|
Per kovą, per kančias...
Edvardas ŠIUGŽDA
Kai prieš 27 metus skelbėme nepriklausomybę nuo tuo metu galingos ir demokratiją vis labiau atgaivinančios Sovietų Sąjungos, buvome pilni ryžto apginti laisvę. Ir ją apgynėme. Nors pakliuvome ir į savus spąstus, atiduodami valdžią sumaniems, labiau patyrusiems buvusiems kolaborantams. Tačiau jau išsilaisvinti išoriniai spąstai pasirodė irgi nė kiek ne paprastesni. Keičiantis režimo formoms Rusijoje mums vis labiau grasina ta pati meška, nuo kurios bėgome. Didžiausia grėsmė jau dabar yra ne tiek karinė, kiek ardomoji veikla, vadinamieji aktyvieji veiksmai Kremliaus skleidžiama korupcija, įtaka per politines partijas, nevyriausybines organizacijas, įvairias grupes. Mums tai nėra naujiena, juk mes esame Rusijos kaimynai, buvome okupuoti Sovietų sąjungos, patyrėme didžiules kančias ir netektis. Be to, apie tai mums sako pranešimai iš pasaulio karštųjų taškų, iš Sirijos, Ukrainos, iš raketomis nusagstytos Kaliningrado srities. Nuo 2014 metų, kai Rusijos elgesys tampa vis mažiau prognozuojamas, saugumo situacija pasaulyje blogėja. Kibernetinės atakos, dezinformacija, melo skleidimas, valstybės ir kariuomenės prestižo žlugdymas tai hibridinės grėsmės. Būtent kovai su jomis Lietuva turi skirti ypatingą dėmesį. Labai svarbu yra pilietiškumas, visuomenė turėtų atsakingai balsuoti ir galvoti, ką jie renka į Seimą, į valdžią. Tiek krašto apsaugos ministerijos atstovai, tiek pavieniai karo ekspertai vis garsiau kalba apie visuomenės pasipriešinimo svarbą. Karo atveju, norint apsiginti, vien reguliariosios kariuomenės nepakaktų. Visuomenė turi suprasti, kad kariuomenė yra tiktai pagalbinis įrankis valstybės saugumui užtikrinti. Pati visuomenė irgi yra saugumo dalyvė.
Kai Lietuvoje pasityčiojant klausiama: tai kada ta Rusija mus puls? arba, atsiliepiant į naujų grėsmių atskleidimą, šaipomasi, kad esą panikuojama, jog rusai puola!, vis dėlto reikia turėti galvoje, kad Rusijos revanšizmas yra grėsmė visam regionui, ypač Baltijos šalims, ką parodo mūsų šimtametė patirtis. Tiksliai ir įžvalgiai būtinus mūsų valstybės siekius apibūdino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Rusija labai stipriai investuoja į informacinę agresiją: viena žinutė yra formuluojama vietos gyventojams, sakant, kad juos kažkas nori sunaikinti, kad Vakarai yra priešas, kita žinutė formuluojama Baltijos šalims, žiūrima į silpnąsias vietas, pavyzdžiui, ne tik skurdą, bet ir į atskirtį tarp valdžios ir žmonių, ją stengiamasi dar labiau didinti, supriešinti. Agresoriaus tikslas yra paveikti žmonių elgesį, paveikti politinius sprendimus, klaidinti žmones, kurti iliuziją. Gyvenimas keliasi į elektroninę erdvę, net politiniai procesai keliasi į elektroninę erdvę ir, aišku, atsiranda nauji iššūkiai. Pagrindiniu taikiniu tampa žmonių protai ir žmonių širdys. Todėl šiandien didžiausias iššūkis yra visuomenės atsparumas informacinėms, kibernetinėms atakoms.
