas Juška 1930 metais

Antanas Juška gimė 1906 m. balandžio 28 d. Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone. Antano tėvai – Juozapas Juška ir Domicelė Valaitė-Juškienė – buvo ūkininkai. Jiems gimė dar trys berniukai – Jonas, Pranciškus ir Povilas. Jonas ir Pranciškus mirė būdami kūdikiai. Tėvai buvo labai darbštūs, o tėvas turėjo gerą galvą ir auksines rankas. Kas tik ūkyje buvo reikalinga, pasidirbdavo pats, tik nesiėmė kalvystės ir siuvėjo amato. Nuolat patarnaudavo kunigams bažnyčioje ir ūkyje, pasistatė dailų, anais laikais madingą vienaukštį dviem galais namą su stikliniu prieangiu. Tais laikais jų namas buvo bene gražiausias Subačiaus miestelyje, gražesni tik klebonija ir špitolė.

1909 metais Juozapas ir Domicelė Juškos pirko didesnį ūkį Palėvenės parapijoje Pamarnakių kaime. Persikraustę į naują vietą tapo tikrais palėveniečiais. Antanuką atsivežė vos sulaukusį trejų metų. Pamarnakiai – kaimas 9 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio. Per kaimą teka dešinysis Lėvens intakas Marnaka. Atėjo laikas, kai Antanukui sukako septyneri ir reikėjo galvoti apie mokslus. Artimiausia mokykla buvo Palėvenėje, už 2–3 kilometrų. Todėl tėvai nutarė sūnų mokyti namie. O kas mokys? Brolis Povilas kasdien į mokyklą eina, tėvas laiko neturi. Jis tik elementorių nupirko. Kokie gražūs jame paveiksliukai... Antanuką ėmėsi mokyti motina. Ligi Kalėdų elementorių Antanukas išėjo kaip reikiant. O toliau? Toliau – didysis žinių šaltinis, – stora, stora maldaknygė! Motinai verpiant Antanukas šalia jos sėdėdamas skaito ir skaito. Jei žodį perskaito ne taip, motina pataiso. Motina rašyti nemokėjo, tėvas gal kiek ir mokėjo, tačiau vaiko mokyti nesiėmė. Taip praėjo visa žiema. Tuometinį žurnalą „Šaltinis“ Antanukas jau perskaitydavo ligi paskutinio puslapio. Kitą žiemą pakartodavo, ką buvo išmokęs pernai. Tėvai labai norėjo Povilą išleisti į mokslus, o Antanuką užsiauginti ūkininku. Išėjo priešingai... Devynerių metų Antanuką prileido Pirmosios Komunijos. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

1916 metais įsteigta Kupiškio keturklasė mokykla – progimnazija. Steigėjas – „Saulės“ draugija, iniciatorius – Kupiškio bažnyčios vikaras kun. Antanas Kripaitis.

Po metų, 1917-aisiais, Subačiuje atidaroma pradinė mokykla. Subačius Antanukui pažįstamas – juk ten gimė, ten daug jo giminių. Iki Subačiaus 8 kilometrai. Antanukas prašo tėvų, kad jį lestų į Subačių mokytis. Abu tėvai net klausyti nenori, atkalbinėja: pakelėje vokiečiai arklius atiminėja, nėra kuo apvilkti, apauti, reikės buto, reikės maisto įdėti, o namie visko trūksta... Tada Antanukui buvo 11 metų. Panaudodami visokius argumentus, tėvai atkalbinėjo, o Antanukas vis prašė... Tai tėtušiui ,tai motutei bučiuoja rankas, laukdamas palankaus sprendimo... Negelbėjo nei ašaros, nei pažadai... Pastebėjo Antanukas, kad motina lyg ir palankesnė prašymui. Glaudėsi prie jos kaip katinėlis. Pagaliau pakrypo ji Antanuko pusėn. Pradėjo užstoti, ginti ir galų gale tėvą perkalbėjo.

