|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsivertimo ir vilties kelionė Popiežius Pranciškus apmąsto atsakingą Gavėnios šventimą Mindaugas Buika
Pirmąją Gavėnios savaitę (kovo 510 dienomis) popiežius Pranciškus su savo bendradarbiais Šventojo Sosto institucijose praleido Aričijos miestelyje netoli Romos, kur Dieviškojo Mokytojo rekolekcijų namuose dalyvavo žymaus pamokslininko pranciškono kunigo Džiulijo Mikelinio (Giulio Michelini) vadovautose dvasinėse pratybose. Asyžiaus teologinio instituto profesoriaus kunigo Dž. Mikelinio OFM meditacijos buvo sutelktos į Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą pagal šv. Mato Evangeliją. Tą komentarą, publikuotą knygoje, jis yra padovanojęs Šventajam Tėvui, kuris ir nusprendė pasiūlyti jam pravesti Gavėnios rekolekcijas Romos kurijos nariams. Tačiau ir popiežius Pranciškus, kuris priklauso Jėzaus Draugijai ir yra patyręs dvasinių pratybų vedėjas, praėjusią savaitę pradėdamas Gavėnios šventimą, išsakė įsimintinų minčių dėl tos 40 dienų trunkančios dvasinės kelionės svarbos. Jo mokyme pažymima, kad šioje atsivertimą skatinančioje piligrimystėje, įsipareigojus ištikimai sekti Kristų, žengiama į Velykų džiaugsmą, Dievo išganomosios meilės triumfą, priimant su amžinojo gyvenimo dovana. Į rojų karieta nenuvažiuosime Pelenų trečiadienį, kovo 1 dieną, vykusioje bendrojoje audiencijoje sutelkdamas katechezę į Gavėnios, kaip vilties kelionės, temą, Šventasis Tėvas aiškino, kad ši dvasinė piligrimystė, kuriai būdinga atgaila ir apsimarinimas, nėra savitikslė. Ji yra nukreipta į mūsų pačių prisikėlimą kartu su Kristumi, o tai reiškia su Krikštu gautos tapatybės atnaujinimą, atgimimą iš aukštybės (plg. Jn 3, 3), iš Dievo meilės. Būdinga, kad popiežius Pranciškus vėl rėmėsi Senojo Testamento pasakojimu iš Išėjimo knygos, kurioje kalbama apie Izraelio tautos išvadavimą iš Egipto vergijos. Toje izraelitų kelionėje iš vergijos į laisvę Dievas per Mozę suteikia jiems Įstatymą, moko mylėti Jį, vienintelį Viešpatį, mylėti kitus kaip brolius. Sunki kelionė tęsėsi 40 metų, visos kartos gyvenimo laikotarpį, ir sunkumų kamuojamiems žmonėms kilo pagunda grįžti atgal, jie buvo pradėję gailėtis, kad paliko stabilią ir sočią laisvę. Bet Viešpats lieka ištikimas savo pažadui ir ryžtingo Mozės vedama, išvargusi, bet vilties nepraradusi tauta pasiekia Pažadėtąją Žemę. Akcentuodama tos išėjimo (exodus) kelionės viltingumą, Bažnyčia įsteigė 40 dienų Gavėnios, pasirengimo Velykoms, laikotarpį, kuris skatina išėjimą iš nuodėmės vergijos į dvasinę laisvę, susitikimą su prisikėlusiu Kristumi. Šioje kelionėje kiekvienas žingsnis, kiekviena pastanga, kiekvienas išbandymas, kiekvienas kritimas ir kiekvienas atsigavimas turi prasmę tik išganomajame Dievo plane, Dievo, kuris savo žmonėms nori gyvenimo, o ne mirties, džiaugsmo, o ne liūdesio, aiškino Šventasis Tėvas. Jėzaus Velykos yra Jo išėjimas, kuriuo Viešpats atvėrė mums kelią pasiekti pilnutinį, amžiną ir palaimintą gyvenimą. Kad praskintų šį kelią, šį perėjimą, Jėzus turėjo atsisakyti savo garbės, nusižeminti, būti klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties, sakė popiežius Pranciškus. Taigi kelio mums į amžinybę atvėrimas Viešpačiui kainavo viso Jo kraujo praliejimą, kurio dėka mes esame išgelbėti iš vergavimo nuodėmei. Tačiau tai nereiškia, kad Jis viską padarė, kad mums nieko nebereikia daryti, kad Viešpats žengė per kryžių, o mes į rojų nuvažiuosime karieta. Taip tikrai nėra, tikino Šventasis Tėvas. Iš tikrųjų mūsų išganymas yra nepamainoma Dievo dovana iš Jo begalinės meilės mums. Tačiau ir mes patys turime atsakyti Taip ir dalyvauti Jo meilėje. Tai paliudijo mūsų Motina Marija, o po jos ir visi šventieji. Tokia yra Gavėnios dinamika: pirmasis žengia Kristus savuoju išėjimu, o paskui Jį einame ir mes patys per savosios dykumos išbandymus. Išganytojas buvo dėl mūsų gundomas ir dėl mūsų įveikė gundytoją, bet su Juo ir mums tenka patirti gundymus bei juos nugalėti. Bet šioje kelionėje Viešpats suteikia mums pagalbą, duoda savo Dvasios gyvojo vandens, kurio turime semtis ir gerti sakramentuose, maldoje, adoracijoje. Jis yra sutemas įveikianti šviesa ir mes esame kviečiami palaikyti tą mažąją liepsnelę, kuri buvo mums patikėta mūsų Krikšto dieną, moko popiežius Pranciškus. Gavėnia yra sakramentinis mūsų atsivertimo ženklas, kaip tvirtina Romos Mišiolas, ir kas tiksliai žengia tuo Gavėnios keliu, turi patirti asmeninį atsivertimą, tikrą dvasinį atsinaujinimą. Gavėnia yra sakramentinis ženklas mums keliaujant iš vergystės į laisvę per nuolatinį atsinaujinimą, aiškina Šventasis Tėvas. Ir ta kelionė iš tikrųjų reikli, kadangi meilė yra reikli. Tačiau ji kupina vilties, ir pats Gavėnios išėjimas ugdo viltį panašiai kaip izraelitams ilgas ir varginantis keliavimas per dykumą su visais išbandymais, pagundomis, iliuzijomis, miražais visa tai naudinga stiprinant viltį, darant ją tvirtą, nepalaužiamą. Šiuo atžvilgiu pavyzdys mums yra Švč. Mergelė Marija, kuri savo Sūnaus kančios ir mirties sutemose neprarado vilties dėl Jo prisikėlimo, tikėjo Dievo meilės pergale. Dievo gyvybės alsavimas Viltingas mintis, kupinas pasitikėjimo Gavėnios nešamu atsivertimu, popiežius Pranciškus pratęsė Pelenų trečiadienio šv. Mišių homilijoje. Pamaldos su atgailos procesija bei simboliniu pelenų užbarstymu ant dalyvių galvų tradiciškai vyko Romos Šv. Sabinos bazilikoje ant Aventino kalvos. Gavėnia yra kelias, vedantis į gailestingumo triumfą, prieš viską, kas bando mus sugniuždyti ar padaryti nevertus turėti Dievo vaikų orumą, sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, simbolinis pelenų barstymas primena tikrąsias mūsų pačių ištakas: esame paimti iš žemės, padaryti iš dulkių. Taip, esame dulkės, tačiau dulkės mus mylinčio Dievo, kuris įkvėpė kiekvienam iš mūsų gyvybės dvasią ir toliau be paliovos ją palaiko, mokė Popiežius. Dievas nori mums suteikti amžinąjį gyvybės kvėpavimą ir išgelbėti nuo dvasinio uždusimo, kurį neša nuodėmė: savanaudiškumas, niekingos ambicijos, išdavystė ir tylus abejingumas. Tas uždusimas gesina sielos gyvybingumą, siaurina akiračius, lėtina širdies plakimą, atima jausmus. Dievo gyvybės alsavimas išgelbėja mus nuo uždusimo, kuris slopina mūsų tikėjimą, atšaldo artimo meilę, užgniaužia mūsų vilties stiprybę, dalinosi giliomis mintimis Šventasis Tėvas. Taigi, nuoseklus žengimas atsinaujinančiu Gavėnios keliu reiškia priėmimą to gaivinančio dvelksmo, kurį dangiškasis Tėvas mums nepaliaujamai siūlo kaip gelbėjimosi priemonę šioje skandinančioje istorijos klampynėje. Dievo gyvybės alsavimas mus išlaisvina nuo uždusimo, kurio dažnai net nesugebame pastebėti arba taip pripratome, kad jis atrodo normalus, net jeigu ir jaučiame neigiamą to poveikį. Galvojame, kad tai normalu, nes esame įpratę kvėpuoti tvankiu oru, kuris išsklaido viltį, oru, kuris stiprina nerimą ir nusivylimą, panieką ir priešiškumą. Gavėnia yra metas visam tam ryžtingai pasipriešinti troškinančiai taršai, kurią sukėlė abejingumas, manymas, jog kitų žmonių vargai mūsų neliečia, nerūpestingas bandymas trivializuoti kitų gyvenimą ir ypač tų žmonių, kurie patiria didžiausius sunkumus dėl tokio paviršutiniškumo. Gavėnia reiškia pasipriešinimą nuodijantiems tuščių ir beprasmių žodžių taršalams, skubotai ir grubiai kritikai, lėkštai analizei, kuri nesugeba aprėpti problemų sudėtingumo, ypač tų žmonių, kurie daugiausiai kenčia, tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad Gavėnia yra metas priešintis ir tokiomis ydomis, kaip paviršutiniška malda (formalus poterių kalbėjimas), sąžinės nuraminimui arba išmaldos davimui tik dėl savęs pamaloninimo bei tokio pasninkavimo, kuris skatina puikią savijautą be aukos ir apsimarinimo pojūčio. Gavėnioje reikia atsisakyti mus nuo kitų atitolinančio požiūrio, kai bandome atrasti Dievą, bet vengiame pastebėti Kristaus žaizdas mūsų, Jo brolių ir seserų, skausmuose, netikro dvasingumo formose, kurios redukuoja tikėjimą į savotišką atsiskyrimo kultūros getą. Štai kodėl, anot Šventojo Tėvo, būtent Gavėnioje yra svarbu mąstyti ir klausti savęs, kas mes būtume, jei Dievas būtų uždaręs duris, kas būtume be Jo gailestingumo, niekada nesibaigiančio atleidimo, kuris suteikia galimybę viską pradėti iš naujo. Gavėnia yra metas paklausti savęs, kas būtume be paramos daugybės žmonių, kurie įvairiais būdais ištiesia mums savo rankas ir konkrečiai atnaujina viltį, įgalina atsitiesti. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus ragino Gavėnioje vėl pradėti giliai kvėpuoti savo siela, atverti širdis dvelksmui to, kuris vienintelis gali dulkes paversti žmogiškumu. Taigi, ne metas plėšyti savo rūbus matant blogį aplinkui, bet padaryti erdvės mūsų gyvenime viskam, kas gera, tai laikas, kai reikia nustumti į šoną viską, kas mus izoliuoja, užsklendžia, paralyžiuoja mūsų pozityvią veiklą. Gavėnia yra metas pagalbos ir užuojautos sklaidai, kad kartu su psalmės žodžiais galėtume tarti: Leisk mums vėl džiaugtis tavo išganymu ir tepalaiko mus guodžianti dvasia (plg. Psl 51, 12), kad savo gyvenimu galėtume Viešpatį šlovinti, kad mūsų dulkės Jo gyvybės dvelksmo galia taptų meilės dulkėmis. Sekimas Kristaus kryžiumi Kovo 2-ąją savo rezidencijos, Šv