Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Iš rezistencijos kovotojų ir rėmėjų gyvenimo istorijų

Inga Stepukonienė

Leonas Donatas Mozūraitis

Liuda Kelpšienė

Liuda Kelpšienė gimė 1930 metais. Jos šeima gyveno Surdegio kaime, Panevėžio rajone. Tėvai – Emilija ir Jonas Kaminskai – buvo pasiturintys žmonės, turėjo 20 ha žemės ir didelę parduotuvę, kurioje prekiauta visais būtinais reikmenimis: maisto produktais, žibalu, medžiagų rietimais, vinimis, varžtais, konditerijos gaminiais. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Ona, Emilija, Povilas, Liuda, Birutė, Antanas, Angelė ir Algis.

Prasidėjus bolševikų okupacijai, iš šeimos atimta parduotuvė, beveik pusė žemės, o turimos dalies nebebuvo kam dirbti, nes trūko darbininkų.

1947 metais enkavėdistai areštavo brolį Povilą, kuris turėjo draugų būrelį, neprijaučiantį sovietams. Povilas buvo išvežtas į Kupiškio kalėjimą, vėliau nuspręsta jį perkelti į Panevėžį. Atvežus į miesto stotį, naktį tarp vagonų jis ištrūko. Pabėgo į mišką pas partizanus – tapo Šarūno apygardos Algimanto būrio kovotoju Svyruokliu. Partizanavo neilgai, apie pusę metų. Žuvo 1947 m. kovo 1 d. kartu su savo draugu, su kuriuo sušalę susikūrė lauželį. Ši liepsna išdavė enkavėdistams vyrų buvimo vietą. Jie buvo nušauti. Kūnai numesti ant grindinio Surdegyje, tačiau partizanai juos pavogė ir slapta palaidojo Rūkiškio miške, o šią vietą ženklino prie medžio prikaltas Nukryžiuotasis. Kapą nuolat prižiūrėjo vietinė kaimo senutė.

1947 metais iš Surdegio buvo ištremtos dvi šeimos: Kaminskai ir Paštukai. Liuda, kuriai tuomet buvo 17 metų, liko Lietuvoje – jos likimas pasuko kiek kitokiais vingiais. Kartą po Žolinės viešint pas žmones netikėtai apsilankė du ginkluoti vyrai – Troškūnų partizanai. Jie patikrino, kas tokie susirinko pas šeimininkus. Kai jų dukrai teko pristatyti Liudą Kaminskaitę, vienas iš partizanų pasisakė pažįstąs ją ir jos tėvus, parduotuvės savininkus. Po šio nutikimo viena iš viešėjusių tąkart merginų enkavėdistams papasakojo, kad partizanai bendrauja su Kaminskaite, kad ji gali būti vieno jų mylimoji. Liudą netrukus areštavo, išvežė į Kupiškį, tardė, nuolat klausinėjo apie partizaną Stanevičių, kamantinėjo apie ryšius su šiuo jaunu žmogumi. Liuda teigė nieko apie jį nežinanti, ir iš tiesų tebuvo mačiusi tą vienintelį kartą gyvenime. Kupiškio tardymo izoliatoriuje jai teko praleisti visą savaitę nei valgiusiai, nei gėrusiai, nes enkavėdistai nieko nedavė. Mergina dažnai prašydavosi į tualetą ir, ten eidama, dairydavosi, vertindama aplinką, stengdamasi įsižiūrėti užtvaras, sargybinių stovėjimo vietas, nes nusprendė bėgti. Ją tardęs majoras rusas buvo žiaurus, neleisdavo net kameroje sėdėti laisvai – liepdavo kojas pariesti po savimi. Liuda po savaitės jautėsi prislėgta, iškankinta, jai buvo sunku suvokti, kaip žmonės kalėjime gali iškentėti metų metus.

Po kurio laiko iš antro aukšto tardymo patalpos ją nuvedė į pirmąjį aukštą. Majoras iš tardymo kambario išėjo į greta esantį, ir buvo girdėti vartomų lapų šnarėjimas – jis skaitė kažkokias bylas, ieškojo duomenų ar juos tikslino. Liuda netikėtai puolė prie lango, atkabino jo kablius ir šoko laukan. Buvo ankstyvas rytas, vos švito. Budėjęs kareivis buvo prisnūdęs ant kėdės ir nieko negirdėjo. Majoras tebevartė bylas kitame kambaryje. Liuda basa, beveik be rūbų – mūvinti vienu sijonėliu – iš visų jėgų puolė bėgti daržais, pakiemiais miško link. Matė, kaip virš laukų kilo saulė, moterys vedė į laukus ganyti karves. Skuodė uždususi, net seilių burnoje nejausdama, nes žinojo, kad, jeigu ją vysis, nušaus. Majoras greičiausiai ilgokai skaitė ir to laiko jai užteko, kad įbėgtų į mišką. Čia jau pradėjo žingsniuoti, nes jėgų daugiau nebuvo. Pasuko Surdegio link. Netikėtai pamatė keliu dviračiu važiuojantį tėvą – jis jai vežė maisto į kalėjimą. Žvalgydamasi atgal, jam papasakojo, kaip tardyta, ko klausta, kaip pabėgusi. Maždaug už 20 kilometrų nuo Kupiškio abu jie sustojo pas pažįstamus žmones, ji nusiprausė, apsirengė. Ten ir pasiliko kuriam laikui slapstytis. Enkavėdistai jos ieškojo visoje apylinkėje.

Tėvus ištrėmė tų metų žiemą, trečią šv. Kalėdų dieną. Liuda ėjo iš vienų žmonių pas kitus. Trėmimai ir persekiojimai intensyviai stiprėjo. 1948 metais buvo sunku rasti kur apsistoti, nes dauguma partizanų ir jų rėmėjų ūkininkų atsidūrė Sibire, likę žmonės buvo labai įbauginti. Todėl ji pajuto, kad kitos išeities nebėra, kaip tik pasitraukti į mišką, pas partizanus, į žuvusio brolio būrį. Jame veikė daug pažįstamų gimtojo kaimo jaunuolių ir vyresnių vyrų. Velonis, Merkys buvo artimi brolio Povilo draugai. Liuda nebijojo mirties, buvo pasiryžusi viskam. Todėl atėjusi į būrį iškart paprašė ginklo, kuriuo reikalui esant galėtų nusišauti. Likimas gana greitai pateikė šitą išbandymą.

Miške buvo praleidusi daugiau nei pusę metų, apsiprato su ta realybe. Sąlygos buvo sudėtingos: ilgi kilometrai girių takais, nakvynė brezentinėje palapinėje arba lauke prie laužo, šaltis, elementarių buitinių, higieninių sąlygų stygius. Ant nugaros pradėjo kilti skaudančios votys. Kurį laiką buvo prisiglaudusi Baltrūno sodyboje. Rugpjūčio 6 dieną maždaug 15 enkavėdistų būrys apsupo jo namus. Šeimininkas sušuko, kad kareiviai supa sodybą, liepė šokti per langą. Liuda bėgo link miško, ją vijosi. Iki girios buvo likę apie 200 metrų. Ją pašovė, sužeidė šoną, tačiau ji nesustojo. Vis dėlto pajuto, kad jėgos senka, trūksta oro ir daugiau bėgti nebepajėgia. Mintyse kvietėsi Dievą ir staigiai atlaužusi ginklo saugiklį, paspaudė gaiduką. Tačiau ginklas nesuveikė. Stribai buvo jau už dešimties metrų. Dar kartą ji bandė nusišauti – ginklas tylėjo. Tada pajuto smūgį į galvą ir, paplūdusi krauju, krito ant žemės. Enkavėdistai ir stribai juokėsi.

Buvo nuvežta į Anykščius, tardyta pusę metų. Kamerose teko būti basai, vilkėjo tik kelnes ir švarkelį. Nebuvo kam atnešti būtinų daiktų bei maisto, nes artimieji visi ištremti. Neturėjo šukų, sėdėjo išsidraikiusiais plaukais. Į šią banditką ėjo žiūrėti visi tardymo izoliatoriaus darbuotojai rusai: tardytojai, prižiūrėtojai, kareiviai. Jiems buvo baisiai neįtikėtina pamatyti 17 metų rezistentę, kuri veikė būryje ir bandė du kartus šauti į save. Pamatę stebėdavosi, nes jauna banditė jiems atrodė kitokia nei jie įsivaizdavo.

Vienas vyresnis sargybinis buvo pasižymėjęs nuopelnais frontovikas, žydų kilmės. Jis mėgo šnekinti moteris, dažnai kartodavo: ,,Oho, tu į save šovei!“ Galiausiai pasakė, kad rytojaus dieną paimsiąs ją prinešti vandens iš šulinio prižiūrėtojų maudynėms pirtyje. Liuda supratusi, kad jis turįs blogų kėslų ir pasiryžo nepasiduoti. Ryte iš tiesų prižiūrėtojas liepė jai eiti vandens, bet ji pakilo kartu su vienoje kameroje kalėjusia moterimi Brone Baltrėniene. Enkavedistas neprieštaravo, bet užkurti pirtį liepė ateiti vienai.

Moterys atnešė po kelis kibirus vandens ir paprašė pridegti cigarus joms. Kai prižiūrėtojas bandė tai padaryti, Baltrėnienė pylė jam į akis iš anksto pasiruoštų pelenų, šoko pro užtvaras ir pabėgo. Liudą prižiūrėtojas greitai čiupo už atlapų, bet ji išsprūdo susigrūmusi, tačiau pabėgti pro užtvaras jau nespėjo, nes prižiūrėtojas iškart suriko ir sukėlė didžiulį skandalą. Akimirksniu kieme prisigrūdo kareivių, net nespėjusių užsisegti kelnių, apsiauti batų. Liuda pasislėpė tualete. Kareiviai blaškėsi po kiemą, apylinkę, bet jos nerado, nes niekas nesumanė ieškoti tualete. Tačiau iš jo trauktis ir bėgti merginai nebuvo kur, nes išėjus tuoj atsidurs sargybinio rankose. Ją rado, kai pradėjo vesti kalinius į tualetą.

Keista, bet tardytojas Virščiukinas, kuris buvo labai žiaurus – po jo tardymų vyrus išvilkdavo negyvus – jos nemušė, o liepė vesti į kamerą. Ten atėjo ir pelenais žlibintas prižiūrėtojas, griebė ją purtyti, bet Liuda stipriai kirto jam atgal – patyčioms ir smurtui niekada, jokiomis aplinkybėmis negalėjo pasiduoti.

Iš Anykščių išvežta į Panevėžį. Čia gavo kažkieno nuklypusius batus. Laukė teismo nuosprendžio. Jis turėjo įvykti Maskvoje, nes ji byloje tebuvo viena dalyvė, be jokių liudininkų ar painių įvykių. Atėjo sprendimas – 10 metų specialaus politinių kalinių lagerio. Tardytojas palydėjo su nuostaba – tokia jauna.

Buvo išvežta į Komi ASR, moterų lagerį. Nuo pirmos dienos išsiskyrė savo drąsa ir nenuolankumu bet kokiai neteisybei, priverstiniam darbui. Visuomet stengėsi apsiginti kaip ir Jadvyga Bieliauskienė – viena iš bičiulių lietuvių, su kuria kartu iškalėjo ketverius metus. Greitai išmokusi rusų kalbą, glaudžiai bendravo su kartu kalinčiomis rusų inteligentėmis, kurių dauguma turėjo aukštąjį išsilavinimą, ukrainietėmis iš vakarų Ukrainos, latvėmis ir estėmis. Su latvėmis susikalbėdavo savo ir jų kalba, daug dainuodavo – dėl to net buvo pramintos ,,dainuojančia brigada“. Pateko tarp moterų, kurios jautė savo savigarbą ir buvo vieningos, nepaklusnios prižiūrėtojams. Jei einant į darbą kolonoje kuri susijuokdavo, šie liepdavo visoms kartu gulti į balą. Jos susikibdavo tvirtai rankomis, stovėdavo ir neguldavo. Tada prižiūrėtojai bandydavo ištraukti po vieną iš kolonos, siekdami nušauti, tačiau jos taip stipriai laikydavosi įsitvėrusios viena kitos, kad sutraukyti grandinės niekam nepasisekdavo. Tai buvo maištingų ,,neklaužadų“ būrys.

Liuda laikydavosi savo tvirtų nuostatų ir darbe: dirbo ne tiek, kiek reikalavo pavergėjai, bet kiek galėjo. Maištavo šia prasme ir kitos moterys. Liuda dažnai ginčydavosi, nesistengė dirbti daugiau, nei leidžia jėgos. Sakydavo prižiūrėtojams, kad atvažiavo į Sibirą ne darbų dirbti, bet atbūti jai skirto trėmimo laiko, arba paaiškindavo: įrankį atnešė po pietų, neturėjo kuo dirbti. Yra pasitaikę ir karceryje pasėdėti. Bet niekada nepasidavė.