1917 metų ruduo Antanukui buvo ypatingas. Visos mintys skriejo į mokyklą. Atsisveikindamas aplakstė brangiausius kampelius. Šuniui Balčiui į ausį sakė: ,,Aš važiuoju mokytis. Lauk manęs“.

Mokslo siekti atvykęs apsigyveno pas Morkūnaites Subačiuje. Šeimininkė buvo labai gera, mylėjo visus įnamius kaip savo vaikus. Antanukas rytais vis bėgdavo patarnauti į bažnyčią. Patarnautojų visas būrys, vieni moka, kiti ne. Antanukas jautė savo vertę – jis mokėjo.

Pas šią šeimininkę Antanukas praleido 1917 metų žiemą ir 1918 metų rudenį. Mokykla buvo Marmako namuose. Mokinių buvo daugiau kaip 30. Mokytojas – gražus, jaunas, simpatiškas vyras Povilas Babickas – mylėjo vaikus. Antanukas pateko iškart į antrą skyrių – skaityti mokėjo, tik su rašymu buvę blogiau. Tačiau nuo kitų neatsiliko. Ir skaičiavimo pamokose prilygo kitiems. Mokėsi ir vokiečių kalbos. Vadovėlių neturėjo: skaitymo knyga „Mūsų dirva“, lietuvių kalbos gramatika, uždavinynas, vokiečių kalbos vadovėlis „Meine Fiebel“ – visi vadovėliai. Tikybos niekas nemokė. Mokytojas Povilas Babickas – nuoširdus, giliai tikintis katalikas – buvo Lietuvos karininkas, aukštuosius karinius mokslus baigęs Prancūzijoje.

Pradinėje mokykloje Antanukas mokėsi tik tą vieną žiemą. 1918 metų vasarą ruošė Antanuką į pirmąją Kupiškio progimnazijos klasę. Reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Paruošti egzaminams tėvas pasamdė Palėvenės vargonininką Četkauską. Jis lankė Palėvenę beveik kasdien, – atėjęs ryte patarnaudavo šv. Mišioms, paskui vyko pamokos – rašė, skaičiavo... Rudenį laikė egzaminus ir neišlaikė. Kaipgi išlaikys, kad nemokėjo dalybos. Pasirodo, nebuvo stiprus mokytojas.

Ką daryti? Jau pradėta kabintis į mokslus, reikia ir tęsti. Netoli Subačiaus miestelio, Paryžės kaime, savo tėviškėj, atsirado iš Rusijos grįžęs Kubilius. Tėvai paprašė, kad Antanuką pamokytų. Kubilius buvo baigęs kažkokią mokyklą ir prasilavinęs. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo prokuroru Panevėžy ir mokė tvirčiau. Mokslas truko iki pačių Kalėdų. Tais metais siautė šiltinės epidemija. Susirgo ir Antanukas. Pasveiko, tačiau buvo labai silpnas. Reikėjo važiuoti į Kupiškį vėl laikyti stojamuosius egzaminus (anais laikais į progimnaziją priimdavo du kartus per metus – rudenį ir po Kalėdų atostogų). Sausio pradžioje laikė egzaminus. Pasisekė. Priimtas į pirmąją klasę. Iš džiaugsmo nebejautė ir ligos. Sausio 7 dieną prasidėjo mokslas. Neramūs 1919 metai visur, Kupišky – dar neramesni. Vokiečiai, karą pralaimėję, traukėsi. Atėjo bolševikai. Turgavietėje dažnai vyko mitingai, gatvėse – demonstracijos. Vis dažniau pražygiuodavo raudonarmiečių būriai. Nepasirodydavo kai kurie mokytojai, slapstėsi ir kunigas Kripaitis. Tėvai suprato, kad mokymasis nebeįmanomas, kad tokiame sąmyšyje gali vaikas ir prapulti. Todėl Antanuką pasiėmė ir parsivežė į Pamarnakius. Taigi pirmoje klasėje mokėsi vos keturis mėnesius. Neramu buvo ir namuose. Per vasarą, kad galėtų rudenį tęsti mokslus, Antanuką apsiėmė pamokyti Ilgučių kaime Panevėžio gimnazijos mokinys Juozas Matuzevičius. Du kartus per savaitę mažasis Juška eidavo šešis kilometrus mokytis aritmetikos ir kitų dalykų. Matuzevičius pramokė gerai, nes Antanukas buvo perkeltas į antrąją klasę. Tik tada pasijuto tikru mokiniu. Pamokos vykdavo kasdien. Ir vėl pradėjo padangė niauktis, vėl prasidėjo neramumai. Lietuvon veržėsi lenkų legionai. Lietuvos Vyriausybė šaukė savanorius Tėvynės ginti.