Šiuo metu dėl NATO 5-ojo straipsnio invazijos tikimybė maža, tačiau stiprinti savo gynybinius pajėgumus yra būtina. Visa tai tarptautinėje konferencijoje Visuomenės atsparumo stiprinimas hibridinių grėsmių akivaizdoje Baltijos regione, vykusioje LR Seime, sakė Josepho R. Bideno diplomatijos ir tarptautinių santykių centro prie Pensilvanijos Universiteto direktorius Michaelas Carpenteris. Tai ne šiaip paprastas, nelabai ką nutuokianti amerikietis nuo 2014-ųjų M. Carpetneris yra buvęs JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotojas, atsakingas už Ukrainos, Rusijos, Eurazijos klausimus. Nepaisant kol kas dar ne visiškai aiškios JAV prezidento Donaldo Trampo (D. Trump) administracijos pozicijos ginant Europą nuo Galimų grėsmių, Carpenteris mano, kad bus tęsiama praėjusios Baracko Obamos administracijos politika: stiprinamos atgrasymo priemonės regione, investuojant į infrastruktūrą. Tačiau turint galvoje vis iškylančius klausimus dėl Donaldo Trumpo ryšių su Rusija, savo pozicijos išaiškinimui Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims reikėtų ieškoti kontaktų su profesionalais, specialistais Amerikoje. M. Carpenteris pataria bendrauti su JAV valdžios atstovais, kalbėti apie grėsmę. Baltijos regiono lyderiai turi sudominti, įtikinti profesionalus, specialistus, ieškoti kontaktų su tokiais žmonėmis, kaip gynybos sekretorius, jo komandos nariai, Pentagono žmonėmis ir kalbėkite apie savo poreikius, kaip ketiname ginti ES, NATO sieną. Aktyviai ieškoti kontaktų turime todėl, kad naujoji JAV prezidento administracija siunčia dviprasmiškas žinias: viena vertus, girdime prezidentą sakant, kad NATO yra pasenusi organizacija, matomas jo noras suartėti su V. Putinu, ir tuo pačiu gynybos sekretorius sako, kad jis supranta, jog Rusija stengiasi išardyti NATO, kad NATO yra fundamentalus pagrindas Amerikai ir mums reikia stiprinti Aljansą. Tokia neaiškia padėtimi po naujos JAV administracijos veiksmų yra sunerimęs ir gynybos ekspertas iš JAV Samuelis Gardineris. Jis pastebi, kad Baltijos šalių saugumas nėra tarp dešimties svarbiausių naujosios JAV prezidento administracijos darbotvarkės klausimų, tad šiuo metu Baltijos šalys tikrai nepatenka į JAV klausimų dešimtuką. D. Trampo administracijai svarbiau padėtis Artimuosiuose Rytuose, įvykiai Šiaurės Korėjoje, santykiai su Meksika nei Baltijos šalių saugumas. Visi veiksmai JAV administracijoje rodo, jog nereikia būti optimistais ir tikėtis, kad JAV savo dėmesį sutelks į Baltijos šalis. Kita vertus, anot jo, tai nereiškia, kad negalima pakeisti padėties. Ką Lietuvai reikėtų daryti, kad jos saugumo užtikrinimas patektų į JAV svarbiausių interesų dešimtuką? S. Gardineris atsako: Lietuva turi šaukti. Dabar ne laikas tylėti.
Konferencijoje Vilniuje dalyvavęs žurnalo The Economist vyresnysis redaktorius Edwardas Lucasas, pripažindamas, kad Vakarams trūksta strateginio nuoseklumo Baltijos regione, praleista daug laiko, neišnaudotos galimybės, nekreiptas dėmesys į jau prieš 25 metus išsakytus įspėjimus dėl Rusijos, vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, jog mes, kaip Vakarų pasaulis, esame kur kas stipresni: Vakarų pasaulyje apie milijardas gyventojų, įskaitant japonus, o Rusijos tėra septintadalis, Vakarų BVP siekia 40 trilijonų dolerių, o Rusijos tik 1,5. Taigi mes esame kur kas stipresni, nei galvojame. Mes prarandame galimybes atsakyti į kylančias grėsmes tik dėl valios stokos, o ne dėl galimybių stokos. Mes didesni už Rusiją, bet renkamės nesinaudoti savo galia. Todėl mums svarbu pasirengti dabarties grėsmėms ir psichologiškai. Kaip sako Gynybos paramos fondo vadovas Vaidotas Malinionis, svarbu informuoti visuomenę ne tik apie galimas grėsmes, bet ir pabrėžti, jog kiekvienas pilietis gali ir privalo prisidėti prie savo šalies saugumo. Visuomenės saugumas yra jos pačios interesas, nes apatiškas piliečių požiūris į savo saugumą yra pavojingas, kaip pavojinga yra ir panika.
