Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Uoliai ėjęs pašaukimo keliu

Kun. Bronius Laurinavičius

Prof. Antanas Kmieliauskas prie savo sukurtos skulptūros, vaizduojančios kančioje kryžių nešantį Jėzų Kristų, kun. B. Laurinavičiaus žūties vietoje 2010 metais Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

Kun. Bronius Laurinavičius po Angelės Ramanauskaitės (centre su gėlėmis) teismo Astrave (Baltarusijoje) 1979 m. rugsėjo 18 d. Antras iš dešinės – kun. Juozas Zdebskis, trečias – kun. Algimantas Keina, ketvirtas – kun. Bronius Laurinavičius

Prieš 35 metus, 1981 m. lapkričio 24-osios vakarą, žuvo tikinčiųjų teisių gynėjas kunigas Bronius Laurinavičius. Nuo 1972 metų aktyviai bendradarbiavęs su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979 metais mirus kunigui Karoliui Garuckui, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu. Sovietų valdžiai į Maskvą ir Vilnių kunigas siuntė pareiškimus apie Konstitucijos ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, neteisėtą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos rusinimą, pavergtų sovietų tautų interesų nepaisymą. Nužudytas 1981 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Jo gyvenimo kelias liudija neblėstančią tikėjimo ir kovos už laisvę prasmę.

Gimęs 1913 metais Gervėčių parapijoje, katalikiškoje lietuvių žemdirbių šeimoje, įskiepijusioje meilę gimtajam žodžiui ir Lietuvai, Bronius Laurinavičius lankė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą ir Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje, suprato, kad nori būti kunigu. 1937 metais baigęs Vilniaus gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Dvasininku tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuviai patyrė persekiojimus: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, susipratę Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių dvasininkas Ambraziejus Jakavonis (vėliau nužudytas lenkų AK partizanų). 1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais – klebonu Ceikiniuose, 1948 metais – klebonu Kalesninkuose. Pastarojoje aplenkėjusioje parapijoje įvedė lietuviškas pamaldas, subūrė lietuvišką chorą. Tada kunigą pradėta ypač persekioti. 1947 metais jam užvesta operatyvinio stebėjimo byla, 1952 metais – formuliaro byla, vėliau KGB jį pavadino objektu „Intrigantas“. Kunigas buvo kaltintas tuo, kad siuntiniais ir piniginėmis perlaidomis rėmė tremtinių bei politinių kalinių šeimas, susirašinėjo su tremtyje esančiais dvasininkais, palaikė ryšius su disidentais, sakė antisovietinius pamokslus, aktyviai mokė vaikus tikėjimo. Dvasininkas gražino ir puošė visas bažnyčias, kuriose dirbo. Jo parapijiečiai džiaugėsi išpuoštais altoriais, sudėtomis grindimis, perdažytomis sienomis, įrengtu šildymu. Didžiausias kun. B. Laurinavičiaus darbas laukė Švenčionėliuose, kur klebonu paskirtas 1956 metais. Čia ėmėsi tęsti 1928–1939 metais nebaigtos statyti Šv. Edvardo bažnyčios statymą. Po trejus metus trukusių važinėjimų po aukščiausias sovietinės valdžios institucijas prašant leidimų ir medžiagų, iškilo nauja Švenčionėlių bažnyčia. Jai aukojo visi šalies tikintieji, aukas klebonas B. Laurinavičius kruopščiai rinko ir registravo. Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia statyti buvo užbaigta 1959 metais ir pašventinta. Dėl savo aktyvios veiklos kunigas B. Laurinavičius negalėjo neerzinti valdžios, todėl 1968 metais nušalintas nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų ir paskirtas į Adutiškį, kur į jo aukotas šv. Mišias gausiai rinkdavosi žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos. Be perstojo priešinęsis ateistinės valdžios potvarkiams, ribojantiems jo pastoracinį darbą, kun. B. Laurinavičius sulaukė ne tik persekiojimų bei pasityčiojimų, bet patyrė ir represinio režimo brutalumą: 1980 metais Adutiškio klebonijoje KGB atliko kratą, kunigas buvo tardomas, jam grasinta kalėjimu. Pagaliau su juo buvo susidorota nuožmiausiu būdu: 1981 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje eismo avarijoje, nužudytas po sunkvežimio ratais. Likus penkiems mėnesiams iki mirties, kunigas parašė testamentą, kuriame prašė jį palaidoti Švenčionėliuose. Jo noras įvykdytas tik po septynerių metų, kai 1988-aisiais jis atgulė savo statytos bažnyčios šventoriuje. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu kun. B. Laurinavičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). 2010 m. gruodžio 4 d. Vilniuje ties Kalvarijų ir Žalgirio gatvių kampu atidengtas ir pašventintas paminklas (skulptorius – prof. Antanas Kmieliauskas); įrengtas Broniaus Laurinavičiaus skveras. 2000 metais B. Laurinavičiaus vardas įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą.

Žmonės mena kun. B. Laurinavičiaus paprastumą ir jautrumą kitų nelaimei: jis domėdavosi našlaičiais, seneliais, ar jie aprūpinti, ar neskriaudžiami. Pas senelius ir ligonius į kaimus važiuodavo dviračiu. Juos lankydavo ne tik dėl to, kad sakramentais aprūpintų, bet ir paguosti, sužinoti, ar ko netrūksta. Kad geriau suprastų, kaip sunku žmonėms ateiti į bažnyčią, kartą pats užpustytais keliais klampojo 8 kilometrus.