Lapkričio pradžioje kelios dienos švenčių, mokiniai paleidžiami savaitei. Lietuvai ginti komitetas pakvietė mokinius per atostogas parinkti aukų Lietuvos kariuomenei – pirštinių, rankšluosčių, maisto produktų. Lapus aukoms rinkti išduodavo mokytojų kambary. Prisistatė ten ir Antanukas. Pažiūrėjęs į vaikišką Antanuko figūrą mokytojas galvą pakraipė – matyt suabejojo, ar duoti vaikui aukų lapą, tačiau davė. Taigi per atostogas jis apskriejo Terpeikių, Pamarnakių kaimus. Nė viename kieme aukų neatsakė, visi davė: kas lašinių gabalą, kas pirštines, kas kojines, kas sūrį. Ir nė vienas iš tokio rinkėjo nesijuokė, matyt, suprato pavojų Tėvynei.

1920–1921 metais mokslo metus užbaigė sėkmingai. 1921–1922 mokslo metais Antanas, jau ketvirtokas, tęsė mokslus ir organizacinę veiklą. Subūrė Kupiškio jaunesniųjų moksleivių kankliečių kuopą, kuri vienijo apie 70 narių. Tik užgulė rūpestis – būsimieji egzaminai pavasarį. Jam nelabai sekėsi geometrija, kituose dalykuose buvo pakankamai stiprus. Kupiškio bažnyčioje misijas vedė tėvas kapucinas Kazimieras Kudirka. Tada Antanas supratimo neturėjo nei apie kapucinus, nei apie kitus vienuolius. Buvo įdomu, kad tas kunigas pamokslininkas dėvi kitokius rūbus ir yra su barzda. Misijos truko savaitę. Kapelionas pasirūpino, kad tas kunigas su barzda pakalbėtų specialiai ir mokiniams. 1921 metų rudenį Kupiškio parapiją vizitavo vyskupas Pranciškus Karevičius, teikė ir Sutvirtinimo sakramentą. Tuo pasinaudojo ir Antanas. Nieko nesakęs tėvams, pasiprašė vyresnės klasės mokinį Petrą Šimonį sutvirtinimo tėvu, pasirinko Juozapo vardą. Gyvendamas Kupišky, Antanas nebuvo pasyvus bažnyčios lankytojas. Mokėdamas patarnauti šv. Mišiose, prisistatė zakristijoje ir tapo nuolatiniu ministrantu.

Atostogaudamas padėdavo tėvams ūkio darbuose, tačiau taip ir neišmoko nei arti, nei šieno pjauti. Prie tų darbų jo nesivesdavo, nes buvo menkas, nupiepęs mažakraujis berniukas. Antanas buvo silpnos sveikatos. Tėvai žinojo ir Antano paslaptį, kad jis nori būti kunigu. Progimnazijoje – paskutiniai metai. O kur paskui? Antanas tvirtai nusiteikęs – į seminariją. Tik draugams atvirai nesisakė. Bijojo, kad pradės pašiepti – vadins „kunigėliu“. Kodėl nori būti kunigu, Antanas atsakyti negalėjo, o širdis traukė ir viskas. Jau nuo vaikystės ilgais žiemos vakarais su broliu Povilu žaisdavo, brolis „aukodavo“ Mišias, o Antanas „patarnaudavo“ jam. Paskui Povilas „išpažinčių klausydavo“, „pamokslą“ sakydavo. O vis dėlto Povilas į kunigus neišėjo. Nenorėjo mokytis. Matyt, pats Dievas jam skyrė būti ūkininku.

Antanukui visą laiką mintys sukosi apie bažnyčią. Iš šakaliukų ar iš molio statydavo „bažnyčią“. Pupos, gilės buvo į bažnyčią einantys žmonės. Jie susirenka meldžiasi, procesijoje eina aplink bažnyčią. Jiems vadovauja Antanukas, sako pamokslą, moko juos.

Baigiamieji egzaminai išlaikyti. Rankose pažymėjimas. Anais laikais seminarijon priimdavo su keturių gimnazijos klasių cenzu. Užtat seminarijoje reikėdavo mokytis 7 metus. Treji metai, kad būtų baigtas pilnas gimnazijos kursas, įsigytas brandos atestatas, paskui ketveri metai teologijos jau universitete, diplominiai egzaminai, paskui šventimai ir jau esi kunigas.

1922 metų pavasarį Antanas nežinojo tų smulkmenų ir iš viso apie seminariją. Tik viena buvo aišku: be seminarijos niekas netampa kunigu... Taigi dabar didžiausias troškimas – patekti į seminariją. Savaitraštyje „Vienybė“ suradęs skelbimą, Antanas vasaros pradžioje pasiuntė rektoriui laišką su užklausimu, paskui ir antrą... Gavo atsakymą iš rektoriaus Jono Mačiulio-Maironio. Kupiškio klebonas kun. A. Kripaitis išrašė liudijimą ir palydėjo meiliais žodžiais linkėdamas įstoti ir būti geru kunigu.

Vyko egzaminai. Lietuvių kalbos raštu ir žodžiu egzaminavo profesorius Morkelis, – Antanas atsakė ir parašė ketvertui. Lotynų kalbos ir tikybos egzaminavo profesorius Kazimieras Paltarokas. Ateina inspektorius su ilgu sąrašu ir skaito priimtųjų pavardes. Išsižiojęs Antanas klausė, ar paminės jo pavardę. Priėmė! Ačiū Dievui! Iš džiaugsmo ištryško didelės ašaros. Septintame kurse – įvilktuvės. Iki gruodžio 7 dienos – Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventės – reikėjo pasisiūti sutaną. Antanui pasiuvo iš juodo motinos namuose austo milelio. Seminarijoje jis dalyvavo Šv. Tomo būrelio veikoje, ėmė reikštis spaudoje. Išleido laikraštėlį „Šviesos spinduliai“. Jame buvo spausdinami ir Antano eilėraščiai. Turėjo drąsos – nusiųsdavo savo eilėraščius „Žvaigždei“, „Varpeliui“, į Ameriką – „Giedrai“. Tėvai nupirko dviratį „Weltrad“, su kuriuo apkeliavo visą Lietuvą. Antanas dalyvavo ateitininkų jubiliejiniame kongrese Palangoje. Kitą vasarą su dviračiu lankė klierikus.

Lietuvoje buvo vykdoma žemės reforma. Dvarų žemės buvo dalijamos savanoriams. Palėvenės parapijoje trys didieji dvarai – Noriūnų, Aukštadvario ir Palėvenės. Aukštadvario kaime palei Lėvenį gavo sklypą buvęs savanoris Jonas Baranauskas. Jis tuo metu buvo studentas Kaune. Gautame sklype kūrėsi jo tėvai. Nuo tada Jonas tapo geriausiu Antano draugu. Su juo Palėvenėje išvystė jaunimo organizacijų veiklą. Pirmiausia subūrė angelaičius, pavasarininkų kuopa jau buvo įsteigta. Po vasaros atostogų klebonas visada parašydavo atestaciją ir paduodavo užklijuotame voke į rankas. Veiklą išvystė gana neblogai. Organizacine veikla buvo užimti visi sekmadieniai, Kalėdų ir Velykų atostogos. Antano dėka susibūrė Pamarnakių, Siaurių, Buivėnų, Terpeikių, Rudilių kuopelės. Į veiklą įtraukdavo moksleivius. Kiekvieną vasarą susirinkimai būdavo iškilmingesni, su plačia programa, lyg jaunimo šventė. Bažnyčioje vyko pamaldos, Šv. Komunija, salėje – paskaitos, pranešimai, linksmoji dalis, kapinėse – mirusiųjų paminėjimas. Viena tų švenčių buvo Antanui ypač atmintina, nes buvo suorganizavęs mažytę dainų šventę. Scenoje pasirodė dainininkai iš visų kaimo kuopelių. Tai buvo lyg konkursas. Paskui dainavo jungtinis choras, o dirigavo Antanas. Vasarą buvo suruošiami du vaidinimai – vadinamas klojimo teatras. Iš gauto pelno įsteigtas pavasarininkų knygynėlis. Taip dirbdamas su jaunimu Antanas įgijo geros praktikos, kuri vėliau pravertė dirbant parapijoje.

