Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Dievui pašvęsto gyvenimo iššūkiai ir uždaviniai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su neseniai jį aplankiusiais kapucinais iš Airijos

Jaunos amerikietės šv. Cecilijos seserys dominikonės. Ši vienuolija švenčia 800 metų jubiliejų

Popiežiaus Pranciškaus paraginimu vykusioje Viešpaties Paaukojimo liturginėje šventėje (vasario 2-oji – Grabnyčios), kurioje jau du dešimtmečius ypatingu būdu minimas Dievui pašvęstas gyvenimas, visame katalikiškajame pasaulyje buvo meldžiamasi už didįjį Bažnyčios turtą – brolius ir seseris vienuolius. Su giliu susirūpinimu prisimintas nuolatinis jų skaičiaus mažėjimas, sudėtinga dvasinių pašaukimų padėtis ypač sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje. Kiek anksčiau, sausio 28 dieną, apie tai kalbėjo Šventasis Tėvas, susitikęs su Pašvęstojo gyvenimo institutų (vienuolių) kongregacijos plenarinės asamblėjos dalyviais, kurie tame susitikime nagrinėjo pasitaikančius įžadus davusių vyrų ir moterų atsimetimo nuo vienuolystės atvejus bei jų priežastis. Anot popiežiaus Pranciškaus, kuris pats priklauso jėzuitų vienuolijai, palankią įtaką pašaukimams pirmiausia daro rodomas geras pavyzdys. O priešinantis ištikimybės mažėjimui ir atsimetimams, reikia daugiau dėmesio ir pastangų skirti palydėjimo sunkumuose tarnystei.

Nerimą kelianti statistika

Aptardamas statistinę vienuolijų narystės kaitą per pastaruosius 50 metų (1965–2015), praėjusių po Vatikano II Susirinkimo, italų katalikų žinių agentūros SIR apžvalgininkas Rikardas Benotis (Riccardo Benotti) pripažįsta, jog krizinė situacija yra akivaizdi. Nepatenkinami statistiniai duomenys (nuolatinis mažėjimas) kai kam gali kelti abejonių dėl pašvęstojo gyvenimo projekto tęstinumo trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje. Juk, kai popiežius Paulius VI 1965-ųjų pabaigoje uždarė Vatikano II Susirinkimą, katalikiškos vyrų ir moterų vienuolijos tiesiog klestėjo: vyrų vienuolių tuomet buvo 330 tūkstančių, o moterų vienuolių beveik milijonas (960 tūkstančių). Vienuolijos, atspindėdamos Bažnyčios visuotinumą, plėtojo misijas visame pasaulyje ir sėkmingai konfrontavo su stiprėjančiu sekuliarizmu Vakarų šalyse, įgydamos didžiulį katalikų tikinčiųjų ir visų gyventojų pasitikėjimą. Tačiau padėtis pradėjo radikaliai keistis po II Vatikano Susirinkimo, kai tik per pirmąjį dešimtmetį (1965–1975) vyrų vienuolių skaičius sumažėjo 18,5 proc. (61 tūkstantis), o moterų vienuolių 9,7 proc. (93 tūkst.). Ir ši liūdna tendencija nuosekliai tęsiasi iki šiol, kai kur sukeldama negatyvų Vatikano II Susirinkimo „reformacinio mokymo“ priėmimą. Vyrų vienuolijose narių skaičius 1975–1985 metais sumažėjo 7,8 proc. (26 tūkst.), 1985–1995 metais 4,6 proc. (15 tūkst.), 1995–2005 metais 3,9 proc. (13 tūkst.), o pastarąjį dešimtmetį (2005–2015) – 4,7 proc. (16 tūkst.). Iš viso per paskutinius 50 metų vyrų vienuolių pasaulyje sumažėjo 39,6 proc., arba 130 tūkstančių.

Kai kuriose didžiosiose vyrų vienuolijose po II Vatikano Susirinkimo narystės mažėjimas buvo dar ryškesnis: jėzuitų skaičius sumažėjo 53 proc., mažųjų brolių pranciškonų – 49,5 proc., benediktinų – 42,3 proc. Panaši tendencija, gal net dramatiškesnė buvo juntama ir moterų vienuolijose. Tik per paskutinį dešimtmetį (2005–2015) seserų vienuolių pasaulyje sumažėjo 10,5 proc., o per visus pastaruosius 50 metų (1965–2015) jų skaičius krito 44,6 proc., arba beveik puse milijono (430 tūkstančių). Dėl tokios tendencijos nemažai moterų vienuolijų atsidūrė ant išnykimo ribos. Vatikano II Susirinkimo pabaigoje pasaulyje buvo 1400 seserų kongregacijų, iš kurių 240 turėjo daugiau kaip po tūkstantį narių. Dabar tokių didesnių („tūkstantinių“) moterų vienuolijų liko 98, o trečdalis (418) turi mažiau kaip po šimtą narių. Be abejonės, per tą pusšimtį metų susikūrė ir išaugo kai kurios naujos vienuolijos, pavyzdžiui, šv. Motinos Teresės įsteigta Meilės misionierių kongregacija, tačiau tai bendros krizinės padėties nepakeitė. O juk tuo laikotarpiu krikštytų katalikų skaičius kone patrigubėjo! Žinoma, vienuolinių pašaukimų skaičius Afrikoje ir Azijoje auga kartu su palankia demografine kaita, tačiau tas augimas kol kas nekompensuoja praradimų Vakarų šalyse (Europoje ir Šiaurės Amerikoje), kur vis dar telkiasi didžioji dalis (beveik du trečdaliai) vyrų ir moterų vienuolių.