Po Stalino mirties, ketverius metus iškalėjus lageryje, buvo išvežta pjauti miško. Perkelta į Karagandą, Kazachijos SR. Ten arkliai vadžiomis užkliudė koją ir ji lūžo. Gydytojas gruzinas šiaip taip sudėjo kaulus, suveržė, bet, matyt, nelabai gerai. Ligoninėje norėta operuoti, bet ji atsistojo ir pradėjo eiti. Su sunkumais stengėsi kovoti kiek įmanydama.

Lageris ir gyvenimas tremties zonoje – sunki patirtis jaunai merginai. Liuda pastebėjo, kad su ja buvusios tremtinės daugiausia buvo jaunos, kurioms gyvenime reikėjo būti visai kitur. Deja, likimas joms lėmė dramatiškus išbandymus. Teko matyti itin skaudžių mirčių. Vienai ukrainietei mergaitei buvo liepta krauti į mašinas išdegusį šlaką. Kartą tas šlakas krito ir prispaudė ją prie mašinos. Jauna ir graži mergaitė mirė iškart.

Kitai tremtinei, lenkaitei, teko susiginčyti dėl kažko su sargybiniais. Jei kalinys pereidavo draudžiamą zoną, sargybiniai turėjo teisę į jį šauti. Mergina neperėjo šios zonos, bet ginčijosi vis karščiau, ir saugotojas ją visų akivaizdoje nušovė.

1956 metais komisijai iš Maskvos peržiūrint tremtinių bylas, Liuda Kaminskaitė buvo išlaisvinta. Tuo metu ne visiems ištremtiesiems teko ši laimė – kai kurie jų buvo dar palikti kalėti. Tai buvo itin skaudūs išgyvenimai. Išėjusi į laisvę, Liuda išvyko į Tomską, Baturino apskritį, kur buvo ištremti jos tėvai. Į Lietuvą jie sugrįžo kartu. Tėvelis niekada negavo jokios pensijos, nes buvo sibirietis. Mama nugyveno ilgą gyvenimą, 90 metų, ir visuomet labai laukė Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinio jungo valandos. Deja, šito sulaukti nebuvo lemta – mirė likus dešimčiai dienų iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau atgimstančią Lietuvą matė.

Iš Tomsko Liuda grįžo ne tik su tėvais, bet ir su sutiktu jaunu žmogumi, tapusiu jos vyru – Romu Kelpša. Jis ilgus metus išgyveno tremtyje su jos šeima. Lietuvoje, Tabariškių bažnyčioje, abu susituokė. Šeima apsistojo Garliavoje. Susilaukė keturių vaikų: Valdo, Sauliaus, Jauniaus ir Viktorijos.

Gyvenimas sovietmečiu tėvynėje nebuvo lengvas. Nuolat bendravo su Jadvyga Bieliauskiene, katalikų kunigais rezistentais, sugrįžusiais tremtiniais. Sūnus Saulius tapo aktyviu pogrindininku, Lietuvoje platino Katalikų Bažnyčios Kroniką. Sūnus Valdas kelerius metus vežiojo kunigą Zdebskį, kai tarybiniai milicijos pareigūnai atėmė iš kunigo leidimą vairuoti. Dukra Viktorija mokykloje atsisakė stoti į komjaunimą, nes tai prieštaravo jos įsitikinimams. Jaunius aktyviai siekė savo tikslo – tapti katalikų kunigu. Kelpšų namus nuolat sekė sovietinis saugumas. Vienas iš labiausiai sovietines struktūras erzinusių momentų – gilus ir nuoširdus visų šeimos narių tikėjimas į Dievą, taurus jų religingumas ir karštas patriotizmas, didžiulė Tėvynės meilė.

Artimųjų, rezistencinio judėjimo kovotojų mirtis, persekiojimus, Sibiro lagerius iškentusiai moteriai buvo lemta išgyventi ir brangaus vaiko netektį – 2012 metais mirė sūnus Saulius Kelpša.

Sūnus Jaunius tapo garsiu kunigu, gyvena JAV, Čikagoje. Dukra Viktorija – dviejų sūnų motina. Sūnus Valdas – mamos globėjas namuose.

Leonas Donatas Mozūraitis

Gimė 1936 metais Šakių rajone, Plieniškių kaime. Iš jo gimtojo kaimo į partizanus išėjo devyni vyrai, tarp jų – Jonas ir Antanas Aštrauskai, Juozas Totoraitis, Augustinas Butkus. Tėvo – Petro Mozūraičio – namuose, Kregždančių kaime, Kidulių valsčiuje, buvo partizanų bunkeris. Jame slapstydavosi Aštrauskai, Jono žmona Marcelė Aštrauskienė. Po karo jų namuose glaudėsi visa Aštrauskų šeima, pabėgusi iš savo sodybos, baimindamasi tremties.

