Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Naujas gyvenimas

Kun.  Kazimieras Prialgauskas

(Tęsinys. Pradžia nr. 42)

Kalinys kun. dr. Kazimieras Prialgauskas Erceve, 1952 07 22

Pirmasis įspūdis buvo raminantis: kaliniai politiniai, ne vagys, ne banditai, draugiški, beveik visi lietuviai. Lukiškėse teko žiemoti, nuo lapkričio 4 iki 1951 metų kovo 14 dienos, tai yra išvežimo į lagerį. Čia buvo geriau negu saugume, gyvenome ne rūsio kameroje, o net antrame aukšte. Čia rūsyje laikomi pasmerktieji mirti. Naktį nebeveda tardyti, taigi galima ramiai pamiegoti. Net dieną, nulindus toliau nuo durų į kameros galą, dar galima nusnausti, nors tai ir draudžiama ir, jei staiga įpuolus sargybiniui nespėsi greitai pašokti ir akis pratrinti, būsi nubaustas jei ne karceriu, tai bent kokią savaitę be eilės kamerą valyti. Šiaip ir čia drausmė griežta. Rytais ir vakarais reikia išsirikiuoti į eilę, kad visus patikrintų, su kitose kamerose esančiais beldimu negalima palaikyti ryšio. Vedant 10–15 minučių į gryną orą, saugodavo, kad vienos kameros kaliniai nepamatytų kitos kameros įvedamųjų. Per sargybinių neapdairumą vieną kartą, mus išvedant iš kameros pasivaikščioti, tarp kitos kameros kalinių pamačiau kun. Krušą, apsivilkusį savo geraisiais kailiniais. Daugiau jo Lukiškėse neteko sutikti. Nuobodžiai čia slinko rudens ir žiemos dienos. Kadangi kameroje 60 žmonių, tai buvo tvanku, langai nedideli, aukštai, šviesos mažai, skaityti sunku. Dienotvarkė ta pati: 6 valandą keltis, tvarkytis guolį, šluoti kamerą, išvedama į tualetą, išsinešame savo naktinį indą, nusiprausiame. Susėdę ant guolių, laukdami pusryčių, krūvon susibūrę, atliekame ryto maldą. Kol buvome drauge, kun. Grucė kas rytą tardavo žodį apmąstymui. Jis turėjo kalbos dovaną, nuteikdavo religingai, padrąsinančiai. Visi mielai dalyvaudavo maldoje tiek rytą, tiek vakarą, kai po vakarinių poterių pusbalsiai dar užtraukdavome: „Štai jau baigiasi mūsų diena, greit naktis sparnus išties...“ Buvo mūsų kameroje grafas Plater-Zyberg iš Kurtuvėnų. Jis jau antrą kartą sėdėjo. Pirmą, 1941 metais išvežtas į Sibirą, karo metu vos nemirė iš bado. Po karo paleistas norėjo vykti pas savo žmoną į Lenkiją, bet, baigiant ruošti dokumentus, vietoj Lenkijos vėl pateko į kalėjimą. Grafas buvo labai inteligentiškas, religingas, malonus žmogus. Mane išmokė eilėraštį „Ciche“, kurį, išmokęs atmintinai lageryje, užsirašiau į savo eilėraščių sąsiuvinį. Po šio sulaikymo grafas, po kelių metų grįžęs, pasimirė, taip ir nepatekęs pas savo žmoną.

Sveikam Lukiškėse dar būtų pakenčiama. Tačiau nuo pat sulaikymo pradžios mane vargino gal jau anksčiau beprasidedanti prostatos hipertrofijos liga, kuri vargino nervus, kankino. Užtariant vienam kaliniui, gydytojui Levitanui, Kaune turėjusiam savo ligoninę, dėl šios ligos pasisekė patekti į Lukiškių kalėjimo ligoninę ir išbūti ten apie pusantro mėnesio. Ligoninėje žymiai geriau negu kameroje. Čia gulima atskirose, tikrose lovose, grindys medinės (kameroje – cementinės), jas moterys kalinės kasdien išplauna. Režimas lengvesnis, maistas geresnis. Ligoninėje mane gydė, leido urotropino ampules, davė tabletes, bet, kadangi liga iš dalies buvo nervinio pobūdžio, vaistai nedaug tepadėjo. Gulėjo ligoninėje kun. Justinas Urbanavičius iš Pavandenės ir kun. Bronislovas Beinoravičius iš Velykių, Panevėžio vyskupijos. Kun. B. Beinoravičius nusiskųsdavo vidurių užkietėjimu ir vieną rytą, 1951 metų sausio pabaigoje, draugai iš tualeto jį parvedė su temstančia sąmone. Paguldytas į lovą, praradęs samonę, naktį mirė. Prieš mirtį daviau absoliuciją. Rytą sanitarai neštuvais išnešė jo kūną. Jo byla buvo nutraukta, kadangi kunigas dar buvo nenuteistas. Likę jo daiktai konfiskuoti, paimti pinigai (20.000 rub. senais) perduoti jo seseriai – šeimininkei. Mirusieji neteisiami.

Išrašytą iš ligoninės mane perkėlė į kitą kamerą, atrodo, 429-ąją, daug mažesnę, talpinančią 20 žmonių. Čia radau kunigus Juozą Mališauską ir Mykolą Juodoką, taigi – vėl draugystė. Mališausko nervai jau buvo pakrikę, jis dėl menkniekio nekantraudavo. Juodokas laikėsi labai ramiai, buvo nuoširdus, draugiškas. Šioje kameroje išbuvau iki iškvietimo išklausyti „Osobo sovieščianijos“, iš Maskvos atsiųsto sprendimo.

Taigi, vieną dieną iškvietė po du pavardėmis su daiktais. Kai jau iškviečia su daiktais, tai – jau ženklas, kad į tą kamerą nebegrįši. Mane iškvietė su Mališausku į vieną kamerą pirmame aukšte. Viduje sėdi du valdininkai su bylomis. Pirmiau perskaito sprendimą Mališauskui:„ Jums 25 metai lagerio su turto konfiskacija“. Mėgina jis teisintis, protestuoti, bet jie neleidžia jam kalbėti, pareikšdami, kad iš lagerio galės rašyti skundą, ir išvaro į koridorių. Skaito mano sprendimą: „Jums 10 metų lagerio su turto konfiskacija“. Mėginu ir aš protestuoti, o jie – „toks sprendimas“ ir baigta... Dar tik paklausiau, kur teks atlikti bausmę. Atsiskleidę bylą, sako: „Na, tai mes galime jums pasakyti“ ir pirma paminėjo Pečiorą (tai – bjauri šiaurė), bet greitai pasitaisė, sakydami, kad ne Pečiora, o Ercevo. Ercevas man jau buvo girdėtas. Ten jau sėdėjo kun. Rašimas. Nusiraminau. Galvoju, jei tiesą pasakė, ten nuvykęs rasiu draugą. Mano bausmės atlikimo vieta buvo nurodyta teisingai. Po sprendimo jau „nuteistuosius“ patalpino atskiroje kameroje pirmajame aukšte, atskirai gavusius 25 metus nuo gavusių 10 metų. Atsidūriau kameroje vėl su keliais savo draugais kunigais – Grubliausku, Staševičiumi, Budrikiu, Lygnugariu, Byla ir Petraičiu. Tarp keleto dar nuteistųjų pasauliečių buvo nervų ligų gydytojas Rubinšteinas iš Panevėžio, narsus, energingas, bet karšto būdo, mat su kai kuriais ne tik susiginčydavo, bet ir susipešdavo. Po nuteisimo, jei kas iš giminių nutaikydavo iki išvežimo į lagerį ir spėdavo paprašyti pasimatymo, kartais leisdavo pasimatyti ir keletą minučių pasikalbėti. Kadangi mano sesuo Ancytė (Ona) spėjo paprašyti, tai kovo 10 dieną mes pasimatėme. Sargybinis nuvedė mane į tam skirtą kambarį, kuris per vidurį pertvertas dviem eilėmis aukšta permatoma vielų tvora. Tvorų tarpe, kurio plotis apie 2 metrus, vaikšto sargybinis. Pasimatymas ir pasikalbėjimas vyksta per tas dvi tvoras.Taigi aš pamačiau, kad už tvorų stovi sesuo, o sargybinis pasiruošęs klausytis, ką mes kalbėsimės. Prieš tai įspėja, ko negalima pasakoti. Galima pasakoti tik apie save, sveikatą ir kiek metų nuteistas. Seseriai papasakojau, kad nuteistas 10 metų. Anksčiau gandų prisiklausiusi sesuo paprašė parodyti dantis ir įsitikinusi, kad mano dantys sveiki, nusiramino. Su minėtais draugais kameroje teko tik kelias dienas gyventi. Išvežimo paruošimui vieną dieną su daiktais pervedė į kitą nedidelę kamerą. Išprausus ir pagal tai, kur bus vežama, duoda maisto davinį – duonos ir dešros. 1951 metų kovo 14 dienos pavakare „juodajame varne“ išvežė į Vilniaus geležinkelio stotį. Stoties perone matėsi laisvai vaikštančių piliečių, bet pažįstamų nebuvo. Žmonės, matydami mus, kalinius, su maišiukais ant pečių, per daug nekreipė dėmesio, nes tuo metu buvo apsipratę su areštais, kaliniais ir išvežimais. Susodino mus, kalinius, į specialų vagoną, vadinamą „Stolypinka“, kurio langai su geležinėmis grotomis, ir išvežė į Šiaurę. Atsisveikinome su Tėvyne: „Sudiev, Lietuva, man linksma buvo gyvent savoj šalelėj... kažin ar grįšiu, gal ir...“

Kelionė į lagerį

Kovo 15 dieną atsidūrėme Leningrade. Stotyje jau laukė be langų kaliniams vežti autobusas, kuriuo mus nuvežė į „peresylkos“ kalėjimą (peresylka – persiuntimas – kalėjimas laikinai palaikyti iki išvežimo toliau). Kalėjimas buvo didelis, keturių aukštų, didelės ir kameros. Iš mūsų, atvežtųjų, būrio keletą, dr. Bartlingą, Juozą Leščinską, gyd. Rubinšteiną ir mane, patalpino į vieną kamerą, vadinamą „Pribaltika“, talpinančią apie 60 žmonių. Joje buvo beveik vien tik lietuviai, latviai ir estai. Lietuvių – 20 asmenų, bet iš mano luomo – nė vieno, daugiausia jauni vyrai. Draugija simpatiška, malonūs ir draugiški estai, jauni, puikūs vyrai. Iš čia jau leidžiama ir laišką į namus parašyti. Mes, neseniai atvykę, neturime nei popieriaus, nei kapeikų. Sušelpia estai, kurie atvykę čia seniau ir gavę siuntinių. Kameroje nėra „blatnųjų“ – vagių – ir nereikia baimintis dėl savo „turto“. Niekas svetimo neliečia. Guoliai čia dviaukščiai, kieti, be čiužinių, be apklotų. Klokis savais kuo turi. Gerai, kad turėjau ilgą paltą, kailinukus, šiuos po šonu padėjau, apsiaustas apsikloti ir... puikus patalas. Tik gydytojas Rubinšteinas neturėjo kuo apsikloti ir šaltą naktį lįsdavo pas mane po apsiaustu. Ką gi, reikia padėti. Peresylkoje būtų pakenčiama. Maistas čia geresnis, drausmė švelnesnė. Estai, latviai, gyvenantys čia po keletą mėnesių, suruošdavo pramogas, neva vaidinimus, dainuodavo dainas. Kai užtraukdavo „Okej, okej, Jozef“, išgirdę sargybiniai, manydavo, kad apdainuoja valdovą Josifą Staliną, įkišdavo galvą į kamerą ir liepdavo „priekratitj“ – nutraukti. Norint išvengti patekti į karcerį tekdavo paklusti. Visus išvesdavo į kiemo aikštelę 15–20 minučių pasivaikščioti. Kartą susitikome su kitu kalinių būriu, vagių „blatnųjų“. Nejaukus vaizdas: veidai iškreipti, praradę žmogiškus bruožus, lyg į žmones nepanašūs. Jie ėmė mus užkabinėti, tyčiotis. Gerai, kad čia pat buvo sargybiniai, kurie juos sutramdė ir atskyrė nuo mūsų. Su tokiais susitikti ir gyventi – pavojus net gyvybei. Kameras aplankydavo kontrolinės komisijos. Klausinėdavo, kiek laiko čia gyvename. Estai slėpdavo ir nesakydavo, kad čia jie jau po 4–6 mėnesius... Jie man paaiškino, kad čia esą geriau negu lageryje, kur reikėsią sunkiai dirbti. Čia teko ir Velykų šventes praleisti. Būnant dar Vilniuje iš vėliau suimtųjų teko sužinoti, kad Velykos 1951 metais labai ankstyvos, kovo 25 dieną. Ruošiamės šventėms. Iš džiovintų vynuogių – razinų – pasidariau vyno, vietoje ostijų turėjome baltų barankų (riestainių). Velykų rytą anksti sukilę, atlikus visiems mano „parapijiečiams“ velykinę išpažintį, kameros kampe atlaikiau šv. Mišių auką, kurios metu visi lietuviai ir dar pora latvių katalikų priėmė Šv. Komuniją. Taigi, buvo malonu, kad ir čia galėjau patarnauti tikintiesiems, kurie irgi buvo labai patenkinti, tokiomis sąlygomis galėję Velykas švęsti, kad ir liūdint giedoti „Linksma diena mums nušvito“... Pasimeldę pasivaišinome, dalindamiesi kas kuo turėjome. Po Velykų netrukus mane, Juozą Leščinską ir vieną estą inžinierių pavarde Uemeize iškvietė su daiktais išvežti. Paruošimui uždarė į vieną kamerą kartu su keliais vagimis. Šie nužvelgę mus ir pamatę, kad mes su maišiukais, taigi, su maistu ir geresniais rūbais, panorėjo mus apvogti. Vienas vagis, prisiartinęs prie manęs, smogė kumščiu man į krūtinę, reikalaudamas atiduoti vieną maišiuką. Sargybinio nebuvo. Žinoma, vagis mane būtų apkūlęs ir apiplėšęs, bet į pagalbą atskubėjo estas Uemeize. Banditas estui smogė kumščiu į kaktą taip, kad vargšui tuoj didelis guzas iššoko. Estas, pamatęs, kad kova gali liūdnai baigtis, ėmė šauktis pagalbos. Tada iš gretimo kambario atskubėjo sargybinis žiūrėti, kas čia per triukšmas. Paaiškinome, kad užpuolė vagys, mušasi. O sargybinis sako: „Tai duokite ir jūs jiems atgal“. Atsakėme, kad mes taip neįpratę. Mūsų nurodytus keturis didžiuosius mušeikas vagis sargybinis išvedė į kitą pereinamą kambarį, surakino ant užpakalio rankas ir suklupdė. Taip mes juos pamatėme, kai mus išvežti vedė pro šalį. Bijojome, kad, jei mus veš kartu su jais, kad mums nekeršytų, bet sargybinis užtikrino, kad su jais mes nebesusitiksime. Taip ir įvyko, jų daugiau nebematėme. Paskutinėmis kovo dienomis kelis iš mūsų išvežė į Vologdos persiuntimo kalėjimą.

Čia kalėjimas senovinis, storomis sienomis, savotiškas. Vologdoje teko išbūti visą savaitę. Iš keliolikos iš Vilniaus išvežtųjų čia likome dviese su J. Leščinsku. Kitus išvežiojo į kitas vietas. Kameroje buvo ir pora vagių, bet esant daugumai politinių kalinių, vagys nedrįso atvirai užpulti, tik reikėjo saugotis, kad neapkraustytų mūsų mums miegant ar išėjus iš kameros. Iš Vologdos išvežė balandžio 7 dieną į pagrindinę tremties vietą Archangelsko srities Ercevo gyvenvietę. Tokiuose pat uždaruose vagonuose kartu su kaliniais vagimis, nejaukioje kompanijoje, kad ir su baime keliavome, tačiau nieko blogo neįvyko. Į bausmės atlikimo vietą vežimai vykdomi etapais dvejopu būdu. Vienas jų – tiesioginis gabenimas, kai iš nuteisimo vietos, Vilniaus, sudaromas traukinys iš prekinių vagonų ir juo visi kaliniai nuvežami į lagerį. Antras būdas, kai keliolia ar keliasdešimt kalinių vežami keleiviniais traukiniais specialiuose grotuotuose vagonuose, nuo miesto iki miesto, išlaikant tų miestų peresylkose, pravežamųjų kalėjimuose, kartais juose išlaikant po keletą mėnesių. Šis būdas labiau varginantis, tenka būti įvairiuose kalėjimuose, sutikti įvairių draugų, patirti įvairių nuotykių. Man teko šis antras būdas, keliaujant per Leningradą, Vologdą ir kelionėje išbūti daugiau kaip tris savaites. Balandžio 7 dieną vakarop pasiekėme Ercevo stotį. Išlaipino mus su Leščinsku, vienu rusu Liubimovu ir keletu moterų, iš jų buvo viena lietuvė. Mus tris du sargybiniai nuvedė į vyrų lagerį, esantį už gero kilometro nuo stoties, o moterį – kiti sargybiniai į moterų lagerį. Jau nuo stoties matėme lagerio pastatatus. Atrodo lyg kaimelis, su baltai dažytais namais, visi vieno aukšto, aptverti aukšta tvora su sargybiniams skirtais bokšteliais kampuose, lyg būtų graži pilaitė. Ercevo miestelis nedidelis, namukai mediniai, gatvės be grindinio. Sargybiniai mus atlydėjo į lagerį, įvedė pro aukštus vartus į vidų, perdavė lagerio sargybai ir administracijai. Uždarė vartus ir jau esi lagerininkas, praradęs laisvę ir piliečio bei draugo vardą, nes čia tave vadins „zeka“, tai reiškia „zakliučionyj“. Įkalintas ir tai tik... 10-čiai metų..., o tu, kreipdamasis į laisvuosius ir viršininkus nebeturi teisės vadinti juos draugu, nes jie tau nebe draugai, o kreipsies, tardamas „pilieti viršininke“ ir panašiai.

Ercevo lageryje (1951 04 07–1954 07 02)

Lageryje manęs jau laukė trys draugai kunigai: Jonas Pakalniškis, Pranciškus Ščepavičius ir Benjaminas Sakavičius. Iš Leningrado anksčiau čia atvežtas lietuvis Bartlingas apie mano atvežimą jau buvo draugams pranešęs. Kaip įprasta, vos tik atvykusius į lagerį pirmiausia veda į pirtį išsimaudyti, rūbus iškaitina specialioje krosnyje, kad atvykusieji neatvežtų kokių nors ligų. Tuo metu pirtininku dirbo kun. P. Ščepavičius. Jis mane pasitiko maloniai, su užuojauta. Jis papasakojo apie gyvenimą lageryje, apie čia sėdinčius draugus, apie tai, kad naujokams trims savaitėms skirs karantiną ir izoliuos, kad įsitikintų, kad mes sveiki. Kadangi neturėjau nė kapeikos pinigų, man paskolino 3 rublius (senais pinigais), dabar būtų 30 kapeikų, tai lageryje – irgi pinigai. Gavęs iš namų, skolą grąžinau su padėka. Po pirties karantinui nuvedė į atskirą, nedidelį, tik dviejų kambarių namą, nuo kitų trobesių aptvertą tvora. Abu kambariai pilni kalinių, privalančių čia išbūti visą karantino laiką. Dviejų aukštų guoliai visi užimti, nė vienos laisvos vietos. Dieną dar šiaip taip praleidi, atsisėsdamas ant kitų guolio, bet nakčiai, nesant laisvos vietos, ant aslos net tris naktis susirangius teko gultis po kito gultu, kitaip sakant, vargo nakvynei, po lova... Juk – lagerininkas! Patogumai – ne jam... Po karantino į darbą dar neima, taigi, kad ir varge, bet dar galima ilsėtis. Karantine buvo įvairūs kaliniai, kartu ir politiniai, ir vagys. Šie, gali būti, kad būtų pasikėsinę į mano turtą, bet kun. P. Ščepavičius išprašė „blatnųjų“ laiškų kontroliuotoją St. Grigą aplankyti ir pagloboti mane. Jis turėjo leidimą įeiti į karantino patalpą. Ir tikrai, jis atėjęs įspėjo „blatnuosius“, kad nedrįstų mane skriausti. Ir šie jo klausė.

Atlikus trijų savaičių karantiną, pervedė į kitą baraką, talpinantį 100 vyrų. Tas pastatas – troba, kurioje tik vienas ilgas kambarys su per vidurį einančiu taku, o abiejuose šonuose – dviaukščiai guoliai, tiek viršutiniai, tiek apatiniai sujungti po du, taigi, gulima greta po du, nors ir ant atskirų čiužinių.Vieną guolį apačioje paskyrė ir man. Guolis medinis, padarytas iš lentų, bet ant jo – čiužinys, paklodė ir antklodė, nes čia jau ne „peresylka“, čia jau esi nuolatinis gyventojas, bent iki tol, kol kitur išveš. Tame barake pragyvenau apie tris mėnesius. Vėliau vaistinės vedėja Lidija Ivanovna Demeško išrūpino leidimą apsigyventi sveikatos skyriaus name.

Tuojau po karantino mane nuvedė pas lagerio viršininką įdarbinti. Šis pasiteiravo, ką moku dirbti, ką veikiau laisvėje. Atsakiau: „Buvau mokytojas“. „Čia mums tokių nereikia“, – atsakė. „Eisi į „Lieszavodą“ (miško apdirbimas) ir ten padirbėsi“... Taigi, priskyrė vienai brigadai ir taip tapau paprastu lagerio darbininku. „Lieszavodas“ buvo už kokio kilometro nuo lagerio. Tai – didelis, aukšta tvora aptvertas sklypas, kuriame stovėjo keletas pastatų medžio apdirbimui, stalių įmonės, tartokas. Darbas įkyrus – kartais sunkesnis, kartais lengvesnis. Iš ryto po pusryčių, 8 valandą reikia stoti prie vartų brigadomis išvykai. Visus patikrina kviesdami pavardėmis. Surikiuoja po keturis, apstato iš šonų sargybiniais ir taip varo į darbą. Panašiai ir vakare, prieš grįžtant iš darbo – patikrinimas, visų suskaičiavimas, ar kas nepasislėpė darbovietėje. Jei bent vieno trūksta, visi sulaikomi, ieškoma to, kurio trūksta, vėl skaičiuojama, aiškinamasi, kol surandama, kad netrūktų nė vieno. Būdavo ilgos darbo valandos, jei tą dieną darbas ir nebūdavo labai sunkus, tačiau išvargindavo. Rytą išeini 8 valandą, grįžti 6 valandą vakaro. Į darbovietę atvežami menki pietūs – duonos ir košės – sausas davinys, be sriubos. Sriuba duodama tik lageryje dirbantiesiems, o čia, mums vietoj sriubos duodavo „kipiatoko“– virinto vandens. Pietų pertraukai – viena valanda, o visą kitą laiką dirbi nuo ryto brigadininko paskirtą darbą.

Darbą nekvalifikuotiems darbininkams, taigi ir man, tekdavo dirbti įvairų. Pavyzdžiui, jei tekdavo prie tartoko dirbti, tekdavo paimti išpjaunamas lentas, jas krauti į „sani“, vadinamąsias roges, kurias paskui specialia mašina suima ir išveža, arba krauti į traukinėlio platformą, taigi tekdavo pasitempti ir suspėti, nes mašinos nelaukia. Arba tekdavo dirbti prie obliavimo staklių, karučiais (tačkomis) išvežti pjuvenas, skiedras, tekdavo paplušėti ir dulkių prisikvėpuoti.

© 2016 „XXI amžius“