Supasaulėjusios logikos pavojai

Kitas rimtas dalykas, kuris buvo nagrinėtas sausio pabaigoje vykusioje Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos plenarinėje asamblėjoje, – amžinuosius įžadus davusių brolių ir seserų pasitraukimas iš savųjų vienuolijų.

Kaip pranešė neseniai duotame interviu Vatikano laikraščiui „L,Osservatore Romano“, tos vienuolinį gyvenimą prižiūrinčios Šventojo Sosto dikasterijos sekretorius arkivyskupas Chozė Rodrigesas  Karbaljas (Josė Rodriguez Carballo), dabar kiekvienais metais vienuolijas palieka daugiau kaip 2 tūkstančiai brolių ir seserų. Jis sakė, jog didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad vienuolinio gyvenimo atsisako vyrai ir moterys, kurių amžius nuo 30 iki 50 metų – palyginti jauni ir patys pajėgiausi. Savo kalboje plenarinės asamblėjos dalyviams įvardijęs tokią situaciją kaip „nukraujavimą“, kuris silpnina pašvęstąjį gyvenimą ir visą Bažnyčią, popiežius Pranciškus analizavo tokio reiškinio priežastis. Pirmiausia jis pripažino, jog kartais vienuolystės apleidimas gali būti objektyvus, po ilgų apmąstymų supratus, kad dvasinio pašaukimo iš tikrųjų ir nebuvo. Tačiau, kai ištikimybė prarandama praėjus daugeliui metų po amžinųjų įžadų davimo, tai jau yra blogai. Nurodydamas faktorius, kurie silpnina vienuolišką ištikimybę, Šventasis Tėvas paminėjo dabartinę sekuliarizuotą bei netikrumo ir laikinumo kupiną socialinę terpę, kuri turi įtakos pašvęstajam gyvenimui, kada sunku visą laiką laikytis duotų įsipareigojimų. Popiežius prisiminė, kaip vienas vyskupas jam pasakojo, kad pas jį buvo atėjęs jaunuolis, kuris aiškino, jog nori tapti kunigu, tačiau tik dešimčiai metų ir neilgiau.

Anot Šventojo Tėvo, tokioje fragmentuotoje ir laikinumo kupinoje kultūroje daugelis mūsų yra tapę „mados vergais“ ir visada nori turėti „atsargines duris“ savo gyvenime, kurios būtų atvertos kitoms galimybėms. Tą dvasinį tapatumą ir blaškymąsi dar labiau sustiprina įsivyravęs vartotojiškumas, kuris kartais užgožia vienuolystei būdingo paprasto ir santūraus gyvenimo grožį ir sąlygoja didelę egzistencinę tuštumą. Be to, yra paplitęs praktinis reliatyvizmas, kuris viską vertina pagal asmeninės, dažnai egoistinės savęs įprasminimo galimybes, dažnai nutolusias nuo Evangelijos vertybių. „Mes gyvename visuomenėje, kurioje ekonominiai principai pakeičia moralinius ir diktuoja savas taisykles, primeta atramines nuostatas tikrų gyvenimo vertybių sąskaita“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokia pinigų diktatūros ir pelno siekio santvarka palaiko iškreiptą egzistencijos viziją, kurioje tas, kuris nėra produktyvus, paprasčiausiai išmetamas. Šioje situacijoje yra akivaizdu, kad ir to blogio paveiktiems dvasinio luomo nariams pirmiausia reikia evangelizuotis, sugrįžti į radikalaus Evangelijos vertybių laikymosi praktikavimą, kad jie patikimai galėtų evangelizuoti kitus, liudydami sektiną pavyzdį. Popiežius Pranciškus aiškino, kad šiame prieštaringame socialiniame ir kultūriniame kontekste reikia vertinti jaunimo gyvenimo situaciją, kuri yra sudėtingas iššūkis. Matyt, apie tai daug bus kalbama 2018 metų Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kuriai parinkta tema – „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“. Juk netrūksta jaunų žmonių, kurie pasižymi dosnumu, yra vieningi ir veiklūs ne tik socialinėje, bet ir religinio gyvenimo srityje, trokšta tikro dvasingumo, nori kažko kito, ko dabartinė sekuliarizuota aplinka jiems negali pasiūlyti. Tačiau daug vaikinų ir merginų yra tapę supasaulėjusios logikos aukomis ir jiems yra svarbi tik paieška sėkmės, prestižo, lengvai įgyjamų pinigų ir lengvai pasiekiamo malonumo bet kokia kaina, prasilenkiant su moralės nuostatomis ir teisėtumo principais. Mūsų užduotis – būti šalia tokių blogio suviliotų jaunų žmonių, perteikti jiems tikrą Evangelijos ir priklausymo Kristui džiaugsmą, kad jie nebūtų prarasti.

Rūpestingo vadovavimo reikšmė

Paliesdamas konkrečią vienuoliškojo gyvenimo problematiką, Šventasis Tėvas pripažino, kad jame yra daug šventumo, tačiau pakanka ir situacijų, kuriose pateikiamas priešingas liudijimas. O tai jaunesniems vienuoliams, jau esantiems sekuliaristinės kultūros įtakoje, apsunkina ištikimybės duotiems įžadams išlaikymą ir gali vesti į atsimetimo kelią. Tarp šių blogybių popiežius Pranciškus minėjo rutiną, dvasinį nuovargį, vadovavimo struktūrų naštą, vidinį nestabilumą, pasaulietines nuostatas ir netgi autoritarizmo apraiškas. Jeigu pašvęstasis gyvenimas nori išlaikyti savo pranašišką misiją ir būti tikra ištikimybės mokykla, jis turi būti sutelktas į tą naujumą, kurį visada neša pagarba Jėzui. Tame yra vienuolystės misijos stiprybė, dvasinis patrauklumas, skleidžiantis sekimo Kristumi džiaugsmą ir viltį su visu to evangelinio radikalumo grožiu. Šis svarbus bruožas vienuolystėje turi būti palaikomas bendruomeniška malda, kontempliatyviu Dievo Žodžio skaitymu, aktyviu dalyvavimu Eucharistijos ir Susitaikymo sakramentuose, brolišku dialogu ir bendravimu, gailestingumu prasikaltusiam broliui ar seseriai, pasidalijimu atsakomybėmis. Tai turi lydėti iškalbingas ir džiugus paprasto, nuosaikaus gyvenimo liudijimas, kuris yra palankus vienuoliškai misijai, nukreiptai į egzistencinių periferijų evangelizavimą, atskleidžiant ten dvasinių pašaukimų potencialą. Iš tikrųjų broliško gyvenimo vienuoliškoje bendruomenėje atnaujinimas yra esminis pašaukimų sielovadai, nes tada galima patikimai kviesti: „Ateikite ir pamatysite“ (plg Jn 1, 39), tvirtino Šventasis Tėvas. Tai svarbu vienuolio ar vienuolės vidiniam gyvenimui, nes, jeigu brolis ar sesuo neranda paramos pašvęsto gyvenimo bendruomenėje, jie to ieško kitur. Tada iškyla atitinkamos pasekmės bei atmetimo pavojai.

„Pašaukimas yra dovana, kurią mes priėmėme iš Viešpaties, kuris meiliai pažvelgė į mus (plg Mk 10, 21) ir pakvietė pas save į pašvęstąjį gyvenimą. Bet tuo pat metų tai – atsakomybė tų, kurie priėmė šią dovaną“, – aiškino popiežius Pranciškus. Taigi, su Viešpaties malone esame pašaukti savyje be paliovos ugdyti žmogiškąsias dvasines ir intelektualines savybes. Per tokią nuolatinę Dievui pašvęsto gyvenimo narių formaciją gali būti palaikoma jų sakralinio pašaukimo liepsna. Šiame kelyje reikia visada kreipti žvilgsnį į Viešpatį ir gyventi ne pagal pasaulietiškumo kriterijus, bet vadovaujantis Evangelijos logika, nes visos didžiosios neištikimybės gimsta iš mažesnių prasižengimų ir blaškymosi, o šiuo atžvilgiu labai svarbus vyresniųjų dvasinis palydėjimas. „Juk yra sunku likti ištikimam, kai lieki vienas ar vadovaujant broliams ir seserims, kurie nesugeba rūpestingai ir kantriai išklausyti ar neturi adekvačios pašvęstojo gyvenimo patirties“, – sakė popiežius Pranciškus. Mums reikia vadovaujančių brolių ir seserų, kurie būtų tikri Dievo kelių ekspertai ir galėtų padėti, kaip Jėzus palydėdamas sutrikusius Emauso mokinius Žodžiu ir Eucharistija, vėl atgaivindamas jų tikėjimą ir viltį (plg Lk 24, 13–35). Tai – svarbi užduotis, nes daug pašaukimų prarandama dėl reiklaus, bet ir išmintingo dvasinio vadovavimo stokos. Žinoma, toks vadovavimas neturi kurti priklausomybės su perdėtu protekcionizmu, kontrole ar infantilizavimu, pastebėjo Šventasis Tėvas. Tačiau artumas, supratimas ir nuoseklus palydėjimas yra reikalingas, nes visiems mums reikia dvasinės paramos, kuri užtikrintų sąmoningumą, vedantį į Dievo valios atpažinimą. Kad darytume tai, kas patinka Viešpačiui, kaip mokė Jėzaus Draugijos steigėjas šv. Ignacas, kad išsivaduotume iš išankstinių nepalankių nuostatų, užsisklendimo tarp siaurų asmeninių ar grupinių interesų, visada reikia prisiminti, kad įžvalgumas – paprastas pasirinkimas to, kas gera ar bloga, bet to, kas gera ir dar geriau, pasirinkimas to, kas mus tikrai veda į susitapatinimą su Kristumi.

