Žaizdos
kūne mūsų...

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Parapijos senjorų namuose – rami senatvė

Bronius VERTELKA

Iš kairės: socialinės darbuotojos padėjėja Janina Jaroševičienė, laikinoji įstaigos direktorė Vaida Danauskienė ir virėja Vaida Povilionienė

Taip atrodo Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos senjorų namai

Senjorų namų valgykla

Už tai, kad Rozalime iškilo naujieji senelių namai, nuoširdžios padėkos vertas klebonas kun. Algimantas Žibėnas. Jauno kunigo iniciatyva už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas atsirado toks pastatas. Rugsėjo 3-iąją Viešoji įstaiga „Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos senjorų namai“ šventė vienerių metų veiklos sukaktį. Ant stalo puikavosi didžiulis tortas. Sutartines gražiai traukė Medikonių bendruomenės folkloro ansamblis „Medeina“. Tai buvo kaip šeimos šventė.

Senjorų namai nėra privatūs. Jie išsilaiko iš gyventojų 80 procentų pensijos bei iš rajono Savivaldybės biudžeto skiriamų lėšų. Kas turi teisę įsikurti, sprendžia atitinkamos savivaldybės institucijos. Šiuo metu čia gyvena 20 žmonių, dešimt vyrų, tiek pat moterų. Jų amžius – nuo 70 iki 97 metų. Gyvena po du kambaryje. Jame – televizorius, šaldytuvas, dvi lovos, greta – dar kambarėlis su dušu ir tualetu. Kiekvienas kambarys turi atskirą išėjimą į kiemą.

Gyvenimo sąlygomis čia nėra ko skųstis. Reta šeima šiandien išgali valgyti taip, kaip čia gyvenantys senjorai. Stengiamasi tenkinti kiekvieno norą ir skonį. Maitinama keturis kartus per dieną – pusryčiai, pietūs, pavakariai ir vakarienė. Maistas ruošiamas iš šviežių ir vertingų produktų.

Su senjorais dirba užimtumo terapeutė. Žmonės žaidžia šaškėmis, domino, kortomis. Kai čia lankiausi, jau ruošė šventinę dekoraciją kalėdinei eglutei, puošė langus.

Namai turi žemės sklypelį, ant kurio yra nedidelis šiltnamis. Gyventojai patys užsiaugina daržovių. Juk senjorams gerai pažįstami tokie darbai. Švenčiantys gimtadienius pagerbiami dovanėlėmis ir tortu. Viešoji įstaiga turi autobusiuką, juo veža apsipirkti į Pakruojo turgų ar į ekskursijas. Sveikesnieji eina pasivaikščioti po gražųjį Rozalimo mišką, kuriame įrengti apžvalgos takai. Pailsėti galima prisėdus ant suoliukų. Dažnai stengiasi nueiti prie stebuklingojo akmens, kuriame įspausta vadinamoji Švč. Mergelės Marijos pėda.

Visų Šventųjų dieną gyventojai lankė artimųjų kapus. Tiems, kas nebeturi giminių, draugų, gerų pažįstamų, vėl pagelbėjo įstaigos autobusiukas – nė vienas nesijautė nuskriaustas. Aplink senjorų namus nėra tvoros, bet gyventojas turi pranešti, kur ketina išeiti.

Kiekvieno senjorų namų gyventojo vis kita gyvenimo istorija. Pas 97 metų mamą kasdien ateina dukra, gyvenanti Rozalime. Senjorą Aleksandrą, tik įkopusį į aštuntą dešimtį metų, už jo nuoširdumą vadina namų ūkvedėliu. Jeigu ko nors reikia į paštą ar parduotuvę, tą darbą jam patiki. Senjoras savo dviračiu numina ir į Pakruojį. Nevažiuoja asfaltuotu keliu, kur pavojų gyvybei gali sukelti lekiančios mašinos, bet tik jam vienam žinomu vieškeliuku. Pakruojyje išlenda tiesiai į geležinkelio stotį. Aleksandras 20 metų dirbo geležinkelyje Radviliškyje, buvo šilumvežio mašinistas. Paskui likimas jį taip palamdė, kad dabar džiaugiasi atsidūręs šiuose namuose. Jie jam – kaip tikrieji namai. O pomėgis važinėti dviračiu – tik į sveikatą sąnariams. Albina čia pateko nematanti šviesos ir sunkiai girdinti. Girdimumą pagerino nusipirktas klausos aparatas. Išrūpino dokumentus, kad už jį kompensuotų valstybė. Senjorei didelė paguoda akordeonas, kai jį išgirsta. Gyvena čia ir dirbęs gydytoju senjoras. Žmonos netektis jį labai sukrėtė.

Gyventojų aktyvumas padidėjo artėjant rinkimams į Seimą. Kiekvienas buvo pasirinkęs ir savo kandidatą. Balsavimas vyko šioje įstaigoje. Laikinoji senjorų namų direktorė Vaida Danauskienė sakė, jog kaip ir kiekvienoje šeimoje visko pasitaiko. Būna, kad gyventojai tarpusavyje apsipyksta, lieka dėl kažko paniurę. Ir tokią žmogišką problemą reikia protingai išspręsti, kad abi pusės liktų patenkintos. „Dirbant čia, negalima iš namų atsinešti savo bėdų, būtina sugebėti nuo jų atsiriboti“, – kalbėjo aukštąjį socialinio darbo specialybės diplomą Panevėžio kolegijoje įgijusi V. Danauskienė.

Senatvė pasibeldžia nekviesta, nors niekas jos nelaukia. Sulaukę pavasario, senjorai turės galimybę išmokti važiuoti skuteriu. Keturratę transporto priemonę įstaiga nupirko už susitaupytas lėšas. Šiaip ne dažnas ją matė ar apie tokią girdėjo. Rozalimo senjorai išbandys. Argi tai – ne mažas stebuklas prieš Šv. Kalėdas? O susėdus prie Kūčių stalo visi lauks klebono kun. A. Žibėno pasveikinimo.

Rozalimas, Pakruojo rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“