Buvo 1929 metai, gegužės 25 diena, šeštadienis prieš Sekmines. 24 jauni diakonai Bazilikos presbiterijoje sukniubo kryžiumi prieš priimdami kunigystės Sakramentą. Tarp jų buvo ir Antanas Juška. Jį teikė arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas. Primicijų diena Palėvenės bažnyčioje – birželio 16-oji, sekmadienis. Iškilmingai įvesdinamas į bažnyčią. Žengė prie altoriaus Antanas, lydimas klebono kun. Juozo Laurenčiko ir klierikų. Bažnyčia pilnutėlė žmonių. Po šv. Mišių Antanas teikė primicianto palaiminimą kunigams, klierikams, giminėms ir visiems buvusiems bažnyčioje. Teikdamas palaiminimą tėvui ir motinai, susigraudino, pravirko.

Vyskupas pageidavo, kad kuo greičiau, negaišdamas Antanas Juška užimtų vikaro pareigas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

1929 m. birželio 18 d. kun. A. Juška atvyko į Panevėžį ir pradėjo eiti vikaro pareigas Šv. Petro ir Povilo (Senamiesčio) bažnyčioje. Pirmiausia aplankė vyskupą, padėkojo už paskyrimą, paprašė palaiminti. Vyskupas priėmė labai maloniai, davė keletą patarimų. Tuo metu Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapija buvo didelė. Iki tolimiausių kaimų 12–15 kilometrų. Parapijiečių buvo apie 10000. Atvykęs dirbti į šią bažnyčią Antanas rado tik vieną vikarą, daug metų čia dirbusį kun. Povilą Paškevičių. Jis buvo labai malonus, draugiškas, geros širdies ir labai darbštus, geras jaunimo veiklos organizatorius. Gaila, kad kartu su juo teko dirbti vos kelis mėnesius. Apie Naujuosius metus kun. P. Paškevičius gavo paskyrimą klebonu į Žiobiškį. Išvažiavo gražiai palydėtas ir apverktas. Kunigas Antanas liko parapijoje vienas vikaras. Kai panevėžiečiai pirmą kartą pamatė kun. A. Jušką prie altoriaus ir išgirdo, sakė: „Mažas kaip vabalas, o balsu pripildo visą bažnyčią“. Per aštuonerius metus susipažino su visa parapija ir parapijiečiais, vaikais, jaunimu ir senais žmonėmis. Darbo labai daug. Be darbų bažnyčioje, dėstė tikybą mokyklose. 1930 metais Panevėžy mirė kun. J. Karbauskas, kalėjimo kapelionas ir tikybos dėstytojas berniukų vidurinėje Amatų mokykloje. Jo vietoje buvo paskirtas kun. A. Juška. Vadovavo ateitininkams, blaivybės draugijai, pavasarininkams, tapo Panevėžio „Pavasario“ kuopos dvasios tėvu. Šiuose organizaciniuose darbuose pasinėrė, tarsi paskendo. Jį pažinojo ne vien parapijos jaunimas su keliomis kuopomis ir kuopelėmis. Kunigo Antano priežiūrai buvo atiduotos pavasarininkų kuopos visose Panevėžio apskrities parapijose. Jis buvo laikraščio „Panevėžio garsas“ bendradarbis.

1933 metai buvo išskirtiniai Panevėžio Senamiesčio pavasarininkams, nes minėjo 15 metų veiklos sukaktį. Aikštėje priešais bažnyčią sumanyta pastatyti jaunimo šventojo globėjo Aloyzo statulą. Ją nulipdė garsus skulptorius Bernardas Bučas (Salomėjos Nėries vyras). Kainavo 1500 litų. Statant statulą į pamatus įmūrytas toks dokumentas: „Tūkstantis devyni šimtai trys dešimtys trečiaisiais, Šventaisiais metais, Panevėžio Senamiesčio (Šv. ap. Petro ir Povilo) parapijos Katalikiško jaunimo Federacijos „Pavasaris“ vyrų ir mergaičių kuopos, vyrų kuopos pirmininku esant Petrui Zalatoriui ir mergaičių kuopos pirmininkei esant Elzbietai Gumbinaitei, vadovaujant Dvasios Vadui kunigui Antanui Juškai, minint penkiolikos metų nuo įsteigimo kuopos jubiliejų ir pirmuosius metus atskiro vyrų ir mergaičių veikimo bei suorganizavimo Jaunesniųjų Pavasarininkų. Šią jaunimo Globėjo Šv. Aloyzo statulą statė Bernardas Bučas pavasarininkų ir gerosios visuomenės lėšomis“.

Deja, jai ten ilgai stovėti nebuvo lemta. Bolševikinė valdžia nustūmė nuo pjedestalo, įsakė nugabenti į šventorių. Ten stovėjo ant žemės, tik vėliau buvo užkelta ant neaukšto pjedestalo. Ir dabar stovi dešinėje šventoriaus pusėje. Užrašas – „Šv. Aloyzai, globok jaunuomenę“ – tapo maldos žodžiais daugelio lūpose iki šios dienos.

Kun. A. Juška dėstė tikybą vaikų prieglaudoje. Ja rūpinosi Šv. Vincento Pauliečio draugija. Kunigas aktyviai dalyvavo šios draugijos veikloje, pamilo prieglaudos vaikus, jie tapo tarsi savais vaikais. Jis pasekė kunigo Jono Bosko pavyzdžiu, pasiėmė globoti du berniukus ir davė pilną išlaikymą, leido į mokslus. 1934 metais kun. A. Juška lankėsi Lurde, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje.

Po intensyvaus aštuonerių metų darbo Šv. Petro ir Povilo parapijoje savąjį vikarą – kunigą Juškelę – su ašaromis išlydėjo panevėžiečiai.

1937 metų pavasarį kun. A. Juška skiriamas Troškūnų parapijos klebonu. Čia atvykęs rado nemažą bažnytinį ūkį – 26 ha geros drenuotos žemės. Ji gerai įdirbta, negali jos apleisti. Ūkiškų reikalų kunigas Antanas visiškai neišmanė. Taigi iš ūkio turėjo naudos tiek, kad prasimaitino pats, vikaras, samdoma šeimyna ir jo globojami vaikai. Troškūnuose jo globojamų vaikų sąrašas padidėjo. Jų susidarė apie 10. Parapijos žmonės juos vadindavo kunigo vaikais. Troškūnuose atidarė lietuviškų knygų parapijos knygyną-biblioteką. Po metų buvo 700 knygų ir 150 nuolatinių skaitytojų. Tai buvo pasipriešinimas lenkiškos kultūros invazijai. 1940 metais tas knygynas buvo uždarytas, knygos išblaškytos ar sunaikintos. Kunigas vadovavo Troškūnų senelių namams, darbavosi negailėdamas jėgų, buvo jaunas, energingas, tvarkingai administravo parapiją, lankė mokyklas, katekizavo vaikus, sakė pamokslus, neapleido bažnytinių organizacijų. Mažiausiai kunigas Antanas reiškėsi tvarkydamas ūkio reikalus. Ūkiškus darbus pavedė samdomiems darbininkams. Prasidėjo nauji vargai. 1940 metais į Lietuvą įžygiavo tarybinė armija – per Troškūnus važiavo, dundėjo tankai, patrankos, gurguolės, net žemė drebėjo. Kunigui Antanui ašaros riedėjo bežiūrint į tai. Pro bažnyčios langą kunigas matydavo, kaip baltaraiščiai veda žydus sušaudyti.

