2017 m. kovo 10 d.
Nr. 10 (2227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

LTSR tarybinio radijo 90-metį atšventus

Pernai išklausiau turbūt visas laidas apie Lietuvos radijo 90-metį. Pastebėjau, kad Lietuvoje nei okupacijos, nei totalinės diktatūros nebuvo. Buvo tik tarybinis valdymas, tarybinis tarpsnis, kartais sovietinis. Susidomėjau, o kas tas tarybinis? Per visas laidas nė vienas žurnalistas nepaminėjo, kad buvo okupacija arba totali diktatūra. Nepastebėjo, kad „dingo“ iš Lietuvos 300 000 žmonių, kad jie – katorgoje, Sibiro taigoje ar prie ledjūrio. Nepastebėjo, kad net 10 metų medžiojo 20 tūkst. žaliukų, kai kur vadinamų miškiniais. Juos medžiojo, bet tai buvo kariai savanoriai iš Lietuvos Laisvės Armijos, vėliau – iš okupuotos Lietuvos valstybės Gynybinių pajėgų kariuomenės. Jie nepastebėjo, kad 1949–1951 metais „dingo“ 400 tūkst. ūkių su trobesiais, padargais, galvijais, 5 mln. ha žemės ir beveik 2 mln. žmonių, kurie vadinosi ūkininkais ir buvo Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kamienas. Kai kurie sumedžioti tarybiniai žurnalistai-marginalai tokio lietuvių tautos genocido nepastebėjo. Daugybė tarybinių žurnalistų, be abejonės, atrinktų (ne išrinktų), komjaunuolių ar KPSS narių, tokių procesų nepastebėjo. Jie dirbo su užsidegimu (tokie patys su tokiu pat užsidegimu 1948 metais dalyvavo lietuvių tautos genocidinio trėmimo komandoje, nes ištremtų ūkininkų turtui surašyti prireikė ne mažiau nei 50 tūkst. valdininkų), susidomėjimu ir net kalbėjo lietuviškai. Žinoma, tai buvo aukšto lygio nomenklatūra, dar aukštesnio lygio nomenklatūrininkų vaikai ar giminės. Jie tų procesų negalėjo pastebėti, nes gyveno specialiuose atitvaruose, saugomi okupacinės kariuomenės kareivių (kaip baltušiai, paleckiai ir kiti).

Nuolatinis juodos praeities balinimas jau tapo pakankamai įkyrus. Dabar turbūt nerasi nė vieno parlamentaro, Vyriausybės nario ar kito veikėjo be buvusio KPSS, čekistinio, ar kito okupacinio nusikaltėlio šleifo. Visų biografijos „švarutės“ – jokio įrašo, jokios užuominos kaip ir vienos didžiausios Seimo frakcijos narės, Lietuvos patriotės, „lietuvaitės“, okupacijos metais „nepartinės“, tik netyčia tapusios vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų KPSS sekretore, „kaip meilės Lietuvai išraiškos forma“, biografijoje.

Bet grįžkime prie „tarybinės santvarkos, valdžios“ ar kitokios formos. Pradžių pradžia – Lenino ir Stalino informacinio karo prieš pasaulio tautas sumanymas – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga su pagrindiniu lozungu – „Internacionalu“: „Pasaulį seną išardysim iš pamatų...“ Tačiau tarybinės valdžios renkamumas buvo „proletariato diktatūra“, o iš esmės neaiškių nusikalstamų grupuočių vadeivų sambūrio, užgrobusio Rusijos imperiją, teroristinė diktatūra. Kitų valstybių vadovai nesuprato, kad naujas Rusijos imperijos pavadinimas yra informacinis karas prieš visas pasaulio valstybes, nes absoliuti teroristinė diktatūra pavadinta „tarybine“ santvarka (besitęsiančia šiek tiek kita forma iki šiol) yra pavojinga bet kurioje pasaulio vietoje, bet kuriai valstybei ar visuomenei. „Tarybinė santvarka“ – informacinis karas pačių prieš save ir prieš bet kurią valstybę.

Ponios ir ponai žurnalistai, paskaičiuokite, kiek kartų panaudojote žodį „tarybinis“ savo laidose, tiek kartų skelbėte informacinį karą prieš mus. Kalbėti privalėjote apie teroru persunktą diktatūrą. Štai tokia mūsų „penktoji“ valdžia.

Petras Girdzijauskas-Vyturys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija