|
Mes gamtos vaikai...
Kai pasižiūri į senyvo amžiaus žmogų, pragyvenusį net kelis karus, valdžias, visą gyvenimą sunkiai dirbusį, vargusį be visų šiandieninių buitinių patogumų, tiesiog nustembi išvydęs jo veide gerą nuotaiką, dovanojamą šypsnį aplinkiniams. Pabandyk su juo pakalbėti apie gyvenimą. Neabejoju, išgirsi sakant: Norėtųsi ir norėtųsi dar gyventi, bet kad toji metų našta jau slegia pečius... Daugelis ilgaamžių sako, jog jiems garbaus amžiaus sulaukti padėjo tai, kad jie nerūkė, nepiktnaudžavo alkoholiu, be laiko neiššvaistė jaunystės, daug ir sunkiai dirbo. Vienas senukas anądien dar ir šitaip pasakė: Patikimiausias vaistas gerai nuotaikai palaikyti yra nuolatinis bendravimas su gamta, jos galių ir grožio panaudojimas žmogaus sveikatai, gerai nuotaikai palaikyti. Iš tiesų juk Dievas tam ir sukūrė gamtos įvairovę, jos grožį, kad žmogus ja gėrėtųsi, naudotųsi jos teikiamu maistu ir gydomosiomis galiomis. Pavartykime mūsų tautos klasikų J. Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Žemaitės, Prano Vaičaičio, Maironio ir kitų kūrybą pamatysime, kaip subtiliai susiejamas žmogaus gyvenimas su gamta. Artojas aria lauką... Virš jo galvos čirena vyturėlis... Pavargęs žmogus prisėda ant žagrės ir klausosi jo giesmės. Jo išvargęs veidas ima skaidrėti. Su gera nuotaika greičiau įgaunama jėgų. Lietuvis toliau aria, džiaugdamasis jį supančia gamta.
Žinau, jog tuoj pat papriekaištausite, kad jau praėjo tie laikai, kai buvo ariama žagre ir klausoma padangėje virvančio vyturio. Dabar turime mobiliuosius telefonus, televizorius, muzikinius centrus, kompiuterius ir vyturio giesmės klausymas atgyvena. Tarkime, jog tai atgyvena, bet vyturėlis tebečiulba ir šiandien. Gegutė irgi tebekukuoja, lakštingalos tebesuokia ir per akmenėlius čiurlenantis upeliukas savo seną šneką tebevaro... Kam visa tai? Ogi mums, žmonėms, kad praskaidrėtų mūsų nuotaika nuo pernelyg ilgo sėdėjimo prie kompiuterių, televizorių, kad pailsėtų mūsų galvos ir ausys nuo pernelyg trankios muzikos. Juk patys jau stebimės, kad pasidarėme irzlūs, pikti. Neretai įmanytume gerkles vienas kitam perkąsti. Dažnai net patys nebežinome dėl ko ir ant ko pykstame. Paprasčiausiai pavargome nuo visų šitų turimų komunikacijų. Netgi nuo pastovaus mobiliųjų telefonų čirenimo į mūsų ausis... Sutikime, jog mums visiems reikia natūralios ramybės, naturalių, ne iš televizijos ar kompiuterių ekranų akį rėžiančių spalvų bei vaizdų. Pasistenkime išvysti vasaros saulėtekį, palydėti nakčiai saulę už pušyno ar beržyno, prisėdę pasiklausyti lakštingalų ar strazdų giesmininkų trelių, palydint melsvą vakaro tylą į nakties sutemą, ir mes pajusime įgavę jėgų ir ramybės kitai dienai. Tuomet ir mūsų kaip tų šimtamečių senukų veidus nušvies gera nuotaika, kurią perduosime kitiems, kur tik bebūtume. Juk dar Hipokratas mokė, kad gera nuotaika antras mūsų gyvenimas, kurį mums gali pridėti motinėlė gamta. Išnaudokime tai ir ne tik vasarą, bet ir rudenį, žiemą, pavasarį...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2017 XXI amžius
|