|
Kuo Lietuvoje mėgaujasi tikri vyrai
Edvardas ŠIUGŽDA
Sausio viduryje Europos Tarybą pasiekė Lietuvos gėjų skundai, kaip nedraugiškai esą Lietuvoje atsiliepiama apie homoseksualus ir kitas mažumas. Ir tai daro ne bet kas, o netgi Seimui ir valdančiajai politinei jėgai atstovaujanti parlamentarė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė. Pasirodo, interviu LRT televizijos laidai Teisė žinoti lapkričio 27 dieną homoseksualumą ji tariamai sulygino su rūkymu ir narkotikų vartojimu iš jos pasakymo gėjai suprato, kad jie įvardyti kaip vedantys kenksmingą gyvenimo stilių. Nors komiteto pirmininkė į laidos vedėjos Ritos Miliūtės užsipuolimą patikslino, jog tai, ką pasirenka žmogus homoseksualumą, rūkymą ar narkotikus, daro laisva valia, ir todėl, nepaisant pasirinkimo, jį vis vien reikia gerbti, Lietuvos gėjams tai visgi pasirodė labai įžeidžiantis palyginimas ar sugretinimas, todėl laiko garbės reikalu atskleisti tikrąjį homofobės veidą. Po jų savotiškų skundų Europos Taryboje buvo pradėti rinkta parašus po Belgijos parlamento nario konservatoriaus Pieto De Briuno (Piet De Bruyn) surašyta deklaracija, kurioje smerkiami šios Lietuvos politikės homofobiški pasisakymai apie homoseksualumą. LGBTI (gėjų ir kitų seksualinių mažumų) teisių gynėjas P. De Briunas savo deklaracijoje A. Širinskienę ragina ateityje susilaikyti nuo pareiškimų, galinčių skatinti neapykantą ir diskriminaciją prieš mažumas. Susipažinęs su tokia deklaracija, savo parašą pridėjo ir naujasis Lietuvos Seimo narys liberalas Simonas Gentvilas. Juk kodėl su džiaugsmu jos nepasirašyti, jei savo parašą pamatysi greta keleto kitų Belgijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Graikijos parlamentų narių parašų? Anot lietuviško liberalo, parlamentarė, užuot išaukštinusi homoseksualumą, šį seksualinės mažumos potraukį priskyrė kenksmingam gyvenimo stiliui. Juk tai tikra neteisybė, ir visas pasaulis jau seniai įrodė, kad homoseksualumas yra sektiniausias bei pavyzdingiausias gyvenimo stilius! O toji atsilikusi politikė be jokios gėdos skleidžia piktus homofobiškus pasisakymus! Pasaulio pabaiga!!! Lietuvos liberalas, pasipiktinęs atsilikusia Lietuvos politike, laiko garbės reikalu parodyti tikrąjį homofobės veidą jau tarptautiniu lygiu. Todėl jis, pritardamas tikrųjų vyrų Lietuvos gėjų lygos inicijuotam kreipimuisi, pasmerkiant Lietuvos Seimo narės ir panašių homofobų skleidžiamą neapykantą gėjams, lesbietėms, biseksualams, transseksualams ir interseksualams, neabejodamas pasirašo, kad toji deklaracija būtų viešai perskaityta Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Tik visa laimė, kad Lietuvos konservatoriai, dar neseniai visais frontais bendradarbiavę su liberalais, nutarė laikytis sveiko proto ir, nepasirašydami po belgų konservatoriaus sukurpta deklaracija, nesisvaido užgauliais kaltinimais jiems neįtinkantiems Lietuvos politikams.
Tačiau jau bręsta ir kitas tarptautinio lygio skandalas jį kelia garsusis Rimvydas Valatka, prikergdamas dviem mūsų parlamentarėms nusikalstamą visų laikų Rusijos politiką. Tiek jam, tiek lesbiečių teisių gynėjai Nidai Vasiliauskaitei užkliuvo ne kas kita, o Seime surengta spaudos konferencija Dvasingumas švietimo sistemos pagrindas, kurioje kalbėta apie siekį, kad mokyklose perteikiamas mokslo žinias turi lydėti ir vertybinių nuostatų ugdymas. Joje dalyvavo Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja bei LVŽS pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė ir toji pati gėjų sveiko gyvenimo būdo nepripažįstanti Sveikatos komiteto pirmininkė A. Širinskienė. Pastarąją R. Valatka pašiepiamai pavadino Seimo vyr. teologe ji verta patyčių vien todėl, kad 2004 metais Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė, kurios mokslinis vadovas buvo kun. prof. dr. Andrius Narbekovas. Disertacijos tikslas, kaip anksčiau aiškino A. Širinskienė, buvo atskleisti, kad AIDS, kaip ir bet kuri kita liga, nėra Dievo bausmė, nes ligos ir bausmės sutapatinimas yra visiškai svetimas krikščionybei. Todėl disertacijoje mokslininkė siekė parodyti, kad krikščionių pareiga yra liudyti socialinį jautrumą, gydyti sergančiuosius AIDS, teikti jiems kitą pagalbą, kovoti su šių žmonių diskriminacija ir juos supančiais mitais. Ir štai dabar į abiejų artileristų ugnį patenka ne tik Seimo konferencijai pritariusios A. Širinskienė bei R. Baškienė, bet ir joje dalyvavęs buvęs Edukologijos universiteto profesorius Jonas Kievišas, pristatęs kolektyvinę monografiją Ugdymo dvasinė raida. Konferencijoje kalbėjusio prof. J. Kievišo mintis, kad demokratija ir globalizacija paveikia dvasinę mūsų gyvenimo sferą, tuoj pat R. Valatkos buvo susieta su nusikalstama Putino ir net Stalino vadovaujamos Rusijos politika. Manipuliuodamas savo išsigalvota teorija apie konferencijos rusiškumą, nors jokių tiesioginių citatų net nepateikęs, nes jų nėra ir būti negali, R. Valatka užsipuolė, jog R. Baškienė ir A. Širinskienė esą viešai paskelbė, kad demokratija kenkia Lietuvai, o pranešėjai nori revizuoti Sąjūdžio duotą demokratiją, žmogaus teises, spaudos ir žodžio laisves, netgi sunaikinti, pradedant nuo mokyklos. Įsiaudrinęs komentatorius, paėmęs V. Putino politikos pavyzdžius ir dar triuškindamas jau seniai savo nusikaltimais išgarsėjusį diktatorių Staliną, sumala į miltus konferencijos pranešėjus, taip traiškydamas įsivaizduojamą karbauskizmą, kartu prof. J. Kievišą pašiepiamai išvadindamas dvasingologu. Taigi Seime įvykusią dvasingumo ugdymui skirtą konferenciją sudirbęs komentatorius jaučiasi tapęs galiūnu.
Tačiau galiūną tyčiotis savo išmintimi, minties tiesumu nugali pačios A. Širinskienė ir R. Baškienė, pateikdamos pamatuotus atsakymus į nevalyvus užsipuolimus. Kaip aiškėja, konferencijoje buvo kalbėta, kad mokykloje vaikas turi ne tik įgyti mokslo žinių, bet ir išsiugdyti gebėjimus jas naudoti visuomenės gerovei, bendrajam mūsų visų gėriui puoselėti. Visuomenei nepakanka, kad augantis ateities žmogus tik žinotų ir išmanytų matematiką, fiziką ar chemiją. Reikia, kad tą matematiką, fiziką ar chemiją išmanantis žmogus savo žinias gebėtų panaudoti visuomenėje, prasmingai tarnaudamas tiesai ir humaniškai bendram žmonių gėriui puoselėti. Konferencijoje buvo prisimintas ir a.a. edukologas Leonas Jovaiša, rašęs, jog dvasingumas vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius. Tai reiškia, kad būtent dvasingumas padeda siekti, kad vertybės žmogui būtų svarbiau už naudą. Vertybinė orientacija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme, kuriame nurodoma, kad pirmasis švietimo tikslas yra ne žinių perdavimas, o siekis išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas. O juk priimant šį įstatymą dalyvavo ir R. Valatka ir tada jo priėmimui neprieštaravo. Dabar, išgirdęs įstatyme minimą dvasingumą, jis pašėlsta kaip jautis prieš raudoną skudurą, ir konferencijoje išsakytas mintis išvadina prorusiška pozicija. A. Širinskienė teisingai aiškina, kad sekant R. Valatkos logika, Putino Rusijai spėjo parsiduoti ir tie garbūs asmenys, kurie dėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jos tautiškumui, ir tie, kurie reikšmingai prisidėjo prie edukologijos vystymo pasaulyje. Visi, pradedant V. Kudirka, J. Basanavičiumi, St. Šalkauskiu, A. Maceina ir baigiant M. Montesori su būriu kitų Vakarų pasaulio edukologų, kalbėjo apie vertybes ir dvasingumo ugdymą. R. Baškienė irgi gana santūriai paaiškina, kad eilinė spaudos konferencija Dvasingumas švietimo pertvarkos pagrindas, skirta ketvirtajai prof. J. Kievišo ir bendraautorių knygai apie dvasingumą pristatyti, tikrai nėra verta tų nepagrįstų kaltinimų, kuriuos išsakė R. Valatka. R. Baškienė paaiškina, kad panaši konferencija vykdavo jau nuo 2009 metų ir tai buvo Seime rengtų konferencijų dvasingumo tema tęsinys. Šįkart ji pati kalbėjo apie dvasingumo svarbą ugdymo procese, moralinių vertybių reikšmę, citavo ukrainiečio akademiko Viktoro Oleiniko mintis, parašytas knygoje Ugdymo dvasingumo raida, jog švietimo socialinį vaidmenį lemia misija kurti Žmogų žmoguje, formuoti visavertę Asmenybę, kuri pasižymėtų neskaidoma intelektinės ir dvasinės sferų vienove ir darnia raida. Nieko įžeidžiančio ar prieš demokratiją nekalbėjo ir vienas iš knygos autorių prof. J. Kievišas, kiti konferencijos dalyviai. Visi jie pripažino, kad monografija aktuali švietimo strategams, ugdytojams, studentams, tėvams ir visiems, besirūpinantiems žmogaus ir visuomenės kultūra, atsižvelgiant į tautos dvasinį paveldą ir pasaulio globalizaciją. Ir nors konferencijoje nebuvo kalbama apie Rusiją, tačiau savo tulžingame komentare garsusis žurnalistas pylė pamazgas ant konferencijos dalyvių dėl esą netinkamo jos dalyvių liberalizmo ar demokratijos vertinimo ir net buvo išvadinti prorusiškais. R. Baškienė klausia: Ar prorusiškumas buvo išskaitytas iš to, kad konferencijoje pristatoma knyga turi bendraautorius iš Ukrainos, o ukrainiečiai, kaip ir rusai, gyvena Rytuose nuo mūsų? Jei ir toliau eisime tokiu keliu, atrodo, kad turėsime pamiršti bendradarbiavimą ne tik su Ukraina, bet ir su Gruzija ar Moldova vien dėl to, kad tos valstybės yra Rytuose. Dar daugiau turėsime pamiršti ir visus kitų tautų, taigi ir rusų tautos, atstovus, kurie padėjo kurti pamatus Lietuvos Nepriklausomybei (čia turimi galvoje demokratiniai Rusijos atstovai, 19901993 metais parėmę mūsų nepriklausomybę E.Š.), reikšmingai prisidėjo prie edukologijos vystymo pasaulyje ir kalbėjo apie vertybes bei dvasingumo ugdymą. Atrodo, kad turėsime bijoti prisiminti ir Rusijos disidento Sergejaus Kovaliovo, pirmojo Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureato, ar kitų iškilių rašytojų ir visuomenės veikėjų pavardes vien tik todėl, kad jie kilę iš Rytų.