Kita vertus, žmonės mena ir jo reiklumą. Net didžiausiame darbų karštymetyje, net slegiamas gniuždančio nuovargio neapleisdavo kunigiškos maldos. Anot a. a. mons. Kazimiero Vasiliausko, prireikus galėjo „su visa pranašų rūstybe apibarti nedorėlius ir apgavikus“. Jis mini atvejį, kai Kalesninkų bažnyčioje privertė per Sumą kryžiumi gulėti vieno kaimo mergaites už tai, kad jos tuo metu, kai jų draugas kitų sumuštas negyvas gulėjo kraujo klane, visą vakarą šoko. Ir vėlesniais metais jis išdrįsdavo kaip Kristus šventykloje pasišvaistyti rūstybės žodžio rimbu ne tik prieš Bažnyčią persekiojančius ateistus, bet ir prieš aukštus postus Bažnyčioje užimančius kunigus, jo nuomone, tapusius prekeiviais.

Dėl savo reiklumo, principingumo ir drąsos kovojant už tikinčiųjų ir tautos teises, kun. B. Laurinavičius buvo akylai stebimas tiek vietinės, tiek Vilniaus, tiek Maskvos valdžios. Jis apibūdinamas kaip priešiškai nusistatęs prieš sovietų valdžią, sakantis antisovietinius pamokslus ir nepritariantis kolchozams. Be to, jis susirašinėja su daugeliu įkalintų kunigų, juos remia siuntiniais bei pinigais ir žadina jų viltį, kad greitai išeis į laisvę. Jo sekimas tolydžio stiprėjo, ir 1974 metais jam jau buvo užvesta operatyvinio tyrimo byla – DOR Nr. 94. 1978 m. birželio 29 d. ji perkelta į šiek tiek žemesnio sekimo – operatyvinio stebėjimo bylą – DON Nr. 1429, tačiau neilgam: 1980 m. sausio 17 d. vėl pradėta DOR Nr.180. Ši byla 1982 m. (po jo žūties) perduota į KGB archyvą ir įregistruota kaip archyvinė byla Nr. 43947.

Jam dirbant Kalesninkuose, prasidėjo pirmieji vietos valdžios priekabiavimai prie uolaus kunigo. Matydama, kad bažnyčioje tikinčiųjų gausėja, vietos valdžia (gal gavusi nurodymą iš Vilniaus), matyt, nutarė pabandyti klebono veiklą bent kiek suvaržyti. Iš 1953 m. rugpjūčio 29 d. jo rašyto laiško LKP Eišiškių rajono komiteto pirmajam sekretoriui matyti, kad kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas sekretorių ir pareikalauta, kad nerengtų bažnyčioje pamaldų, nes esą siaučianti karvių liga. Rašte klebonas informuoja sekretorių, kad tikinčiuosius įspės apie siaučiančią ligą ir kad jos reikia saugotis, bet pamaldos vyks, nes turgūs vyksta, mokyklos dirba, kino ir pasilinksminimų vakarėliai rengiami; kodėl pamaldos turėtų būti uždraustos?.. Šie priekabiavimai vėliau dar sustiprėjo.

Kun. B. Laurinavičius žmogaus teisių pažeidėjams būdavo negailestingas ir net dėl smulkmenų principingas. KGB bylose kun. B. Laurinavičius apibūdinamas kaip lietuvybės gynėjas. Tikriausiai šią kovos už lietuvybę ugnelę jis atsinešė širdyje dar iš Gervėčių laikų, iš nuolatinių pastangų nepasiduoti nutautinimui. Kaip jam tai buvo svarbu, parodo net smulkmenos. Kai jis buvo keliamas į Švenčionėlius, jam reikėjo pasiųsti telegramą į Švenčionis. Eišiškių pašte telegramos net nepriėmė, nes ji buvo parašyta lietuviškai. Tada jis parašė skundą LSSR Ministrų tarybai ir Ryšių ministerijai. Jam pranešta, kad Eišiškių ryšių kontora už tai buvo įspėta.

* * *

1956 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius pradėjo dirbti Švenčionėlių parapijos klebonu. Pirmasis jam kilęs klausimas – kur melstis? Ant nepridengto mūro per 17 metų (statyba sustojo 1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) jau augo medeliai. Kun. B. Laurinavičius iš karto sukruto rūpintis bažnyčios statyba. Buvo perrinktas bažnyčios komitetas: jis pats tapo komiteto pirmininku, pagal sovietų įstatymus taip įgijo teisę tiesiogiai rūpintis statybos reikalais. Iš Religijos ir kulto reikalų tarybos (RKRT) įgaliotinio ir pokalbių su vietos valdžia sužinojo, kad neleidžiama tęsti statybos, siūloma remontuoti senąją medinę. Kun. B. Laurinavičius rankų nenuleido. Bažnyčios komiteto delegacija jau spalį įteikė pareiškimus aukščiausiai Lietuvos sovietinei valdžiai – LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui. Pareiškimuose įrodinėta, kad būtų nelogiška remontuoti senąją bažnytėlę, o statomą nugriauti. Atsakymo ir vėl nebuvo. Bažnyčios komiteto delegacija kas dvi savaites beldėsi į valdžios duris, reikalaudama atsakymo. Pagaliau buvo gautas šiurkštus atsakymas: pagal LSSR MT 1956 m. gruodžio 18 d. posėdžio nutarimą „veikianti Švenčionėliuose bažnyčia visiškai patenkina tikinčiųjų poreikius“. Kun. B. Laurinavičius ir jo skatinamas bažnyčios komitetas nenuleido rankų ir šį kartą: 1957 m. vasario 3 d. su nauju pareiškimu vėl kreipėsi į respublikos valdžią. Tačiau ir šį kartą žodžiu gautas neigiamas atsakymas. Tada ryžtasi kreiptis į Sovietų Sąjungos Ministrų tarybą, į SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumą ir į RKRT prie SSRS MT pirmininką. Prašymai motyvuoti: prašoma leisti statyti ne naują bažnyčią, o tik užbaigti pradėtąją, nes remontuoti senąją nėra prasmės – ji visiškai supuvusi. Pareiškimus delegacija nuvežė į Maskvą 1957 m. vasario 21 d. Rytojaus dieną telefonu gautas atsakymas, kad pareiškimai bus persiųsti į Lietuvą, nes valdžia Maskvoje „negali kištis į respublikos vidaus reikalus“.

Nieko nelaimėję Maskvoje, kovo 17 d. kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje J. Rugienį bei su nuorašais – į A. Sniečkų, M. Šumauską, J. Paleckį ir į Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininką bei partijos komiteto sekretorių. Tik Aukščiausiosios tarybos prezidiumas pranešė kun. B. Laurinavičiui, kad pareiškimas persiųstas RKRT įgaliotiniui, visi kiti nieko neatsakė. 1957 m. balandžio 5 d. susipažinti su padėtimi į Švenčionėlius atvyko pats RKRT įgaliotinis J. Rugienis. Jis su statybos specialistais apžiūrėjo seną ir nebaigtą statyti bažnyčias. Ir vėl tyla...

1957 m. balandžio 26 d. bažnyčios komitetas su pareiškimais vėl kreipėsi į J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Šumauską, RKRT įgaliotinį J. Rugienį ir rajono valdžią. Balandžio 29 d. bažnyčios komiteto delegacija iš Vilniaus grįžo viltingai nusiteikusi: girdėjusi, kad reikalai krypsta gera linkme. Gegužės 12 d. iš RKRT įgaliotinio gaunamas pranešimas, kad 1957 m. balandžio 27 d. Ministrų tarybos komisijos nutarimu leidžiama baigti Švenčionėlių bažnyčios statybą.

Skaitant kun. B. Laurinavičiaus pareiškimus ir ilgas peticijas bei memorandumus sovietų valdžiai, stebina jo atkaklumas siekiant teisybės, kai, išvytas pro vienas duris, jis beldžiasi į antras, trečias. Iš kur jis turėjo tiek tikėjimo tiesos pergale ir atkaklumo jos siekdamas? Jaunystės kova už lietuvišką žodį, už lietuvybės išsaugojimą išugdė tokį jo charakterį. Beje, atrodo, kad jis gindamas Bažnyčią savo dvasia buvo labai artimas kitam tokiu pačiu atkaklumu pasižymėjusiam Vilnijos krašto sūnui arkivyskupui Julijonui Steponavičiui.

Gavus leidimą tęsti bažnyčios statybą, iš karto kibta į darbą. Sunku buvo gauti statybinių medžiagų, rasti reikalingų specialistų, tačiau iš pradžių didžiausi sunkumai buvo dėl lėšų stygiaus – arkivyskupijos kurija klebonui pagalbos nesuteikė. Pirmasis rengti rinkliavas Švenčionėlių bažnyčios statybai leido Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius, ir tik 1958 metais tokį leidimą išdrįso duoti Vilniaus arkivyskupijos ir Telšių vyskupijos kurijos. Kun. B. Laurinavičius itin kruopščiai vedė visų pajamų ir išlaidų, medžiagų ir atliktų darbų apskaitą, ir iš išlikusių jo raštų matyti ne tik, kiek kurioje parapijoje surinkta lėšų, bet ir kiek paaukojo individualūs aukotojai (čia pažymėti ne tik skyrę tūkstančius, bet ir paaukoję 10 rublių).

Į statybos darbus įsitraukė visi parapijos tikintieji. Kaip parapijiečiai rėmė šią statybą, liudija tai, kad 1957–1959 metais bažnyčios statybai iš viso buvo surinkta 829 tūkst. rublių; iš jų 292 tūkstančiai, t. y. 35 procentai visų aukų, surinkta Švenčionėliuose. Statybos darbuose triūsė šimtai miestelio gyventojų. Kun. B. Laurinavičiaus skaičiavimais, per visą statybos laikotarpį talkino per 3 tūkstančius žmonių. Visada tarp dirbančių sukiodavosi ir klebonas: jis savanoriškai prisiėmė ne tik darbų organizatoriaus, prižiūrėtojo, bet ir eilinio darbininko pareigas – daugelis mena jį, su dviračiu vežiojantį cemento maišus iš geležinkelio stoties... Pats neturėdavo laiko nei pavalgyti, nei pailsėti, išskyrus pastoracijai skirtą laiką, bet talkininkams padėkoti ir dar pavaišinti niekada neužmiršdavo. Neabejotina, kad statyba suvienijo įvairiatautę parapiją, ir kun. B. Laurinavičius džiaugėsi ne tik mūrinės, bet ir gyvosios Bažnyčios augimu.

Šiandien galima tvirtinti, kad Švenčionėlių bažnyčia tikrai buvo pastatyta tik kun. B. Laurinavičiaus atkaklumo ir jo nepaprastos energijos tomis sąlygomis dėka. Jeigu būtų uždelsta bent 1–2 metus, Švenčionėlių bažnyčią būtų ištikęs Klaipėdos bažnyčios likimas – jau pastatyta 1961 metais ji buvo iš tikinčiųjų atimta. Kun. B. Laurinavičius suspėjo „chruščiovinio atšilimo” metais išsirūpinti leidimą ir iki naujos ateistinio siautėjimo bangos, kai Sovietų Sąjungoje buvo uždaryta tūkstančiai cerkvių, pastatyti naują bažnyčią.

Tokie mūšiai su valdžia tęsėsi ir dėl kitų dalykų – dėl būsimos klebonijos statybos (su daugybe teismų ir pašaipų per sovietinę spaudą, netgi garsiajame satyriniame „Šluotos” žurnale), dėl uolaus pastoracinio darbo, dėl priverstinių jo iškeldinimų, ir dėl mokesčių bažnyčiai. Net stebėtina, kad kun. B. Laurinavičiui per 12 Švenčionėliuose praleistų metų pavyko ne tik išvengti mokesčių padidinimo, bet netgi šiek tiek juos sumažinti.

1963 m. gruodžio 16 d. jis rašo raštą RKRT įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai (vysk. J. Steponavičius nuo 1961 metų jau buvo ištremtas į Žagarę), kad liepos 13 d. jį buvo iškvietęs Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas ir davęs nurodymą, kaip laidoti mirusiuosius: uždraudė lydint nešti gedulingas bažnytines vėliavas, o kunigui leista eiti ne karsto priekyje, o tik už jo ir nevilkint kunigo drabužių. Tais metais visoje Sovietų Sąjungoje labai sustiprėjo antireliginė kova, todėl visų lygių valdžiai buvo puiki galimybė parodyti savo galią. Tame pačiame rašte kun. B. Laurinavičius rašo, kad lapkritį jam nebuvo leista ligoninėje sakramentais aprūpinti jo parapijiečius, ir jis prašo jį apginti nuo vykdomojo komiteto pirmininko savivalės. Kun. B. Laurinavičius nežinojo, kad šie varžymai ir draudimai ateina ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos, nes visi tie nutarimai buvo slapti ir viešai neskelbiami, o jau vietoje valdininkėliai juos taikė, kaip kas sugebėjo: žmoniškesni stengėsi kunigo nepastebėti, o uolūs dar ir nuo savęs pridėdavo.

Kun. B. Laurinavičius gyvosios Bažnyčios statyba rūpinosi ne mažiau kaip mūrinės. Švenčionėliuose ypač daug dėmesio skyrė vaikams: jie visuomet per pamaldas būdavo prie altoriaus. Jiems padirbdino mažas kėdutes, kad atėję galėtų ne tik pasimelsti, bet ir pailsėti. Žmonės mena, kad būdavo gražu žiūrėti į tuos altorių apspitusius mažutėlius.

Vieniems būdavo gražu žiūrėti, kitiems pikta: klebonas niekais pavertė visas pionierių, komjaunimo vadovų ir „uoliųjų“ mokytojų pastangas atitraukti vaikus nuo bažnyčios. Pradėjus veikti naujai bažnyčiai, procesijos tapo labai iškilmingos – su daugybe gėlių barstytojų, Mišių patarnautojų, su šimtais vaikišku džiaugsmu spindinčių akučių. Į visa tai negalėjo abejingai žiūrėti atsakingi už ateistinį auklėjimą bei KGB į bažnyčią pasiųsti agentai. 1965 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas RKRT įgaliotinį pasiaiškinti už birželio 24 d. bažnyčioje surengtą „Vaikų valandėlę“. Įgaliotiniui jis paaiškino, kad specialių vaikų pamaldų nebuvo, o kas atėjo, meldėsi, kaip kam patinka, – stovėdami, sėdėdami ar klūpodami. Paprastai RKRT įgaliotinis J. Rugienis nelabai leisdavo kalbėti, ir kun. B. Laurinavičius spalio 13 d. jam ir arkivyskupijos kurijai rašo paaiškinimą. Rašte retoriškai klausiama: „Kas galima?“ Jei kalėdoti negalima, laiminti negalima, laidoti su procesija negalima, ligonius aprūpinti sakramentais ligoninėje negalima, tai kas galima?.. Aišku, kad valdžiai tokie kun. B. Laurinavičiaus raštai nepatiko, bet dar labiau nepatiko jo drąsa – jis ir toliau viską darė kaip daręs.

1968 m. sausio 22 d. jis vėl sėdi J. Rugienio kabinete. Įgaliotinis vėl jį bara už šv. Mišioms patarnaujančius ir adoruojančius vaikus. Kun. B. Laurinavičiaus paaiškinimai šiurkščiai nutraukiami: „Užteks sofistikos!“ Grįžęs po savaitės kunigas vėl atsako raštu. Jame komentuoja buvusį pokalbį. Jis primena J. Rugienio žodžius, kad nepilnamečiams draudžiama bažnyčioje patarnauti. Tad kodėl jo, kunigo, apie tokį įstatymą niekas neinformavo ir kodėl tokio įstatymo niekas nepaskelbė?

Į įgaliotinio aiškinimą, kad iki 18 metų niekas negali pamaldose aktyviai dalyvauti, kun. B. Laurinavičius atsako, jog „kiekvienas pakrikštytas žmogus yra lygiateisis Bažnyčios narys“. Štai čia ir visa kun. B. Laurinavičiaus kolizijos su ateistine valdžia esmė – jis paiso ne jų Bažnyčią varžančių įsakymų, bet Bažnyčios įstatymų ir vykdo savo, kaip kunigo, pareigą. Jo apsisprendimas aiškus ir nedviprasmiškas: „Jei aš besimeldžiančius prie altoriaus tikinčiuosius nuvaryčiau, tuomet nustočiau būti kunigas (...), o jei mane kas, naudodamas jėgą, nuvarys, tuomet aš vis tiek liksiu kunigas. Aš ne iš tų, kurie pasiduoda vilionėms ar pabūgsta gąsdinimų! (...) Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nedrauskite jiems! Taip pasakė gerasis Kristus-Dievas, tapęs žmogumi. Tai – ne žmogaus, tai – Dievo žodžiai. Taigi Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“. Tuo jis pasakė viską.

Tąkart įgaliotinis jį įspėjo, kad ne tokius sutvarkė... Tai buvo tiesa. J. Rugienis, būdamas NKVD kapitonu, buvo vienas iš trijų karo tribunolo teisėjų, 1946 metais nuteisusių vysk. Vincentą Borisevičių mirčiai. Tačiau tąsyk jis tuo nepasigyrė. O jeigu kun. B. Laurinavičius apie tai ir būtų žinojęs, tai jo nebūtų išgąsdinę ir kitaip jis nebūtų elgęsis, nes jam Dievo klausyti buvo svarbiau negu žmonių.

Bausmės ilgai laukti neteko: 1968 m. vasario 8 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis (į kurį, beje, kun. B. Laurinavičius raštuose kreipdavosi „kunige“ arba „pilieti“) pareiškė, kad jis iš Švenčionėlių iškeliamas. Kun. B. Laurinavičius raštiškai pareikalavo, kad nurodytų priežastis, dėl kurių iškeliamas. Po 4 dienų mons. Č. Krivaitis atsiuntė skyrimo raštą į Adutiškį (irgi Švenčionių rajone), jame diplomatiškai padėkojo už darbą Švenčionėliuose ir lakoniškai nurodė perkėlimo priežastį: „Susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“. Kiekvienam – ir kun. B. Laurinavičiui – buvo aišku, kokios tos „aplinkybės“. Tačiau jis dar kartą rašo valdytojui, reikalaudamas nurodyti tikrąsias priežastis, nes žodžiu jam sakęs, kad jokių kanoninių (Bažnyčios teisės nurodomų) priežasčių nėra, o tuomet jis „neturi jokio noro ir pagrindo iš Švenčionėlių išsikelti“. Kaip jis rašo, vieno pokalbio metu mons. Č. Krivaitis jam pareiškęs, kad jeigu neišsikels, parapija gali netekti kunigo (davė suprasti, kad RKRT įgaliotinis gali iš jo atimti registracijos pažymėjimą). Vėlesniuose raštuose kun. B. Laurinavičius, kalbėdamas apie šį iškeldinimą iš Švenčionėlių, visada pabrėždavo patirtą neteisybę ir mons. Č. Krivaičiui negailėdavo rūsčių epitetų: kad jis esąs ne „valdytojas“,.o tik „vykdytojas“, „įsibrovėlis į valdytojo postą“. Čia jis įžiūrėjo ne Bažnyčios, o ateistinės valdžios siuntimą (RKRT įgaliotinio nurodymą), įvykdytą Bažnyčios hierarcho. Iš valdytojo jis reikalavo nurodyti priežastis ne dėl to, kad jos jam būtų neaiškios, bet kad priverstų hierarchą išdrįsti pasakyti tiesą, kad Bažnyčia nėra laisva, bet engiama ir prievartaujama. Suprantama, tai išdrįsęs padaryti valdytojas tuojau pat būtų netekęs savo posto ir gal dar daugiau... Tačiau kun. B. Laurinavičius negalėjo taikstytis su jokiu melu, veidmainyste ir nuolaidžiavimu Bažnyčios persekiotojams. Tikriausiai dėl šito jam širdį skaudėjo labiau negu dėl asmeninės nuoskaudos. Čia buvo ir pagrindinė kovojančios ir prisitaikėliškos Bažnyčios takoskyra. Šiandien vienaprasmiškai nesmerkiama buvusi prisitaikėliškoji Bažnyčios dalis – ji irgi atliko tam tikrą vaidmenį išlaikant legalų Bažnyčios veikimą, tačiau tada kovojančiai Bažnyčiai tokie veiksmai buvo egoistiški ir išdavikiški. Prisimintini vysk. T. Matulionio įspėjimai hierarchams nenuolaidžiauti ir nepataikauti. Ne visi išdrįso eiti vyskupų V. Borisevičiaus, M. Reinio, T. Matulionio, P. Ramanausko, J. Steponavičiaus, V. Sladkevičiaus, K. Paltaroko pėdomis. O kun. B. Laurinavičius buvo reiklus.

Kun. B. Laurinavičiaus iškėlimas ne mažiau skaudus buvo ir Švenčionėlių parapijiečiams: jie buvo apstulbinti klebono uolumo, meilės vaikams, seneliams, kiekvienam vargą patyrusiam žmogui. Jis jiems buvo neturto ir savęs išsižadėjimo pavyzdys. Net visas jam skirtas dovanas jis atiduodavo bažnyčiai, tik padovanotos medinės lovos (iki tol turėjo tik seną geležinę) jau negalėjo nunešti į bažnyčią. Kai reikėjo drabužius vežti į Adutiškį, parapijiečiai apsižiūrėjo, kad klebonas net drabužinės neturi – sutana kabo ant vinies. Tada jam nežinant nupirko ir nuvežė į Adutiškį...

Kai 1975 m. rugpjūčio 1 d. 35 valstybės – tarp jų JAV, SSRS, Šventasis Sostas, Anglija, Federatyvinė ir Demokratinė Vokietijos bei daug kitų šalių – Helsinkyje pasirašė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamąjį Aktą, o viename jo punktų numatyta, kad Europos šalyse būtų fiksuojami žmogaus teisių pažeidimo faktai ir su jais kovojama, akademiko Andrejaus Sacharovo aplinkoje gimė mintis kurti visuomeninę instituciją šiam darbui atlikti. Taip 1976 m. gegužės 12 d. įsikūrė Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti Maskvos grupė. Jos pavyzdžiu 1976 m. lapkričio 9 d. tokia grupė įkuriama Ukrainoje, o lapkričio 25 d. – Lietuvoje. Nors oficialaus šios grupės vadovo nebuvo, tačiau faktiškas jos įkūrimo iniciatorius ir vadovas buvo Viktoras Petkus. Jos nariai buvo Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas, kun. Karolis Garuckas SJ ir buvusi politinė kalinė, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė. 1979 m. balandžio 6 d. mirus kun. K. Garuckui, į šią grupę buvo kooptuotas kun. B. Laurinavičius. 1978 metais nuteisus V. Petkų, 1981 metais – dar kitus du šios Helsinkio grupės narius – Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, o T. Venclovai dar anksčiau emigravus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius 1981 metais grupėje liko vienintelis pajėgus dirbti. Jo įstojimas į Helsinkio grupę, be abejo, dar labiau sustiprino KGB dėmesį jam. 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebonijoje buvo atlikta beveik 8 valandas trukusi krata. Jos tikslas – „surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technines gaminimo priemones, taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai“. Kratos metu buvo paimtos 2 rašomosios mašinėlės (lietuviško ir rusiško šrifto), daug jo rašytų ir išsiųstų dokumentų, kalendorėlis, trys fotoalbumai ir kitų spaudinių (beje, 1980 metų pradžioje KGB atliko kratas pas daugelį įtariamų pogrindinės religinės spaudos darbuotojų, vienas iš jų, kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ korespondentas, buvo ir kun. B. Laurinavičius). Be abejo, jis KGB domino ir kaip Helsinkio grupės narys.

Praslinkus vos penkioms dienoms po kratos, vasario 11 dieną, pas kun. B. Laurinavičių atvyko Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Mačionis, Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius bei „Tiesos“ laikraščio spec. korespondentė Danguolė Repšienė. Suprantama, kad eilinis korespondentas, vykdydamas paprastą užduotį, nevaikšto su tokia palyda. Papriekaištavusi dėl ateistų užsipuolimų, D. Repšienė ėmė kamantinėti kleboną apie buvusio vargonininko žmonos sukeltą kažkieno pakurstytą skandalą. Tada kun. B. Laurinavičius pareiškė, kad jis apkalbų nekomentuoja, ir tuo „vizitas“ baigėsi. Korespondentė su mokytojomis Juršėniene ir Baužiene lankėsi pas adutiškiečius ir bandė rinkti apie kleboną kompromituojančią medžiagą. Iš paskelbto straipsnio matyti, kad nelabai joms sekėsi: neturėjo ką blogo pasakyti žmonės apie savo kleboną. 1980 m. vasario 17 d. kun. B. Laurinavičius, aprašydamas šį „vizitą“ savo atmintinėje, tvirtina, kad „korespondentė Repšienė, prieštaraudama Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nutarimo turiniui, parašė net du straipsnius į dienraštį „Tiesa“ apie kunigą Šapoką, kurį vėliau piktadariai labai žiauriai nukankino“. Tai buvo pranašingi žodžiai apie korespondentę D. Repšienę, kaip apie juodąjį angelą: kur ji pasirodydavo, ateidavo mirtis. Tiesa, D. Repšienės straipsnis apie kun. B. Laurinavičių pasirodė tik beveik po dvejų metų: tikriausiai tiek reikėjo laiko kai kam suplanuoti piktadarybę ir palaukti tinkamo momento. Straipsnis „Į gyvenimą – ne per šventorių“ „Tiesoje“ (Nr.267/11786) pasirodė tik 1981 m. lapkričio 21 d. Pagrindinis kaltinimas – ir vėl vaikai – klebonas juos traukia į bažnyčią, neleidžia mokytojams juos ateistiškai auklėti. Mirties pranašas prabilo... Lyg nujausdamas blogą lemtį, kun. B. Laurinavičius buvo liūdnokas. Jam buvo likusios gyventi trys dienos...

KGB sekimo intensyvėjimą kun. B. Laurinavičius jautė seniai, kiek įmanydamas stengėsi nuo to apsisaugoti. Yra žinoma, kad traukiniui bilietą ne pats pirkdavo, o paprašydavo, kad kas nors kitas jam nupirktų. Yra sakęs, kad niekada nevažiuojąs į Vilnių tiesioginiu autobusu iš Adutiškio, o kad sumėtytų pėdas, Švenčionyse persėdąs į kitą. Kun. Kazimierui Žemėnui yra pasakojęs, kaip jam yra prisipažinęs pats pas jį KGB siųstas provokatorius, kad paskutiniaisiais metais ne vienam bičiuliui buvo užsiminęs, jog du kartus norėta jį suvažinėti. Jis jautė, kad KGB kilpa veržiasi ir su juo rengiamasi susidoroti. Arešto atvejui jis numatė žmones iš Ceikinių, Kalesninkų, Švenčionėlių ir Adutiškio parapijų, kurie galėtų jį ginti teismo metu ar po jo. Ne tik numatė, bet ir surašė argumentus, kuriais remiantis jis turėtų būti ginamas. Numatė, kad valdžia gali prieš jį griebtis ir kitų priemonių. KGB mėgo neteisinius susidorojimus: 1980 metais chemiškai apdegino kun. Juozą Zdebskį ir jeigu ne pasiaukojantis draugų ir bičiulių gydymas, viskas galėjo baigtis mirtimi. Tais metais neaiškiomis aplinkybėmis – manoma, kad tai KGB darbas, – buvo nužudytas kun. Leonas Šapoka, o 1981 metais – kun. Leonas Mažeika. Visa tai turėdamas galvoje, kun. B. Laurinavičius per pamokslą Adutiškyje pareiškė: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite – ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit – ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu (kaip 1975 metais atsitiko su Mindaugu Tomoniu), žinokit – ne aš pats“. Tais metais savo artimam bičiuliui, buvusiam Švenčionėlių parapijiečiui Gerojimui, sakė: „Bernardai, tave įpareigoju mane palaidoti Švenčionėliuose. Galbūt negausi transporto, bet tai – ne bėda. Jeigu žiemą, tai nuvežkit ant rogučių, o jei vasarą, tai du dviračius sustatę atgabenkit“. Šiuos žodžius girdėjusi Bernardo žmona paklausė: „Gal blogai jaučiatės, tėveli?“ „Ne, aš stiprus kaip liūtas, – atsakė kunigas, – bet gali prisiliesti pikta ranka. Jaučiu kėslus...“

Tikriausiai tos pačios nuojautos vedamas 1981 m. birželio 4 d. jis parašo testamentą. Ne turtus paskirsto – jų niekada neturėjo, – bet pareiškia savo paskutinę valią. Jame rašo: Paskutinę savo valią, įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jei Ji būtų nepajėgi, – Reginutę Girdauskienę ir Jadzytę Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigą Kazimierą Žemėną ir kunigą Algimantą Keiną. (...) Daug gerumo patyriau ir iš Visuomenės, kuri man padėjo per „LIETUVIŲ LABDARYBĖS DRAUGIJĄ“ – taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 (aštuonis šimtus) rublių, kuriuos prašau įteikti kunigui Kazimierui Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus, – kunigui Algimantui Keinai. Norėčiau, kad jie būtų panaudoti labdarybei arba katalikiškai spaudai, o dar geriau būtų, kad juos perduotumėt į Katalikiškosios Lietuvos fondą. Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO. (...). Mano knygas, kurios jiems patiks, tepaima kunigas Kazimieras Žemėnas arba kunigas Algimantas Keina, o likusias teišdalina tikintiesiems. (...)

Nuojauta neapgavo. 1981 metų lapkritį jis pametė pasą. Greitai gavo pranešimą, kad pasas rastas ir yra Kaune. Lapkričio 24 dieną išsiruošė į Kauną (niekas nerašo ir turbūt nežinoma, pas ką jis vyko į Kauną). Iš Kauno grįžo į Vilnių ir rengėsi čia nakvoti. Eidamas pas giminaičius, buvo užsukęs pas savo bičiulį kun. Kazimierą Vasiliauską, tuomet gyvenusį virš Šv. Rapolo bažnyčios zakristijos, bet jo nerado. Užsuko ir pas kitą bendramokslį, kurį kaip ir kun. K.Vasiliauską lageryje rėmė, kun. Antaną Dilį, bet ir šio namuose nerado. Prie savęs turėjo 1000 rublių, juos norėjo perduoti politiniams kaliniams remti. Taigi ir paskutinė kelionė buvo skirta ne tik saviems reikalams tvarkyti, bet ir krikščioniškai meilei nešti. Einantį per Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžą apie 20 val. 15 min. jį partrenkė 2-osios Vilniaus autotransporto įmonės vairuotojo Grigorijaus Lazukino vairuojamas automobilis MAZ-503, vežęs plytas į karinį dalinį vadinamajame Šiaurės miestelyje. Smūgis buvo mirtinas. Žodį „einantį“ turbūt reikia rašyti kabutėse, nes pats vairuotojas sakė, kad pėsčiasis gatvėje atsirado staiga, ir jam susidarė įspūdis, jog žmogus tiesiog įbėgo. Ėjo gandai ir „LKB Kronika“ rašė, kad buvo žmonių, regėjusių, kaip jį prie sankryžos stumdė du vyriškiai ir išstūmė į gatvę. Tačiau šie žmonės neišdrįso viešai paliudyti šio fakto, nes... greitai pasklido kalbos, kad tai – KGB darbas.

Kaip ir pridera, po žūties testamentas pirmiausia pakliuvo į tuometinio Švenčionių dekano kun. Alberto Ulicko rankas. Jam mirusiojo valia tapo žinoma. Tačiau jis tai paskelbė nenoriai ir uždelsęs. Sužinoję mirusiojo valią, testamento vykdytojai ėmė rūpintis, kad būtų palaidotas Švenčionėliuose, tačiau valdžia neleido. Teko laidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasiniai vadovai, vyskupai tremtiniai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Tik 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės spalio 8 dieną prie Belio ežero surengtame pirmajame mitinge buvo priimta rezoliucija. Joje reikalaujama įvykdyti žuvusio Adutiškio klebono kun. B. Laurinavičiaus testamentą. Perlaidojimą organizavo testamento vykdytojai kunigai K. Žemėnas ir A. Keina bei Švenčionių rajono Sąjūdžio taryba. 1988 m. lapkričio 25–26 d. įvykdyta kun. B. Laurinavičiaus valia – jo palaikai iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Tais metais parapijai buvo grąžinta ir jo statyta klebonija. Nors kun. B. Laurinavičiaus palaikai iškelti iš Adutiškio, adutiškiečiai ir toliau labai gerbia tą žemės lopinėlį, kur septynerius metus gulėjo kunigo palaikai, ant jo dažnai padeda gėlių. Deja, kun. B. Laurinavičius nesulaukė komunizmo saulėlydžio ir Laisvės saulės patekėjimo. Bet liko jo darbai ir daug jo rašytų dokumentų.

Būdamas Lietuvos Helsinkio grupės narys, kun. B. Laurinavičius drąsiai kėlė klausimą dėl Lietuvos okupacijos neteisėtumo, Lietuvos piliečių deportacijų bei dėl lietuvių tautos rusinimo: pareiškime SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui išdėstė, kad jau vaikų lopšeliuose-darželiuose lietuvių vaikams brukama rusų kalba. 1979 metų lapkritį kunigas pasiuntė pareiškimą SSRS generaliniam prokurorui reikalaudamas, kad būtų išteisinta Angelė Ramanauskaitė, nes, mokydama vaikus apie Dievą, nenusikalto nei tarybiniams, nei tarptautiniams įstatymams. Rūpinosi Gervėčių parapijos, kur nebebuvo lietuviškai kalbančio kunigo, reikalais: kun. B. Laurinavičius pats pareiškė norą persikelti į šią parapiją. Nepatenkinus prašymo, rūpinosi lietuvių kalbos teisių Gervėčių bažnyčioje atkūrimu.

Pogrindinė spauda, remdamasi faktais ir neįvardytų liudininkų parodymais, atsakomybę už netikėtą kun. B. Laurinavičiaus mirtį be išlygų priskyrė KGB. Taip manyti skatina ir tai, kad dėl šio eismo įvykio iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga neatitinka pogrindinės spaudos pateiktų duomenų. Be to, išlikusiuose KGB operatyvinio ir agentūrinio darbo planuose, raportuose ir ataskaitose aiškiai pažymėta, jog kunigas buvo sekamas, jo kompromitacijai ir areštui renkama medžiaga. Atsižvelgiant į tai, jog sovietinis režimas, imituodamas kriminalinius nusikaltimus, savižudybes ar nelaimingus atsitikimus, vykdė ir toleravo teroro aktus, galima manyti, kad ir kun. B. Laurinavičiaus mirtis buvo neatsitiktinė. Tačiau, neturėdami konkrečių dokumentų, tai patvirtinančių liudininkų parodymų, neabejotinai to teigti negalime. Ir antrasis eismo įvykio bylos tyrimas (1992 metais), atrodo, nebuvo nuodugnus, todėl kun. B. Laurinavičiaus žūties klausimas lieka atviras. Tuomet ir versija, jog tai – KGB darbas, lieka tikėtiniausia: tai liudija visas pluoštas netiesioginių įrodymų.

Parengta pagal knygą „Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“, Katalikų akademija, Vilnius, 2002

© 2016 „XXI amžius“