Audros laužė –
nepalūžom

Nelietuviai Lietuvai

Skambėjo Algimanto Raudonikio ir Raimondo Paulo dainos

Kristina Vaisvalavičienė

Menų festivalio „Gražiausiu taku“ dalyviai. Petro Vaičiulio nuotrauka

Lietuvius ir latvius jungia ne tik kalba, bet ir tai, kad ir vieniems, ir kitiems nei dainų, nei susitikimų niekada nebus gana. Tai įrodė balandžio 2 dieną į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiąją salę kauniečius sukvietęs XII menų festivalis „Gražiausiu taku“. Šiemet festivalio sumanytojos ir vadovės Aleksandra Danutė Žiedelienė ir Lijana Žiedelytė kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centru ir asociacija „Lietuvos ir Latvijos forumas“ parengė ir pristatė pramoginę šviečiamąją programą „Lai dainuos baltų širdys!“, skirtą Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams ir baltiškajai tapatybei stiprinti, muzikai, suvienijančiai įvairias kartas, įvairių socialinių grupių atstovus, populiarinti. Koncerte žymiausių Lietuvos ir Latvijos estradinės muzikos kompozitorių Algimanto Raudonikio ir Raimondo Paulo dainas atliko tokie scenos veteranai, kaip Voldemaras Frankonis, Viktoras Malinauskas, Irena Ašakaitė, „Baritonų trio“ Benjaminas Želvys, Danielius Vėbra, Gediminas Maciulevičius. Juos scenoje keitė ir kartu su jais dainavo Kauno vokalinio vaikų ansamblio „Saulutė“ mažosios dainininkės ir vokalinis ansamblis „Guboja“ (vadovės – A. D. Žiedelienė, L. Žiedelytė). Kaip ir kasmet festivalis liko ištikimas socialinės integracijos idėjai – pastebėti ir sustiprinti žmonių gyvenimą skaidrinančias iniciatyvas, tad kartu su žymiais atlikėjais dainas gimtinei atliko Garliavos neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Šarma“ (vadovė – V. Traškevičienė), Kudirkos Naumiesčio moterų ansamblis „Komplimentas“ (vadovė – A. Ubartaitė) ir pilnutėlė VDU Didžioji salė. Pavasariška nuotaika su renginio dalyviais dalinosi šokantis jaunimas – VDU tautinių šokių ansamblis „Žilvitis“ (vadovas – E. Šnipaitis) bei Kauno kultūros centro „Tautos namai“ liaudiškų šokių kolektyvas „Šėltinis“ (vadovė – V. Skiparienė).

Ypatingieji programos „Lai dainuos baltų širdys!“ svečiai – Latvijos nacionalinio radijo vaikų vokalinis ansamblis „Dzeguzīte“ (Gegutėlė). Ansamblis ypač išpopuliarėjo 1981 metais, kai jį ėmė globoti ir repertuarą jam kurti maestro R. Paulas. Jau ne vieną dainininkų kartą užauginusi ansamblio įkūrėja ir vadovė Daila Martinsonė šių metų vasarį buvo paskelbta Latvijos muzikos įrašų konkurso nominacijos „Auksinis mikrofonas“ laimėtoja. Šiuo metu ansambliui „Dzeguzīte“ vadovauja ir į keliones lydi D. Martinsonės dukra – Zigda Martinsonė. Tai jau antrasis ansamblio jaunučių grupės apsilankymas Kaune. Prieš kelerius metus užsimezgusi draugystė su Kauno vaikų vokaliniu ansambliu „Saulutė“ latvių repertuarą praturtino ir lietuviškomis dainomis, o „Saulutės“ dainininkės mokosi latviškų dainų. Kūrybinės sėkmės šiai draugystei linkėjo ir festivalio globėju sutikęs būti maestro Raimundas Paulas, ir koncerte dalyvavęs kompozitorius Algimantas Raudonikis.

Meilė kalbai, pagarba tautos istorijai ir kultūrai suartina mūsų tautas. Lietuviai, latviai ir estai iš kitų tautų išsiskiria dainų švenčių tradicijomis, liaudies dainų gausa ir savo santykiu su jomis, teigė renginyje dalyvavęs publicistas, rašytojas, knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ autorius dr. Arvydas Juozaitis. Anot jo, dainų šventės Latvijoje – ne renginys, o latviškos tapatybės ritualas, kuris tęsiasi iki paryčių, įkvepia pasitikėjimo ir stiprybės, kristalizuojasi kūryboje, naujuose projektuose. Pasak knygos autoriaus, daug ko galėtume iš latvių pasimokyti, mums reikėtų daugiau žinoti vieniems apie kitus, deja, mūsų valstybių santykiams vis dar būdingas fragmentiškumas, „atsuktos nugaros“ sindromas.

Apie tai, kad privalome vieni kitus girdėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, savo pranešime užsiminė ir VDU profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. Anot jo, latvių kalba lietuviams yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba, bendrą mūsų kalbų praeitį primena gausybė tos pačios šaknies ir reikšmės žodžių. Mus sieja ir bendri istorijos puslapiai, ir panašūs šiandieniniai geopolitiniai bei tapatybės išsaugojimo iššūkiai, kuriuos sprendžiant, negalima tvarkytis tik savo „kieme“, ignoruojant kitos šalies situaciją. Tai, kad mes – lietuviai ir latviai – esame daug arčiau vieni kitų, nei mus mėgina nuteikti saugesnio geopolitinio sprendimo ar pelningesnio projekto ieškotojai, liudija kone kiekvieno iš mūsų šilti asmeniniai kontaktai su latviais, aktyvūs įvairių organizacijų ar institucijų ryšiai, miesto švenčių tradicijos. Prof. A. Butkaus parengta medžiaga, kurią auditorijai pristatė VDU doktorantė Viktorija Kavaliauskaitė, priminė, jog nemaža kūrybinių, mokslo ir verslo ženklų latviai yra palikę ir prieškario Kaune: prof. Eduardo Volterio mokslinė ir pedagoginė veikla, architekto Karolio Reisono projektuoti statiniai Kauno centre (Kristaus Prisikėlimo Bazilika, Karo istorijos muziejus ir kita), Kaune klestėjęs iš Latvijos kilusio Roberto Hiršo „Kauno audinių“ verslas ir jį menantys statiniai, kuriuos po savo stogu dabar glaudžia prekybos centras „Akropolis“. VDU indėlį į Lietuvos ir Latvijos santykių stiprinimą puikiai iliustruoja 1932 metais lietuvių studentams Latvijos universiteto studentų dovanota plokštė su įrašu „Mūs vieno kopējs gars un vienas asinis“ (Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas). Plokštė per Antrąjį pasaulinį karą, deja, dingo, tačiau yra ketinimų ją atkurti.

Kaune organizuojamais renginiais ir iniciatyvomis stiprinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą džiaugėsi ir festivalyje dalyvavusi Latvijos ambasadoriaus padėjėja švietimo ir kultūros klausimais Diana Golubecka.

Festivalio programos įrašą bus galima pamatyti per LRT televiziją, o bendradarbiauti, pažinti vieni kitus, mokytis vieni kitų kalbos ir dainų, saugoti ir puoselėti baltų kultūrą pradėkime jau dabar, nelaukdami mūsų valstybių šimtmečio ar baltų įrašymo į istorijos paraštes.

© 2017 „XXI amžius“