Žaizdos
kūne mūsų...

Nelietuviai – Lietuvai

Tėvynė ten, kur gimei

Panevėžio baltarusių bendrijos pirmininkės pavaduotoja Marija Miknė

„Lietuva – mano Tėvynė, nes joje aš gimiau“, – išdidžiai sako Marija MIKNĖ, baltarusių tautybės moteris, Panevėžio baltarusių bendrijos pirmininkės pavaduotoja. Ją kalbina žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kokia jūsų kilmė ir kokios jūsų giminės šaknys?

Gimiau Kėdainiuose. Mano tėvelis – baltarusis, jis savo tėvo nematė – žuvo karo metu. Griaudžiant patrankoms, jo mamą su penkiais vaikais vežė darbams į Vokietiją. Tačiau kažkodėl paleido dar Baltarusijos teritorijoje, gal matydami, kad nebus darbo jėgos, bet turės vargo. Buvo žiema, mano būsimąjį tėvelį, visiškai mažytį, norėdama sušildyti, motina prisirišo prie savo kūno. Mano mama (mirė prieš trejus metus) – irgi iš Baltarusijos, pagal pavardę buvo lenkė iš vienuolikos vaikų šeimos. Vakarų Baltarusijoje gimusius prieš karą pusę užrašė lenkais, kitą pusę – baltarusiais. Mama buvo vidurinė, tai ją užrašė baltaruse.

Mama buvo bokštinio krano mašinistė ir statė namus karininkams. Kaip jauna specialistė gavo butą Kėdainiuose. Čia ištekėjo, čia gimiau aš. Paskui mūsų šeima persikėlė į Panevėžį. Taigi kas yra mano Tėvynė: ar iš kur yra kilę mano tėvai, ar kur aš gimiau? Galbūt kur aš gimiau, nors mano šaknys – iš Baltarusijos.

Ar yra bent dalis tiesos, kad Lietuvoje nemėgsta kitakalbių?

Esu bendraujantis žmogus. Nors mokiausi rusų mokykloje, bet gerai kalbu lietuviškai, tik rašydama darau gramatinių klaidų. Knygas skaitau lietuviškai, domiuosi Lietuvos istorija. Artimoje aplinkoje, kad esu baltarusė, negirdžiu priekaištų, nejaučiu nepatogumų. Prisimenu atvejį sūnaus vaikystėje. Važiuodami abu bendravome rusiškai. Ir išgirdau priekaištą: kodėl gyvendami Lietuvoje kalbame svetima kalba? Neiškenčiau pasakiusi: „Jeigu išvažiavę į Angliją nemokytumėte gimtosios kalbos? Tos, kurios mokėte nuo lopšio? Mano sūnus baigė J. Balčikonio gimnaziją, puikiai kalba lietuviškai“.

Ar svetimtaučiui, gyvenančiam Lietuvoje, reikalinga mokėti jos kalbą?

Manau, jog taip. Bet nereikia smerkti, kad nemoka kalbėti. Mano anyta su vyru karininku į Lietuvą atvyko ir atsivežė kūdikėlį ir gyveno Panevėžyje. Dirbo rusų vaikų darželyje, apsipirkdavo kariškius aptarnaujančioje parduotuvėje. Name, kur gyveno, sutikdavo vien rusiškai kalbančius, todėl prastai moka lietuvių kalbą. Kalbėti lietuviškai gėdijasi, bijo, kad klaidingai pasakys, nors šiaip ji – nuostabus žmogus. Nuo širdies smūgio mirus vyrui, liko našlė. Bandė mokytis lietuviškai, bet nesisekė taip, kaip tikėjosi. Gal kitam žmogui mokytis kalbos reikia didesnės pagalbos...

Kokį tikėjimą išpažįstate? Ar švenčiate religines šventes?

Mano mama – katalikė, tėtis – stačiatikis. Mama mane ir brolį krikštijo katalikų bažnyčioje, todėl esu katalikė. Išpažįstu katalikiškas šventes, nors namuose švęsdavome ir stačiatikių šventes, ir velykinius kiaušinius dažydavome du kartus. Į šv. Mišias einu į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Laidojant mamą, į paskutinę kelionę ją palydėjo šios bažnyčios kunigas. Patinka nueiti ir į Kristaus Karaliaus Katedrą. Ji tokia šviesi, sakyčiau, linksma bažnyčia.

Esate viena iš Panevėžio baltarusių bendrijos vadovių, tad puikiai žinote, ką ji veikia.

Bendrija neturi kuo pasigirti. Yra aktyvesnės kelios moterys, jos darbuojasi drauge su rusų bendrija. Kai turiu galimybę, susodinu jas į savo automobilį, ir važiuojame į baltarusių dainų šventes – į Šalčininkus, į Klaipėdą ar į Rokiškį. Bet tokios veiklos, kokią norėčiau matyti, bendrijoje nėra.

Kokią ją įsivaizduojate?

Su savo vyru priklausau Liekupio bendruomenei, nors po vieną mūsų koją jau kaime. Manau, kad tai nesutrukdys darniai dalyvauti jos veikloje. Bendruomenė yra gyva, nestokojanti sumanymų, o mūsų, baltarusių, bendriją reikia kažkaip išjudinti. Reikia bendraminčių, norinčių tokia veikla užsiimti. Gaila, kad jauni žmonės neateina. Galbūt jie įsivaizduoja, kad bendrija – kažkas neįdomaus, sėdi ten senutės ir kalbasi. Aišku, jeigu jos senutės, tai sėdi ir šnekučiuojasi. Bet jeigu ateitų vienas kitas jaunas žmogus, tas judėjimas būtų kitoks. Aktyvių narių bendrijoje – gal 10, nors sąraše – apie 30 žmonių. Kitaip yra Liekupio bendruomenėje. Su vyru rašėme projektą, kaip sustiprinti bendruomenės veiklą. Jo įgyvendinimui skirta lėšų. Pirmas renginys bus apie vaistinių žolių pažinimą.