Mortos namų, koplyčioje aukotų šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus vėl įtaigiai apmąstė prasidėjusios Gavėnios temą, komentuodamas garsųjį Kristaus paraginimą: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Anot Šventojo Tėvo, taip yra susiejamos trys tikrovės: žmogaus, Dievo ir kelionės. Žmogaus tikrovėje svarbiausia yra sąmoningas pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, kadangi Dievas padarė mus laisvus, bet pasirinkimas priklauso mums patiems. Jis nepalieka mūsų vienų, bet nurodo gerąjį gyvenimo kelią ir duotų įsakymų (Dekalogo) laikymąsi. Dievo realybę buvo sunku suprasti net pirmiesiems apaštalams, nes tai Jėzaus Kristaus kelias. Kadangi Dievas prisiėmė visą žmogišką` tikrovę, išskyrus nuodėmę. Nėra Dievo be Kristaus. Dievas be Kristaus, yra neįsikūnijęs, nerealus, aiškino popiežius Pranciškus. Dievas savo realybėje tapo Kristumi dėl mūsų išganymo. Ir kai mes nutolstame nuo šios realybės, nutolstame nuo Kristaus Kryžiaus, nuo tiesos apie Viešpaties žaizdas, tada mes nutolstame nuo meilės, nuo Dievo meilės, nuo išganymo. Tada pasukame ideologijos gatve, kuri atitolina nuo Dievo, nes nebetikime Dievu, kuris atėjo pas mus, pasidarė mums artimas, kad mus išgelbėtų, ir mirė dėl mūsų. Toliau kalbėdamas homilijoje apie Dievo tikrovę, Šventasis Tėvas rėmėsi dialogu tarp agnostiko ir tikinčiojo, kurį praėjusiame amžiuje pateikė vienas prancūzų rašytojas. Geros valios agnostikas sakė tikinčiajam, kad jam yra didelė problema suprasti, kad Kristus yra Dievas. Kaipgi man priimti, kad Kristus yra Dievas? Tai nesuvokiama. Atsakydamas tikintysis aiškino, kad toks supratimas jam nėra jokia problema. Problema būtų, jeigu Dievas nebūtų tapęs Kristumi. Štai tokia mums tikintiesiems yra Dievo tikrovė: Dievas tapo Kristumi, Dievas tapo kūnu ir tai yra visų gailestingumo darbų pagrindas. Mūsų brolių žaizdos yra Kristaus žaizdos, Dievo žaizdos, kadangi Dievas tapo Kristumi, aiškino popiežius Pranciškus. Tokia yra antroji realybė ir mes negalime išgyventi Gavėnios be jos. Mes turime atsiverti ne į abstraktų Dievą, bet į konkretų, kuris tapo Kristumi. Nurodydamas trečiąjį krikščioniškos būties elementą, kelionės tikrovę, Šventasis Tėvas sakė, jog sekimas Kristumi yra nuolankus dangiškojo Tėvo valios vykdymas. Tai vykdė ir pats Išganytojas. Kiekvieną dieną imti savo kryžių, išsižadėti savęs ir sekti Kristumi. O tai reiškia daryti ne tai, ką aš noriu, bet tai, ko nori Jėzus. Toks yra sekimas Jėzumi, kuris sako, kad tame kelyje mes prarasime savo gyvybę, kad vėliau ją atgautume, svarstė popiežius Pranciškus. Jis sakė, kad toks nuolatinis gyvybės praradimas, įvairių malonumų, egoistinių siekių atsisakymas einant Jėzaus keliu tarnystėje kitiems, kovoje už bendrąjį gėrį ir Dievo šlovinimas yra vienintelis teisingas kelias, nesibijant kryžiaus skandalo ištikimai sekant Kristų. Minėtos trys realybės žmogaus, Dievo ir kelionės yra kompasas krikščioniui, rodantis teisingą gyvenimo kryptį, kad nepasiklystume.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |