|
Vasario 11-oji Pasaulinė ligonių diena
Ligonių patepimo sakramentas ir jo gydanti galia
Daiva MORDUSIENĖ
Bažnyčia turi sakramentą, kuris yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos. Tai Ligonių patepimas. Beje, II Vatikano Susirinkimas sugrąžino būtent Ligonių patepimo sakramento pavadinimą, nes anksčiau žmonių vadintas Paskutiniu patepimu nebuvo teisingas todėl, kad tai yra Sakramentas ne tik tų, kurie yra arti mirties, bet ir tų tikinčiųjų, kurie dėl ligos, senatvės ar kitų priežasčių atsiduria mirties pavojuje. Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme, šventuoju Ligonių patepimu ir kunigų malda visa Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos stiprintų ir gelbėtų; dar paragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia ir mirtimi ir tuo įnešti dalį Dievo tautos gerovei. Seniausi liturginiai tekstai, kalbantys apie Ligonių sakramentą, yra ligonių aliejaus šventinimo tekstai. Ipolito Romiečio Traditio Apostolica tekste rašoma: Pašventink, Viešpatie, šį aliejų ir suteik jam šventumą, kad juo pateptieji tai ir priimtų. Kaip tu patepdavai karalius, kunigus ir pranašus, taip dovanok tvirtumą tiems, kuriems to reikia, ir sveikatą kurie jos reikalingi. Kalbama apie tai, kad yra du patepimai: privatus (pats ligonis save pasitepa arba jo artimieji jį patepa) ir liturginis (ligonį patepa vyskupas arba kunigas). Pirmasis naudotas esant nesunkiai, o antrasis sunkai ligai ir nebuvo daroma aiškaus skirtumo tarp abiejų šių patepimų. Galime spėti, kad Ligonių patepimas buvo plačiai paplitęs dar nuo III amžiaus, nors liudijimų apie tai beveik nėra. Eucharistijos metu vyskupas kalbėdavo aliejaus šventinimo maldas, o tada aliejus įgaudavo gydančios galios, nes šventinant buvo šaukiamasi Šventosios Dvasios.
Šventasis Raštas sako: Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu būtų nusikaltęs, jam bus atleista. Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atnaujintumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5, 14-16). Esu dirbusi ligoninėje, todėl, gerai žinodama gydančią šio sakramento galią, dažnai primindavau ligoniams apie Ligonio sakramentą, su juo supažindindavau ir siūlydavau, kad jie, būdami ligos patale, suprastų šio sakramento esmę ir noriai jį priimtų. Dažnai būdavo, kad ligoniai bijodavo šio sakramento, nes manydavo, kad ir taip pasveiks, o giminės nesiteikdavo pasiūlyti jo savo sergančiajam artimajam, nes esą siūlyti kviesti kunigą paskutiniam patepimui tolygu pripažinti, kad ligonis tuoj mirs. Labai dažnai iš lankytojų išgirsdavau: Ar jau miršta mūsų artimasis, kad jau norite kviesti kunigą paskutiniam patepimui?
Kiek esu pastebėjusi, kai dalyvaudavau teikiant Ligonių sakramentą, ligoniai būdavo labai nuolankūs. Tie, kurie labiau atsivėrę Šventajai Dvasiai, atrodydavo, stipriau patirdavo Dievo artumą ir gailestingumą. Esu mačiusi, kaip buvusi nebylė ėmė kalbėti Tėve mūsų, nevaikščiojusi moteris ėmusi žengti kelis žingsnius, o vienas vyras išgijęs nuo psichozės. Tie, kurie nebuvo tokie atviri, galbūt nesulaukdavo kažkokių stebuklų, bet vis tiek patyrė dvasios ramybę ir stiprybę. Daug žmonių, mūsų akims nematant, Ligonio sakramentas apgynė nuo piktojo žabangų žengiant į amžinybę...
Ligonio sakramentas gali būti teikiamas ir šv. Mišių metu, kai jose dalyvauja daug ligonių. Taip būna ir šventose vietose, kurias lanko daugiau ligonių. Toks šio sakramento priėmimas turi ypatingą dvasinę reikšmę, nes sergantieji ir seni žmonės gali pašvęsti savo gyvenimus, jungdamiesi su Kristaus kentėjimais. Liga yra ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą paveikiantis įvykis. Žmogus tada lengvai pajunta savo ribotumą ir trapumą. Kaip rašo Karlas Raneris, žmogus išgyvena, kad gyvybė nėra jo nuosavybė ir kad ją jau temdo mirties šešėliai.
Bažnyčia, siūlydama Ligonių sakramentą, tęsia Jėzaus rūpinimąsi ligoniais. Ji daro tai ne savo jėgomis, o Viešpaties vardu ir galia. Tai reiškia ir dvasinį, ir fizinį gydymą, nes jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista (Jok 5, 15). Fiziškai ir dvasiškai ligotam žmogui Dievas teikia savo pagalbą, taip jį remdamas ir išgelbėdamas. Ligonių sakramentas suvokiamas kaip pagalba sergančiajam. Juk ir Jėzus, kai vaikščiojo žemėje, dažnai būdavo prie ligonių. Jis juos gydė, siuntė mokinius, kad dėtų ant ligonių rankas ir jie pasveiktų.
Ligonis trokšta pirmiausia pasveikti. Šis jo troškimas yra prigimtinis. Kadangi liga pažeidžia mūsų žmogiškąją prigimtį, tai krikščionis turi kovoti su liga kaip su blogiu. Su tuo blogiu kovoja ir medikai, gydydami ligonį, todėl jų pašaukimas vadinamas šventu. Bet pasirūpinti ligoniu yra ne vien medikų reikalas, bet ir Bažnyčios rūpestis. Juk ligonis yra brangus Bažnyčios narys, nes jis per savo kančią gali misionieriauti. Jis padeda gelbėti pasaulį, nes kenčia kartu su Kristumi. Bet tik Jėzus Kristus gali atlyginti už mūsų visų nuodėmes.
Tikintieji turėtų būti auklėjami prašytis Ligonių sakramento ir priimti jį atsiduodant Viešpačiui. Žmonės turi žinoti, kad šis sakramentas gali būti pakartotas, jei vėliau ligonis pasveiksta, o paskui vėl suserga arba, jei atrodė, kad dar stiproko ligonio būklė žymiai pablogėjo. Derėtų kviesti kunigą ir senam, nusilpusiam žmogui, ir tam, kuris prarado sąmonę, jei numanome, kad jis, būdamas tikintis, būtų norėjęs priimti Ligonio sakramentą. Kiekvienas katalikas turėtų prašytis Ligonio sakramento prieš operaciją arba kai yra rimtai susirgęs. Ligonių sakramentą kunigas turi teikti nepaisydamas ankstesnio ligonio požiūrio į sakramentus. Jei yra abejonių, kad ligonis galbūt miręs, Ligonių sakramentas teikiamas su sąlyga, jei esi gyvas, o jei kunigui atėjus jau būna miręs, prie jo pasimeldžiama.
Šis sakramentas gali būti teikiamas ir vaikams, pasiekusiems protinę brandą. Jis skirtas visiems žmonėms, tik nebūtinai prieš mirtį, todėl nereikia bijoti šio sakramento. Nereikia galvoti, kad atidėjus Ligonio sakramentą, pasitrauks ir mirtis. Kiekvienas ligonis turėtų norėti pasveikti ir pats prašytis šio sakramento, bet, deja, kaip rodo mano asmeninė patirtis, retai kada taip būna. Reikia, kad ligoninės personalas arba artimieji pasiūlytų ir paaiškintų jo esmę. Tada didelė dalis jį mielai sutinka priimti.
Ligonių sakramentu gaunami vienas ar keli ypatingos malonės vaisiai: ligonis susivienija su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui; suteikiama paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ir senatvės kančias; gaunamas nuodėmių atleidimas, jei jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu; atgaunama sveikata, jei tai naudinga sielos išganymui; parengiama į amžinąjį gyvenimą.
Gyvo tikėjimo krikščionys drąsiai pasiūlys savo artimam sergančiam žmogui šį sakramentą. Bet ne visada galima tvirtinti, kad, jei artimieji nepasiūlė šio sakramento ligoniui, tai jie silpno tikėjimo žmonės. Vis dėlto pats ligonis turi trokšti šio sakramento, o artimiesiems ar kunigams ta pareiga lieka tik labai sunkiai sergančiam ligoniui.
© 2017 XXI amžius
|