Apie 1947 metus Aštrauskams reikėjo bunkerio, jie prašė pagalbos. Kadangi Mozūraičiai gyveno prie miško, ten jiems buvo labai patogi vieta. Tėvas priėmė, kluone po šaline įrengė slaptavietę. Kartą užplūdo enkavėdistai, badė šalinę, bet partizanų nerado. 1948 metais tikrinimai pasidarė labai dažni. Užėjus garnizonui, tėvas kartą buvo stipriai sumuštas su šautuvų šampalais. Negalėdavo pasilenkti, jam labai skaudėjo nugarą. Gulėjo lovoje net du mėnesius. Didelius šunis, kurie lodavo, stribai pamiškėje pakorė.

Vėliau tėvas su Aštrausku įrengė bunkerį Žalgirio miške, už 300 metrų nuo namų. Leonas jiems padėjo. Ten kasdien nešdavo valgyti partizanams. Maistą padėdavo sutartoje vietoje, o broliai Aštrauskai, vilkintys civiliais rūbais, ateidavo jo pasiimti. Jei partizanai būdavo užklupti Lekėčiuose, tai jie pereidavo į Karaliaučiaus kraštą ir ten išbūdavo beveik savaitę pas vieną lietuvį, o grįždami apsistodavo Žalgirio miške. Tada valgyti ateidavo po 17–20 vyrų. Visi vilkėdavo partizanų uniformas. Mama jiems suruošdavo kibirą sriubos ir antro patiekalo.

Namuose Leonas uždainuodavo, ir tai būdavo ženklas, kad pintinė ir kibiras maisto jau yra. Dainuodavo sutartas 3–5 dainas, o jei užtraukdavo ,,Tamsiojoj naktelėj“, tai reiškė, kad maisto jau neatneš. Berniukas į sutartą vietą eidavo su dalgiu, tarytum į pievą šienauti. Žiemą partizanai valgydavo kluone. Kartą benešant maistą užklupo stribas. Leonas nesutriko. Kadangi nešėsi dalgį, tai tuoj įsidėjo į pintinę žolės, į kibirą – žolės, dalgį ant pečių ir nuėjo namo. Tada kaip tik prie namų slapstėsi didelis būrys rezistencijos kovotojų. Jie viską regėjo, pasislėpę už 50 metrų.

Apie 1945–1948 metus Pankliškės miške, netoli Plokščių, veikė apie 40 partizanų būrys. Savo stovyklą buvo apsupę minų žiedu. Vaikščiodavo gerai žinomais 2–3 takais. Sužinoję, kad ruošiamasi juos sunaikinti, išsiskirstė grupėmis po 4–5 kovotojus.

Keturiolikmečiui Leonui, kuris tapo ryšininku Piemenuku, teko dalyvauti gana sudėtingose ir svarbiose operacijose, iš kurių viena visam gyvenimui giliai įsirėžė į atmintį. Ryšininkas Justinas Balčius, 1949 metais žiauriai stribų sumuštas, tapo partizanu (slapyvardis – Plutonas). Kartą jis paprašė Leoną suorganizuoti ginklų pervežimą į Kazlų Rūdos miškus, nes ten vyrams jų trūko. Leonas pasiskolino iš kaimyno arklius šeštadieniui, į vežimą prisikrovė pripjautų vikių ir dobilų.

Saulei tekant nuvažiavo pas kitą kaimyną, senuką Gabartą. Ten jau laukė jo Plutonas. Susikrovė į vežimą ginklus. Plutonas persivilko rusišku lietpalčiu plačpalatka, prisiklijavo barzdą. Tada, paauglio nuostabai, išžabojo arklius. Leonas išsigando – kas bus, jei arkliai pasibaidys?

Pakeliui dar užsuko į kitą sodybą, kur buvojo Aštrauskai, o tada – tolyn beržynkeliu. Nuvažiavus gerą kelio galą, pagiry staiga išniro enkavėdistų garnizonas maždaug už 200–300 metrų. Jie suko kaip tik į beržynkelį. Leonas arklius suplakė botagu, kad jie kuo greičiau pralėktų, tačiau Plutonas ramiai įsakė juos varyti žingine. Garnizonas ėjo išsisklaidęs, atėjo į kelią. Sustabdė arklius.

Plutonas tarp kojų laikė dešimtšūvę. Galėjo šauti, bet nešovė. Vienas enkavėdistas griebė arklius už pavadžio, bet jie staiga šoko piestu, lėkė šuoliais, ir jis jų nesuvaldė. Taip arkliai nušuoliavo net porą kilometrų. Tai buvo gudrus manevras, iš anksto numatytas Plutono. Taip jie išsigelbėjo, išliko ir gyvi, ir sveiki. Kitu atveju būtų buvę sušaudyti.

Iki pat kelionės pabaigos Plutonas išbuvo ,,senuku“. Užsuko į vieną sodybą pas ūkininką. Šeimininkė vaišino kava ir blynais. Paskui per miškelius jie išvažiavo Kazlų Rūdos link. Važiavo pagiriu. Sustojo. Iš miško kažkas sušvilpė, Plutonas atsakė tuo pačiu. Iš miško išėjo partizanas ir jie abu pasikalbėjo.

Leonui jie užrišo akis ir paguldė ant vikių, kad nematytų, kur važiuoja. Jis gulėjo ant ginklų. Važiavo gilyn į mišką. Visą tą kelio ruožą paaugliui buvo labai baisu. Galiausiai atrišo skarutę, nuėmė vikius. Prie klevo stovėjo sargybinis. Leoną ir paliko su juo, o Plutonas važiavo tolyn atiduoti ginklus. Tuo metu partizanas Levuko visko klausinėjo. Po kurio laiko grįžo Plutonas ir vėl jam užrišo akis, vėl paguldė po vikiais. Išvažiavo iš miško. Ir tada jau vieną paleido grįžti namo, liepęs laikytis Griškabūdžio bažnyčios krypties. Jis taip ir važiavo senuoju Griškabūdžio keliu. Vežime išvargęs užmigo, bet arkliai per naktį ramiai žengė namo ir grįžo paryčiais, prieš 8 valandą, pas savo šeimininką.

Partizanai miške, šalia Leono namų, pasirodydavo dažnai, ateidavo pavalgyti. Mama jiems išvirdavo pieniškos sriubos, duodavo duonos. Levukas turėjo prožektorių. Partizanai nusprendė, kad tai – gera priemonė ženklus paduot, ir norėjo paimti. Bet jis taip pravirko stovėdamas, kad jie tą gerą daiktą jam paliko.

Kartą Viršila ir Siaubas norėjo, kad jis juos nuvestų į Slavikus. Reikėjo pervesti vienuolika vyrų. Leonas išėjo aplinkiniais keliais. Miške bėgo du upeliai – Urija ir Utija. Ten budėdavo garnizono kareiviai, nes buvo sužinoję, kad per upelius eina partizanai. Ir tąkart buvo parengta pasala. Leonas vyrus norėjo pervesti per upelį keliuku. Ėjo dviese pirmi, bet nepriėjus 300 metrų, buvo sulaikyti NKVD sargybos. Sustojo, po tiltu kareiviai šovė. Vadas staigiai visiems liepė gulti, o partizanui Ryčiui pridengti. Prapliupo Ryčio salvė, po kurios enkavėdistai puolė bėgti, o partizanai perėjo per lieptą.

1953 metais sausio 2 dieną prie Leono namų, bunkeryje, Aštrauskai buvo apsupti. Mozūraičių namuose jie dar šventė Šv. Kalėdas, o po Naujųjų metų buvo sušaudyti, enkavėdistams paleidus kulkosvaidžių seriją.

Plutonas ateidavo į sodybą iki 1956 metų. Jis buvo labai išsekęs, svėrė vos 45 kilogramus. Nusišovė apsuptas vienoje sodyboje netoli Gelgaudiškio. Plutono kūnas atsidūrė Plokščių žvyrduobėje. Jo mama jau anksčiau buvo ištremta į Sibirą, iš ten grįžo praėjus vos dviem mėnesiams po jo žūties. Su sūnumi ji jau nebesuspėjo susitikti.

Leonas Mozūraitis vėliau vedė Eleną Benytę. Jos gimtuosiuose namuose pokariu taip pat buvo įrengtas Žalgirio rinktinės bunkeris, kuriame slapstydavosi keturi broliai Aleksai, ateidavo Pranas Runas-Daugirdas.

Mozūraičių šeima apsigyveno Garliavoje, Lukšos gatvėje, dirbo ,,Melioracijoje“. Prie jų namo Atgimimo metais buvo prikalta lenta, ženklinanti Juozo Lukšos atminimą.

© 2016 „XXI amžius“