Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Pirmojo Telšių vyskupo minėjimas jo gimtajame rajone

Romas BACEVIČIUS

Malda prie vysk. Justino Staugaičio tėvų kapo Žvirgždaičių kapinėse

Pirmąjį rugsėjo šeštadienį keliose Šakių rajono vietose buvo paminėtos kraštiečio, Lietuvos Tarybos nario, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko ir pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio 150-osios gimimo metinės.

Renginys prasidėjo Lekėčiuose. Čia prieš 100 metų klebonavo jaunas, keturiasdešimtmetis kun. Justinas Staugaitis. Prie senosios klebonijos, kur dabar gyvena ilgametė bažnyčios vargonininkė Regina Dumčiūtė, būrys susirinkusiųjų išgirdo Lekėčių kultūros darbuotojos Vaidos Brazaitienės pasakojimą apie tai, kad 1906 m. spalio 4 d. į Lekėčius paskirtą kunigą sutiko zakristijonas. Jis atvykusiam kunigui padavė kamžą ir žmonės giedodami procesijoje ėjo koplyčios link. Čia pasitiko iniciatyvinės parapijos steigimo grupės atstovai, Lekėčių kaimo gyventojai Baltrus Gumauskas ir Jurgis Guoga, Jonas Tamulaitis ir Jonas Guoga iš Jančių kaimo, Matas Povilaitis iš Zizų kaimo bei Antanas Rinkus-Rinkevičius iš Vincentavos kaimo. Jie atvėrė koplyčios duris ir pakvietė kunigą į vidų. Klebonas užlipo į sakyklą, pasveikino susirinkusiuosius, padėkojo jiems už nuoširdų priėmimą ir linkėjo Dievo malonės. Pamaldos buvo trumpos, po jų žmonės palydėjo kunigą į špitolę, sunešė jam daug dovanų.

Likimai

Naujas gyvenimas

Kun.  Kazimieras Prialgauskas

(Tęsinys. Pradžia nr. 42)

Kalinys kun. dr. Kazimieras Prialgauskas Erceve, 1952 07 22

Pirmasis įspūdis buvo raminantis: kaliniai politiniai, ne vagys, ne banditai, draugiški, beveik visi lietuviai. Lukiškėse teko žiemoti, nuo lapkričio 4 iki 1951 metų kovo 14 dienos, tai yra išvežimo į lagerį. Čia buvo geriau negu saugume, gyvenome ne rūsio kameroje, o net antrame aukšte. Čia rūsyje laikomi pasmerktieji mirti. Naktį nebeveda tardyti, taigi galima ramiai pamiegoti. Net dieną, nulindus toliau nuo durų į kameros galą, dar galima nusnausti, nors tai ir draudžiama ir, jei staiga įpuolus sargybiniui nespėsi greitai pašokti ir akis pratrinti, būsi nubaustas jei ne karceriu, tai bent kokią savaitę be eilės kamerą valyti. Šiaip ir čia drausmė griežta. Rytais ir vakarais reikia išsirikiuoti į eilę, kad visus patikrintų, su kitose kamerose esančiais beldimu negalima palaikyti ryšio. Vedant 10–15 minučių į gryną orą, saugodavo, kad vienos kameros kaliniai nepamatytų kitos kameros įvedamųjų. Per sargybinių neapdairumą vieną kartą, mus išvedant iš kameros pasivaikščioti, tarp kitos kameros kalinių pamačiau kun. Krušą, apsivilkusį savo geraisiais kailiniais. Daugiau jo Lukiškėse neteko sutikti. Nuobodžiai čia slinko rudens ir žiemos dienos. Kadangi kameroje 60 žmonių, tai buvo tvanku, langai nedideli, aukštai, šviesos mažai, skaityti sunku. Dienotvarkė ta pati: 6 valandą keltis, tvarkytis guolį, šluoti kamerą, išvedama į tualetą, išsinešame savo naktinį indą, nusiprausiame. Susėdę ant guolių, laukdami pusryčių, krūvon susibūrę, atliekame ryto maldą. Kol buvome drauge, kun. Grucė kas rytą tardavo žodį apmąstymui. Jis turėjo kalbos dovaną, nuteikdavo religingai, padrąsinančiai. Visi mielai dalyvaudavo maldoje tiek rytą, tiek vakarą, kai po vakarinių poterių pusbalsiai dar užtraukdavome: „Štai jau baigiasi mūsų diena, greit naktis sparnus išties...“ Buvo mūsų kameroje grafas Plater-Zyberg iš Kurtuvėnų. Jis jau antrą kartą sėdėjo. Pirmą, 1941 metais išvežtas į Sibirą, karo metu vos nemirė iš bado. Po karo paleistas norėjo vykti pas savo žmoną į Lenkiją, bet, baigiant ruošti dokumentus, vietoj Lenkijos vėl pateko į kalėjimą. Grafas buvo labai inteligentiškas, religingas, malonus žmogus. Mane išmokė eilėraštį „Ciche“, kurį, išmokęs atmintinai lageryje, užsirašiau į savo eilėraščių sąsiuvinį. Po šio sulaikymo grafas, po kelių metų grįžęs, pasimirė, taip ir nepatekęs pas savo žmoną.

Likimai

Žuvęs už Bažnyčią ir Lietuvą

Prisimenant vyskupo Vincento Borisevičiaus auką

Vyskupas Vincentas Borisevičius KGB kalėjime 1946 metais

Matydami senas nuotraukas, jose regėdami mums pažįstamus, mažai pažįstamus ar visai nepažįstamus veidus, sunkiai suvokiame, kad tie žmonės tikriausiai ėjo sunkius gyvenimo ir netgi kančių kelius, dažnai tai būna okupacijos laikais žuvusių patriotų, paprastų žmonių veidai. Tad žiūrėdami į nuotraukas iš prieškario nepriklausomybės laikų, matome ne tik mūsų istorijos, mūsų tautos žmonių, visų mūsų gyvenimus ir džiaugsmus, bet ir jų tragedijas, klystkelius ir suprantame okupacijų atneštas kančias. Prieš 70 Lietuvoje nebuvo nė vieno kaimo, nė vienos sodybos, nė vienos šeimos, nepatyrusios skausmo ir kančių – ar nukentėjo jis pats, ar kaimynas, ar artimas giminaitis, ar šeimos narys. Niūrų tik mirusiųjų vėlėms prisiminti skirtą lapkritį buvo sušaudyta daug mūsų garbingų, tėvynei ir jos žmonėms atsidavusių žmonių (aišku, mūsų patriotai šaudomi buvo ir kitais mėnesiais, ir kitais metais). Prieš 59 metus, 1957 metų lapkritį, buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prieš 70 metų, 1946 m. lapkričio 18-ąją, buvo nužudyti kun. Pranas Gustaitis ir vyskupas Vincentas Borisevičius, o po kelių dienų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, buvo sušaudyti patriotai Antanas Šilius bei Petras Brazauskas, įsiskverbę į okupacinio saugumo irštvą NKVD, tapę sovietinio saugumo (NKGB) karininkais, kad slapta padėtų pogrindžio aktyvistams ir persekiojamiems žmonėms. Kaip tik vyskupui V. Borisevičiui pagelbėjo A. Šilius, saugojo nuo enkavedistų pasalų, o paskiau ir likvidavo okupantams dirbusį čekistą Juozą Petkevičių, persekiojusį kunigus ir vysk. V. Borisevičių. 1946 metų pavasarį partizanai A. Šiliui pavedė įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų persekiotojų, MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daug Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą V. Borisevičių vien už pagalbą maistu alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn. J. Petkevičiui. Pagaliau prieš 35 metus, 1981 metų lapkričio 24-osios vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvo kunigas Bronius Laurinavičius Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Lapkritis – ne tik mirusiųjų pagerbimas, net tik Vėlinių diena, bet ir daugumą mūsų žmonių ištikusių žūčių mėnuo. Nuolat prisiminkime juos...

Likimai

Uoliai ėjęs pašaukimo keliu

Kun. Bronius Laurinavičius

Prieš 35 metus, 1981 m. lapkričio 24-osios vakarą, žuvo tikinčiųjų teisių gynėjas kunigas Bronius Laurinavičius. Nuo 1972 metų aktyviai bendradarbiavęs su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979 metais mirus kunigui Karoliui Garuckui, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu. Sovietų valdžiai į Maskvą ir Vilnių kunigas siuntė pareiškimus apie Konstitucijos ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, neteisėtą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos rusinimą, pavergtų sovietų tautų interesų nepaisymą. Nužudytas 1981 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Jo gyvenimo kelias liudija neblėstančią tikėjimo ir kovos už laisvę prasmę.

Gimęs 1913 metais Gervėčių parapijoje, katalikiškoje lietuvių žemdirbių šeimoje, įskiepijusioje meilę gimtajam žodžiui ir Lietuvai, Bronius Laurinavičius lankė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą ir Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje, suprato, kad nori būti kunigu. 1937 metais baigęs Vilniaus gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Dvasininku tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuviai patyrė persekiojimus: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, susipratę Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių dvasininkas Ambraziejus Jakavonis (vėliau nužudytas lenkų AK partizanų). 1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais – klebonu Ceikiniuose, 1948 metais – klebonu Kalesninkuose.