2016 m. spalio 14 d.    
Nr. 38
(2206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Likimai

Iš rezistencijos kovotojų ir rėmėjų gyvenimo istorijų

Inga Stepukonienė

Leonas Donatas Mozūraitis

Liuda Kelpšienė

Liuda Kelpšienė gimė 1930 metais. Jos šeima gyveno Surdegio kaime, Panevėžio rajone. Tėvai – Emilija ir Jonas Kaminskai – buvo pasiturintys žmonės, turėjo 20 ha žemės ir didelę parduotuvę, kurioje prekiauta visais būtinais reikmenimis: maisto produktais, žibalu, medžiagų rietimais, vinimis, varžtais, konditerijos gaminiais. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Ona, Emilija, Povilas, Liuda, Birutė, Antanas, Angelė ir Algis.

Prasidėjus bolševikų okupacijai, iš šeimos atimta parduotuvė, beveik pusė žemės, o turimos dalies nebebuvo kam dirbti, nes trūko darbininkų.

1947 metais enkavėdistai areštavo brolį Povilą, kuris turėjo draugų būrelį, neprijaučiantį sovietams. Povilas buvo išvežtas į Kupiškio kalėjimą, vėliau nuspręsta jį perkelti į Panevėžį. Atvežus į miesto stotį, naktį tarp vagonų jis ištrūko. Pabėgo į mišką pas partizanus – tapo Šarūno apygardos Algimanto būrio kovotoju Svyruokliu. Partizanavo neilgai, apie pusę metų. Žuvo 1947 m. kovo 1 d. kartu su savo draugu, su kuriuo sušalę susikūrė lauželį. Ši liepsna išdavė enkavėdistams vyrų buvimo vietą. Jie buvo nušauti. Kūnai numesti ant grindinio Surdegyje, tačiau partizanai juos pavogė ir slapta palaidojo Rūkiškio miške, o šią vietą ženklino prie medžio prikaltas Nukryžiuotasis. Kapą nuolat prižiūrėjo vietinė kaimo senutė.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija