Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Likimai

Iš rezistencijos kovotojų ir rėmėjų gyvenimo istorijų

Inga Stepukonienė

Leonas Donatas Mozūraitis

Liuda Kelpšienė

Liuda Kelpšienė gimė 1930 metais. Jos šeima gyveno Surdegio kaime, Panevėžio rajone. Tėvai – Emilija ir Jonas Kaminskai – buvo pasiturintys žmonės, turėjo 20 ha žemės ir didelę parduotuvę, kurioje prekiauta visais būtinais reikmenimis: maisto produktais, žibalu, medžiagų rietimais, vinimis, varžtais, konditerijos gaminiais. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Ona, Emilija, Povilas, Liuda, Birutė, Antanas, Angelė ir Algis.

Prasidėjus bolševikų okupacijai, iš šeimos atimta parduotuvė, beveik pusė žemės, o turimos dalies nebebuvo kam dirbti, nes trūko darbininkų.

1947 metais enkavėdistai areštavo brolį Povilą, kuris turėjo draugų būrelį, neprijaučiantį sovietams. Povilas buvo išvežtas į Kupiškio kalėjimą, vėliau nuspręsta jį perkelti į Panevėžį. Atvežus į miesto stotį, naktį tarp vagonų jis ištrūko. Pabėgo į mišką pas partizanus – tapo Šarūno apygardos Algimanto būrio kovotoju Svyruokliu. Partizanavo neilgai, apie pusę metų. Žuvo 1947 m. kovo 1 d. kartu su savo draugu, su kuriuo sušalę susikūrė lauželį. Ši liepsna išdavė enkavėdistams vyrų buvimo vietą. Jie buvo nušauti. Kūnai numesti ant grindinio Surdegyje, tačiau partizanai juos pavogė ir slapta palaidojo Rūkiškio miške, o šią vietą ženklino prie medžio prikaltas Nukryžiuotasis. Kapą nuolat prižiūrėjo vietinė kaimo senutė.

Valstybės kūrėjai

Stabtelėjimas prie prezidento A. Stulginskio asmenybės

Zigmas Tamakauskas

Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro mokiniai ir mokyklos direktorius Vytautas Dubauskas prie prezidento Aleksandro Stulginskio kapo

Rugsėjo 22 dieną sukako 47 metai nuo pirmojo konstitucinio Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio mirties. Jis prie mūsų valstybės vairo su savo kūrybine energija demokratiškai išrinktas stovėjo šešerius metus. Būdamas vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu bei įgyvendinimu, visapusišku Valstybės stiprinimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadai būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei žmonės. Jis rūpinosi Lietuvos mokslo plėtra, dėjo pastangas, kad būtų įvykdyta žemės reforma. Jis rašė: „Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms...“ Prezidentaujant A. Stulginskiui buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta (lietuviškas pinigas litas), priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Jis visada pasižymėdavo kuklumu, sąžiningumu ir dideliu darbštumu, nemėgo pramogų, pobūvių, tuščių kalbų. Šios savybės reiškėsi ir vėliau, jam ūkininkaujant Kretingos rajone.

Valstybės kūrėjai

Vyskupo Justino Staugaičio minėjimas Seinuose

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Konferencijos Seinuose akimirka

Šiemet minime 150 metų nuo vyskupo Justino Staugaičio – vieno ryškiausių Lietuvos valstybės ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje veikėjų – gimimo. Renginiai, skirti šios asmenybės paminėjimui jau įvyko ir vis dar vyks ne tik įvairiose vietose, susijusiose su iškiliąja asmenybe, bet ir už Lietuvos ribų. Rugsėjo 23 dieną toks renginys vyko Seinuose, Lenkijoje. Būsimasis vyskupas Justinas Staugaitis čia 1885–1890 metais studijavo tuometinėje Seinų kunigų seminarijoje, vėliau kunigavo įvairiose šios vyskupijos parapijose, dirbo vikaru ir Varšuvoje. Rugsėjo 23 dienos rytą į buvusius Seinų kunigų seminarijos rūmus, esančius šalia buvusios senosios Seinų vyskupijos Katedros Bazilikos, rinkosi gausus būrys konferencijos ir parodos atidarymo dalyvių. Nuotraukų, dokumentų kopijų, atspindinčių vysk. J. Staugaičio gyvenimą ir veiklą, parodą surengė Seimo grupės, besirūpinančios šios iškilios asmenybės paminėjimu, nariai ir atstovai. Seinuose vykusioje konferencijoje dalyvavo vietinės lietuvių bendruomenės nariai, Seimo narių grupė, vadovaujama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Raimundo Paliuko, Seinų klebonas ir dekanas kun. Zbignievas Bzdakas, Punsko klebonas kun. Česlovas Baganas, Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovas Vaclav Stankevič ir darbuotojai, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, vyresnieji lietuvių „Žiburio“ mokyklos moksleiviai bei jų mokytojai, vyskupo J. Staugaičio giminaičiai.

Likimai

Kunigas, žydų gelbėtojas, politinis kalinys

Kun. Antano Juškos (1906 04 24–1929 05 25–1991 02 15) 110-osioms gimimo metinėms

Kun. Antanas Juška su Panevėžio pavasarininkais

Antanas Juška gimė 1906 m. balandžio 28 d. Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone. Antano tėvai – Juozapas Juška ir Domicelė Valaitė-Juškienė – buvo ūkininkai. Jiems gimė dar trys berniukai – Jonas, Pranciškus ir Povilas. Jonas ir Pranciškus mirė būdami kūdikiai. Tėvai buvo labai darbštūs, o tėvas turėjo gerą galvą ir auksines rankas. Kas tik ūkyje buvo reikalinga, pasidirbdavo pats, tik nesiėmė kalvystės ir siuvėjo amato. Nuolat patarnaudavo kunigams bažnyčioje ir ūkyje, pasistatė dailų, anais laikais madingą vienaukštį dviem galais namą su stikliniu prieangiu. Tais laikais jų namas buvo bene gražiausias Subačiaus miestelyje, gražesni tik klebonija ir špitolė.

1909 metais Juozapas ir Domicelė Juškos pirko didesnį ūkį Palėvenės parapijoje Pamarnakių kaime. Persikraustę į naują vietą tapo tikrais palėveniečiais. Antanuką atsivežė vos sulaukusį trejų metų. Pamarnakiai – kaimas 9 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio. Per kaimą teka dešinysis Lėvens intakas Marnaka. Atėjo laikas, kai Antanukui sukako septyneri ir reikėjo galvoti apie mokslus. Artimiausia mokykla buvo Palėvenėje, už 2–3 kilometrų. Todėl tėvai nutarė sūnų mokyti namie. O kas mokys? Brolis Povilas kasdien į mokyklą eina, tėvas laiko neturi. Jis tik elementorių nupirko. Kokie gražūs jame paveiksliukai... Antanuką ėmėsi mokyti motina. Ligi Kalėdų elementorių Antanukas išėjo kaip reikiant. O toliau? Toliau – didysis žinių šaltinis, – stora, stora maldaknygė! Motinai verpiant Antanukas šalia jos sėdėdamas skaito ir skaito. Jei žodį perskaito ne taip, motina pataiso. Motina rašyti nemokėjo, tėvas gal kiek ir mokėjo, tačiau vaiko mokyti nesiėmė. Taip praėjo visa žiema. Tuometinį žurnalą „Šaltinis“ Antanukas jau perskaitydavo ligi paskutinio puslapio. Kitą žiemą pakartodavo, ką buvo išmokęs pernai. Tėvai labai norėjo Povilą išleisti į mokslus, o Antanuką užsiauginti ūkininku. Išėjo priešingai... Devynerių metų Antanuką prileido Pirmosios Komunijos. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.