Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kristaus meilė skatina susitaikyti

Maldos už krikščionių vienybę savaitės reikšmė

Mindaugas BUIKA

Popiežių Pranciškų sveikina Suomijos ekumeninės delegacijos vadovas liuteronų vyskupas Karlas Kalialis su savo anūkais

Šventasis Tėvas sveikinasi su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios metropolitu Ilarionu, kuris koordinuoja ekumeninius ryšius

Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas kardinolas Andželas Banjaskas ir Europos Bažnyčių Konferencijos pirmininkas anglikonų vyskupas Kristoferis Hilas

Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas

Tradicinė, Maldos už krikščionių vienybę savaitė vėl susilaukė plataus dėmesio pasaulyje ir buvo paženklinta įvairiais ekumeniniais renginiais daugelyje tikinčiųjų bendruomenių. Jos kasmetinio šventimo laikotarpį nuo sausio 18 iki 25 dienos, minint didžiuosius apaštalus (Šv. Petro katedrą ir Šv. Pauliaus atsivertimą) 1908 metais pasiūlė į katalikybę atsivertęs Niujorko (JAV) anglikonų (episkopalų) dvasininkas Polas Vatsonas (Paul Watson). Katalikų Bažnyčioje tokia maldų už vienybę oktava su popiežiaus Benedikto XV paraginimu buvo pradėta minėti 1916 metais. Vėliau, įvairių Bažnyčių maldų už vienybę renginius pradėta ekumeniškai koordinuoti, o nuo 1968-ųjų tai sutartinai daro Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba ir Pasaulinė Bažnyčių taryba, kuriai priklauso stačiatikių ir protestantų bendruomenės. Šios institucijos kaip tik parenka bendrą kasmetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės temą ir medžiagos jai rengimą patiki kuriai nors nacionalinei ar regioninei ekumeninei grupei. 2016 metų ekumeninės maldos oktavai tai darė Latvijos, šiemet – Vokietijos, 2018 metams – Karibų baseino (Kubos, Haičio ir kitų), o 2019-iesiems – Indonezijos krikščionys.

Pamokantis Suomijos pavyzdys

Džiugu pripažinti, kad bent kartą per metus ko ne visi Kristaus išpažinėjai, kurių pasaulyje yra daugiau kaip 2 milijardai, bendromis apeigomis ir apmąstymais prisimena nuolat aktualią Jėzaus maldą Tėvui už savo mokinius: „Tegul ir jie būna viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Šį amžiną įpareigojimą krikščionims papildo ir 2017 metų Ekumeninės savaitės tema – „Kristaus meilė skatina mus susitaikyti“ (plg 2 Kor 5, 14–20). Jos parinkimas atspindi nuoseklų apaštalo šv. Pauliaus misijų mokymą. Todėl visiškai suprantama, kad šiemet Maldos už krikščionių vienybę savaitę popiežius Pranciškus trečiadienį, sausio 25 dieną, užbaigė jo vadovautais ekumeniniais Mišparais būtent Šv. Pauliaus bazilikoje. Pamaldose prie Tautų apaštalo relikvijų dalyvavo kartu su katalikais ir kitų Romoje veikiančių krikščioniškų bendruomenių (stačiatikių, liuteronų, anglikonų ir kt.) vadovai bei svečiai. Kaip minėta, medžiagą šiemetinei Ekumeninei savaitei parengė Vokietijos Krikščioniškų Bažnyčių taryba (Arbeitsgemeinschaft Christlicher Kirchen in Deutschland). Taip atsižvelgta į 2017 metais minimą visiems Vakarų krikščionims reikšmingą vokiečių dvasininko Martyno Liuterio pradėto Reformacijos sąjūdžio 500 metų sukaktį. Šiemet prisimenamos 50-osios Vatikano II Susirinkimo mokymo įtakos sąlygoto intensyvaus katalikų ir liuteronų ekumeninio dialogo metinės.

Šiame kontekste kaip tik reikšmingos Šventojo Tėvo pastabos, išsakytos Maldos už krikščionių vienybę pradžioje, tradiciškai susitikus su Vatikane jį aplankiusia ekumenine Suomijos Bažnyčių delegacija. Audiencija įvyko sausio 19 dieną, kai Suomijoje ypatingai minimas šios tautos apaštalas, Upsalos arkivyskupas, katalikų šventasis Henrikas, XII amžiuje patyręs kankinystę iš vietos pagonių. Suomijoje, kuri šiemet mini ir 100-ąsias savo valstybinės nepriklausomybės (nuo Rusijos) metines, iš 5,5 milijonų gyventojų trys ketvirtadaliai yra liuteronai ir 6 proc. stačiatikių. Katalikų toje šalyje tėra 15 tūkstančių, bet jie turi savo vyskupą, sostinės Helsinkio ganytoją Temą Sipą (Teemu Sippo), kuris buvo prieš dvejus metus konsekruotas ir yra pirmasis suomių tautybės Katalikų Bažnyčios hierarchas nuo Reformacijos laikų, kai katalikybė toje šalyje ir visoje Skandinavijoje buvo visiškai išnaikinta. Kartu su vyskupu T. Sipu į Turku miesto liuteronų vyskupo Karlo Kalialio (Kaarlo Kalliali) vadovautą Suomijos ekumeninę delegaciją buvo įtrauktas Oulu metropolitas Elijas (Ilja), Suomijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Suomijos Bažnyčių delegacija ekumeniškai minėti šv. Henriką jau daugiau kaip trys dešimtmečiai atvyksta į Vatikaną, nes suomių apaštalo palaikai iš Turku katedros buvo išvežti ir prarasti (manoma, galėjo atsidurti Romoje) XVIII amžiaus pradžioje, vykstant Suomiją tuomet valdžiusių švedų karui su Rusija.

Kreipdamasis į Suomijos Bažnyčių vadovus ir kitus delegacijos narius, tarp kurių buvo daug seserų brigitiečių, popiežius Pranciškus pripažino, kad ši graži ekumeninės piligrimystės tradicija, pradedant Maldos už krikščionių vienybę savaite, skatina visų Kristaus išpažinėjų suartėjimą per nuolatines atsivertimo pastangas. „Tikrasis ekumenizmas remiasi bendru atsivertimu į Jėzų Kristų, kaip mūsų Viešpatį ir Atpirkėją“, – sakė Šventasis Tėvas. Taip jis netiesiogiai patvirtino, kad labai sekuliarizuotoje Suomijoje ir visoje Europoje ekumeniniai siekiai turi sąveikauti su žemyno tautų naujosios evangelizacijos skatinimu. Taigi, šiomis dienomis melsdamiesi už krikščionių vienybę, turime karštai prašyti Šventosios Dvasios vadovavimo, kad, patirdami atsivertimą, galėtume pilnai susitaikyti. Popiežius Pranciškus priminė, jog apie tai kalbama ir jo bei Pasaulio liuteronų federacijos pirmininko, vyskupo Munibo Junano (Munib Younan) pernai, spalio 31 dieną, Švedijos mieste Lunde pasirašytoje bendroje Deklaracijoje dėl Reformacijos 500 metų sukakties: „Mūsų bendras tikėjimas į Jėzų Kristų ir mūsų Krikštas reikalauja iš mūsų kasdienio atsivertimo, kuris leistų atmesti istorinius nesutarimus bei konfliktus, trukdančius susitaikymo tarnystei“.

Prieštaringos Reformacijos aplinkybės

Svarbu akcentuoti prieštaringas Reformacijos aplinkybes, ypač kada anuometinius protestantų ir katalikų teologinius nesutarimus dažnai lydėjo smurtinė priešprieša, netgi baisūs karai. Verta prisiminti Europoje katalikų ir liuteronų susipriešinimą, kuris sukėlė trisdešimties metų karą (1618–1648), nusinešusį net 10 milijonų žmonių gyvybių. Tai buvo didžiausias religinis karas žmonijos istorijoje, aukų skaičiumi nusileidęs tik XX amžiuje vykusiems dviem pasauliniams karams. Maldos už krikščionių vienybę savaitės pradžioje priminęs tuos tragiškus religinių kovų laikus, kai „Europa buvo pavirtusi raudona kraujo jūra“, Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas šveicaras kardinolas Kurtas Kochas (Kurt Koch) pagrįstai teigė, kad Reformacijos negalima švęsti kaip džiugaus jubiliejaus, bet reikia kaip atgailą pripažinti niekuo nepateisinamas krikščionių tarpusavio kovas, melsti Viešpaties atleidimo.

Žinoma, anuometiniams istoriniams įvykiams įtakos turėjo ir politiniai faktoriai – Vokietijos ir kitus Europos regionus valdžiusių feodalų, karalių ir kunigaikščių nesutarimai bei kovos dėl dominavimo. Šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės vokiečių ekumenistų parengtoje medžiagoje primenama, kad po tų religinių karų pasirašytoje Vestfalijos taikos sutartyje vadovaujamasi politiniu principu „cuius regio, eius religio“ („kieno valdžia, to ir religija“). Todėl visi karaliaus ar kunigaikščio valdomos teritorijos gyventojai turėjo išpažinti savo valdovo religiją arba persikelti į kitą regioną. Tai lėmė, kad didžioji vokiečių tauta, dabar turinti daugiau kaip 80 milijonų narių, kraustėsi gyventi į maždaug vienodai pasidalijusius konfesinius regionus. Tai, nepaisant vėlesnių demografinių ir istorinių permainų, išliko iki šiol: pietinėje ir vakarinėje Vokietijos dalyje vyrauja katalikybė, o rytinėje ir šiaurinėje – protestantizmas. Žinoma, buvusio tarpregioninės politinės įtampos ir skirtingų denominacijų priešiškumo nebeliko, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, vykdant intensyvų ekumeninį dialogą dabar jau visiškai suvienytoje Vokietijoje. Tačiau tenka pripažinti, kad Martyno Liuterio siekis atnaujinti krikščionybę Evangelijos dvasioje nebuvo sėkmingas, nes tik suardė Bažnyčios ir vokiečių bei kitų tautų bendrystę. Todėl yra reikšmingas Lundo deklaracijoje patvirtintas atgailos ir susitaikymo kupinas ekumeninis siekimas. „Kristaus akivaizdoje išpažįstame ir apgailime tai, kad liuteronai ir katalikai sužeidė Bažnyčios vienybę. Teologinius skirtumus lydėjo išankstiniai nusistatymai ir konfliktai, o religija buvo panaudojama siekiant politinių tikslų, – pripažino dvasiniai abiejų Bažnyčių vadovai. – Meldžiame žaizdų ir prisiminimų, temdančių mūsų požiūrį vienas į kitą, išgydymo. Kategoriškai atmetame bet kokią neapykantą ir prievartą, buvusią ir esamą, ypač vykdomą religijos vardu“.

Kita vertus, kreipdamasis į ekumeninės Suomijos Bažnyčių delegacijos narius, popiežius Pranciškus sakė, kad dabar, katalikams ir liuteronams kartu minint Reformacijos sukaktį, atgailaujant dėl klaidų ir džiaugiantis neabejotinais pastarųjų dešimtmečių dialogo pasiekimais, reikia objektyviai vertinti ir Martyno Liuterio iniciatyvas. Prieš penkis šimtmečius jo iškeltais tikslais siekta atnaujinti korumpuotą Bažnyčią, kai turtingieji ir įtakingieji netgi galėjo nusipirkti sunkių nuodėmių ir nusikaltimų atleidimą (indulgenciją), o ne suskaldyti ją. Šis apsivalymas vyko vėliau, Tridento Susirinkime (1545–1563), jau kaip reakcija į pragaištingus Reformacijos padarinius.

Evangelijos liudijimas ir darbai

Būtina pripažinti Martyno Liuterio teologinius pasiekimus. Kalbėdamas apie tai Lundo katedroje vykusiose ekumeninėse pamaldose Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Reformacijos pradininkas, akcentuodamas Šventojo Rašto, kaip tikėjimo tiesų šaltinio, pirmumą Dievo ir žmogaus santykiuose ir nuteisinimą „vien Dievo malone“, mums primena, kad „iniciatyvą visada rodo Dievas ir kad ji yra pirmesnė už bet kurį žmogaus atsaką“. Kaip tik šiuo mokymu yra išreiškiama žmogaus egzistencijos Dievo akivaizdoje esmė. Dėl to, nepaisydami visų prieštaringų Reformacijos vykdymo bruožų, katalikai priima Liuterio iššūkį šiandienos Bažnyčiai, pripažindami jį Evangelijos liudytoju, teigiama Vokietijos ekumenistų parengtoje medžiagoje Maldos už krikščionių vienybę savaitei. Tai yra ir paskata katalikams ir liuteronams kartu tęsti ekumeninį bendravimą ir teologinį dialogą, nes tai yra svarbiausia siekiant susitaikymo ir bendrystės. „Darnoje, kuri leidžia Šventajai Dvasiai veikti, mes gebėsime rasti daugiau susisiekiančių doktrinos taškų ir suartėti Bažnyčios moraliniame mokyme, žengdami link pilnutinės ir regimos vienybės“, – viltingai kalbėjo popiežius Pranciškus svečiams iš Suomijos.

Šventasis Tėvas pripažino, kad Suomijos katalikų ir liuteronų dialogo komisija uoliai darbuojasi (tai – geras pavyzdys kitoms šalims, taip pat ir kaimyniniame Baltijos regione), siekdama bendro sakramentinio Bažnyčios, Eucharistijos ir pašventintos tarnystės supratimo, ir sakė, kad maldoje prašo Viešpaties palaiminimo šioje veikloje. Anot Šventojo Tėvo, 2017 metais minima Reformacijos sukaktis katalikams ir liuteronams teikia ypatingą galimybę autentiškiau išgyventi savo tikėjimą, geriau pažinti Evangeliją ir su atnaujintu uolumu sekti ir liudyti Kristų. Jis vėlgi priminė Lundo deklaracijoje pabrėžtą mintį, kad, žvelgiant į ateitį per bendrą tikėjimo liudijimą pasauliui, katalikai ir liuteronai bendradarbiauja ir socialinėje srityje. Jie kartu gina žmonių, pirmiausia vargšų, kilnumą bei teises, siekdami teisingumo ir atsisakydami visų smurto formų. Šiandienos aktualijose jie kelia balsą, reikalaudami padaryti galą bet kokiai prievartai bei ekstremizmui, kurie kamuoja daug šalių bei bendruomenių“, ypač musulmonų daugumos kraštuose gyvenančius brolius ir seseris Kristuje. Šiuo atžvilgiu privalu išvien darbuotis priimant prieglobsčio ieškančius pabėgėlius bei rūpinantis kūrinija, „kenčiančia nuo eksploatavimo ir nepasotinamo godumo padarinių“.

Apibendrinant išsakytas mintis, galima vėl pasiremti Vokietijoje parengta medžiaga šiemetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei. Joje pabrėžiama, kad visi „krikščionys, pašaukti skleisti naujas bendruomeniško gyvenimo formas, įgalinančias dalytis būties prasmės suvokimu su kitais, skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų kartų. Evangelijos kvietimas gyventi ne sau, bet Kristui, sykiu yra kvietimas padėti kitiems bei griauti atskirties kliūtis“. Popiežius Pranciškus, baigdamas kalbą Suomijos ekumeninei delegacijai, priminė šiemet minimą jų valstybės nepriklausomybės 100-metį, linkėjo, kad ši sukaktis „padrąsintų visus šalies krikščionis, kartu su ištikimu pilietiškumu drąsiai išpažinti tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų,  kaip tai darė šv. Henrikas, siūlydami šį tikėjimo liudijimą pasauliui“, kad toks tikėjimo praktikavimas būtų išreikštas konkrečiu tarnystės, broliškumo ir bendravimo su kitais pristatymu. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad suomių ekumeninė piligrimystė į Romą padės stiprinti bendradarbiavimą tarp katalikų, liuteronų ir stačiatikių Suomijoje, Europoje ir visame pasaulyje, kad per šv. Henriko užtarimą tas bendras tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas neš gausių vaisių.

Krikščioniškas Europos tapatumas

Mintimis apie Maldos už krikščionių vienybę savaitės aktualumą bendrame sausio 18 dieną skelbtame pareiškime dalijosi Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas italas kardinolas Andželas Banjaskas (Angelo Bagnasco) ir Europos Bažnyčių Konferencijos (CEC) pirmininkas anglikonų vyskupas Kristoferis Džonas Hilas (Christopher John Hill). CCEE priklauso 33 nacionalinės ir regioninės katalikų vyskupų konferencijos, o CEC sudaro 114 žemyne veikiančių stačiatikių, anglikonų ir protestantų Bažnyčių. Tame pareiškime, nurodant šiemetinės ekumeninės savaitės temos „Kristaus meilė skatina mus susitaikyti“ svarbą, primenama garbinga ir sudėtinga Europos krikščionybės istorija, paženklinta apgailėtinų nesutarimų, abipusių pasmerkimų ir netgi smurtingų konfliktų. „Protestantiškosios „revoliucijos“ 500 metų sukakties minėjimas su visomis kontroversijomis dabar tampa reikšminga galimybe atnaujinti mūsų pareigą užgydyti žaizdas ir įveikti nesutarimus“, – pripažįsta CCEE ir CEC vadovai. Jie kviečia kreiptis pirmiausia į Kristų, kuris sutaiko visus žmones ir visą kūriniją su Dievu ir vadovauja šiuose darbuose.

Pareiškime atkreiptas dėmesys, kad Europos bažnytinės struktūros jau 45 metus prasmingai bendrauja per tam tikslui įkurtą jungtinę komisiją, bendradarbiauja įvairiose pastoracinėse srityse. „Įvairios krizės, kuriose dabar yra atsidūrusi Europa ir kaimyninės šalys, mus skatina būti dar labiau vieningus, – teigiama CCEE ir CEC ekumeniniame dokumente, – karai ir konfliktai, politinis netikrumas, migracija ir ekologiniai iššūkiai, materialinis ir dvasinis skurdas paliečia visą gyvenimą Europoje ir už jos ribų“. „Mes kartu galime ir turime nešti sutaikančios Kristaus meilės liudijimą rūpindamiesi kūrinija, būdami solidarūs su vargšais, saugodami visos Dievo tautos narių orumą“. Ekumeninis dialogas padeda gilinti tarpusavio supratimą ir nutiesti tiltus, o bendroje maldoje pripažinti Šventosios Dvasios veikimą. „Kelias, kuriuo turime eiti pirmyn, ne visada aiškus ir lengvas, bet savo širdyse mes visuomet prisimename tiesą, kad Kristaus meilė mus skatina susitaikyti“, – tvirtina Europos vyskupų konferencijų tarybos ir Europos Bažnyčių konferencijos pirmininkai.

Reikėtų paminėti italų katalikų žinių agentūrai SJR neseniai duotą Rusijos Stačiatikių Bažnyčios tarpkonfesinių santykių koordinatoriaus metropolito Hilariono interviu. Jis pasidžiaugė gerėjančiais santykiais su Katalikų Bažnyčia, ypač po prieš metus Kuboje įvykusio istorinio popiežiaus Pranciškaus susitikimo su Maskvos patriarchu Kirilu ir jų paskelbto bendro pareiškimo dėl rūpesčių ir vilčių. Paklaustas dėl šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės temos ir ką reiškia būti susitaikymo liudytojais pasauliui, metropolitas Hilarionas atsakė, kad „jeigu mes gyvename Kristuje ir dėl Kristaus, galime atsispirti visiems pasaulio iššūkiams ir nešti mūsų vienybės liudijimą“. Kita vertus, Vakarų Europoje ir Rusijoje tarp krikščionių juntamas vis didesnis Kristaus ignoravimas, dažnai pasineriama į neapibrėžtą mistiką, liaudiškame pamaldume ieškoma nepaprastų ženklų, bet užmirštama, kad visa ko centras krikščionims turi būti Jėzus Kristus.

Metropolitas Hilarionas priminė kritišką popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimą jo trilogijoje „Jėzus iš Nazareto“, kad Bažnyčia daugeliu atveju perdėtai susitelkusi į savo reikalus (gerovę ir prestižą), dėl to nukenčia pats Jėzaus Kristaus mokymo skelbimas pasauliui. Atsiliepdamas į klausimą, ką mano dėl to, kad iškilo pavojus, jog sekuliarizmo sąlygotą tuštumą Europoje dabar gali užimti radikalus islamas, metropolitas Hilarionas nurodė taiklų Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininko kardinolo K. Kocho pripažinimą, kad „mums reikia baimintis ne dėl stipraus islamo, bet dėl silpnos krikščionybės“. Tvirtai tikintiems krikščionims nieko nereikia bijoti, nes krikščionybė suteikia iš Dievo sklindančios stiprybės visuose iššūkiuose, o sekuliarizuotos visuomenės, kurios susidarė daugelyje Europos vietų, yra dvasiškai silpnos, kadangi jose nebėra vertybių, dėl kurių galima aukotis, atiduoti savo gyvybę, o tai – kovos pralaimėjimas. „Ir tik jeigu mes pripažinsime savo krikščioniškas šaknis ir krikščionišką tapatumą, būsime pakankamai stiprūs visuose dabarties iššūkiuose“, – tvirtino metropolitas Hilarionas. Štai todėl ir popiežius Pranciškus sausio bendrojoje 18 dienos audiencijoje, kreipdamasis į Reformacijos sukakčiai paminėti vokiečių rengiamos ekumeninės piligrimystės per Europą nuo Ženevos iki Tartu miesto Estijoje dalyvius, kalbėjo: „Europoje bendras tikėjimas į Kristų yra tarsi žalia vilties gija, kad įmanomas susitaikymas, bendrystė ir vienybė. Kaip krikščionys esame įpareigoti nešti šią žinią ir ją liudyti savo gyvenimu. Telaimina Dievas šį mūsų troškimą būti viena ir tegloboja visus, einančius šiuo vienybės keliu“.

© 2017 „XXI amžius“