Išsitarėte, kad viena koja jau esate kaime. Kas jus ten traukia?

Antrą kartą ištekėjau už lietuvio, labai puikaus žmogaus. Mūsų mintys sutapo: norėtume gyventi kaime. Šią svajonę pagreitino iš Vokietijos atvežtos avys. Suglumau, kai iš Vidmanto išgirdau, kad jau jų turime. Maniau, kad jis juokauja, todėl paklausiau, o kur jas ganysime? Suskatome rimtai ieškoti sodybos. Norėjome tokią turėti tarp Panevėžio ir Pasvalio, kadangi Vidmanto mama gyvena Pasvalyje, mano tėtis – Panevėžyje. Nusipirkome sodybą už Pumpėnų, Talkonių kaime. Ne visiškai gyvenvietėje, bet šalia jos. Sodyboje – senas gyvenamasis namas, yra didelis, irgi senovinis raudonų plytų tvartas. Žemės sklypas, kurį įsigijome, ir šalia esantis kažkada priklausė dviem broliams, o ties jų riba stovėjo plytinė. Šneka, kad iš joje gamintų plytų buvo pastatytas Pumpėnų malūnas, daug kitokių pastatų ir mūsų tvartas.

Vadinasi, vyksite gaivinti kaimo, kurį šiandien gana įvairiai vertina.

Kažkodėl kaimas visada mane traukė. Patikdavo įvairūs gyvulėliai. Talkonyse jau turime ir katiną, ir šunį, ir vištą su viščiukais. Čia matai, kaip skraido gandras, kaip vaikščioja avys su ėriukais. Iš ten niekur nebesinori išvažiuoti.

O avys – jūsų verslas?

Pradžioje turėjome kelias avytes, dabar bandoje jau 33 (skaičiuojant su ėriukais ir avinais). Ganosi aptvare. Trijų ėriukų mama neturi pieno, tai jie maistą ima iš mūsų rankų. Atėjus į ganyklą ir sušukus „vaikai“, tuoj atbėga tie trys avinukai. Sodyboje jau dažnai nakvojame. Mūsų avys – ypatingos, ostfryzų veislės, pačios pieningiausios. Jų pienas labai skanus. Sako, toks pienas naikina vėžines ląsteles. Iš jo bandžiau daryti sūrius. Avių pienas – tirštas, saldus, riebesnis nei karvės ir mažiau turi cholesterolio. Iš jo galima gaminti jogurtą, sūrius. Tokie sūriai labai vertinami pasaulyje. Dabar visą pieną paliekame ėriukams. Ateityje bandysime gaminti sūrius. Avinukus parduosime mėsai. Žadame plėsti avininkystę. Verslo vizija tokia: kadangi mūsų sodyba netoli kelio, vedančio į Rygą ir į Panevėžį, tai ten turėtų stovėti nuosava parduotuvėlė, kuri siūlytų kaime išaugintų vištų kiaušinių, daržovių, avių mėsos, pieno, jogurto. Svajojame pakeisti sodybos aplinką: išsikasti kūdrą, joje užveisti žuvų, pasistatyti gyvenamąjį namą, o senąjį palikti, kad atvykusieji jame galėtų pagyventi, pasimokyti melžti avis. Dabar mūsų pažįstami važiuoja į Talkonis žiūrėti avių kaip į kokį zoologijos sodą.

Neseniai mudu su vyru buvome vienos labdaros akcijos koordinatoriai. Rinkome lėšas Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei. Surinkome per 2 tūkstančius eurų. Nors akcija atėmė daug laiko, iš jos materialinės naudos neturėjome, bet buvo įdomu ir prasminga.

Bet yra tokių, kuriems nieko nereikia. Pyksta gaunantys pašalpas, kad už jas reikia atidirbti, nors tos lėšos – valstybės, vadinasi, mūsų visų.

Vienoje draudimo įstaigoje dirbu tarpininke. Atlyginimą joje turiu pati užsidirbti. Mano darbas toks, kad priversta nuolat suktis tarp žmonių. Tarp jų sutinki ir tokių, kurie gauna pašalpą ir dirbti nebenori. Valstybės išmokos tiktai gadina žmones. Jau peržengusi 40 metų gyvenimo slenkstį įgijau Šiaulių universiteto baigimo diplomą. Prieš tai teko studijuoti Kauno Technologijos universitete, bet jo nebaigiau. Sąmoningai neturime televizoriaus, bet klausomės radijo laidų, skaitome knygas, kartu jas aptariame. Per knygas susipažinome su kaimo rašytoju Kostu Viederiu iš Biržų rajono Nausėdžių kaimo. Būdamas solidaus amžiaus ėmė kurti romanus, nors mokslo mažai ragavęs. Turime versliuką, platiname Pasvalio rajono Ustukių malūno gaminamus trapučius – sveiko maisto produktą. Pirmoji mano santuoka iširo, vyrui rusui emigravus. O ištekėjusi antrą kartą (Vidmantui tai buvo irgi antroji santuoka), pavardę susitrumpinau, nes viena Mikniuvienė jau buvo...

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“