Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Jėzaus Draugija – patikimose rankose

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su naujuoju Jėzaus Draugijos vadovu t. Arturu Sosa SJ (kairėje) ir jėzuitų Romos kurijos vyresniuoju t. Chokinu Bareru SJ

Kad Jėzaus Draugija yra patikimose rankose, pagal atsiliepimus galima vertinti venesualiečio kunigo Arturo Sosos Abaskalio (Arturo Sosa Abascal) SJ išrinkimą didžiausios ir įtakingiausios Katalikų Bažnyčios vienuolijos, Jėzaus Draugijos, generaliniu vyresniuoju. Naujas, jau 31-isis jėzuitų vadovas buvo išrinktas nuo spalio 14 dienos Romoje vykstančioje vienuolijos Generalinėje kongregacijoje dalyvauja 215 delegatų, iš kurių 212 yra elektoriai. Jie taip pat aptaria jėzuitų misijų veiklos ateities planus. Pagal 1540 metais šv. Ignaco Lojolos įkurtos Jėzaus Draugijos konstituciją (įstatus) ir tradiciją šios vienuolijos generaliniai vyresnieji renkami iki gyvos galvos. Tačiau paskutinieji du vadovai patys atsistatydino (2008 metais olandas tėvas Hansas Kolvenbachas (Hans Kolvenbach) SJ, o šiemet ispanas tėvas Adolfas Nikolasas (Adolfo Nicolas Pachon SJ), sulaukę garbingo 80 metų amžiaus, todėl buvo renkami jų įpėdiniai. Dabar vykstančioje 36-ojoje Generalinėje kongregacijoje, kurioje dalyvauja Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolas kun. Gintaras Vitkus SJ, išrinktas generalinis vyresnysis tėvas A. Sosa yra pirmasis ne iš Europos, bet iš Lotynų Amerikos kilęs Jėzaus Draugijos vadovas. Iš šio katalikiškiausio kontinento (daugiau kaip du trečdaliai gyventojų – katalikai) yra kilęs ir popiežius Pranciškus, kuris, beje, yra pirmasis Visuotinei Bažnyčiai vadovaujantis jėzuitas.

Nesiliauti trokšti pažinti, mylėti...

Kun. Vytenis Vaškelis

Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko... Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, lips į medį (įveiks visas kliūtis, kad tik labiau galėtų pažinti Jėzų bei su Juo bendrauti), bus palaimintas, nes pats Nukryžiuotasis nesigėdijo būti iškeltas ant medžio, kad visus patrauktų prie savęs ir juos išaukštintų savo Prisikėlimo šlovėje...

Iš pradžių Zachiejus tik troško pamatyti Jėzų, ir jam atrodė, kad šis žvelgimas į Jį iš kelių metrų aukščio patenkins jo sielos alkį. Viešpats bematant suprato, kad šio muitininko širdis yra atvira tiesos ieškojimui, nes jis, būdamas muitininkų viršininkas ir turtuolis (Lk 19, 2), rizikavo sava reputacija. Iš tiesų esantys minioje, matydami Zachiejų atsidūrus medyje, galėjo pagalvoti: „Turbūt tas žmogelis neteko sveiko proto balso ir savigarbos“.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Čia savi namai išlieka prisiminimuose

Bronius VERTELKA

Senelių globos namų fasadas

Senelių globos namai – bene naujausias ir išvaizda širdį maloninantis pastatas miesto statusą turinčioje Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje. Su Europos Sąjungos parama pastatyti namai įkurtuves šventė pernai liepos pabaigoje, o šiemet birželio 1-ąją sukako 20 metų, kai buvusioje Subačiaus ligoninėje duris atvėrė senelių globos namai. Metams bėgant, jie nebesugebėjo patenkinti poreikių. Buvo siūlymų naujus statyti Virbališkyje, bet nugalėjo sveikas protas: Subačius – vos ne pusiaukelėje tarp Kupiškio ir Panevėžio, be to, ir prie gero kelio.

2013 metais senasis pastatas buvo nugriautas, o toje vietoje iškilo naujas. Tai itin patogu jo gyventojams: vos ne ranka pasiekiami paštas, bažnyčia, turgelis, kelios parduotuvės, medicinos įstaiga, kultūros namai, biblioteka. Jeigu senuose globos namuose sutilpdavo 26, tai dabar naujuose – 30 įnamių. Jeigu anksčiau įkurdindavo vienkiemiuose, pakrūmėse ir pamiškėse gyvenusius vienišius, tai dabar jau įvertintas tiek fizinis, tiek socialinis žmonių savarankiškumas. Sprendimą priima gydytojai. Trumpalaikė globa – iki šešių mėnesių, ilgalaikė – tiek, kiek jos reikės. Vienas yra išbuvęs 15 metų. Amžius čia neribotas: gyveno ir aštuoniolikmečiai. Seniausia gyventoja pas Viešpatį iškeliavo sulaukusi 101 metų. Šiuo metu vyriausia globotinė yra gimusi 1923 metais, o jauniausia neturi 60 metų.

Prezidentūroje pasveikinti Konstitucijos egzamino nugalėtojai

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Konstitucijos egzamino nugalėtojais

Antradienį Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo apdovanoti geriausiai dešimtajame Konstitucijos egzamine pasirodę šalies piliečiai. Juos sveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Tradicine tapusioje žinių pasitikrinimo akcijoje šiemet dalyvavo daugiau nei 32 tūkst. dalyvių iš visos Lietuvos.

Konstitucijos egzamino nugalėtojais buvo paskelbti 29 Lietuvos gyventojai devyniose dalyvių grupėse. Piliečių, neturinčių teisinio išsilavinimo, grupėje nugalėjo Paulius Šepetys iš Kauno, Rūta Norkutė iš Vilniaus ir Alvyda Urbonienė iš Šilalės. Teisinį išsilavinimą turinčių ar jo siekiančių grupėje geriausiai pasirodė vilnietis Dmitrij Rancev, klaipėdietė Audronė Lavruvianec ir Virginijus Andrius Bukauskas iš Visagino.  

Keletas gyvenimo nuotrupų

Kun. Juozas Adomaitis

(Pabaiga. Pradžia nr. 39) 

Kun. Juozas Adomaitis su Plokščių parapijos vaikais, priėmusiais Pirmąją Komuniją 1972 metų vasarą

Ūkininkai, tikėdamiesi išsilaikyti savo namuose, iš paskutiniųjų stengėsi prievolę atiduoti. Bet čia buvo tik klasta. Tarybinė vietos valdžia, vadovaujama atsiųstų NKVD ir NKGB viršininkų rusų, vykdė ūkininkų nualinimo ir nuubaginimo planą. Įvykdę įsakytą prievolę gaudavo papildomą naują prievolę, o jei kas kaip nors vargais negalais įvykdydavo, vėl gaudavo naują papildomą prievolę. Tik palyginti nedaugelis gudresnių ūkininkų, supratę klastą, slapta išsivedžiojo geresnius gyvulius, išsivežė maistą bei slapta, palikę visą ūkį su inventoriumi, gyvuliais, padargais, pasišalino į kitas apskritis ir taip išsigelbėjo nuo teismų ir išvežimų. Išvykusių į kitus rajonus, palikusių savo ūkį, neieškojo, o tik graibstėsi ką nors sau pasiimti. Tuos, kurie vis dar tikėjosi, kad daugiau „papildymų“ nebus, visai nualintus už pyliavos neatidavimą laikė „sabotažnykais“, teisė, sodino į kalėjimus – „zemliankas“-rūsius – ir vežė į Rusijos gilumą – lagerius. Besislapstančius ir jiems nepageidaujamus asmenis gaudė naktimis, su šeimomis gabeno į Pilviškių geležinkelio stotį ir išvežė. Iš Griškabūdžio parapijos tuo metu buvo išvežta apie 50 šeimų su ligoniais ir mažais vaikais, net neduodant pasiimti drabužių ir maisto. Ne visi egzekutoriai taip elgėsi, o tik žiauresnieji. Išvežus šeimininkus, tą pačią dieną ar sulaukę vakaro arba nakties, lyg varnai nuskubėdavo grobio dalintis ir su džiaugsmu grįždavo visko prisiplėšę. Savo akimis mačiau, kaip gražioje bričkoje su gerais pakinktais ir arkliais parvažiuodavo klegėdami pareigūnai, arba kai koks nors karininkas buvo vežamas vienas fajetone, išplėštame iš išvežtų ūkininkų.

Seimo rinkimai: kas, kaip balsavo ir ką išsirinko?

Rinkimus laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovais Sauliumi Skverneliu ir Ramūnu Karbauskiu Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Spalio 23 dieną Lietuvos Respublikos piliečiai išrinko Seimo narius. Spalio 9-ąją rinkimų metu balsavo 1 272 734 rinkėjai, arba 50,64 % rinkėjų. Pakartotinio balsavimo metu dalyvavo 913 752 rinkėjai, arba 37,99 % visų rinkėjų.

Pakartotinis balsavimas buvo skelbiamas 68 vienmandatėse rinkimų apygardose, kur iš dviejų, daugiausiai balsų surinkusių kandidatų buvo išrinktas vienas Seimo narys. Trijose rinkimų apygardose pakartotinio balsavimo neprireikė, kadangi spalio 9 dieną Antakalnio rinkimų apygardoje buvo išrinkta Ingrida Šimonytė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), Šalčininkų–Vilniaus rinkimų apygardoje – Leonard Talmont (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščionių šeimų sąjunga), Medininkų rinkimų apygardoje – Česlav Olševski (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščionių šeimų sąjunga).

Nuotraukas tapatino su poezija

Bronius VERTELKA

Fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas ir jo žmona, aktorė Irena Liutikaitė

Dar vasario 23-iąją Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje buvo pristatytas šiauliečio fotomenininko ir žurnalisto Aleksandro Ostašenkovo fotoalbumas „Būsenos“. Renginyje dalyvavo autorius ir jo žmona aktorė Irena Liutikaitė, šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė, būrelis Panevėžio fotomeistrų, fotomeno gerbėjai. Susirinkusieji šiltai priėmė tekstų skaitovę šiaulietę aktorę. Fotoalbumo reikšmę Lietuvos fotomene apibūdino miesto Fotografijos galerijos vadovas, menotyrininkas ir tapytojas Sigitas Laurinavičius. Apie tai, kaip gimė fotoalbumas, pasakojo jo dailininkas, fotomenininkas Evaldas Ivanauskas. A. Ostašenkovo kūrybą vertino ir savo pastebėjimus reiškė fotomeno meistrai Stasys Povilaitis ir Saulius Saladūnas. Abu stebėjosi, kaip šiaulietis kūrėjas gerą nuotrauką sugeba padaryti iš vieno kadro. A. Ostašenkovas šyptelėjo prisiminęs, kaip vienas dailėtyrininkas dėl jo pateiktos mažos nuotraukos galvojo, jog taip taupo popierių. Fotomenininkas Ričardas Dailidė kolegos darbus tapatino su poezija, tik čia kalbama vaizdais. Salėje vyravo gera nuotaika, vyko nuoširdus bendravimas, nebuvo iš anksto užsirašiusiųjų kalbėti.

Kai žmogus užmušamas dėl linksmybės, arba Tautos ištikimuosius prisimenant: rašytojas Jonas Laucė

Inga Stepukonienė

Rašytojas Jonas Laucė Nuotrauka iš www.kaisiadoriumuziejus.lt

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, atmintyje iškyla daug iškentėjusių okupacijų laikotarpiais taurių lietuvių – rašytojų, mokslininkų, švietėjų – veidų. Norisi ne tik uždegti žvakelę prie jų kapų, bet ir širdyje pagerbti, nulenkti galvą, susimąstyti apie žmogaus likimą ir sudėtingą jo gyvenimo kelią, atsispindėjusį kūrybos puslapiuose, įrašytą tautos literatūron kaip dramatiškos patirties liudijimą.

Toks rašytojas – Jonas Laucė. 1991 metais pasirodė vienas įspūdingiausių jo romanų – ,,Negandų metai“, kuris skaitytoją nukelia į šiurpius karo ir pokario rezistencijos metus. Šiam kūrėjui teko sunki kalinio dalia – už parašytą autobiografinį romaną 1971 metais jis nuteisiamas dvejiems metams kalėjimo. Romanas, aišku, negali pasirodyti ir turi laukti savo laiko. Jis ateina tik po 20 metų – kūrinys, ilgai gulėjęs stalčiuje, sukrečia skaitytoją savo šiurpia nuoga tiesa; autorius sąmoningai nedramatizuoja jokių kolizijų, jokių įvykių, netirština spalvų – tiesiog atvirai, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas vaizduoja tai, kas yra tikra ir daugeliui gerai pažįstama realybė.