Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Žuvęs už Bažnyčią ir Lietuvą

Prisimenant vyskupo Vincento Borisevičiaus auką

Vyskupas Vincentas Borisevičius KGB kalėjime 1946 metais

Vysk. Vincentas Borisevičius su artimaisiais 1940 metais

Kun. Pranas Gustaitis, sušaudytas kartu su vyskupu

Prelatas V. Borisevičius – Telšių kunigų seminarijos rektorius

V. Borisevičius gimnazijoje net nenujautęs, koks likimas laukia Lietuvos ir jo paties

Matydami senas nuotraukas, jose regėdami mums pažįstamus, mažai pažįstamus ar visai nepažįstamus veidus, sunkiai suvokiame, kad tie žmonės tikriausiai ėjo sunkius gyvenimo ir netgi kančių kelius, dažnai tai būna okupacijos laikais žuvusių patriotų, paprastų žmonių veidai. Tad žiūrėdami į nuotraukas iš prieškario nepriklausomybės laikų, matome ne tik mūsų istorijos, mūsų tautos žmonių, visų mūsų gyvenimus ir džiaugsmus, bet ir jų tragedijas, klystkelius ir suprantame okupacijų atneštas kančias. Prieš 70 Lietuvoje nebuvo nė vieno kaimo, nė vienos sodybos, nė vienos šeimos, nepatyrusios skausmo ir kančių – ar nukentėjo jis pats, ar kaimynas, ar artimas giminaitis, ar šeimos narys. Niūrų tik mirusiųjų vėlėms prisiminti skirtą lapkritį buvo sušaudyta daug mūsų garbingų, tėvynei ir jos žmonėms atsidavusių žmonių (aišku, mūsų patriotai šaudomi buvo ir kitais mėnesiais, ir kitais metais). Prieš 59 metus, 1957 metų lapkritį, buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prieš 70 metų, 1946 m. lapkričio 18-ąją, buvo nužudyti kun. Pranas Gustaitis ir vyskupas Vincentas Borisevičius, o po kelių dienų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, buvo sušaudyti patriotai Antanas Šilius bei Petras Brazauskas, įsiskverbę į okupacinio saugumo irštvą NKVD, tapę sovietinio saugumo (NKGB) karininkais, kad slapta padėtų pogrindžio aktyvistams ir persekiojamiems žmonėms. Kaip tik vyskupui V. Borisevičiui pagelbėjo A. Šilius, saugojo nuo enkavedistų pasalų, o paskiau ir likvidavo okupantams dirbusį čekistą Juozą Petkevičių, persekiojusį kunigus ir vysk. V. Borisevičių. 1946 metų pavasarį partizanai A. Šiliui pavedė įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų persekiotojų, MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daug Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą V. Borisevičių vien už pagalbą maistu alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn. J. Petkevičiui. Pagaliau prieš 35 metus, 1981 metų lapkričio 24-osios vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvo kunigas Bronius Laurinavičius Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Lapkritis – ne tik mirusiųjų pagerbimas, net tik Vėlinių diena, bet ir daugumą mūsų žmonių ištikusių žūčių mėnuo. Nuolat prisiminkime juos...

1946 m. lapkričio 18 d. po tardymų ir kankinimų LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje buvo sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. Taigi sukanka 70 metų nuo kankinio vyskupo mirties.

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, gausioje (13 vaikų turėjusioje) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Friburgo (Frebourg, Šveicarija) universitete, įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 metais įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijoje, Minske ir Voroneže. Dirbdamas Minske, X rusų armijoje, 1917 metais šelpė lietuvių moksleivius. Moksleivių draugijai kun. V. Borisevičius padovanojo sidabrinį kunigaikštienės Radvilienės servizą (30 tūkstančių rublių vertės). Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Jis dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918-iais, dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922–1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926 metais įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis pavedė jam kurijos kanclerio pareigas. Netrukus V. Borisevičius įsitraukė į Telšių kunigų seminarijos organizavimo darbą, buvo šios seminarijos profesorius ir rektorius. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“.

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie V. Borisevičių yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad, jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus, jis yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas“.

1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą. 1940 metais jis buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupu konsekruotas 1940 metų kovo 10 dieną Telšių katedroje (konsekravo vyskupai J. Staugaitis, K. Paltarokas ir J. Kukta). Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru, o kovo 4 dieną iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Borisevičius protestavo prieš Bažnyčios teisių varžymą, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą. 1943 metų liepą parašė antisovietinį kreipimąsi į Telšių vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius. Nacių okupacijos metais padėjo Telšių apskrities kaimuose ir parapijose besislapstantiems žydams. Panaikinus Telšių getą, pats glaudė ir slėpė iš jo pabėgusius žydus. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, rėmė partizanus maistu, rūpinosi, kad tai darytų ir parapijų kunigai. 1945 metų pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui. 1945 metų pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

1945 m. gruodžio 18 d. V. Borisevičius buvo suimtas ir laikomas NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Kaltintas antisovietine veikla, ryšiais su partizanais, mėginta jį užverbuoti. Nepavykus palaužti, paleistas, kad apsispręstų. Vyskupas atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir 1946 metų sausio 3 dieną NKGB–MGB vadovybei rašė: „(...) pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau“.

1945 metų pabaigoje ir 1946 metų pradžioje slapta gyveno pas kun. Klemensą Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą į Ilguvą iš Telšių atvažiavę du kunigai vyskupą įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo, visų klausinėdami, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodyti žmonėms, kad negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vyskupas Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius. Bet jau netrukus, 1946 metų vasario 5 dieną, enkavedistų ten buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su lietuvių partizanais. Visos lietuvių vyskupų pastangos išlaisvinti suimtąjį buvo nesėkmingos. Tų pačių metų rugpjūčio 28 dieną LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas nuteisė vyskupą pagal RSFSR BK 58-1 str. aukščiausiąja bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis įvykdytas 1946 metų lapkričio 18 dieną LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Jo kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytųjų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 metų spalio 12 dieną. Tikrąja mirties data laikoma 1946 metų lapkričio 18 diena.

Skaitant V. Borisevičiui sovietinio saugumo sudarytą bylą, kuri paskelbta dokumentų rinkinyje „Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme“ (2000 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija), atsiskleidžia didinga vyskupo asmenybė. Nors nuolat tardomas naktimis, kankinamas, V. Borisevičius neišdavė nė vieno. Atsakymai į tardytojų klausimus trumpi, pasakomi tik visiems žinomi faktai, šiek tiek daugiau, jei žmonės, apie kuriuos tardytojai klausė, yra mirę ar pasitraukę į užsienį. Neslėpė savo įsitikinimų. Į tardytojo klausimą: „Koks buvo jūsų požiūris į Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą 1940 metais?“, atsakė: „Manydamas, kad Lietuva turi būti savarankiška valstybė, norėčiau, kad to nebūtų atsitikę, juo labiau, kad valdanti Tarybų Sąjungoje komunistų partija propaguoja materialistinę pasaulėžiūrą ir neigiamai žiūri į religiją, o aš esu idealistas“.

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 metų lapkričio 10 dieną, praėjus tik šiek tiek daugiau nei 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

1991 metais pradėta vysk. V. Borisevičiaus kanonizacijos byla, jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. Tuskulėnų parke buvo rasti ir identifikuoti jo palaikai. 1999 metų rugsėjo 27 dieną vysk. V. Borisevičiaus palaikai iškilmingai palaidoti Telšių Katedros vyskupų kriptoje po centriniu Katedros altoriumi. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 metų rugsėjo 24 dienos dekretu V. Borisevičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu po mirties (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2003 metų balandžio 25 dienos dekretu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10, 11). Vysk. V. Borisevičius kaip kažkada apaštalas Petras suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis, dalydamasis su jais gyvenimu.

Vyskupas, ganytojas, nepasitraukdamas iš okupuojamos Lietuvos, paliudijo tikėjimo galybę ir pasirinko kančios kelią, kad mums visiems eiti būtų lengviau.

Pagal interneto medžiagą parengė kun. Robertas Skrinskas

* * *

Tikrai nežinome paskutinių V. Borisevičiaus kankinimo, patyčių, paniekų dienų ir naktų, nežinome jo atsisveikinimo su Tėvyne valandų, nes okupantai savo juodus darbus darė naktimis, slaptai nuo tautos, nuo pašalinių akių. Bet nepriklausomybės metais, po 1990-ųjų, kruopščiai saugotos paslaptys buvo atskleistos... Išnagrinėję tuometinius sovietinio saugumo archyvus istorikai nustatė, kad vyskupas V. Borisevičius tapo pirmąja NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo Boriso Prikazčikovo auka. Savo nusikalstamą veiką pradėjęs vysk. V. Borisevičiaus egzekucija, Prikazčikovas nuo 1946-ųjų iki 1947-ųjų metų saugumo pastato rūsiuose nužudė beveik 100 nuteistųjų mirties bausme. Vyskupas V. Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį (pagal RSFSR Baudžiamąjį kodeksą vienintelis mirties bausmės vykdymo būdas buvo sušaudymas), jo kūnas išvežtas į Vilniuje esančio Tuskulėnų dvaro parką ir užkastas greta kitų sušaudytųjų Lietuvos patriotų. Tačiau netrukus B. Prikazčikovo egzekucijų braižas pasikeitė – jis žudydavo plaktuku arba kirviu. Už „tėvynės išdavystę“ ir antisovietinių pamokslų sakymą mirties bausme nubaustas kunigas Pranas Gustaitis – jis irgi nužudytas 1946 m. lapkričio 18 d. Jo nužudymui Prikazčikovas pasirinko keturbriaunį įrankį (plaktuką), juo suknežino aukos kaukolę. Kun. P. Gustaičio palaikus tyręs dr. A. Zakaras nustatė du kiaurinius sužalojimus dvasininko kaukolėje. Juos galėjo sukelti smūgiai keturbriauniu įrankiu. Tuskulėnuose rastus palaikus tyrę mokslininkai pastebi, kad ypatingai žiauriai nužudyti asmenys, kurių bylos susijusios su partizaniniu judėjimu ir ideologine rezistencija, – šios aukos buvo nužudytos ne pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso nustatytą mirties bausmės vykdymo būdą, o naudojant šaltuosius ginklus. Nuo 1944-ųjų iki 1947-ųjų Vilniuje esančio Tuskulėnų dvaro parke bendrose kapų duobėse buvo užkasta beveik 1000 sovietų saugumo vidaus kalėjime Vilniuje nužudytų žmonių. Šie masiniai palaidojimai buvo išaiškinti tik 1994 metais, ieškant Telšių vyskupo V. Borisevičiaus palaikų.

© 2016 „XXI amžius“