Nepasiduoti išgyvenimo mentalitetui

Viešpaties paaukojimo šventės išvakarėse, vasario 1 dieną, vykusioje bendrojoje trečiadienio audiencijoje, kreipdamasis į visus tikinčiuosius, popiežius Pranciškus pakvietė melstis už kunigus, brolius ir seseris, priklausančius kontempliatyvioms ir apaštalinėms vienuolijoms. „kad jų Viešpačiui paskirtas gyvenimas ir charizminė tarnystė neštų gausius vaisius tikinčiųjų gerovei ir Bažnyčios evangelizacinei misijai“. Jis kvietė melstis, kad vienuoliai ir vienuolės, liudydami savo sakralinį gyvenimą, spinduliuotų pasauliui Kristaus meilę ir Evangelijos malonę. O kitą dieną, vasario 2-ąją, Šv. Petro bazilikoje aukodamas šv. Mišias už tuos, kurie savo gyvenimą paskyrė Dievui, duodami vienuolinius skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, Šventasis Tėvas ragino juos nepasiduoti patogaus išgyvenimo pagundos blogiui, kuris sumažina dvasinį vienuolystės vaisingumą. Juk, mažėjant bendruomenėms dėl pašaukimų stokos, kartais bandoma užsidaryti, atsiriboti, susitelkiant į šlovingą praeitį, užuot rodžius pranašišką kūrybingumą šiandienos iššūkiuose, remiantis steigėjų iškeltomis iniciatyvomis ir svajonėmis. Toks išlikimo mentalitetas gal ir padeda išsaugoti esamą erdvę, pastatus, struktūras, bet, susilpnėjus pernykštei kūrybingumo galiai, neberodomos naujos iniciatyvos svarbiam apaštalavimui bei kitų charizmų įgyvendinimui. Užmiršus malonę gal ir liekama sakralumo profesionalais, bet ne dvasiniais tėvais ir motinomis, broliais ir seserimis, kurie turi pranašiškai liudytų viltį. Pasidavus išlikimo pagundai, Viešpaties suteikta galimybė misijai tampa kažkuo pavojinga, grėsminga ir pragaištinga.

Štai kodėl reikia grąžinti Jėzų į savo gretas su džiugia ištikimybe Jam ir tik tai gali apsaugoti nuo išlikimo mentaliteto. Tai ypač svarbu dėl tų didžiųjų iššūkių, kuriuos kelia dabar vykstančios kultūrinės permainos, į kurias pašvęstojo gyvenimo žmonės turi pozityviai įsiterpti bei jas sudvasinti. Vienuolijų misija yra pritaikyta kiekvienai charizmai būti žmonių visuomenės „raugu“ čia ir dabar su visais iškylančiais iššūkiais. Jėzaus priėmimas į savo gretas reiškia turėjimą kontempliatyvios širdies, gebančios atpažinti Dievo vaikščiojimą mūsų miesto gatvėmis, Jo buvimą varginguose kvartaluose. Tai reiškia pakėlimą ir mūsų brolių ir seserų kryžiaus nešimą, prisilietimą prie Jėzaus žaizdų vargstančio pasaulio, kuris šaukia ir trokšta mūsų gydymo. Buvimas su Jėzumi tarp žmonių reiškia ne abstraktų religinį „aktyvizmą“, bet Dievo paguodos perdavimą kiekvienam. Tai – tikroji broliškumo, solidarumo ir sakralumo patirtis vienuoliško gyvenimo piligrimystėje, tampanti šlovinimo giesme Viešpačiui, gimusia iš atsinaujinimo vilties.

© 2017 „XXI amžius“