Karo metais čia jis slėpė žydę Fanią Kaganaitę-Ken, suorganizavo jai fiktyvius dokumentus Teresės Šlengytės vardu. Kun. A. Juška yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų, žydų globėjų. Kunigas labai jautriai išgyveno karo baisumus, širdį skaudėjo dėl nutrauktų katalikiškų organizacijų veiklos.

1945 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirtas Ramygalos klebonu. Atvykęs čia pamatė nudegusį bažnyčios bokštą, išsilydžiusius varpus, išdaužytus langus. Viduje tamsu, niūru. Matėsi, kad trūksta priežiūros. Čia, atrodė, kunigui bus sunku. Susigraudino apžiūrėjęs griūvančius trobesius: klojimas, daržinė, tvartai kiaurais stogais. Aplinkui tvoros išlūžusios, patvoriuose dilgėlių miškas. Čia jis nerado ir parapijos knygų, metrikų bei kitų raštų. Gal sąmyšio metu dingusios, o gal jos išvis nevestos...

Rugsėjo 23 dieną pirmą kartą kunigas Antanas įkopė į sakyklą Ramygalos bažnyčioje. Kalbėjo nuoširdžiai, be noro nustebinti ar patikti. Po Evangelijos užgiedojo choras, sutartinai, skambiai. Vargonininkas Romas Dovydėnas buvo pažįstamas jau nuo senų laikų, nes seniau darbavosi Palėvenėje. O liaudis klausėsi atidžiai. Kai atnešdavo aukų šv. Mišioms, jos buvo smulkutės. Tačiau kun. A. Juška nesiveržė praturtėti, jam visada buvo gana, kiek kas aukojo, tačiau tai charakterizavo žmones. O gal čia prastesnė, nederlinga žemė, mat kunigas vis lygino su troškūniečiais. Atstatyti nudegusį bokštą kun. A. Juškai nebeteko, tai padarė kunigai Petras Tarulis ir Albinas Pipiras.

Gyvenimas Ramygaloje kabojo lyg ant plauko. Neramios buvo kunigui dienos ir naktys. Žinios iš visur viena už kitą baisesnės – areštai, išvežimai, susišaudymai, lavonai aikštėj prieš bažnyčią, apsilankančių ašaros. Neteisingai apkaltintas bendradarbiavimu su naciais, 1949 m. balandžio 12 d. jis buvo areštuotas. Ypač žiauriai nuteistas 25 metus kalėti ir ištremtas. 1949–1956 metais kun. A. Juška praleido Taišeto, Omsko lageriuose, tiesė Cūno dujotiekį, dirbo Omsko naftos perdirbimo įmonės statybose. Kai jau buvo netekęs sveikatos, jo byla buvo peržiūrėta, bausmė sumažinta iki 8 metų. 1956 metų rudenį sugrįžo į Ramygalą. Pamatę sugrįžusį kunigą parapijos žmonės džiaugėsi. Tačiau daugelio pažįstamų kunigas neberado...

1956 m. gruodžio 9 d. oficialiai tapo Zarasų parapijos klebonu ir dekanato dekanu. Šioje parapijoje daug kalbančių lenkiškai. Kunigui Antanui pavyko parapiją suvienyti. Po kelerių metų pradėjo remontuoti bažnyčios vidų. Buvo išdekoruotos sienos, praplėsta aikštelė prie vargonų. Dekoravimo darbus vykdė dailininko Tamulio brigada. Buvo sunkūs laikai. Valdžia kunigo veiklą varžė visokiausiais būdais. Draudė krikštyti vaikus be gimdytojų raštu duoto sutikimo. Atlaidų šventėms pasikviesti kaimyną kunigą reikėdavo prašyti leidimo. Kaip norėjo rajono valdžia, taip terorizavo kunigą Antaną ir į atlaidus pakviestuosius kunigus kaimynus. Uždraudė skambinti bažnyčios varpais laidojant mirusiuosius, neleisdavo nešti karsto į bažnyčią. Lydint į kapines neleisdavo nešti kryžiaus, gedulingų vėliavų, kunigas negalėjo eiti procesijos priekyje.