Suprasdami, kad Lietuvos valstybė ateinančiais metais švęs savo 100-ąjį gimtadienį, pamirštame pabrėžti, jog tai būtent tautinės valstybės gimtadienis. Sunkiomis sąlygomis kovojant už tikrą demokratiją, būtina ieškoti aukso vidurio, kad išliktų valstybė, kad išliktų tauta. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis sako, kad dabartinis Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas. Virtome pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku, karaliumi tapo kapitalas, nors, kai kovojome su Sovietų Sąjunga, buvo žadama visai kita žmogaus ir visuomenės vizija. Mūsų valstybę sukūrė save lietuviais suvokiantys žmonės. Jei neapginsime tautinės valstybės, prarasime ir valstybę, ir demokratiją. Tauta yra ne ideologija, bet svarbiausias moderniojo ir postmoderniojo politinio mąstymo principas. Jokubaičio nuomone, Lietuvos žiniasklaidos juodinama Lenkijos vyriausybė sugeba pasiimti daug daugiau realaus suvereniteto iš ES nei metų metus apie kokio nors vieno tilto skulptūras postringaujantys lietuvių politikai. Dabartiniai tautos atstovai bando tautos kantrybę. Pastaroji anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tada tauta pamato tikrąjį suvereno veidą ir sužino jo valią. Taip buvo Prancūzijos revoliucijos metu, taip buvo 1918 metų Lietuvoje ir vaduojantis iš Sovietų Sąjungos. Tačiau dabartinis Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas. Visa dabartinė Lietuva tapo didelio pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku, nors kovojant su Sovietų Sąjunga buvo žadama visai kita žmogaus ir visuomenės vizija. Karaliumi tapo kapitalas. Sovietmečio pabaigoje buvo žadama rinkos ekonomika, bet vietoj jos gavome rinkos visuomenę. Valstybininkai gali atsirasti tik ten, kur valstybė suvokiama kaip aukštesnis už rinką imperatyvas. Jie neturi atmesti rinkos, bet privalo suprasti, kad valstybės interesas aukščiau pirkimo ir pardavimo.
Rimtu atsaku į naująsias grėsmes turi tapti ir mūsų kultūrinis atsparumas, gebėjimas parodyti, kad ne veltui kovota už laisvę. Šiemet kovo mėnesį sukanka 45 metai, kai buvo pradėta leisti pogrindžio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, netrukus pradėjo dygti ir kiti pogrindžio leidiniai, pasisakę prieš okupaciją ir totalitarinį komunizmą. Gegužės 14-ąją sukanka 45 metai, kai už laisvę pasirinko gyvybę atiduoti Romas Kalanta, ir po to pasiryžimo kilęs nepartizaninis sukilimas Kaune. Tuos įvykius iš dalies atspindintis režisieriaus Donato Ulvydo filmas Emilija iš Laisvės alėjos nuteikia viltingai, kad lietuviai menininkai sugebės atsikelti iš mūsų istorinį meną paskandinusios beviltiškumo pelkės. Filmas sukelia prisiminimus apie tą laiką, kuris jau pamirštamas ir netgi stengiamasi prievarta jį pamiršti. Negalima be ašarų žiūrėti į tragiškų laikų vaizdus, kai kova už laisve ėjo lygiagrečiai su išdavystėmis (tai siejosi ir su jau beveik pamirštu partizaniniu karu), kai partinė nomenklatūra maudėsi turtuose, o paprasti žmonės, netgi menininkai, buvo priversti kautis dėl pagal talonus parduodamų kaulų. Be abejo, yra ir tokių, kurie filme įžvelgs tik išpūstą dirbtinį patriotizmą ar schematiškus herojų paveikslus. Bet akivaizdu, kad tokių filmų reikalinga dabar, kai bandoma pagerinti okupaciją, iškelti jos herojus, pamiršti priespaudą, sumenkinti ar net išsityčioti iš tūkstančių aukų. Filme aštriai keliami universalūs klausimai: kas yra Tėvynė, Tiesa, Meilė, Laisvė? Ir ką kiekvienas mūsų esame pasiryžę dėl to paaukoti. Tai klausimai, kuriuos priversta sau vėl ir vėl iš naujo kelti kiekviena karta. Ir niekada nepamirškime, kad laisvė buvo iškovota per kančias, pažeminimus, ir garbingą kovą...
© 2017 XXI amžius
|