Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žaizdos
kūne mūsų...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Atsivertimas, teisingumas ir dosnumas

Popiežiaus Pranciškaus mokymas verslo pasaulio atstovams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalbasi su verslo lyderių globalinio forumo rengėjais žurnalų „Time“ ir „Fortune“ vyriausiais redaktoriais Nense Gibs ir Alenu Marėju

Šventaisiais Gailestingumo metais ypatingą dėmesį skyręs vargstančiųjų reikalams, popiežius Pranciškus, kuris apaštališkųjų darbų sūkurije šeštadienį minės savo 80-ąjį gimtadienį, socialinio mokymo perteikimui nevengia susitikimų ir su verslo pasaulio atstovais, ekonomikoje ir politikoje įtakingiausiais asmenimis. Kaip tik toks susitikimas gruodžio 3 dieną įvyko su žinomų JAV „Time“ ir „Fortune“ žurnalų Romoje surengto Globalinio forumo „Socialinio sutarimo formavimas XXI amžiaus iššūkiuose“ dalyviais. Į konferenciją buvo pakviesti „Time“ kasmet sudaromo įtakingiausių pasaulio veikėjų šimtuko („Time 100“) ir „Fortune“ sudaromo penkių šimtų didžiausių pasaulio verslo bendrovių vadovų („Fortune 500“) atstovai. Taigi, galbūt pirmą kartą vienu metu Vatikane apsilankė tiek daug multimilijonierių ir milijardierių, kuriems Šventasis Tėvas kalbėjo apie iškilusį ekonominių modelių atnaujinimo ir apvalymo poreikį, kurio realizavimas priklauso tiek nuo turtingųjų atsivertimo ir dosnumo, tiek ir nuo įsiklausymo į vargstančiųjų balsą, pasidalijimo jų sukaupta patirtimi ir išmintimi. Aptarsime ir popiežiaus Pranciškaus kalbą, kiek anksčiau, lapkričio 17 dieną, sakytą Tarptautinės krikščionių verslo vadovų sąjungos (UNIAPAC) konferencijos dalyviams. Joje irgi pabrėžta solidarumo ir brolybės raiška ekonominiuose santykiuose bei ryžtinga kova su visomis korupcijos formomis. Nuo to pirmiausia priklauso trokštama socialinė pažanga.

Bibliotekų metai

Bibliotekų metai parodė, kad Lietuva – skaitanti šalis 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dalyvavo Bibliotekų metų užbaigimo ceremonijoje. Renginyje, į kurį susirinko šalies bibliotekų vadovai, bibliotekininkai ir valstybinių institucijų vadovai, Prezidentė įteikė padėkos raštus ir aplankė naujai įkurtą Vaikų literatūros skyrių.

Pasak Prezidentės, Bibliotekų metai – tai papildomo dėmesio knygoms ir pagarbos bibliotekininkų darbui metai. Mūsų bibliotekos yra ne tik kultūros židiniai, bet ir bendruomenių namai, susitikimų, pagalbos ir atramos vieta. Kad ir kokiu sparčiu tempu gyventume, kad ir kokia virtuali erdvė atsivertų, knyga mūsų gyvenime visada išliks svarbi. Prezidentė padėkojo bibliotekininkams už tai, kad jie myli ir knygas, ir kiekvieną pas juos ateinantį žmogų.

Su Marija įsileidžiame Kristų

Kun. Vytenis Vaškelis

Viešpats niekada nenaudoja prievartos, kad atimtų žmonėms laisvę rinktis, ir jie būtų priversti elgtis prieš savo valią. Dievas tik duoda švelnų „niuksą“ – geriausią siūlymą – ir todėl nuo pačių žmonių apsisprendimo priklauso, kokiu keliu jie pasuks... Evangelija pagal Luką plačiausiai praveria Kalėdų paslapties uždangą, nes aiškiai liudija, jog tik Mergelei Marijai sutikus, Ji tapo nėščia. Vatikano II Susirinkimas skelbia: „Gailestingasis Tėvas norėjo, kad dar prieš Įsikūnijimą išrinktoji Motina pareikštų savo sutikimą, ir taip, vienai moteriai prisidėjus prie mirties, kita moteris prisidėtų prie gyvenimo“.

Tikroji Kalėdų įžanga prasidėjo 9 mėnesiais anksčiau, nei gimė Jėzus. Kai palaimintoji Marija neatšaukiamai ištarė „Fiat“ ir atidavė savo laisvę bei visą tolesnį gyvenimą į Viešpaties rankas, tada iškart pradėjo brėkšti Išganymo ryto aušra – negęstančios vilties pranašė, kuri skelbė, kad netrukus gims Tas, kuris prie savęs patrauks daugelio širdis, bet paskui, kitus gelbėdamas, savęs nepagailės...

Demokratiškoje visuomenėje krikščionybė neturėtų būti puolama

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė doc. dr. Agnė Širinskienė

Naujajame 2016–2020 metų Seime dirba katalikė doc. dr. Agnė Širinskienė, išrinkta pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą. Vos jai tapus Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke, prasidėjo gana įžūlios pašaipos žiniasklaidoje. Ypač buvo pabrėžiama, jog savo disertacijoje neva ji buvo parašiusi, kad AIDS yra „Dievo bausmė“. Paprašėme Agnę Širinskienę atsakyti į keletą klausimų, susijusių su jos darbu Seime, disertacija, pažiūromis.

Jau mėnuo esate Seimo narė, dirbate Sveikatos reikalų komitete. Kaip apibūdintumėte savo darbą Seime, jo svarbą ir reikšmę?

Manau, kad kiekvienas darbas yra savaip reikšmingas. Žinoma, dirbdamas Seime neišvengiamai turi jausti atsakomybę už Lietuvos ateitį, jos žmonių gerovę.

Bibliotekų metai

Kai knygos – gyvenimas ir hobis

Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Betygalos filialo vyr. bibliotekininkė Regina Musteikienė

Biblioteka šiandien yra bene vienintelė vieta, kur nemokamai galima gauti reikiamų žinių, rasti įdomų pašnekovą, susitikti bendramintį ar būti suprastam. Koks bibliotekos indėlis į vieno Žemaitijos miestelio gyvenimą? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su Raseinių rajono savivaldybės Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Betygalos filialo vyr. bibliotekininke Regina MUSTEIKIENE.

Baigiasi 2016-ieji, Seimo paskelbti Bibliotekų metais. Ką gero, gražaus jie atnešė jūsų bibliotekai?

Į pabaigą artėjantys metai iš tiesų buvo geri. Džiaugiuosi sulaukusi naujų, ypač mažųjų, skaitytojų. Biblioteka nestokojo renginių. Įsiminė susitikimas su aktore Virginija Kochanskyte. Vasarą pakvietė tradiciniu tapęs renginys „Skaitytojai kuria patys ir moko kitus“. Jo dalyviai buvo ne vien betygaliečiai, bet ir iš šio krašto kilę žmonės. Pernai ir užpernai mūsų svečias buvo panevėžietis fotografas Virginijus Benašas, kuris perteikė fotografavimo paslapčių subtilybes, o šiemet dailės mokytojas Egidijus Kučinskis, nors ne Betygalos gyventojas, bet mokė piešti ant stiklo. Viena betygališkė, dviejų dukrų mama, padėjo įsisavininti lipdymą iš molio. Vasarą su vaikais turėjome keturis tokius užsiėmimus. Aštuntus metus bibliotekoje vyksta gerumo akcija „Atvirukas vienišam žmogui“, kurios metu atvirukus piešia vaikai, mokiniai. Jau sulaukiame pirmųjų tokių jų darbelių. Atvirukus paskui išdalijame Betygalos krašto senjorams, ligotiems žmonėms. Tai – kalėdinė dovana, priminimas, jog jie nėra vieniši. Asmeniškai aš pati turėjau laimę prisidėti prie malonaus dalyko – rajono bibliotekininkų kūrybos rinktinės „Pasidalinkime ilgesį perpus“ gimimo. Man teko ją redaguoti. Knygos pristatymas Šiluvoje tapo gražia švente. Su rajono viešosios bibliotekos darbuotoju, kraštotyrininku Jonu Brigiu dirbome prie leidinio apie Raseinių dekanatą.

Paminėtas buvęs klebonas, iškilus dvasininkas ir valstybininkas

Šv. Mišias Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje aukoję vyskupai Rimantas Norvila ir Jonas Boruta su kunigais

Lapkričio 27 dieną Aukštojoje Panemunėje vyko iškilmingas vyskupo Justino Staugaičio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Šis iškilus dvasininkas čia klebonavo 1916–1926 metais. Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje 12 val. vyko iškilmingos šv. Mišios, kurioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, keletas kunigų iš Vilkaviškio ir Telšių vyskupijų. Šv. Mišių pradžioje visus pasveikino Vilkaviškio vyskupijos ganytojas, o pamokslą sakė Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Jis tikintiesiems kalbėjo apie vysk. J. Staugaičio asmenybę, nuveiktus darbus, jo santykį su pal. Jurgiu Matulaičiu, kuris buvo jo pažįstamas nuo pradinės mokyklos laikų. Pamokslininkas kalbėjo apie vyskupo ir politiko J. Staugaičio paliktą didžiulį indėlį į to meto Lietuvos valstybingumo kūrimo darbą ir Katalikų Bažnyčios gyvenime paliktą nenuginčijamą svarbą iki šių dienų.

Mylinti yra tik gailestinga širdis

Kalba kun. br. Juozapas Marija Žukauskas OFM

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos pasauliečiai pranciškonai paminėjo Gailestingumo jubiliejaus uždarymo šventę ir pranciškoniškojo pašaukimo dieną. Parapijos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC palaimino šį renginį ir ragino toliau būti gailestingumo apaštalais savo aplinkoje, nenusigręžti nuo visuomenės atstumtų žmonių ir jų problemų.

Šv. Mišias aukojo brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas OFM. Pagrindinė Jo homilijos ir pranciškoniškojo liudijimo mintis – Dievo gailestingumas, atsivėrimas per žmogaus širdį, ypač per kančią. Remdamasis pavyzdžiais iš Biblijos, priminė, kaip pasireiškia gailestingumas. Dievas liepė pranašui Jonai eiti į Ninevę ir sakyti žmonėms, kad jų miestas bus sunaikintas dėl nuodėmių gausos. Šis iš pradžių išsisukinėjo nuo jam pavestos misijos. Tik kai sužadino Jono širdyje gailestį, tas ėmė pranašauti nineviečiams. Pranašui Mozei taip pat pagailo savo tautos, ir jis prašė Dievo, kad nesunaikintų. Abraomas meldėsi dėl Sodomos miesto išgelbėjimo. Jis maldavo Dievą nesunaikinti miesto, jei ras 50 teisiųjų. Vėliau šį skaičių vis mažina. Abraomo žodžiai atskleidžia vidinę gailestingumo gelmę. Ši istorija moko, kad melstume ir prašytume Dievo atleidimo už dideles nuodėmes. Aprašytose biblinėse scenose Dievas ieško žmogaus širdies ir ją persmelkia gailestingumu.

Skulptūra „Stotelė“ primins čia gimusį signatarą

Skulptūra „Stotelė“, skirta Nepriklausomybės Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui atminti, jo tėviškėje, Balsėnų kaime

Lapkričio 25-ąją Veiviržėnų seniūnijoje esančiame Balsėnų kaime iškilmingai atidengta skulptūra „Stotelė“, skirta Nepriklausomybės Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui atminti, jo gimimo ir vaikystės vietai pažymėti. Skulptūrą atidengė Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas kartu su signataro dukra Rasa Antanavičiūte. Dalyvavo signataro žmona Ona Antanavičienė, signataro seserys bei kiti giminaičiai, signatarai Romualdas Rudzys ir Mindaugas Stakvilevičius, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Karbauskas bei keli Tarybos nariai. Skulptūra buvo atidengta signataro gimimo dieną. Kitais metais signataras būtų šventęs 80 metų jubiliejų.

Šventę kartu su seniūnijos darbuotojais organizavo Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė, kuri pristatė ir skulptūros idėją. Skulptoriaus Antano Šnaro skulptūra „Stotelė“ yra tokia, kokią, anot signataro dukros, būtų norėjęs išvysti ir jis pats. Joje nėra sureikšminamos žmogaus pareigos, jo nuveikti darbai, nėra bereikalingos pompastikos. Skulptūra – tarsi atminties, pamąstymo aikštelė, lyg pakelės stotelė, kurios centre – čia apsilankęs žmogus.

Stogastulpis kraštiečiui skulptoriui Juozui Zikarui

Paįstrio klebonas, g. kan. Pranciškus Tamulionis šventina atminimo paminklą kraštiečiui skulptoriui Juozui Zikarui

Lapkričio 18-ąją, skulptoriaus Juozo Zikaro gimimo dieną, Paįstryje atidengtas ir pašventintas ką tik pastatytas įspūdingas savo aukščiu ir apimtimi stogastulpis „Juozui Zikarui 135“. Jo autorius – medžio drožėjas tautodailininkas Eduardas Titas.

1991 metais, minint garsiojo skulptoriaus jubiliejų, memorialinio muziejaus kiemelyje Paliukuose pastatytas stogastulpis „J. Zikarui 110“. Kiek vėliau šalia trobos buvo pastatyta skulptūra „Piemenukas“. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos kieme yra suolelis, skirtas būtent jam. Paįstryje gal nesutiksi žmogaus, kuris nesididžiuotų monumentaliais iškilaus kraštiečio, skulptoriaus J. Zikaro kūriniais, nebūtų grožėjęsis Šv. Petro, Šv. Povilo, Šv. Jurgio skulptūromis Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčioje ar kuris nebūtų lankęsis jo gimtuose Paliukuose ir nebandęs suvokti, kur glūdi šio žmogaus talento šaknys.

Bibliotekų metai

Apie 15 metų su Galina Dauguvietyte

Apie pažintį su Galina Dauguvietyte pasakoja Inga Liutkevičienė

PANEVĖŽYS. Paskutinę lapkričio dieną Viešoji biblioteka (Kniaudiškių g. 34) sukvietė į panevėžietės žurnalistės Ingos Liutkevičienės knygos „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?” pristatymą. Žurnalistė per 15 darbo ir draugystės metų pažino aktorę, režisierę ir scenaristę iš arti, parašė keturias didžiulio populiarumo sulaukusias knygas – „Perpetuum mobile“, „Post scriptum“, „Dialogai su savimi“ ir naujausią – „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“. Tad nenuostabu, kad yra vadinama G. Dauguvietytės biografe.

I. Liutkevičienė teigė nesitikėjusi, kad šiame mieste G. Dauguvietytė taip mylima, jos ilgesys sukviečia sausakimšas sales. Pradėdama renginį ji paprašė tylos minute pagerbti režisierę. Susirinkusieji išgirdo viešnios pasakojimus apie G. Dauguvietytę, pamatė niekur iki šiol nedemonstruotas archyvines jos ir šeimynykščių – senelio, tėčio su abiejomis žmonomis, netikrų seserų su vaikais – nuotraukas. Jų fone skambėjo Galinos balso įrašas, kuriame ji aptaria besikeičiančius laikus ir madas. „Manęs dažnai klausia, kam reikėjo ketvirtos knygos. Juk jau trys parašytos, rodos, viskas išpasakota..?“ Tačiau paskutinioji – tikroji Galinos biografija, apie tokią ją, kokią ne kiekvienam buvo lemta pažinti“, – sakė autorė.

Nelietuviai – Lietuvai

IV tarptautinis dvasinės poezijos festivalis „Pokrova“

Laimutė Debesiūnienė

Forumo dalyviai

Spalio 16 dieną Kauno Stačiatikių cerkvėje vyko IV tarptautinis dvasinės poezijos festivalis „Pokrova“. Gal kiek neįprastas pavadinimas... Katalikai tokios šventės neturi ir vadina Švč. Mergelės Marijos Užtarytojos švente. Ji atėjo iš Bizantijos. Žmonės cerkvėje pasislėpė nuo priešų ir meldė Švč. Mergelės Marijos pagalbos. Ji apgaubė stebuklinga drobule ir išgelbėjo... Tokią ją matė žmonės. Tokia ji vaizduojama ikonose. Šią istoriją metraštyje perskaitė Vladimiro kunigaikštis Andriejus Bogoliubskis. Tai jam padarė didžiulį įspūdį ir jis šią šventę įvedė savo kunigaikštystėje. Paskui ji paplito visoje Rusijoje ir už jos ribų. „Pokrova“ – rudens ir žiemos susitikimo laikas, kai laukuose nudirbti darbai, kai žmonės gali pabūti kartu, pabendrauti.

Su Kauno arkivyskupijos svečių namuose apsistojusiu vengrų poetu Aronu Gaalu iš vakaro buvome nusprendę į festivalį eiti pėsčiomis, pakeliui apžiūrėti Laisvės alėją, tačiau rytą mūsų planai kiek pasikeitė – nuėjome į šv. Mišias Švč. Trejybės (Kunigų seminarijos) bažnyčioje. Laibai gaila, kad po pamokslo teko išeiti...

Mirė pirmasis atkurtojo Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia

Prof. Stasys Vaitekūnas, parašęs monografiją „Justinas Staugaitis. Vyskupas. Politikas. Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas“, dar rudenį apie Telšių vyskupą Justiną Staugaitį, minint 150-ąsias jo gimimo metines, pasakojo vyskupo kraštiečiams

Šios Kristijono Donelaičio „Metų“ eilutės mums primena liūdną, bet, deja, neišvengiamą tikrovę – visi atėjusieji privalo išeiti. Su tuo esame priversti susitaikyti. Ypač sunku, kai išeinama per anksti, kai ant darbo stalo lieka ir niekada nebebus pabaigta dar viena knyga, kai kartu su žmogumi išeina ir jo sumanymai, ketinimai, viltys, brandintos idėjos...

Akademikas habilituotas daktaras profesorius Stasys Vaitekūnas gimė 1941 m. kovo 9 d. Reibiniuose, Joniškio rajone. Vos gimusio vaiko gyvenimą paženklino karas, į skirtingas puses išblaškęs šeimą, o po karo nusileidusi geležinė uždanga, atskyrusi Lietuvą nuo pasaulio, taip ir neleido susitikti su tėvu. Karo ir pokario metų realybė užgrūdino talentingą jaunuolį. Jis visą gyvenimą, nepaisydamas sunkumų, tvirtai siekė mokslo aukštumų.

Tarnystė Dievui jam buvo svarbiausia

Kunigo Antano Kairio (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07)
100-osioms gimimo metinėms

Kun. Antanas Kairys apie 1960 metus

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje, šalia palaidotų kunigų Jono Labakojo, Juozapo Balčiūno, Antano Kiečio, Antano Juškos, Povilo Varžinsko ir kitų Amžinybėje ilsisi kun. Antanas Kairys (1916 12 23–1942 12 19–1999 06 07).

Kun. Antanas Kairys gimė 1916 m. gruodžio 23 d. Kairių kaime, Panevėžio apskrityje, vidutinių ūkininkų Andriejaus (1872–1952) ir Juzefos (1881–1980) šeimoje. Antanas turėjo dvi seseris Oną (1905–1988) ir Bronę (1914–1983) bei tris brolius – Mykolą (1912–2001), Joną (1919–2013) ir Tadą (1922–1991). Baigęs Panevėžio valstybinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją, o ją baigęs 1942 m. gruodžio 19 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo 1942 m. gruodžio 27 d. Velykių bažnyčioje. Dirbo Klovainiuose (Pakruojo r.), Pušalote (Pasvalio r.), Krinčine (Pasvalio r.), Dusetose (Zarasų r.), Užpaliuose (Utenos r.), Kvetkuose (Biržų r.), o nuo 1955 m. rugsėjo 23 d. paskirtas į Panevėžį.