Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Įpareigojanti krikščioniška bendrystė

Bendra Popiežiaus Pranciškaus ir koptų patriarcho Tavadroso deklaracija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kartu su kitais religiniais lyderiais Kairo Šv. Petro bažnyčioje ekumenine malda paminėjo terorizmo išpuolių aukas

Šventasis Tėvas ir popiežius Tavadrosas II pasirašo bendrą deklaraciją dėl krikšto pripažinimo

Popiežius bendrauja su Egipto jaunomis krikščionėmis

Šventasis Tėvas iš nunciatūros gėrisi Nilo upe

Krikšto pripažinimo reikšmė

Apaštalinės kelionės į Egiptą metu popiežius Pranciškus žengė svarbų žingsnį ekumeninio bendradarbiavimo stiprinimo ir krikščionių vienybės siekio kelyje reikšmingai suartindamas Katalikų Bažnyčią su Rytų krikščionijoje seniausia Koptų Bažnyčia. „Mes, Pranciškus, Romos vyskupas ir Katalikų Bažnyčios popiežius, ir Tavadrasas II, Aleksandrijos popiežius ir šv. Morkaus sosto patriarchas, dėkojame Dievui Šventojoje Dvasioje, kad suteikė mums šią laimingą galimybę dar kartą susitikti, broliškai apsikabinti ir vėl susivienyti bendroje maldoje“, – teigiama abiejų Bažnyčių lyderių balandžio 18 dieną pasirašytoje deklaracijoje, kurioje pirmą kartą patvirtinamas vieno krikšto pripažinimas. Dokumente nurodoma, kad „siekiant pamaloninti Viešpaties Jėzaus širdį ir tikėjimo brolius ir seseris“, Katalikų ir Koptų Bažnyčiose nebebus reikalaujama pakartoti krikštą tais atvejais, kai vienas iš minėtų Bažnyčių narys norės pereiti į kitą bažnytinę bendruomenę. Dažniausiai tokie pokyčiai įvyksta mišrių santuokų atvejais ir todėl buvo reikalaujama naujo pasikrikštijimo. Abiejų Bažnyčių vadovai deklaracijoje pripažino, kad jų teologinės doktrinos skirtumai kol kas išlieka: jas vienija tik nuolankus pirmųjų trijų Visuotinių Susirinkimų – Nikėjos (325 metais), Konstantinopolio (381 metais) ir Efezo (431 metais) mokymo priėmimas. Tačiau Koptų Bažnyčia nepriėmė 4-ojo Visuotinio Susirinkimo, 451 metais vykusio Chalkedone, mokymo apie Jėzaus Kristaus dvejopą – dievišką ir žmogišką – prigimtį, todėl toliau priklauso senajai monofizitinių Rytų Bažnyčių (panašiai kaip etiopai, armėnai, ir sirai) grupei. Pagal šių Rytų Bažnyčių doktrininį ir ekleziologinį mokymą Jėzus Kristus visu savo dieviškumu ir žmogiškumu turi tik vieną, įsikūnijusio Žodžio prigimtį ir šia nuostata jos skiriasi ne tik nuo katalikų, bet ir nuo stačiatikių.

Po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) intensyvėjant ekumeniniam sąjūdžiui, buvo pasiektas bendras susitarimas, kad nors minėtos formuluotės apie Kristaus prigimtį yra skirtingos, tačiau nėra tarpusavyje prieštaraujančios. Todėl katalikai, stačiatikiai ir senieji Rytų krikščionys priklauso tikroms apaštalinėms Bažnyčioms, nelaiko vieni kitų eretikais ir pripažįsta, kad nėra principinių kliūčių jų tarpusavio bendrystės siekiams. Dabar Kaire pasirašytoje deklaracijoje katalikams ir koptams pripažinus bendrą krikštą, tas ekumeninis bendradarbiavimas turėtų dar labiau sustiprėti. Beje, Aleksandrijos Koptų Bažnyčia ir Konstantinopolio Stačiatikių Bažnyčia dokumentą dėl abipusio krikšto pripažinimo paskelbė dar 2001 metais. Tas susitaikymas irgi yra labai svarbus, kadangi dar Bizantijos (Rytų Romos imperijos) laikais Egipto koptai, nepriėmę Chalkedono Susirinkimo mokymo, stačiatikių bažnytinių ir valstybinių vadovų buvo laikomi eretikais, masiškai diskriminuojami, persekiojami bei žudomi, ir jau tuomet įgijo Kankinių Bažnyčios apibūdinimą. Tačiau evangelisto šv. Morkaus, dar 42 metais Aleksandrijoje įkūrusio pirmąją krikščionių bendruomenę ir 68-aisiais patyrusio žiaurią kankinystę, sekėjai tvirtai išlaikė ištikimybę savo doktrinos nuostatoms. Egipto koptai (sąvoka „kopt“ yra vesterminuotas arabų žodis „gibt“, kilęs iš senojo graikų „egyptos“ (egiptietis) apibūdinimo), davę krikščioniškajam pasauliui pirmąsias katechetikos mokyklas (Aleksandrijos teologinė kryptis) bei vienuolinio gyvenimo pavyzdį (Egipto dykumų emeritai), išlaikė savo tikėjimą per visus istorijos sunkumus ir pagrįstai tuo didžiuojasi.

Visus vienijanti martirologija

Martirologijos patirtis tapo ypač aktuali nuo VII amžiaus, kai į Egiptą įsiveržė arabai ir pasidėjo intensyvus šalies islamizavimo procesas, krikščionims tapus mažuma ir prasidėjus ne tik religiniam, bet ir socialiniam bei politiniam jų diskriminavimui. Nuo XIX amžiaus, kuriantis šiuolaikinei Egipto valstybei su Vakarų valstybių (Prancūzijos, Anglijos) įtaka, koptų krikščionių mažumos padėtis stabilizavosi ir palaipsniui gerėjo, tačiau islamistinio ekstremizmo priešiškumas neišnyko. Tai patvirtina jau XXI amžiuje vykstantys teroristiniai išpuoliai ir naujosios kankinystės pavyzdžiai. Susikūrusi teroristinė „Islamo valstybės“ grupė, užgrobusi didelius plotus Sirijoje ir Irake bei norinti savo „kalifatą“ išplėsti ir į Egiptą, pagrindiniu savo išpuolių taikiniu laiko vietines krikščionių bendruomenes, taigi ir Koptų Bažnyčią. Paskutiniai tokie smurto aktai Kaire, Aleksandrijoje ir Tantoje, kai savižudžiai susprogdino užtaisus tiesiog šventovėse liturginių apeigų metu, įvyko 2016 metų gruodį ir jau šiemet, balandžio 9 dieną, Verbų sekmadienį, ir nusinešė dešimčių maldininkų gyvybes. Kiekvienu tokio pasikėsinimo atveju solidarumą Egipto koptams išreiškia Krikščionių Bažnyčios ir nacionalinės Vyskupų konferencijos visame pasaulyje, pradedant nuo popiežiaus Pranciškaus, kuris nuolat dėl to reiškia užuojautą savo brangiam broliui Aleksandrijos popiežiui Tavadrosui II, visai Koptų Bažnyčiai, pabrėždamas savo dvasinį artumą maldoje žuvusiųjų artimiesiems ir visai egiptiečių visuomenei. „Viešpats tegul atverčia terorą, smurtą ir mirtį sėjančių žmonių širdis ir širdis tų, kurie gamina ginklus bei aprūpina jais teroristus“, – sakė Šventasis Tėvas Verbų sekmadienio pamaldose paminėdamas liūdnus įvykius Egipto žemėje.

Nepabūgęs terorizmo pavojų ir nuvykęs į šią Artimųjų Rytų šalį, balandžio 28 dieną Kaire vykusiame ekumeniniame susitikime su Koptų Bažnyčios lyderiais popiežius Pranciškus didelį dėmesį skyrė prasmingai istorinei ir šių dienų Egipto krikščionių kankinystei. „Kiek daug kankinių šioje žemėje nuo pirmųjų krikščionybės amžių herojiškai iki galutinės aukos išgyveno savo tikėjimą, rinkdamiesi savojo kraujo praliejimą užuot atsimetę nuo Viešpaties, kartu pasipriešindami šėtono pagundoms blogiu atsimokėti už blogį“ – kalbėjo Šventasis Tėvas. Nurodydamas šių dienų tragedijas, jis pabrėžė, kad pralietas kraujas yra vienybės sėkla. Vėl kreipdamasis į Aleksandrijos koptų patriarchą Tavadrosą kaip į savo brangųjį brolį, popiežius Pranciškus sakė, kad kaip dangiškoji Jeruzalė visiems krikščionims yra viena, taip viena yra ir martirologija (kankinių knyga). „Jūsų kančios yra ir mūsų kančios ir stiprinami šio liudijimo ryžtingai priešinkimės smurtui, sėkime gerumą, skatinkime santarvę, saugokime vienybę, melsdamiesi, kad visos šios aukos atvertų kelią į bendrystės kupiną ateitį mums ir taiką visiems“, – patvirtino Katalikų Bažnyčios vadovas. Išreikšdamas kraujo ekumenizmo svarbą, susitikimo pabaigoje jis kartu su popiežiumi Tavadrosu II nuėjo į šalia patriarchato rūmų esančią šv. Petrui dedikuotą Kairo koptų bažnyčią ir bendra malda bei taikos apsikabinimu pagerbė ten 29 gruodžio 11 dieną teroristų įvykdyto išpuolio aukas.

Bendroje popiežiaus Pranciškaus ir koptų patriarcho pasirašytoje deklaracijoje kartu su abipusiu krikšto pripažinimu pabrėžiama, kad praeities ir dabarties tragizmas, kai daugybė tikinčiųjų yra persekiojami ir žudomi vien dėl to, kad yra Kristaus išpažinėjai, „primena mums ne vien tik vienijančią kankinystės reikšmę, bet ir skatina žengti taikos ir susitaikymo keliu“.

Kaip Jėzaus, kuris mirė ir prisikėlė iš meilės, slėpinys yra kelionės į pilnutinę vienybę skatintojas, tokie pat vedėjai ir globėjai šiame kelyje yra ir kankiniai. Jie padeda pasipriešinti radikalaus sekuliarizmo skleidžiamam blogiui naujosios evangelizacijos pastangose, kadangi tiek ankstyvojoje Bažnyčioje, tiek ir dabar kankinių pralietas kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Evangelizacija aktuali Egiptui, kur iš 90 milijonų gyventojų 10 proc. yra krikščionys, 85 proc. musulmonai ir jau, kaip teigia socialiniai tyrimai, kokie 2–3 milijonai netikinčių ateistų, kurie pasitraukė iš islamo nusivylę stiprėjančiu jo radikalumu.

Atsiliepimas į šiandienos iššūkius

Šventojo Tėvo ir popiežiaus Tavadroso II pasirašytame pareiškime primenama Katalikų Bažnyčios ir Koptų Bažnyčios dešimtmečių pasiekimai, pradedant pirmuoju popiežiaus Pauliaus VI ir Aleksandrijos koptų patriarcho Senudos II susitikimu bei brolišku apsikabinimu, įvykusiu 1973 metų gegužės 10 dieną. Tuomet irgi buvo paskelbta bendra deklaracija, sudaryta Jungtinė teologų komisija, siekiant įveikti Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios nesutarimus dėl neatskiriamų Dievo Sūnaus žmogiškumo ir dieviškumo saitų. Popiežius Senuda III, kuris Koptų Bažnyčią valdė rekordiškai ilgą laiką, net 40 metų (iki mirties 2012-aisiais), su brolišku svetingumu priėmė į Egiptą atvykusį popiežių Joną Paulių II jo Didžiojo 2000-ųjų metų jubiliejaus piligrimystėje krikščioniškojo tikėjimo ištakomis, pradedant nuo Egipto žemėje esančio biblinio Sinajaus kalno. Dabartinėje bendroje deklaracijoje prisimintas pirmasis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Aleksandrijos patriarchu Tavadrosu jam apsilankius Romoje 2013 metų gegužės 10 dieną. Šiam broliškam susitikimui atminti (jame paminėtas popiežiaus Pauliaus VI ir popiežiaus Senudos III ekumeninių santykių 40-metis) gegužės 10-oji buvo įsteigta kaip koptų ir katalikų kasmetinė draugystės ir brolybės gilinimo diena. Pabrėžiant, kad šis bendradarbiavimo paveldas suteikia stiprybės siekiant pilnutinės vienybės, balandžio 28 dienos dokumente reiškiama viltis, kad ateis „palaiminta diena, kai mes kartu susirinksime prie to paties Eucharistijos stalo“, o dabar reikia iškalbingai liudyti vienijantį dvasinį turtą, pirmiausia tokias fundamentalias vertybes, kaip žmogaus gyvybės šventumas ir orumas, šeimos ir santuokos sakralumas, pagalba visai kūrinijai, kurią Dievas mums patikėjo rūpestingai prižiūrėti.

Katalikų Bažnyčios ir Koptų Bažnyčios dvasiniai lyderiai pripažįsta, kad daugelis dabarties iššūkių, tokių, kaip progresuojanti sekuliarizacija ir socialinio abejingumo kitų nelaimėms globalizacija, skatina visus Kristaus išpažinėjus vieningai atsiliepti pasiremiant bendromis Evangelijos vertybėmis ir kiekvienai Bažnyčiai brangiomis savomis tradicijomis. Popiežius Pranciškus ir Tavadrosas II kviečia giliau analizuoti Lotynų Bažnyčios ir Rytų Bažnyčios tėvų mokymą, vaisingai apsikeisti pastoracinės veiklos ir katechezės bei vienuolinio gyvenimo sukauptais dvasiniais turtais. Atkreipiant dėmesį į padėtį Egipte ir visame Artimųjų Rytų regione, kuriame vyrauja islamas, o krikščionių mažuma patiria įvairiopą diskriminavimą, deklaracijoje pabrėžiamas abipusis pasirengimas nešti teisingumo ir taikos liudijimą. „Kadangi mes tikime, jog visi žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, su visu nuoširdumu stengsimės siekti taikaus ir darnaus krikščionių ir musulmonų sambūvio, nešdami liudijimą, kad Dievas trokšta vienybės visoje žmonijos šeimoje ir lygaus kiekvieno žmogaus orumo“, – teigiama abiejų Bažnyčių ganytojų bendrame pareiškime. Jie pripažįsta, kad Egiptas, didžiausia ir įtakingiausia arabų šalis, turi rodyti sektiną pavyzdį lygiateisiškumo įtvirtinimui tiek religinėje, tiek politinėje plotmėje. Dabar Egipto krikščionys, nors ir turi žymių visuomenės ir politikos veikėjų, tokių, kaip pernai miręs Butrosas Butrosas-Galis (Boutros Boutros-Ghali, 1928–2016), kuris nuo 1992 iki 1996 metų buvo Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius, tačiau jų atstovavimas šalies valdyme yra menkas. Štai 596 narius turinčiame Egipto parlamente yra tik 36 krikščionys, dauguma jų šias vietas užima per religiniam atstovavimui nustatytas kvotas. Nors 2014 metais priimta naujoji Egipto konstitucija garantuoja „absoliučią“ religijos laisvę, tačiau tuo pat metu skelbia, kad islamas yra oficiali valstybės religija ir draudžia musulmonams atsiversti į bet kokią kitą tikybą. Numatytos griežtos bausmės už piktžodžiavimą ir dažnai bandoma šiuos kaltinimus primesti krikščionims, kurie priversti savo teises ginti teismuose ar patirti saugumo struktūrų persekiojimą.

Būtina demaskuoti blogį

„Visi visuomenės nariai turi teisę ir pareigą dalyvauti savo šalies gyvenime, lygiomis pilietinėmis teisėmis bendradarbiauti dėl savo šalies gerovės, – tvirtinama popiežiaus Pranciškaus ir Tovadroso pasirašytoje deklaracijoje. – Religijos laisvė, įskaitant teisę į sąžinės prieštaravimą, yra kiekvieno asmens orumo pagrindas, svarbiausia atrama visoms kitoms teisėms“. Tą pačią dieną Egipto prezidento rezidencijoje kalbėdamas valstybinių struktūrų ir visuomeninių organizacijų atstovams Šventasis Tėvas irgi pabrėžė besąlyginės pagarbos religijos laisvei svarbą. Cituodamas Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją jis sakė, kad „kiekvienos tautos kilnumas yra atskleidžiamas efektyviai rūpinantis labiausiai pažeidžiamais savo nariais“. Nei vienas asmuo, nei viena socialinė ar religinė grupė neturi būti atskiriama ir marginalizuojama. Turi būti aiškiai ir visuotinai patvirtinta, kad jokia civilizuota visuomenė negali būti kuriama palankumo smurtą ir ekstremizmą skatinančios ideologijos pagrindu, koks dabar yra radikalus islamizmas, kuris manipuliuoja šventu Dievo vardu iš esmės jį profanuodamas. Popiežius Pranciškus sakė, kad istorija neatleidžia tiems, kurie pamokslauja apie teisingumą, bet praktikuoja neteisingumą. Istorija neatleidžia tiems, kurie kalba apie lygybę, bet diskriminuoja ir naikina kitokius.

„Mūsų pareiga – demaskuoti prekeivius pomirtinio gyvenimo iliuzijomis“, – tvirtino Šventasis Tėvas, netiesiogiai nurodydamas tuos islamizmo ideologus, kurie, skatindami teroristinius savižudžių išpuolius, jiems už tai skelbia tariamą rojaus gerovę. Mūsų pareiga – demaskuoti mirtį nešančias, žmonių gyvenimo tvarką griaunančias idėjas, pabrėžiant tikro tikėjimo ir smurto, Dievo meilės ir žudikiškų veiksmų nesuderinamumą. Istorija pagerbia tuos vyrus ir moteris, kurie skelbia atsakingą ir išmintimi grindžiamą tikėjimo išpažinimą, kurie drąsiai ir be smurto stengiasi kurti geresnį pasaulį, vadovaudamiesi evangeliniu paraginimu: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Pabrėždamas, kad krikščionių buvimas Egipte nėra atsitiktinis, bet integrali šalies istorijos dalis, popiežius Pranciškus ragino, kad jie nesmurtine kova už savo teises, darniu ir teisingu tarpusavio bendravimu ir bendradarbiavimu su islamo išpažinėjais rodytų pavyzdį pasauliui, kad skirtumai yra ne konfliktavimo, bet dvasinio ir kultūrinio praturtinimo šaltinis.

Bendra popiežiaus Pranciškaus ir Koptų Bažnyčios patriarcho Tavadroso II deklaracija baigiama tikrai pranašišku ir ekumeniniu apaštalo šv. Pauliaus paraginimu: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 2–6).

© 2017 „XXI amžius“