Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Mažųjų pergalė

Apie dėl skaistybės nužudytą Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę

Kun. Andrius Končius,

kun. Robertas Urbonavičius

Elena Spirgevičiūtė

Biografijos detalės

Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 23 d. tarnautojų šeimoje, 1925 m. sausio 11 d. buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. 1928 metais tėvas Stasys Spirgevičius iš Lietuvos kariuomenės savanorio J. Lukoševičiaus nusipirko žemės sklypą Tvirtovės alėjoje. Netrukus buvo pastatyti trobesiai, šeima įsikūrė. Elena buvo tyli, nestiprios sveikatos mergaitė (problemos su stuburu, vėliau motinos pastangomis išgydyta), kukli, protinga, graži. 1931 metais pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 metų lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. Ją uždarius perėjo į 8-ąją gimnaziją ir ją baigė pavyzdingai 1943 metais. Tais pačiais metais įstojo į KU Medicinos fakultetą, tačiau jame nesimokė. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, norėdama tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, o juos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko. Liko padėti šeimai. Ji buvo pamaldi katalikė, jei tik galėdavo, kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo Komuniją, kurią dažnai aukodavo už savo artimuosius. Stengėsi gyventi ir rengtis kukliai. Iš raštų ir artimųjų liudijimų matome, kad Elena troško savo širdį visiškai dovanoti Kristui, saugoti tyrumą ir šventumą.

Kankinystės vainikas

Rodos, Elenos gyvenimas buvo kaip ir daugelio to metų merginų. Ji niekuo neišsiskyrė iš kitų bendraamžių, tačiau Viešpats panoro, kad ši kukli mergina parodytų Jo galybę. 1944 m. sausio 3 d. Elenai būnant devyniolikos metų, vakare, apie 22 valandą, į Spirgevičių namus, nutildę šunį ir prisistatę policininkais, įsiveržia keturi nuo alkoholio apsvaigę vyrai. Visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Lietuviškai kalbantysis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Alfonsas Čeponis, būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris. Vyrai liepė paruošti vaišes, o patys puolė krautis į maišus vertingesnius daiktus, po to – puotauti ir lėbauti. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos kambaryje spietėsi jų vaikai: devyniolikmetė Elena, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje. Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenos ir Stasės. Stasė buvo gimusi 1916 metais neturtingoje šeimoje, dirbo fabrike, rengėsi ištekėti. Kadangi Stasė gyveno Spirgevičių kaimynystėje, ji bandė ištrūkti ir šauktis pagalbos, nes jos namuose buvo įrengtas telefonas. Užpuolikams ji pasakė, kad eina atnešti svogūnų. Tačiau ją sulaikė ir bandė išprievartauti. Po grumtynių su girtais užpuolikais Stasei pavyko išbėgti į lauką. Čia pat, sode, užpuolikas, pravarde Griša, ją pasivijo ir nušovė, o sugrįžęs vėl sėdo prie stalo. Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad visi girdėtų, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kuri bus skirta. Paskui vienas rusakalbis įsibrovėlis liepė Spirgevičienei lipti į palėpę. „Po daug metų aš netyčia išgirdau mamą pasakojant draugei, kad tą baisią naktį ji turėjo patenkinti girto rusakalbio geidulius, idant išgelbėtų mūsų gyvybes“, – apie tai vėliau pripažino gyva likusi Elenos sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė.

Tiesa, įsibrovėliai žodžio nesilaikė. „Po to banditai išsivedė Eleną Spirgevičiūtę. Prasidėjo grasinimai: „Mes nejuokaujam! Viena jau guli nušauta ir tau taip bus“. Tačiau mergina laikėsi tvirtai ir nesileido išgąsdinama. Sugrįžusios Elenos tėvas paklausė, kur jie ją vedžiojęsi ir ko norėję. Mergina į tai atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu“. Atėjūnai vėl ją išsivedė ir gąsdinimais bandė priversti pasiduoti jų norams, o priešingu atveju grasino nužudysią. Elena dar sykį sugrįžo, tik šįkart – atsisveikinti su tėvais. Motina dar paklausė: „Ar mus visus nužudys?“ Elena atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite“. Tada ji ramiai atsisveikino kryžiaus ženklu. Lietuviškai kalbantis jaunuolis pasišaukė Elenutę į gretimą kambarį ir nušovė. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies; dešinė jos ranka buvusi apdeginta paraku – tikriausiai ji norėjo dar paskutinį kartą persižegnoti“. Žmogžudžiai prigrasino niekam nieko nepasakoti, nes ateisią ir visus likusius gyvus susprogdinsią. S. Žukaitės ir E. Spirgevičiūtės palaikai buvo pašarvoti Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. E. Spirgevičiūtė ir S. Žukaitė buvo palaidotos Kauno miesto kapinėse (dabar – Ramybės parkas). Laidotuvėse dalyvavo didelė minia žmonių. Laidotuvėms vadovavo Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. Juozas Želvys ir Elenos gimnazijos kapelionas kun. Alfonsas Grauslys. 1957 metais uždarius Kauno miesto kapines, jų palaikai perkelti į Eigulių kapines.

1944 m. sausio 12 d. Kauno laikraštyje „Ateitis“ išspausdintas nekrologas, kuriame rašoma: „Jų tragiška mirtis ir jos aplinkybės ilgai bus pavyzdžiu mūsų moterims kilnaus moteriško būdo, tvirto ir valingo bei aiškaus nusistatymo, didžio lietuvės moters garbės pajautimo; tai – pavyzdys, kuris primins, kaip lietuvė moteris moka ginti savo garbę“.

Kun. Pranas Račiūnas MIC domėjosi merginų žūties paslaptimi, surinko nemažai medžiagos apie 1944 metų sausio 3-iosios nakties įvykius. Jam pavyko išsaugoti didelę dalį E. Spirgevičiūtės dienoraščio, rašyto nuo 1940 iki 1942 metų birželio.

Kelias į Altoriaus garbę

1984 metais, kuomet buvo Elenos Spirgevičiūtės žūties 40-osios metinės, kun. Krizantas Juknevičius SDB pradėjo rinkti medžiagą E. Spirgevičiūtės beatifikacijai. 1990 metais jo iniciatyva Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje esančioje Kankinių sienoje įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti. Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944“. 1998 metais Taikos prospekto ir Studentų gatvių sankryžoje pastatytas paminklas Elenai Spirgevičiūtei atminti (skulptorius – Antanas Kmieliauskas, architektas – Algimantas Mikėnas).

2000 m. sausio 15 d. Kauno Arkikatedroje pradėta E. Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Arkivyskupo dekretu bylos postulatoriumi paskirtas mons. Pranciškus Tamulevičius, sukuriama ir bylos procesui reikalinga specialistų komanda. Tai– pirmoji beatifikacijos proceso byla Kauno arkivyskupijos istorijoje.

2001 m. gegužės 23 d. naujosios Palemono bažnyčios varpinėje tuomečio klebono ir bažnyčios statytojo kun. K. Juknevičiaus SDB įkeltas vienas iš varpų, dedikuotas Dievo tarnaitei Elenai Spirgevičiūtei. Ant jo įrašyta: „Mergelės kankinės Elenos Spirgevičiūtės šlovės pradžiai pažymėti“.

Vidinis Elenos pasaulis

Dievo tarnaitę Eleną galima lyginti su XIX amžiuje gyvenusia Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese, paprastai vadinama Teresėle. Abi jos, iš pirmo žvilgsnio, gyveno eilinį gyvenimą – viena buvo sesuo karmelitė, niekuo ypatingai neišsiskirianti iš kitų seserų; kita – pokario Kauno studentė, su daugumai merginų būdingomis svajonėmis, nusivylimais, polėkiais. Abi jos iš šio pasaulio išėjo jaunos. Abiejų šlovė prasidėjo po mirties. Mažoji karmelitė užkariavo pasaulį savo beribiu pasitikėjimu Dievu, pristačiusi mums mažąjį kelelį; o Elena savo ištikimybę ir meilę Kristui paliudijo aukščiausia forma – kankinyste dėl skaistumo.

Skaitydami jos dienoraštį matome, kad Elena kovojo su polinkiu į nusiminimą, savęs nuvertinimą – ji save laikė negražia, neprotinga: „Man šiandien kažko liūdna, nesinori mokytis. Tas liūdnumas man dažnai užeina. Kai pagalvoju apie save, atrodo, kad aš niekam tikusi: nei kalbi, nei gabi, nei maloni, nei gera, nei darbšti, nei talentinga, pagaliau – negraži, nedaili. Iš tikrųjų gi neturiu jokių gabumų, nei išmintingumo, nei patrauklumo, esu melancholikė. Kodėl aš negavau bent dalį savo mamos gabumų, grožio, kodėl tą viską turi Sabutė? Ji bus faina mergaitė, kalbi, gyva, graži. O aš nežinau, kam esu tikusi... Mane niekas niekuomet nepamils... Be to, ta dėmė po kaklu... Bet, mano Gerasis Dieve, dovanok man už tai, neleisk nuodėmėj žūti, vesk teisingu keliu, aš dėkoju Tau už tai, ką davei“. Tačiau matydama savo draugių paklydimus bei tuščią linksmybių šurmulį, ji savo sieloje brandino troškimą vis labiau atsiduoti Kristui:

„Komuniją ir Mišias paaukojau už save. Mamytė man patarė Komunijos eiti penktadieniais ir sekmadieniais, nes kiekvieną dieną sunku, reikia pailsėti. Man labai gaila, kad negaliu eiti kasdien prie Dieviškojo stalo. Kokia laiminga siela, kokia ji tyra, nekalta, ir aš noriu priklausyti prie tų laimingųjų sielų... Stengiuosi save stiprinti maldomis“.

„Dievas, siela, amžinybė. Tai turi būti mano gyvenimo tikslas. Aš turiu siekti amžinosios laimės, aš turiu ieškoti Jo ir rasiu, aš turiu belstis ir bus man atidaryta. Taip, aš rasiu ir bus man atidaryta. Viešpatie, mano Dieve, pasigailėk manęs, gelbėk mane ir atleisk man. Dieve, Mano Dieve, būk man kelrodžiu, būk mano vadovu, neleisk man žūti. O Marija, Mano Motina, melsk man pasigailėjimo, saugok mane nuo viso pikto, padėk man būti skaisčiai...“

„O, kad aš galėčiau būti meili kiekvienam žmogui, kokia aš tada jausčiausi laiminga! Juk tai kiekvienam pasiekiama ir aš galiu tai įvykdyti, bet sunku, sunku. Reikia save gerai suimti į stiprias rankas, reikia kovoti su pykčiu, nepalankumu. Būti simpatiškai ir kukliai, tai – laimė, laimė ir pasisekimas tarp žmonių. Aš noriu save gerbti ir gerbti kitus, bet turiu būti meili, gera, kukli, simpatinga. Marija, mano Motina, padėk man būti tokia meilia, kaip tos gėlės yra meilios, įberk saujelę kvapnių rožių lapelių į mano sielą ir širdį, ir mano lūpose bus amžinas šypsnys visiems neprieteliams, turtingiems, draugams ir vargšams. Viešpatie, laimink mano likimą, neleisk man žūti tarp nuodėmių, padėk man žengti šio gyvenimo keliu ir pasiekti amžinąją laimę. Aš žinau, Dieve, kad tu man padėsi, tu myli mane tokią, kokia aš esu, o aš už Tavo meilę ir malones atsilyginsiu nedarydama nuodėmių. Nuodėmė – nuodai, ji nuodija kilnius pasiryžimus, skaisčią širdį, kuklumą, bet labiausiai nuodija meilę Dievui ir atitraukia nuo Jo. Aš nujaučiu permainą savo gyvenime, nujaučiu artėjančią laimę ir skausmą“.

Elenos Spirgevičiūtės svarba mums

² Elenos skaistumas, kuklumas ir dorumas, meilė krikščioniškam tyrumui, nuolankumui užfiksuota jos dienoraštyje ir kankinystėje dėl skaistumo, kuris yra ypač aktualus šių dienų sekuliarizacijos ir seksualumo propagavimo nuotaikose. Elenos pavyzdys byloja apie moters kilnumą ir pašaukimo būti motina suvokimo išsaugojimą. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, 2000 metais pradėjęs beatifikacijos bylą, šv. Mišių metu pabrėžė tokio kankinystės liudijimo aktualumą šiandieniam pasauliui: „Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas bruka hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas“.

² Lietuvos visuomenėje maža dvasinių pavyzdžių, kurie parodytų, jog skaistumas ir tyrumas yra dorybės, kurias verta praktikuoti. Elenos Spirgevičiūtės, gyvenusios ne „tamsiaisiais viduramžiais“, bet moderniaisiais laikais (ir susidūrusios su savo draugių nuopuoliais), pavyzdys būtų stiprus akstinas populiarinti šias dorybes.

² Būdama melancholiško būdo, Elena labai jautriai išgyveno savo netobulumą ir menkumą, tačiau visuomet tvirtai žinojo, kad galutinis atsakymas į visus jos išrgyvenimus yra Jėzus Kristus. Šiandien visuomenė, ypač jaunoji karta, išgyvena atmetimo, kompleksų, susikurtų standartų neatitikimo fobijas, kurios sukelia neurozes, psichosomatines ligas, žlugdančias priklausomybes, galiausiai savižudybes. Tad Elenos pavyzdys ir užtarimas būtų pagalba šiose situacijose. Jos pavyzdys rodo, kad šventumas nėra buvimas tobulu visose situacijose, bet ir būnant netobulu galima vienytis su Kristumi ir būti jam ištikimam.

² Elenos Spirgevičiūtės kankinystės mirtis yra aukščiausio lygio pedagogika, mokanti ginti Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią bei krikščioniškas vertybes ir dorumą absoliučiu būdu šiais laikais, kuomet reliatyvizmas ir sinkretizmas braunasi į Bažnyčios tikėjimo suvokimą. Popiežius Benediktas XVI ne kartą perspėjo dėl vis labiau gresiančio krikščioniško identiteto praradimo: „Krikščionys dažnai net nesuvokia jų katalikiško tikėjimo centro, tikėjimo išpažinimo, tad jie užleidžia vietą tam tikram sinkretizmui ir religiniam reliatyvizmui, išblukindami krikščioniškąsias tikėjimo tiesas ir krikščioniškąjį išganymo unikalumą. Dirbtinumo pavojus, „pasidaryk pats“ religija yra netoli nuo šiandienos. Todėl turime sugrįžti pas Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, turime iš naujo atrasti Evangelijos žinią ir padaryti, kad ji įeitų į mūsų sąžinę ir mūsų kasdienį gyvenimą vis labiau“. Tad E. Spirgevičiūtės kankinystės liudijimas kviečia šių dienų Bažnyčią sugrįžti prie krikščioniško identiteto ištakų.

© 2017 „XXI amžius“