Dirbdamas Zarasuose kun. A. Juška išugdė daug vikarų: Leoną Lukšą, Kazimierą Žeimį, Petrą Baltušką.

Sovietinei valdžiai nesiliaujant jį persekioti ir šmeižti, 1966 metais jis parašė prašymą, kad būtų perkeltas į nuošalią Švedriškės (Ignalinos r.) Šv. Jono Krikštytojo parapiją.

Parapijos reikalai, bažnytėlės tvarkymas – kunigo Antano nuolatinis rūpestis, kasdienis darbas. Visur dirbo pats vienas. Tarnautojų nebuvo. Neturėta pinigų jų atlyginimams. Buvo atvejų, ypač žiemą, kai eidavo prie altoriaus pats vienas. Kunigas bažnyčią atrakindavo ir užrakindavo, tvarkydavo ant altorių žvakes, pasišluodavo grindis. Taip darbavosi daug metų. Jokių atostogų kun. A. Juška neprašė ir neturėjo. Jo poilsis buvo meškeriojimas ežere, grybavimas  miškuose. Tačiau sveikatai silpstant teko atsisakyti ir tokių atostogų.

Švedriškėje kun. A. Jušką ne kartą lankė  arkiv. Julijonas Steponavičius, vysk. Romualdas Krikščiūnas, vysk. Juozas Preikšas, vysk. Antanas Deksnys iš Vokietijos, vysk. Paulius Baltakis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai buvo kunigui šviesūs pragiedruliai tolimame užkampyje.

1976 m. sausio 27 d. kaip Švedriškės klebonas dalyvavo Daugailiuose (Utenos r.) laidojant tuo metu seniausią Lietuvos kunigą Juozapą Čepėną (1880–1976) ir per laidotuves sakė pamokslą. 1979 metais paminėjo savo auksinį kunigystės jubiliejų.

Ligos pradėjo vis dažniau varginti, seko jėgos. 1989 metais, pragyvenęs 23 metus Švedriškėse, kunigas parašė raštą vyskupui, prašydamas jį atleisti iš parapijos klebono pareigų. Antrąją Kalėdų dieną gavo jo raštą: „Jums pageidaujant esate atleistas iš Švedriškės bažnyčios klebono pareigų ir paskirtas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altaristu. Už ilgametį ir uolų darbą įvairiose pareigose eilėje parapijų teatlygina teisingas Dievas ir tesuteikia sveikatos bei energijos dar ilgai darbuotis Bažnyčios gerovei. Panevėžio vyskupijos Kurijos, tikinčiųjų, taip pat ir savo vardu Jums nuoširdžiai dėkoju. Vysk. J. Preikšas“. Kun. A. Juška sugrįžo į savo pirmąją  parapiją. Jis labai jautriai sutiko Nepriklausomybę, išgyveno dėl 1991metų sausio įvykių. Mirė 1991 m. vasario 15 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžyje, kunigų kapinėse. Už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žmones 2001 metais kun. A. Juška apdovanotas Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi po mirties.

Tai – tik maža dalelė to, kas parašyta apie šį garbingą žmogų, kunigą. Neįmanoma keliuose puslapiuose aprašyti jo asmenybės kuklumo, nuoširdumo, patriotizmo, pagarbos kitam asmeniui, pamaldumo, sąžiningumo, darbštumo, patirtų kančių tremtyje. Tai – tikras kunigas, turėjęs pašaukimą iš vaikystės.

Parengė Aldona Ramanauskienė

© 2016 „XXI amžius“