Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Likimai
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tikėjimo ir sporto bendrystė

Pirmoji konferencija Vatikane apie sporto dvasingumą ir tarnavimą žmonijai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus priima Portugalijos futbolo rinktinės, šiemet laimėjusios Europos čempionatą, marškinėlius, kuriuos jam įteikia tos komandos žaidėjas Rikardas Karezma

Šventasis Tėvas su šalia stovinčiais Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi Pan Gi Munu ir Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu Tomu Bachu tarp Vatikane vykusios sporto konferencijos dalyvių

Popiežius Pranciškus meistriškai elgiasi su krepšinio kamuoliu

Šv. Petro aikštėje 1957 metais vyko krepšinio rungtynės, kurias stebėjo popiežius Pijus XII

Vatikane įvyko dar vienas istorinis renginys, susijęs su sportu, dalyvaujant popiežiui Pranciškui. Spalio 5–7 dienomis Pauliaus VI audiencijų salėje vyko pirmoji pasaulinė aukšto tarptautinio lygio konferencija apie tikėjimo ir sporto santykį „Sportas žmonijos tarnystėje“. Kartu su kardinolo Džianfranko Ravazio (Gienfranco Ravasi) vadovaujama Popiežiškąja kultūros taryba prie jos organizavimo prisidėjo Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir Tarptautinis Olimpinis Komitetas (TOK), dalyvavo jų vadovai – JTO generalinis sekretorius Pan Gi Munas (Ban Ki Moon) ir TOK prezidentas Tomas Bachas (Thomas Bach). Buvo atvykę žymūs įvairių religijų lyderiai, garsios sporto žvaigždės ir jų rėmėjai, sportinių organizacijų, mokslo ir žiniasklaidos veikėjai. Susitikime buvo svarstoma, kaip tikėjimas ir sportas, pamatinės varomosios pozityviosios jėgos, vis labiau globalizuotoje visuomenėje bendradarbiaudamos, galėtų skatinti žmogiškąsias vertybes, įkvėpti jaunimą ir prisidėti prie žmonijos gerovės. Šioje tikėjimo ir sporto bendrystėje, puoselėjant žmogiškąjį charakterį ir gyvenimo prasmingumą, inicijuotas naujas sąjūdis, veikiantis pagal šešis pamatinius principus: užuojauta, pagarba, meilė, švietimas, nuosaikumas ir džiaugsmas.

Popiežius iškelia vertybes

Pradėdamas susitikimą ir sveikindamas garbingus jo dalyvius, beveik septynis tūkstančius žmonių, popiežius Pranciškus pripažino, kad „sportas yra didelę vertę turinti žmogiškoji veikla“. Ji geba dvasiškai praturtinti tautų gyvenimą, suburti entuziazmu besidalinančius vyrus ir moteris į nuoširdžią draugystę, kuri peržengia jų etiškumo, tikėjimo išpažinimo ir kitokių pažiūrų skirtumus. Šventasis Tėvas priminė, kaip, pavyzdžiui, jo gražiai pasveikintos Brazilijos mieste Rio de Žaneire vykusios Olimpinės žaidynės (ir Parolimpiada) buvo prikausčiusios viso pasaulio dėmesį ir tų varžybų TV transliacijas stebėjo šimtai milijonų žmonių. Popiežius tvirtino, kad olimpinis šūkis „Altius, citius, fortius!“ kviečia mums Dievo dovanotus talentus dar labiau atskleisti ir išvystyti. Milžiniškomis pastangomis atletai demonstruoja savo pasiekimus, sportiniu entuziazmu uždegdami ir kitus, kurdami žavesio ir nuostabos kupiną jausmą bei pasididžiavimą. Sporte, anot popiežiaus Pranciškaus, atsiskleidžia nuostabi judesių darna bei komandinio susiklausymo galia. Dėl atletų ištvermingumo, ryžto laimėti sportas peržengia grynai fizinį lygmenį ir mus įveda į dvasinę ar net mistinę aplinką. Tuos nepaprastus momentus palydi didelio žmogiško džiaugsmo ir pasitenkinimo išgyvenimas, kuriuo dalijamės mes visi, netgi tiesiogiai nedalyvaudami varžybose.

Kitas Šventojo Tėvo kalboje iškeltas sporto, kaip fizinio ir dvasinio lavinimo, bruožas yra tas, kad jis skirtas ne tik aukšto lygio rezultatus duodantiems atletams profesionalams, bet ir visiems mėgstantiems sportuoti. Galima atgauti ir sustiprinti sveikatą, gauti dvasinį malonumą iš užsiėmimų ir varžybų, pagerinti savijautą, išmokti būti darnios komandos dalimi, pažinti, ką reiškia laimėjimas ar pralaimėjimas, ir išmokti tai garbingai, nuolankiai ir sąžiningai tai priimti. Štai kodėl yra svarbu, kad sportinėje veikloje dalyvautų kuo daugiau žmonių, kad sportas tikrai taptų masinis, ypač jaunimui, atitrauktų nuo nedorų „malonumų“. Popiežius Pranciškus sakė, kad jis yra laimingas, kad Vatikane buvo surengta konferencija „Sportas žmonijos tarnystėje“, svarstyta, kaip ši nuostabi veikla galėtų tapti dar masiškesnė, kad jos duodama nauda tikrai pasiektų visus. Kreipdamasis į susitikimo dalyvius jis priminė, jog visos religinės tradicijos (o minėtoje konferencijoje dalyvavo žymiausi įvairių religijų dvasininkai) įsipareigoja, kad būtų užtikrintas kiekvieno žmogaus orumas, todėl ir visos pasaulio sportinės institucijos turi be išlygų priimti šią vertybę. Tai, pavyzdžiui, liudija Parolimpinis sąjūdis, kitos asociacijos, kurios stengiasi į sportą kuo plačiau įtraukti žmones su negalia. Taigi, visuomenė yra skatinama pripažinti bei gėrėtis įvairių gebėjimų žmonių dalyvavimu varžybose, jų sportiniais pasiekimais, palaikyti juos ir kitose veiklos sferose. Tokia patirtis liudija stiprų moralinį bei nuskaistinantį sporto pobūdį ir tai negali nedžiuginti.

Vengti korupcijos ir manipuliavimo

Tačiau popiežius Pranciškus priminė liūdną patirtį, kai daugybė vaikų pasaulyje, kurie gyvena dideliame skurde ir yra atstumti visuomenės, nepaisant jų jaunatviško entuziazmo ir turimo potencialo pasiekti gerų rezultatų, tiesiog neturi galimybių tinkamai sportuoti. Šventasis Tėvas, kuris, kaip argentinietis, yra didelis futbolo entuziastas, su apgailestavimu minėjo tokį daugelio stebėtą pavyzdį, kai skurde gyvenantys vaikai, kuriems treniruotės normalioje futbolo aikštėje yra nepasiekiamos, savo sportinį entuziazmą rodo spardydami susidėvėjusį ar prakiurusį kamuolį priemiesčių parkuose ar tiesiog mažų miestelių ir kaimų gatvėse (gal Lotynų Amerikoje ar Afrikoje). „Todėl noriu padrąsinti visus jus – sportines institucijas ir asociacijas, vienuolių bendruomenes, parapijas – kartu darbuotis, kad tokiems vaikams, ypač atsidūrusiems dideliame skurde, būtų užtikrinta, kad jie galėtų užsiimti sportu oriomis sąlygomis“, – sakė Šventasis Tėvas konferencijos dalyviams. Jis pasidžiaugė įvairiomis iniciatyvomis, tokiomis kaip Pasaulio benamių futbolo taurė arba pabėgėlių dalyvavimas Olimpinėse žaidynėse, sakydamas, kad į sportą įtraukiant atstumtuosius bei pažeidžiamiausius suteikiama didesnė galimybė visai žmonijos pažangai.

Kitas iššūkis, kurį nurodė popiežius Pranciškus ir kuris aktualus tiek sportininkams, tiek ir jų rėmėjams iš verslo pasaulio, – sportinės dvasios garbingumo ir sąžiningumo, kad būtų išvengta įvairių, kartais labai nuviliančių manipuliacijų ar komercinio piktnaudžiavimo. Po daugybės korupcijos skandalų didžiojo futbolo srityje ir bokso teisėjavime, kai buvo nušalinti visi šios sporto šakos teisėjai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, bei nusikalstamo dopingo naudojimo, į tai įsivėlus net Rusijos valdžiai ir suspendavus daugybę tos šalies sportininkų, labai tinkamas Šventojo Tėvo išsakytas perspėjimas: „Būtų labai liūdna sportui ir visai visuomenei, jeigu žmonės nustotų pasitikėti sportinių rezultatų tiesa“. Jeigu dėl ciniško ir visas iliuzijas išsklaidančio nedoro sportinių varžybų rengėjų, rėmėjų, teisėjų bei sportininkų elgesio būtų nuslopintas dvasią uždegantis dalyvavimas ar stebėjimas. Esant iš anksto nupirktų ar nuspręstų varžybų rezultatams ar kitaip dirbtinai inicijuotam (gal net dėl politikos) pranašumui, sunku tikėtis gausaus ir kompensacijas nešančio žiūrovų dalyvavimo. „Taigi, sporte kaip gyvenime: varžymasis dėl geresnių rezultatų ir sėkmės yra svarbus, bet dar svarbesnis yra nuoširdus ir teisingas žaidimas“, – sakė popiežius Pranciškus.

Jis dėkojo už visas pastangas, o jos dabar tarptautiniu mastu tikrai yra didelės, pasitelkiant teisėsaugą, medikus ir kitų sričių specialistus, iš pašaknų išrauti kiekvieną korupcijos bei manipuliacijos sporte formą. Tai svarbu ir visiems kitiems socialinio gyvenimo sektoriams. Konkrečiai Šventasis Tėvas džiaugdamasis sakė žinąs, kad Jungtinių Tautų Organizacijoje dabar vyksta stipri kompanija prieš „korupcijos vėžį“ kiekvienoje viešoje veikimo srityje. „Kada žmonės imasi ryžtingai apvalyti visuomenę, kad ji taptų teisingesnė ir skaidresnė, tada jie tikrai dalyvauja Dievo darbuose“, – drąsindamas šią veiklą kalbėjo Katalikų Bažnyčios vadovas. Baigdamas kalbą jis patikino, kad Šventasis Sostas ir visa bažnyčia tęs aktyvią veiklą, kad į sporto pasaulį būtų nešama Evangelijos šviesa ir džiaugsmas, visaapimanti ir besąlyginė Dievo meilė žmonėms. Popiežius Pranciškus linkėjo unikalios konferencijos dalyviams atsakingai apsvarstyti ir ieškoti būdų, kaip tikėjimas ir sportas savuoju bendradarbiavimu galėtų suteikti daugiau gėrio mūsų visuomenei.

Dvasinis atletų ugdymas

Nors spalio pradžioje Vatikane vykusi konferencija apie sporto ir tikėjimo santykį buvo pirmoji, tačiau Šventojo Sosto didesnį pastoracinį ir evangelizacinį dalyvavimą sporto srityje pradėjo būtent šventasis popiežius Jonas Paulius II, savo laiku pats aktyviai sportavęs ir labai skatinęs jaunimą. Jo iniciatyva 2004 metais Popiežiškojoje pasauliečių taryboje buvo įkurtas skyrius „Bažnyčia ir sportas“, veikiantis iki šiol, o jo užduotis yra rengti projektus, kurie skatintų tikėjimą ir bendražmogiškas vertybes sporto srityje ir visuomenės sportinėje veikloje. Šio skyriaus vadovas – pasaulietis Santjagas Peresas de Kamino (Santiago Perez de Camino) – prieš Vatikano konferenciją žiniasklaidai duotame interviu aiškino, kad sportas gali būti unikalus evangelizacijos įrankis, kadangi suburia skirtingų rasių, etninių grupių, ideologinių pažiūrų, įsitikinimų ir amžiaus individus. Galbūt dėl to šventasis Jonas Paulius II, pradėjęs naujosios evangelizacijos erą Bažnyčioje ir šias pastangas kreipdamas į įvairias gyvenimo sritis, pranašišku būdu įkūrė minėtą Romos kurijos struktūrą, stengdamasis, kad tikėjimu persmelkta sportinė kultūra padėtų ugdyti geresnę visuomenę, pasiekiančią jos tolimuosius pakraščius, kaip dabar įprasta sakyti, periferijas. Kaip tik tuo besirūpindami, popiežius Benediktas XVI ir dabar popiežius Pranciškus yra susitikę su daugybe žymių sportininkų, profesionalų komandų ir delegacijų, kurios noriai lankosi Vatikane, pristatydamos savo laimėjimus ir humanitarinės paramos projektus. Spalio 12 dieną Romos Olimpiniame stadione vėl vyko futbolo „žvaigždžių“ rungtynės „Futbolas taikai“, sulaukusios popiežiaus Pranciškaus paramos. Kaip minėta, Šventasis Tėvas nuolat pabrėžia, kad katalikiški sąjūdžiai, parapijų ir vienuolių bendruomenės labiau įsitrauktų į tikėjimo sklaidą per sportą ir pačios sportinės veiklos sudvasinimą, kad ji išvengtų perdėtos komercializacijos pavojaus.

Gerai suprantama, kad didžiajam sportui tampant vis profesionalesniam, reikalingas vis rūpestingesnis atsidėjimas šiam darbui ir pirmiausia finansinės investicijos, pripažino S. Peresas de Kamino. Tačiau, anot jo, dar nepakankamai investuojama į atletų žmogiškąjį ir etinį ugdymą, ypač žinant, kad sportininkai dėl savojo populiarumo dažnai tampa sektinu pavyzdžiu jaunimui visose jų gyvenimo srityse. Štai kodėl minėtas Popiežiškosios pasauliečių tarybos skyrius „Bažnyčia ir sportas“ per pastaruosius dvylika veiklos metų yra surengęs Vatikane daug seminarų bei padėjęs juos organizuoti vietinėse Bažnyčiose dėl vertybių diegimo sporte. Didelio dėmesio susilaukė pernai surengtas tarptautinis koliokviumas „Sporto treneris, kaip ugdytojas ir švietėjas“. Žinoma, prie tokio ugdymo galėtų daugiau prisidėti ir sielovadininkai. Tam yra skirta sporto kapelionų tarnystė. Juk reikia dvasiškai formuoti atletus, kol jie jauni, brandinti juos kaip asmenybes, o ne vien tik galvoti apie sportinius rezultatus, laimėjimą bet kuria kaina. „Jeigu sportas perdėtai pritaikomas tik šiam tikslui, jis daro neigiamą įtaką jaunam asmeniui, skatina įvairiems prasižengimams ne tik sporte, bet ir šeimos gyvenime“, – aiškino Šventojo Sosto dikasterijos darbuotojas. Daugelyje šalių svarbesnės sporto institucijos (ypač nacionalinės rinktinės) ir kolektyvai turi sporto kapelionus, bet sportininkų ugdymui galėtų padėti ir kiti dvasininkai. S. Peresas de Kamino papasakojo vienos Amerikos futbolo komandos istoriją, kai, kilus moralinėms problemoms, treniruotėse ir varžybose buvo paprašytas talkininkauti parapijos kunigas. Šiame bendradarbiavime dvasininkas tapo toks artimas, kad sezono pabaigoje tapo tarsi „atsarginiu žaidėju“ komandoje ir, sportininkams prašant, buvo paskirtas etatiniu kapelionu.

Per šv. Jono Pauliaus II įkurtą „Bažnyčia ir sportas“ struktūrą Vatikanas stengiasi palaikyti ryšius su svarbiausiomis tarptautinėmis sporto organizacijomis. Tai padeda perduoti krikščioniškas vertybes didžiosiose varžybose, užtikrinti normalią sielovadinę tarnystę. Štai vienas Tarptautinio Olimpinio komiteto narys priklauso Popiežiškajai pasauliečių tarybai ir šie kontaktai įgalino plėtoti evangelizacijos sferą tame didžiausiame sporto renginyje. Tai patvirtino ir glaudus bendradarbiavimas Olimpinėse žaidynėse, pasitelkiant ir Rio de Žaneiro arkivyskupiją. Taip buvo užtikrintos geros darbo sąlygos nacionalinių komandų kapelionams, kurie galėjo laisvai atvykti į varžybas, susisiekti su atletais ir juos dvasiškai sustiprinti. Galima būtų pamąstyti ir apie galimą Pasaulinės sporto ir tikėjimo dienos steigimą bei kasmetinį minėjimą Katalikų Bažnyčioje. Sektinas pavyzdys dabar yra Jungtinių Tautų Organizacijos įsteigta Tarptautinė sporto už pažangą ir taiką diena, kuri kasmet minima balandžio 6-ąją ir, tikimasi, susilauks vis platesnio palaikymo.

© 2016 „XXI amžius“