Toji patyčių kultūra, skatinama ir kultivuojama R. Valatkos, Lietuvoje vis labiau įgauna pagreitį. Tik kodėl iš paauglystės patirtas patyčias jis neša į žurnalistiką ir toliau įsismaginęs jas kelia? Nusitvėręs už kokios nors citatos, visai neatspindinčios minties esmės, vyr. patyčininkas daro ką nori ir kaip jam patinka, nes jam smagu tyčiotis. Šis vyr. patyčininkas, aukštojo mokslo diplomą gavęs sovietiniais laikais, puola tuos, kurie jam atrodo krikščioniški, per daug remiasi krikščioniškomis vertybėmis. Nesugebėdamas sukritikuoti rusiškojo nacionalizmo teoretiko Aleksandro Dugino, kuris jam yra per kietas riešutėlis, jis be gailesčio puola Lietuvos Seimo nares R. Baškienę ir A. Širinskienę, tarsi jos būtų V. Putino žudynių visame pasaulyje garbintojos. Jis atseit gina Rusijos puolamą ir Holodomoro kankintą Ukrainą, primena visas iš Rusijos kilusias nelaimes: žudomą Čečėniją, Novočerkasko šaudymus, Berlyno, Budapešto, Prahos tramdymus. Viskas tinka R. Valatkai, kad apjuodintų Lietuvos parlamentares. R. Valatka A. Širinskienei ir R. Baškienei prikergia net rusų kareivių prievartautas vokiečių moteris. Net Lietuvos partizanų žudynes susieja su R. Baškienės interviu. Baškienė ir putinizmas štai kokį baubą suranda R. Valatka. Tai bent didvyris atsirado Lietuvos padangėje! Tik to didvyrio nesimatė Rusijos okupuotoje Lietuvoje okupacijos metais jis bailiai tylėjo. O gal meldėsi komunizmo stabams, gal taip jiems tarnavo? Tad gal ir teisingai kai kurie internautai daro išvadą, kad R. Valatka yra grynų gryniausias provokatorius jis nori supykdyti rusų nacionalistus, kurių tikrai netrūksta, prieš Lietuvą, o nuo to kentėti galėtų tik mūsų tauta.
Prie ko bepriskirsi R. Valatką prie liberalų, gėjų ar komjaunuolių, kaip jį apibūdina kai kurie interneto komentatoriai, vis vien suprasi, kad iškraipyti faktus, primesti kitam visai nepasakytus žodžius, o po to pradėti talžyti kaip nusikaltėlį yra ne tik negražu, ne tik negarbinga, bet ir piktavališka.
Gaila, kad patyčių kultūra iš paauglių pereina ir į suaugusiųjų pasaulį, o vėliau ir į politikuojančių komentatorių skiltis. Paskui vyr. patyčininką seka dar tuntas panašių, tiesa, smulkesnių ir ne tokių kandžių. Štai ir jauna LRT žurnalistė Goda Raibytė, R. Baškienei kalbant apie įvairių šalių kultūrą, švietimą ir dvasingumą, iš ilgiausio interviu konteksto išplėšia jos žodžius, kad ir Rusijoje yra daug puikių dalykų, iš kurių mokomės, ir, užvesdama tolesnių komentarų karuselę, tarsi pasiūlo R. Valatkai sukurti naują komentarą apie V. Putino vykdomą užsienio politiką. Nors tame interviu V. Putino užsienio politikos R. Baškienė tikrai nekomentavo. Labai įdomu, kad tokiems nepagrįstiems kaltinimams bei nepasitikėjimui ir nerimui kurstyti visuomenėje atsiranda Valatka, puikiai mokantis manipuliuoti teiginiais. Tačiau neaišku, kodėl R. Valatka, kaip liberalios mąstysenos atstovas, gali turėti savo nuostatas, o iš kitokias nuostatas turinčių žmonių išsityčioja? Ir priešingai, nei žodžio ir minties laisvę gynęs nuosaikusis liberalizmas, šis radikalusis liberalas gina ir pripažįsta tik savo žodžio ir savo minties laisvę. Ar pasimėgavimas, lyginant Lietuvos politikus su šovinistine Rusijos politika, yra tapęs Valatkos tipo apžvalgininkų, darbo metodu, ypač kariaujant su moterimis, besivadovaujančiomis krikščioniškomis nuostatomis? Ar taip vyriškumą supranta pats Valatka?
© 2017 XXI amžius
|